Visuomenė ir „sektos“

Printer-friendly version

Donatas Glodenis

Ieškant informacijos apie naujuosius religinius judėjimus (toliau – NRJ) internete ar kituose šaltiniuose jūsų gali laukti nemaloni staigmena: informacijos gausu, taip pat gausu ir visiškai priešingų požiūrių, kuriuos pastudijavę galime ir visiškai pasimesti. Pasimetame, nes naiviai tikimės, kad kontroversiškos religijos – tai ne politika, ir kad visi, išskyrus pačius narius, apie jas mąsto vienodai.

Netiesa. Ir čia verda karas. O apie mažiau žinomas karo puses ir norėčiau trumpai papasakoti.

NRJ iškilimas ir pirmosios reakcijos

Fenomeno, kurį religijos tyrinėtojai vadina „naujuoju religingumu“, pradžią galime įžvelgti XIX a. viduryje. Tuomet gimė nemažai naujų religijų, kurios šiandien yra jau neblogai įsitvirtinusios pasaulyje. Jungtinėse Valstijose Charles Taze Russel įkūrė Biblijos studentų organizaciją, vėliau virtusią Jehovos liudytojais, Joseph Smith pastangomis gimė Mormonų Bažnyčia, Mary Baker Eddy įsteigė „Krikščioniško mokslo“ bažnyčią Bostone, Irane iš Islamiškos aplinkos išsiskyrė Bahajų religija.

Tuo metu kilę religiniai judėjimai sukėlė nemažą sujudimą visuomenėje. Jų vadovai, tokie, kaip Joseph Smith, Mary Baker Eddy, Charles Taze Russelas buvo nuolat apšaukiami šarlatanais, bandančiais patraukti žmones pasipelnymo tikslais. Jiems priešinosi ir tradicinių religijų vadovai: naujųjų judėjimų vadovai buvo kaltinami klaidinantys jų parapijiečius savo novatoriškomis Biblijos interpretacijomis, vadinami eretikais ir apsišaukėliais.

Susirūpinimas dėl žmonių įsitraukimo į „sektas“ bei kova su sektomis buvo grindžiama iš esmės dviem argumentais:

1.      Sektos apgaudinėja žmones, traukia jų pinigus, jų vadovai yra apsišaukėliai, tad reikia padėti apgautiems žmonėms susigaudyti ir pasitraukti, bei kuo plačiau jas demaskuoti, kad jos negalėtų įtraukti naujų naivuolių.

2.      Sektos yra „eretiškos“ – jos iškraipo tikrąjį krikščionišką tikėjimą, neteisingai interpretuoja Bibliją, veda žmones iš tiesos kelio, tad jų pasekėjams reikia paaiškinti jų klaidas, įrodyti tradicinės religijos teisingumą, bei paaiškinti biblines tiesas bei sektų iškraipymus ištikimiesiems, kad jų sektos nepaviliotų.

Sektų demaskavimas nesigriebiant religinių argumentų buvo gan plačiai paplitusi tendencija, tačiau ji nebuvo organizuota, neturėjo socialinės struktūros turbūt iki pat XX a. septintojo dešimtmečio.

Tuo tarpu religine reakcija į „sektas“ buvo suinteresuota bažnyčios, ypač – protestantiškos. Todėl Jungtinėse valstijose jau XX a. pradžioje buvo leidžiamos knygos, demaskuojančios to meto „sektas“ – Jehovos liudytojus, mormonus, Krikščioniškąjį mokslą, o 1960 m. Walter Martin, žymus evangelikų pamokslininkas ir naujųjų religijų specialistas, įkūrė Krikščioniškų tyrimų institutą, organizaciją, tyrinėjančią NRJ bei kritikuojančią jas daugiausiai iš teologinės perspektyvos.

Tačiau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje smarkiai sustiprėjo ir sekuliarioji reakcija į NRJ. Tuo pačiu kaip grybai po lietaus pradėjo dygti ir religinės grupės, kovojančios su „sektomis“. Kas gi atsitiko?

Jonestownas ir šiandieninio antikultinių judėjimo iškilimas

1978 m. lapkričio 18 d. Jonestowne, Gajanoje įvyko pasaulį sukrėtusi tragedija. Daugiau nei 900 Liaudies šventyklos, vadovaujamos Jimo Joneso, bendruomenės narių nusižudė gerdami užnuodytą gėrimą arba buvo nužudyti Joneso įsakymu. Jonesas aiškiai manipuliavo savo pasekėjais imituodamas stebuklus, grasindamas ir gąsdindamas.

Jonestowno tragedija greitai tapo kvapą gniaužiančiu „sektos veiklos“ pasekmes iliustruojančiu pasakojimu.

Maždaug tuo pačiu metu JAV pradėjo plisti dvi alternatyviosios religijos, patraukiančios daugiausiai jaunimą ir tuo sukeldamos didelį tėvų susirūpinimą – tai Suvienijimo Bažnyčia (populiariai – munistai) bei „Dievo vaikai“ (šiuo metu judėjimas vadinasi „Šeima“). Į Suvienijimo Bažnyčią įsitraukę asmenys neretai mesdavo studijas, karjeras, ir puldavo visomis jėgomis ir be jokių socialinių garantijų tarnauti naujajam mesijui S.M.Moonui, tuo pačiu neretai labai susilpnindami ar net nutraukdami ryšius su buvusiais draugais bei giminėmis. „Dievo vaikai“, kurių nariai įsitraukdavo į judėjimo veiklą ne ką mažiau nei Moono pasekėjai, skandalingai išgarsėjo dar ir vadinamuoju „flirty-fishing“ metodu – siųsdavo jaunas merginas per prostituciją uždirbti pinigų judėjimui bei taip patraukti naujus narius.

Didžiulis šių ir kitų intensyvaus religingumo judėjimų narių atsidavimas savo vadovams buvo pradėtas interpretuoti per Jonestowno prizmę: įsitraukimas į „sektas“ visuomenės vaizduotėje neretai virsdavo ne šiaip apsigavimu ar tuščiu laiko švaistymu, bet mirtinu pavojumi. Kaip gi paaiškinti jaunų žmonių lindimą tiesiog į mirties nasrus?

Žmonės, kurių vaikai buvo įsitraukę į NRJ, negalėjo patikėti, kad jų atžalos daro sąmoningą apsisprendimą; jais turėjo būti manipuliuojama, kažkokios psichologinės technikos turėjo būti pritaikytos, kad perspektyvūs jaunuoliai taptų, tėvų manymu, „užhipnotizuotais zombiais“. „Smegenų plovimo“ teorija – sukurta bandant paaiškinti, kaip komunistinė Kinija privertė kai kuriuos belaisvius amerikiečius išpažinti komunistinę ideologiją – buvo pritaikyta NRJ. Pagal šią teoriją, „sektos“ naudoja specialias psichologinės įtakos priemones, kurios paralyžiuoja jaunų žmonių valią, atima galimybę laisvai rinktis ir paverčia juos aklais tų sektų sekėjais.

Pradėjo kurtis tėvų grupelės, siekiančios kovoti su NRJ, įtraukusiais jų vaikus, į pagalbą buvo pasitelkti teisininkai, iš pradžių gan sėkmingai laimėdavę teismuose tėvams globos teises jų suaugusiems vaikams įtikindami teisėjus, kad tie vaikai nebėra atsakingi už savo veiksmus. Prie tėvų prisidėjus jiems prijaučiantiems psichiatrams pradėjo kurtis formalios organizacijos, siekiančios skleisti informaciją apie žalingą sektų veiklą bei teikiančios pagalbą tėvams, norintiems išraukti savo atžalas iš NRJ.

Ta pagalba dažniausiai būdavo siekiama „atversti“ pageidaujamus asmenis į „normalų“ gyvenimo būdą, išplėšiant juos iš „sektų“ gniaužtų. Tokia praktika vadinta „deprogramavimu“; jei, pasak „smegenų plovimo“ teorijos šalininkų, sektos, pritaikiusios psichologines technikas, sugebėjo pavergti žmogaus valią saviems tikslams, tai galima ir dar kartą pakartoti, šį kart tarsi ištrinant sektos į žmogaus smegenis įrašytą programą panašiomis priemonėmis.

Taip gimė fenomenas, kurį sociologai vadina „antikultiniu judėjimu“ – organizuota opozicija „sektoms“, siekiančia demaskuoti manipuliatyvius NRJ veiklos aspektus bei ištraukti žmones iš NRJ. Žymiausios antikultinės organizacijos JAV – Cult Awareness Network (CAN, bankrutavusi 1996 m.), bei American Family Foundation (AFF).

Panašios organizacijos pradėjo kurtis ir vakarų Europoje, o griuvus geležinei uždangai – ir rytų Europoje. Antai, Prancūzijoje veikia CCMM bei ADFI, Anglijoje – FAIR, Rusijoje – šv. Irinejaus Lijoniečio centras Rusijoje (Maskvoje), o Vilniuje kurį laiką veikė „Dvasinės paramos namai“.

Tokios grupės nemažai nuveikė, informuodamos visuomenę apie NRJ, ragindamos vyriausybes atkreipti dėmesį į NRJ veiklos problematiškus aspektus, suburdamos į savitarpio pagalbos grupes tėvus, draskomus skausmo dėl staigaus jų atžalų atsivertimo į keistas religijas.

Veidrodinis atspindys

Deja, kare leidžiama viskas, ir prieš sektas kovojančios organizacijos neretai virsta tiesiog veidrodiniu atspindžiu to, prieš ką kovoja: uždaromis grupėmis su juodai baltu pasaulėvaizdžiu, kur yra „jie“ (sektantai) ir „mes“, kur visi, kurie nėra su mumis, yra prieš mus, kur bet koks intensyvesnis už šventinį pamaldų lankymą religingumas yra geriausiu atve ju į tartinas, o šiaip – sektantiškas. Neretai tokios grupės tik kursto šeimyninius konfliktus vienam asmeniui įsitraukus į NRJ, menkina žmogaus orumą laikydami jį robotu, kurį tariamai galima „programuoti“. Kovojant su „priešais“ gali būti leidžiama viskas, įskaitant ir melą, ir prievartą (pvz., prievartinių pagrobimų, netgi seksualinės prievartos faktai išaiškėjo analizuojant JAV veikusios ir 1996 m. bankrutavusios organizacijos CAN archyvus).

Anksčiau gan plačiai taikytas „deprogramavimas“ šiandien – jau beveik išnykęs reiškinys, tačiau ne todėl, kad kovotojai prieš sektas būtų atsisakę „smegenų plovimo“ teorijos; tiesiog teismai gan vieningai atmeta šią teoriją, tuo pačiu vieningai įvardindami „deprogramavimą“ šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu.

***

Žinoma, ne visos NRJ stebinčios organizacijos į karą įsitraukia. Vienas iš keleto pozityvių pavyzdžių – Londone veikianti organizacija INFORM, siekiant surinkti informaciją iš įvairių šaltinių ir pateikti ją visiems besiteiraujantiems, valstybės institucijoms, tarpininkauti kilus konfliktas dėl NRJ veiklos, mažinti dėl jų veiklos kylančią socialinę įtampą. Juk iš tiesų turėtume siekti taikos mūsų visuomenėje. Žinoma, nėra lengva atskirti realaus pavojaus signalo nuo karo klyksmo, tačiau, geriau įsiskaičius, įmanoma suprasti, ar rašytojas dalyvauja aukščiau aprašytame kare. Ir tuomet šiek tiek geriau suprasti tai, ką skaitome…


Straipsnis publikuotas pavadinimu „Kovos dėl „sektų“ savaitraštyje „Dialogas“ 2004-01-23 Nr. 4. Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.