Religinės patirties įtaka šeimos santykiams

Printer-friendly version

Atsivertimas kaip specifinis religinis patyrimas

Kažkuomet būna religinio asmens gyvenimo pradžia. Šioji pradžia paprastai vadinama atsivertimu ir yra susijusi su tam tikrais žmogaus elgsenos pakitimais. Ši pakitusi elgsena tik dalinai priklauso nuo religijos pobūdžio, jos naujumo ar tradiciškumo. Kaip viename savo pranešime prisiminė žymi naujojo religingumo tyrinėtoja E. Barker (Didžioji Britanija), po josios brolio atsivertimo į katalikybę, kokius trejus mėnesius šeimoje nebuvo įmanoma normaliai pasikalbėti...

Tad kokia toji pakitusi elgsena, kuo gi ji pasireiškia? Visų pirma, konvertitas (taip vadinamas naujai įtikėjęs žmogus) labai radikaliai tiki savo atrasta tiesa. Jis paprastai nepripažįsta jokių kompromisų ir galvoja, kad atrastąją tiesą įmanu išreikšti tam tikromis formulėmis, kurias naudoja jo surastoji religinė grupė. Konvertitas karštai myli savo šeimynykščius, bet yra linkęs galvoti, kad geriausias meilės jiems įrodymas tai bus uoli pastanga juos atversti į savo tikėjimą. Jis mato (paaštrintai) kiekvieną nuodėmę, klaidą, nusivilia bedvasiškumu jųjų gyvenime, skausmingai reaguoja į neteisybę, o kartais – ypač, jei atsiverčiama į kokią naują religinę grupę – mano, jog geriausia išeitis yra pasitraukti, nutraukti santykius su šeima, išeiti į savo „naująją šeimą“.

Kokia gali būti tokios pakitusios elgsenos dinamika? Iš esmės ilgainiui nusistovi keli elgesio modeliai: a) žmogus vis radikalėja, jo akiratis siaurėja, tikėjimas tampa fanatišku, asmenybė degraduoja ir slopsta bet kokie interesai beigi visuomeniniai įsipareigojimai; b) žmogaus tikėjimas subręsta, jis tampa radikalus savo esme, bet ne fanatiškas – brandaus religingumo asmuo linkęs į dialogą, įsiklausymą, supratimą ir pagarbą kitam ir kitokiam. Ši tikinčiojo elgsenos dinamika labai priklauso nuo aplinkinių – ypač artimiausiųjų žmonių – reakcijų. Kokios jos būna ir kokios būti galėtų?

Šeima ir naujasis religingumas

Iki šiol buvo sakyta, kad konvertito elgsena ne itin reikšmingai priklauso nuo to, kokiai religinei grupei jis priklauso. Tačiau pati elgesio dinamika jau yra įtakojama religinės grupės pažiūrų ir praktikų. Jei į tradicinę religinę bendruomenę (ar naują, bet krikščioniškąją grupę) atsivertęs žmogus gali tikėtis pagrįsto, veiksmingo dvasinio vadovavimo, patarimo įvairiose situacijose (nes turinčios ilgesnę istoriją ar daugialypį paveldą bendruomenės yra labiau pasiruošusios priimti aplinkos iššūkius), tai naujuose religiniuose judėjimuose (NRJ) viso to laukti yra daug problemiškiau.

Žinoma, NRJ yra nevienodi nei savo pažiūromis, nei maldingumo praktikomis, bet daugumas jų puoselėja vertybes, kai kuriais aspektais esmingai besiskiriančias nuo vyraujančios kultūrinės ir socialinės aplinkos vertybių. Tokiu atveju, konfliktas tarp konvertito ir jo artimiausios aplinkos žmonių įgauna specifinių bruožų, kai kada tas konfliktas gali apimti pamatinius pasaulėjautos ir gyvenimo būdo dalykus. Situacija dar labiau paaštrėja tuomet, kai religinei grupei vadovauja autoritarinis lyderis, grupės narių laikomas pranašu ar mesiju, kai religinės grupės pasaulėžiūrai būdingas juodai – baltas pasaulėvaizdis (visi gyvenantieji skirstomi į „išgelbėtuosius“ ir „pražuvėlius“), kai religinėje grupėje teigiamos fundamentalistinės nuostatos. Tokiais atvejais šeimynykščiams itin sunku susivokti, kas vyksta – kyla noras, atstumti, pasmerkti konvertitą arba imtis represinių priemonių jo atžvilgiu. Visa tai paprastai tik blogina situaciją ir galiausiai suformuoja negatyvius, mažai korekcijai pasiduodančius elgesio pakitimus, kurie, didėjant asmenybės uždarumui, gali atvesti prie visiškų santykių nutrūkimo.

Situaciją, kai žmogus (ypač jaunuolis ar jaunuolė) atsiverčia į kokią nors naujojo religingumo grupę, sunkina ir tai, jog mūsuose žiniasklaida marginalizuoja ir stigmatizuoja tokias grupes, jų narius. Taigi, tėvai ar kiti konvertito šeimos nariai jaučiasi nesaugiai, kaltina save, žiūri į artimo žmogaus apsisprendimą kaip į asmeninę gėdą, kaip į nuolatinės baimės ir streso šaltinį. Aišku, kad esant tokiam visuomenės spaudimui, sunku nereaguoti impulsyviai, sunku nepasiduoti pagundai griebtis represijų, nes tokiu būdu norima greičiausiu keliu pasiekti efektyviausią rezultatą. Kokie čia galimi patarimai ir kokios išeitys?

Mėginimas patarti

Pirmas ir ko gera svarbiausias patarimas – neskubėti kaltinti savęs ir kitų, kad įvyko tai, ko niekas nelaukė. Kaip jau minėjau, ypač tais atvejais, kada šeimos narys įsitraukia į kokią nors naujojo religingumo grupę, artimieji, dėl tam tikro socialinio spaudimo tai išgyvena kaip netektį, kaip gėdą, kaip praradimą. Tokiu atveju kartais linkstama kaltinti save – nesugebėjau susikalbėti su vaiku (žmona, vyru), per mažai jam (jai) skyriau dėmesio, esu kaltas (-a), nes esu atsakingas (-a) už kitą. Gal geriausias vaistas nuo tokios savigraužos yra tai, kad anot sociologinių tyrimų (atliktų ir mano minėtosios E. Barker), įsitraukusiųjų į NRJ grupes žmonių šeimos yra lygiai tokios pat kaip ir kitų žmonių: jos turi problemų ir rūpesčių, bet nėra nei blogesnės, nei geresnės už visas kitas. Tiesiog, įvairiose šeimose randasi visokiausi apsisprendimai dėl skirtingų priežasčių. Tas priežastis galima patyrinėti (galbūt, padedant psichologui) ir jas reflektuoti, tačiau tikrai nevaisinga yra kaltinti save. Kiekviena krizė ar nelauktas iššūkis yra proga keitimuisi ir supratimui.

Gal dažniau mūsuose pasitaiko kito – būtent konvertito – kaltinimo atvejų. Laikoma, kad žmogus, pasukęs religiniu keliu, įskaudino artimuosius, nepateisino jų lūkesčių, išdavė šeimą ir pan. Šių eilučių autoriui teko guost tėtį, kurio sūnus (suaugęs 28 – erių metų vyras) sumanė stoti į stačiatikių vienuolyną, o tėtis priėmė šį įvykį kaip nusikaltimą: sūnus drįso eiti keliu, kuris sužlugdęs visas tėvo viltis jo atžvilgiu. Kaltinant konvertitą, be abejo, kaltinama ir jo pasirinkta bendruomenė, siekiama įrodyti, jog prieš asmenį buvo panaudota psichologinė prievarta. Tokiu būdu įstengiama pateisinti ir represijas, kurios gali būti naudojamos prieš konvertitą. Esant pagundai kaltinti kitą ar norui riboti jo laisvę, pirmiausiai reiktų prisiminti, jog kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis savo tikėjimą, nors toks pasirinkimas kitiems ir nėra visai priimtinas. Mums atrodantis keistu ir neįmanomu pasirinkimas gali būti žmogaus gyvenimo kelio esminė kryptis, Dievo pašaukimo išraiška. Nuo kaltinimo strategijos reikia sugebėti pereiti (ir tai yra visų pirma vidinė pastanga) prie supratimo, dialogo taktikos.

Visų svarbiausia, kad artimieji nenutrauktų santykio su konvertitu, palaikytų tuos pačius ryšius, kurie buvo iki atsivertimo. Nors žmogus atrodo pasikeitęs, nors labai apsunkintas tampa bendravimas su juo pradiniu atsivertimo etapu, jis vis viena yra artimas žmogus, kuriam svarbūs santykiai ir ryšiai su artimaisiais. Nenutraukus ryšių yra įmanoma , esant palankiai situacijai, kalbėti apie pasirinkimą, suprasti motyvus, galiausiai išsiaiškinti, kokios doktrinos ir praktikos lemia konvertito elgseną. Būtent saugant ir puoselėjant ryšius įmanu suprasti, ar asmuo nėra įsitraukęs į autoritarišką, destruktyvią, okultinę organizaciją. Tik kalbantis ir neatstumiant galima tikėtis, jog žmogus pasidalins su artimaisiais ir savo bėdomis, ir bus įmanoma jam, esant reikalui, padėti.

Žinoma, religinė patirtis dažnai yra gąsdinantis ir neraminantis dalykas dar ir todėl, jog šiandienėje visuomenėje, populiarioje žiniasklaidoje religija laikoma išimtinai privačiu reikalu, kuris skirtas gyvenimo pakraščiui. Todėl konvertito padėtis yra sunki būtent sekuliarizuotoje, vartotojiškumo paveiktoje šeimoje. Dažnai tokios šeimos nariams beveik neįmanoma suprasti, jog asmeniui gali būti svarbios ir kitokios – ne tik materiali os– v ertybės. Dėl to atsivertimas dažnai tampa iššūkiu – visuomenei, draugams, šeimai. Galbūt šeimos, artimieji, priimantys religinę patirtį kaip išbandymą, yra būtent tie, kuriems skirta praplėsti savo akiratį, peržiūrėti nuostatas, pradėti puoselėti visuomenėje tolerancijos, pakantumo ir gyvenimo integralumo vertybes.

Arūnas P. Peškaitis OFM
Redaguotas ir sutrumpintas teksto variantas publikuotas savaitraštyje „Dialogas“, 2004-05-14 Nr. 20 (613). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.