Naujieji religiniai judėjimai – „Dievo rykštė“ ar socialinė neišvengiamybė?

Printer-friendly version

Arūnas Peškaitis OFM

Jau daug rašyta apie naujuosius religinius judėjimus (toliau – NRJ). Ir nors religijotyrininkai ne iki galo sutaria, vis tik daugumas jų tokiais judėjimai laiko grupes, pradėjusias JAV ir Europoje rastis XIX a. Šis amžius buvo moderniosios visuomenės struktūros įsigalėjimo amžius, liberaliosios demokratijos sklaidos pradžia. Kartu su šiais procesais vyko sekuliarizacija – tradicinių institucinių bažnyčių galios menkėjimas, galutinis įvairiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo sričių atsiskyrimas nuo religijos. Taip, viena vertus, religija tampa privačiu reikalu, kita vertus, atsiranda reali galimybė teisiškai garantuoti sąžinės laisvę. To pasėkoje pakankamai greitai susiformuoja įvairios nuo religinių tradicijų ir institucijų nepriklausomos religinės grupės, kurias įkuria pranašais, mesijais ar tikrosios religijos atstatytojais save laikantys asmenys ir jų pasekėjai. Minimi fenomenai ypač suvešėjo XX a., jo antrojoje pusėje. Tad dabar jau galima kalbėti apie NRJ kaip apie reiškinį, turintį savą istoriją ir keliantį tam tikrus iššūkius mums visiems.

NRJ kaip socialinių procesų padarinys

NRJ grupių yra labai įvairių , bet savo narių skaičiumi jos itin negausios (tarkim Lietuvoje pagal 2001m. gyventojų surašymo duomenis yra 0.2 – 0.3 procentų NRJ narių – tikslus skaičius priklauso nuo to, kokias grupes ar sambūrius priskiriame NRJ kategorijai). Vis tik kiti tyrimai ir apklausos rodo, jog žmonių, vienaip ar kitaip tikinčiųjų anapusybe nemažėja (Europos šalyse tokių yra 60 – 80, o Amerikoje net iki 90 procentų). Taip yra visų pirma todėl, jog religinis poreikis, religinio jausmo išgyvenimas yra būtina ir neišvengiama žmogaus dalia. Žinoma, tas poreikis gali būti slopinamas (tuomet jis patenkinamas neadekvačiomis formomis – pavyzdžiui, savo gyvenimo tikslu pasirenkant kokią nors kovą, o prasmę randant tam tikroje ideologijoje), į jį gali būti atsiliepiama autentiškomis ar nelabai autentiškomis ritualizuotomis formomis, bet jis vienaip ar kitaip formuoja „religinę rinkodarą“ (tas ypač akivaizdu, stebint komercializuotą New Age tekstų ir praktikų paplitimą); šiaip ar taip, nors institucionalizuotos NRJ grupės sąlyginai neskaitlingos, nemažas žmonių skaičius ieško „dvasinio peno“ visokiausiuose meditacijos centruose, sveikatingumo mokyklose, ilgalaikėse psichoterapinėse grupėse ar tuose pačiuose NRJ, kur nemažai žmonių praleidžia kelis ar keliolika metų, bet ne visą gyvenimą. Tai rodo, jog žmogui reikia praktikuoti gyvenimo prasmę – ir ne vienam, o kartu su kitais: dalintis tikėjimo, tiesos paieškos ar neordinarių išgyvenimų patirtimis. Sunykus tradicinei gyvensenai ir tradicinėms kaimo ar miesto bendruomenėms, vis labiau silpstant šeimos institutui tokio pasidalinimo reikmė nemažėja – ji tik įgyvendinama kitais būdais. Tokia ir viena svarbiausių naujojo religingumo plėtros priežasčių.

Kita priežastis – spartus technologijų vystymasis. Žmogus turi jas įsisavinti, prie jų taikytis, kartais konkuruoti su jomis (jau nekalbant apie tai, kad konkurencija aplamai vis daugiau jėgų ir mentalinių galių reikalauja). Naujosios technologijos sukelia įvairias fobijas – tai matoma iš masinės kultūros „produktų“ tematikos. XX ir XXI amžiaus žmogus psichologiškai neįstengia „suvaldyti“ užgriuvusios lavinos, pasaulis jam rodosi globaliai susietas, bet dažnokai svetimas ir nesvetingas. Reikia religinės praktikos, atliekamos mažose grupėse, kad tą pasaulį būtų vėl galima „prisijaukinti“.

Galiausiai, šiandien stebimas itin augantis alternatyvių jaunimo kultūrų sąjūdis, kuriame vis labiau linksta dalyvauti ir 30 – 40 metų  žmonės (tai rodo vis ilgėjantį „socialinės paauglystės“ amžių: šiandien jau įprasta tuoktis 35, o vaikų susilaukti 40 metų amžiaus – žmogus įmanomai ilgesnį laiką atidėlioja saistančių įsipareigojimų metą). Šių kultūrų (pradedant 7 – ame XX a. dešimtmetyje išplitusiu hipių judėjimu) vienas esminių sandų yra beapeliacinis priešiškumas Vakarų civilizacijai ir kultūrai. Tas priešiškumas irgi gali būti įvardintas kaip vienas „paauglystės ligos“ simptomų; kita vertus jis įtaigoja ieškoti alternatyvių pasirinkimų ir religinėje sferoje – nuo Rytų ar sinkretinio dvasingumo praktikavimo iki daugiau ar mažiau organizuoto satanizmo.

Tad, apibendrinant galima tarti, jog NRJ yra reiškinys, susiformavęs daugelio veiksnių įtakoje ir neišvengiamas Vakarų tipo demokratinės visuomenės palydovas. Tačiau tai nereiškia, jog jis nekelia problemų ir iššūkių. Kokie gi jie?

Problemiškieji NRJ veiklos aspektai

NRJ yra labai skirtingi dariniai. Juos jungia nebent tai, kad šias religines bendruomenes daugiausiai sudaro konvertitai (naujai įtikėjusieji). Gal ir dėl tos priežasties, jos visos turi gana savitas vertybines sistemas (kai kuriais atvejais ryškiai besiskiriančias nuo sekuliarizuotos aplinkos vertybių), dažnai pasižymi radikalumu – ypač tas pasakytina apie bendruomenes, turinčias aiškų  lyderį (dažnai – įkūrėją, save laikantį pranašu ar mesiju) ir praktikuojančias griežtai fiksuotą narystę. Tokių bendruomenių radikalizmas, kartais net fanatizmas, kelia didelį nerimą jų narių artimiesiems, šeimos nariams. Žinoma, radikalumas yra būdingas kiekvienam autentiškam religingumui, be problemų čia „neišsiversi“ – juk ir tikintis, aktyviai praktikuojantis tradicinės religijos išpažinėjas gali daugeliui tapti nevienareikšmiškai vertintinu iššūkiu (tai pasakytina ir apie katalikus, ypač jei jie įsijungia į vieną iš gausių bažnytinių judėjimų, kurie kūrėsi ir tebesikuria po II Vatikano Susirinkimo, vykusio XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje). Vis tik reiktų pasakyti, kad , tarkim, krikščionybės pasekėjai, atsirėmę į tūkstančių metų tradiciją, geba rasti dialogą su visuomene ar bent jau suprantamai pristatyti savo poziciją; tuo tarpu  tos NRJ grupės, kurios aukščiausiu autoritetu laiko savo vadovą ar kurios savo doktriną suformulavo sąlyginai neseniai, dar vis ieško adekvačių komunikacinių schemų ir ne visuomet jas randa. Tokį ieškojimą dažnusyk apsunkina ir tokių grupių uždarumas, polinkis nesiklausyti kitokios nuomonės skleidėjų; kai kuriais kraštutiniais atvejais (jų galime fiksuoti labai nedaug) tokios vienvaldžio lyderio „globojamos“ grupės gali būti linkusios į agresiją ar autoagresiją.

Kita naujojo religingumo problema yra vis plintančios okultinės praktikos. Šiandien jų didesne ar mažesne žala neabejoja daugelis psichologų ar psichiatrų, krikščionių dvasininkai kalba apie dvasines okultizmo nešamas negandas. Žinoma, tai nereiškia, jog žmonės save laikantys raganomis (raganiais), aiškiaregiais, šamanais, ekstrasensais ar parapsichologais negalėtų jungtis į klubus, draugijas, asociacijas ar kitokias bendruomenes. Problema paaštrėja, kai tokios organizacijos ima siūlyti mokamus kursus, gydymo metodus, pranašystes burtų salonuose ar kitokias paslaugas, nuo kurių neigiamų pasekmių neapgintas joks potencialus vartotojas.

Dar viena problema, susijusi su NRJ – kai kurių neosatanistinių ar neopagoniškų grupių (kurių vėlgi yra ganėtinai mažai) susisiejimas su rasistine ideologija ir su tuo susijęs nepakantumas kitoniškumui, rasinės ar religinės nesantaikos kurstymas.

Jau išvardinus kelias problemų grupes, kyla natūralus klausimas koks sociumo atsakas būtų adekvačiausias?

Ką daryti?

Visų pirma, rodos, vieno dalyko nereikia daryti – kurti atskirų, destruktyvioms religinėms grupėms taikytinų įstatymų. Kad to nereikia daryti, įtikinamai iliustruoja Prancūzijos pavyzdys, kur tokie įstatymai mėginami kurti ir įgyvendinti (netgi skelbiant taip vadinamuosius „sektų“ sąrašus). Tokios teisinės praktikos pasekmės būna keleriopos – viena vertus, religinės grupės, jų nariai jaučiasi persekiojami, užguiti, o tai niekaip nepadeda megzti bent minimalaus dialogo (ypač, kai tokiai stigmatizacijai talkina sensacijų ištroškusi žiniasklaida) ir skatina tas grupes dar daugiau izoliuotis; kita vertus, įstatymiškai, pagal „religinės destrukcijos“ apibrėžtumus, negatyviais veiksmais galima apkaltinti bet kokį religinį radikalumą (kuris, kaip minėta, yra autentiško religingumo sandas) – tuomet iškyla realus pavojus sąžinės laisvei, o religija vis labiau stumiama į gyvenimo pakraštį.

Ir vis tik daryti kažką reikia, jei jau kyla problemos. Visų pirma – tai visuomenės informuotumas. Rūpintis juo yra ir valstybės, ir NRJ ekspertų pareiga. Kitas dalykas, žmogus, prireikus, turi gauti realią, efektyvią psichologinę ar psichoterapinę pagalbą; kartais jam (ar jai) gali prireikti ir socialinės readaptacijos programų (ypač pasitraukus iš uždarų religinių grupių, vadovaujamų represyvių polinkių turinčio lyderio).

Ir galiausiai – tenka efektyviai taikyti jau galiojančius įstatymus: ir sveikatos apsaugos, ir vartotojų teisių, ir (kartais, deja) baudžiamosios teisės srityse.

Redaguotas ir sutrumpintas teksto variantas publikuotas savaitraštyje „Dialogas“ (2004-02-27 Nr. 9 (602). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė.
Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.