Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai suteiktas valstybės pripažinimas

Spausdinimo versija

Ketvirtadienį, 2016 m. lapkričio 3 d., Lietuvos Respublikos Seimas nutarė suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai. Už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 57 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 9 parlamentarai.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nustatyta, kad kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali pretenduoti į valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą praėjus 25 metams nuo jų pirminės registracijos Lietuvos Respublikoje. Pirminis įregistravimas laikomas įvykusiu, jei religinė bendruomenė ar bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinės bendrijos kultūrinį, dvasinį ir socialinį palikimą. Anksčiau valstybės pripažinimas buvo suteiktas Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai ir Septintosios dienos adventistų bažnyčiai.

Kaip teigiama Teisingumo ministerijos išvadoje, sekmininkų konfesija formaliai susiformavo pačioje XX a. pradžioje, tačiau jos ištakos siekia XVIII – XIX a. krikščioniškus atsinaujinimo sąjūdžius. Sekmininkų konfesija yra dalis evangelikalizmo sąjūdžio, o pastarojo šaknys – XVI a. reformacijos (reformatų, liuteronų, anglikonų bažnyčių) ir radikaliosios reformacijos (anabaptistų judėjimo) sąveikoje, besiskleidusioje XVIII ir XIX a. Vakarų Europoje, Anglijoje ir JAV. Sekmininkai iš reformacijos bažnyčių paveldėjo, be kita ko, Šv. Rašto kaip pagrindinio tikėjimo ir religinio mokymo šaltinio suvokimą, išteisinimo vien per tikėjimą doktriną. Kaip ir radikaliosios reformacijos sekėjai (baptistai, menonitai), sekmininkai krikštija tik tikinčiuosius (atmesdami kūdikių krikšto galimybę), laikosi valstybės ir bažnyčios tarpusavio nepriklausomumo doktrinos. Kaip ir kiti protestantai, sekmininkai yra atviri ekumeniniam dialogui tarp krikščioniškų bažnyčių. Tačiau sekmininkus iš kitų protestantiškų bažnyčių tarpo išskiria Šventosios Dvasios dovanų svarbos krikščionio gyvenime akcentavimas, ekspresyvumas bei gyvos religinės patirties sureikšminimas. Pastarosios sekmininkų konfesijos savybės XX a. antrojoje pusėje buvo perimtos ir kitų krikščionybės konfesijų (pvz., XX a. 7 dešimtmetyje katalikų Bažnyčioje prasidėjo katalikų charizminio atsinaujinimo judėjimas, perėmęs nemažai sekmininkiško dvasingumo formų).

„Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga 2014 metų pradžioje vienijo 23 religines bendruomenes. Ši bendrija tęsia XX a. pradžioje Lietuvoje atsiradusių sekmininkų bendruomenių veiklą. Pirmoji sekmininkų bendruomenė Lietuvoje buvo įkurta 1912 metais. Bendrijos veikloje 2011 metų surašymo duomenimis dalyvavo 1852 asmenys ir yra fiksuota narių skaičiaus augimo tendencija – nuo 2001 iki 2011 metų konfesija išaugo 42 proc. Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos mokymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir dorai. Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga yra palaikoma visuomenės. <...> Bendrija dalyvauja visuomenės gyvenime, aktyviai veikia labdaros ir socialinės pagalbos projektuose: padeda žmonėms atsikratyti priklausomybių, rūpinasi vaikų dienos centrais, organizuoja labdaringą medicininės pagalbos teikimą, dalyvauja teikiant dvasinius patarnavimus nuteistiesiems, vykdo švietėjišką veiklą“, – teigiama dokumento aiškinamajame rašte.

Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga valstybės pripažinimo siekė jau daugiau nei keturiolika metų. Pirmąją išvadą dėl valstybės pripažinimo suteikimo šiai religinei bendrijai Teisingumo ministerija Seimui buvo pateikusi dar 2002 m. Pakartotinė išvada buvo pateikta 2014 m. Seimo nutarimo projektą tuo klausimu 2014 m. parengė ir pateikė Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė, Ona Valiukevičiūtė, Vytautas Antanas Matulevičius, Giedrė Purvaneckienė, Aleksandras Zeltinis ir Dalia Kuodytė.

raktiniai žodžiai: