Imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos meta iššūkį vokiečių sekuliarizmui

Spausdinimo versija

Broliai menonitai po pamaldų. <br />Ben Goossen nuotraukaBerlynas. Šventovė pilna ramiai nusiteikusių žmonių. Tvarkos prižiūrėtojas apeina salę pirmiausiai uždarydamas langus iš vyrų pusės, po to – iš moterų. Už sakyklos, į kairę nuo susodinto choro, trečiasis ryto pamokslininkas pritraukia mūsų dėmesį. Jis kalba sklandžia vokiečių kalba, jo žodžiuose girdimas rusų ir žemumų vokiečių kalbų akcentai.

Pamokslas mus perkelia į ankstyvosios Sovietų Sąjungos menonitų kolonijas. Šios kolonijos, stalininių persekiojimų išsklaidytos 20 a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, vos išlikę gyvuose prisiminimuose. Tačiau šį sekmadienio rytą, mums besiklausant bolševikinio persekiojimo, tremties ir pavergimo istorijų iš centrinės Azijos gulagų, jos yra tokios pat tikros, kaip Kristaus meilė.

„Įsivaizduokite tikėjimą, šitų žmonių, kurie stovėjo kaimo aikštėse iki paskutinio momento skelbdami Dievo žodį kol ateistų kulkos jų nesunaikino“, sako kalbėtojas, viduryje sakinio stabtelėdamas dėl sunkiai suvaldomų emocijų.

Aš lankausi menonitų kongregacijoje šalia Heidelbergo. Ją įkūrė imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos per paskutinius 40 metų. Atvykę iš Kazachstano, Uzbekistano, Sibiro ir kitų vietovių, menonitų ir anabaptistų grupės įsikūrė daugelyje vakarų Vokietijos miestų. Per kelis dešimtmečius anabaptistų skaičius padidėjo nuo kelių tūkstančių iki šimto tūkstančių.

Dažnai vadinami „vokiečiais iš Rusijos“, šie imigrantai sukūrė naują etninę grupę Vokietijoje. Puikia vokiečių kalba dažniausiai kalbama namuose, nežiūrint į tai, kad daugelis suaugusiųjų taip pat moka žemumų vokiečių ir rusų kalbas, taip pat retkarčiais kalbama kitomis centrinės Azijos kalbomis.

Nors ne visos bendruomenės renkasi vadintis menonitais, visos jos tapatinasi su anabaptistais. Perėmusios sekmininkų, Rusijos baptistų ir kitų atsinaujinimo judėjimų įtakas jie prisiėmė įvairius pavadinimus: „menonitų brolių“, „baptistų“ ar „laisvųjų evangelikų“.

Beieškant vietos

Augdamas tarp Rusijos menonitų palikuonių Kanzase aš dažnai girdėdavau apie savo protėvių masinį išsikėlimą iš Rusijos 8-ajame 19 a. dešimtmetyje, kai jie bandė išvengti karinės tarnybos. Aš taip pat žinojau ir apie vėlesnius migracijos maršrutus, susidariusius po 1920 m. – į Kanadą ir Lotynų Ameriką. Bet aš nežinojau, kas atsitiko tiems, kurie liko už Geležinės uždangos.

Kai išvykau į Vokietiją 2012 m., visiškai nesitikėjau jų ten rasti. Šalyje, kuri didžiuojasi esanti Europinio liberalizmo centre, Rusijos menonitų pabrėžtinas konservatizmas gali atrodyti netinkamas. Vakarų Europa niekada nebuvo garsi pakantumu religinėms mažumoms, ir netgi šiuolaikinėje Vokietijoje, kur Holokausto atmintis neleidžia iš viešosios kalbos pasitraukti žodžiams „ekumenizmas“ ir „multikultūralizmas“, ksenofobija išlieka.

Kaip ir kitos imigruojančios religinės grupės, pvz., Rusijos žydai ir Turkijos musulmonai, menonitai tapo susirūpinimo objektu. Į dešinę linkstantys vokiečiai laiko juos pavojingais ekonominiu požiūriu ir svetimais – kultūriniu. Kairieji viešai smerkia jų religinį fundamentalizmą ir tradicinį lyties vaidmenų pabrėžimą. Liberalūs vokiečiai moterų galvos apdangalus – tokius, kaip konservatyvių menonitų, musulmonių hidžabą – apibūdino kaip priespaudos atributus.

Paprasti žmonės

Menonitas iš šiaurės ar pietų Amerikos be abejonės rastų pažįstamų dalykų šiose vokiečių menonitų bendruomenėse. Tarp jų ir „paprastųjų žmonių“, išsibarsčiusių nuo Kanados iki Paragvajaus, yra labai daug bendro. Europai, kurioje paskutinės amišų ir huteritų bendruomenės išnyko 20 a. ketvirtajame dešimtmetyje, greitas palyginti didelių konservatyvių menonitų bendruomenių kūrimasis kelia naujus iššūkius. „Rusijos vokiečiai“ menonitai atsisakė prisitaikyti prie 21 amžiaus socialinių ir pilietinių normų, kurių daugelis vokiečių tikisi.

Imigrantai menonitai tik labai selektyviai priėmė vyraujančią vokiečių kultūrą. Vengdami „pavojingų“ elementų, pvz., televizijos, pop muzikos ir kai kurių aukštojo mokslo formų, jie tuo pačiu metu perėmė ir ėmėsi įgyvendinti kitus elementus.

Siedami anabaptizmą su darbininkiškomis vertybėmis jie ypač atvirai priėmė šalies kapitalistinę ekonominę sistemą. Dideli ir gerai įrengti bažnyčių pastatai dažnai byloja apie jų finansinę sėkmę.

Jie taip pat išlaiko glaudų santykį su savo praeitimi Rusijoje, reguliariai lanko buvusių menonitų kolonijų vietas Ukrainoje, Sibire ir kitur, taip pat skelbia krikščionybę Centrinėje Azijoje.

Svarstomos vaikystės ir švietimo problemos sukėlė konfliktus su Vokietijos valstybe. Vokietijoje, kur konfesinių mokyklų beveik nėra, ir kur namų mokymas yra nelegalus, menonitai dažnai bijo federalinės mokymo sistemos, kuri moko evoliucijos teorijos, tolerancijos homoseksualumui bei istorinės Biblijos interpretacijos.

Kai kurios kongregacijos rengia vakarinius religijos kursus. Kitoms pavyko įsteigti privačias mokyklas.

Religinė laisvė

Nežiūrint į jų skeptišką nusiteikimą pasaulietinės kultūros atžvilgiu, menonitai imigrantai yra apskritai dėkingi, galėdami vadinti Vokietiją savo namais. Šalis siūlo socialinę, ekonominę bei religinę laisvę, kuri buvo neįsivaizduojama Sovietų Sąjungoje.

Po 1917 metų Rusijos revoliucijos įvedus komunistų valdymą, menonitai susidūrė su diskriminacija dėl savo tikėjimo, turto ir „vokiškumo“. Šiandien, beveik kiekviena šeima gali papasakoti istorijas apie naktinius policijos reidus, baimę, badą ir negailestingas egzekucijas. Menonitų mene, vaizduojančiame sovietų erą, matome susuktus kūnus ir kenčiančius veidus.

Menonitų  kaip „vokiečių“ savivoka yra stipri, gal būt ir dėl to, kad dėl tos vokiečių tautybės jiems buvo leidžiama palikti Sovietų Sąjungą.

Nuo 20 a. aštuntojo dešimtmečio vakarų vokiečių „teisės sugrįžti“ įstatymai leido „vokiečių tautybės“ šeimoms persikelti iš Sovietinio bloko šalių. Nors nei šie imigrantai, nei jų protėviai niekada neturėjo Vokietijos pilietybės, jie gaudavo dosnias pašalpas.

Menonitai linkę organizuotis  tik kongregaciniu lygiu, tad dauguma Vokietijos menonitų nėra sukūrę nacionalinės organizacijos, neprisijungė daugelis jų ir prie egzistuojančių bažnytinių darinių. Tarp jų esama didelių nesutarimų dėl asmeninio elgesio ir bažnyčios disciplinos. Klausimas dėl teisingo krikšto būdo – panardint kūdikį, ar tik pašlakstant – išlieka vienas labiausiai skaldančių bendruomenes.

Vienijantis pasakojimas

Nežiūrint į viską, šių kongregacijų panašumai didesni už skirtumus. Šeimos ryšiai ir bendros pavardės tokios, kaip Dyck, Penner ir Neufeld, taip pat kultūrinė ir darbinė praktika garantuoja glaudų tarpusavio ryšį. Ypač vienijantis yra kolektyvinis pasakojimas apie persekiojimą Stalino laikais.

Menonitų gyvenimo Vokietijoje sielos gelmėse glūdi religijos šiuolaikiniame amžiuje klausimas. Nepaisant to, jog dažnai vaizduojami kultūriniais anachronistais, Vokietijos menonitai imigrantai anaiptol nėra „nešiuolaikiški“. Jie demografiškai stiprūs ir tvirtai religingi, ir jie dažnai sugeba nugalėti susidūrę su pasipriešinimu ar jiems nepriimtinu reguliavimu.

Jų kongregacinio gyvenimo gyvybingumas yra didelis kontrastas Vokietijoje vis labiau tuštėjančioms valstybinėms bažnyčioms. Daugiausiai pasaulietiškoje Europoje menonitai rodo naują religinio egzistavimo būdą.

Benas Goossenas tyrinėja Menonitų istoriją Laisvajame universitete, Berlyne. Swarthmore koledže (Pensilvanija, JAV) jam yra suteikti istorijos ir vokiečių studijų moksliniai laipsniai.

Parengta pagal Ben Goossen straipsnį, pirmą kartą publikuotą „Mennonite World Review“ 2014 m. kovo 17 d.

raktiniai žodžiai: