K. Ar antroposofija ir jos idėjomis paremta Valdorfo pedagogika neprieštarauja krikščionybei?

Spausdinimo versija

A. Antroposofijos draugiją 1912 m. įkūrė austrų filosofas Rudolfas Steineris (1861-1925), prieš tai buvęs vienas Teosofijos draugijos lyderių. Tačiau pastarajai organizacijai vis labiau krypstant link Rytų religijų, jos pažiūros ėmė nebesutapti su Steinerio, iškėlusio Kristaus figūrą kaip centrinę. Dėl šių bei kitų nesutarimų Steineris galiausiai paliko draugiją.

Antroposofija daug dėmesio skiria žmogaus ugdymui ir pedagogikai – kaip jau žinote, Valdorfo mokyklos paremtos Steinerio mokymu. Būtent dėl praktinės filosofijos išraiškos Steineris laikomas reikšmingesne figūra nei kiti Vakarų ezoterikos tradicijos atstovai.

Tiesa, kad pati antroposofija yra artimesnė krikščionybei nei teosofija, ir, kai kurių religijotyrininkų teigimu, gali būti apibūdinama kaip ezoterinės krikščionybės forma. Tačiau, kita vertus, Steinerio krikščionybės traktuotė yra neortodoksinė ir nėra pripažinta pagrindinių krikščionybės atšakų. Steinerio mokymas skiriasi nuo tradicinės krikščioniškosios minties ir atspindi gnostinę pasaulėžiūrą. Iš tokių nesuderinamų elementų galima paminėti skirtingą Jėzaus kilmės ir antrojo Kristaus atėjimo traktavimą, požiūrį į karmą ir reinkarnaciją. Steinerio teigimu, savo žinių jis sėmėsi iš Akašos kronikų (teosofijos samprata) – tiek ši, tiek žmogaus kaip save išganančios būtybės samprata neatitinka tradicinio Biblijos mokymo.

Nenuostabu, kad konservatyviems krikščionims ši religingumo forma gali būti nepriimtina. Kita vertus, galima sakyti, kad antroposofijos idėjos atspindi dvidešimtojo amžiaus religinės minties dinamiką, Naujojo amžiaus filosofiją ir apskritai šiuolaikinį dvasingumą, kuriam būdingas religinių denominacijų ribų peržengimas ir eklektizmas.

Akvilina Cicėnaitė