Neošamanizmas Lietuvoje: egzotiškų kultūrų paieškos

Neošamanizmas – XX a. antrojoje pusėje Vakarų visuomenėje atsiradusios religinės praktikos, kuriose remiamasi Pietų ir Šiaurės Amerikos, Sibiro, Australijos ir kitų regionų tautelių religinėmis tradicijomis, vakariečių vadinamomis šamanizmu. Paprastai manoma, kad šamanas yra religinis specialistas, gydymo, aiškiaregystės ir kitais tikslais transo būsenoje keliaujantis po antgamtinius pasaulius ir ten bendraujantis su dvasiomis bei dievybėmis. „Primityviomis“, „archajiškomis“ kultūromis besižavintys alternatyvaus dvasingumo ieškotojai šių tautelių religines tradicijas pritaikė savo poreikiams. Šiuo metu Vakaruose klesti daugybė neošamanizmo formų, kuriose remiamasi vieno ar kito regiono tradicija, naudojamos psichotropinės medžiagos arba transo, neįprastų sąmonės būsenų siekiama kitomis priemonėmis (šokiu, garsu ir kt.), pasitelkiamos įvairios iš Rytų ar Vakarų ezoterikos kildinamos idėjos. Kai kurios neošamanizmo formos prigijo ir Lietuvoje.

Toltekai. Iš Pietų ir Centrinės Amerikos kildinamą toltekų tradiciją išpopuliarino amerikietis Carlos Castaneda, kurio knygos šamanizmu sudomino ir paskatino pačius tapti šamanais daugybę vakariečių.  Lietuviai su C. Castanedos idėjomis susipažino XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje, skaitydami rusų savilaidos knygas (Mažeikis 2004, 149), o netrukus pasirodė ir pirmieji lietuviški vertimai. Vėliau lietuvių kalba išleista ir kitų toltekų tradiciją pristatančių autorių knygų (pvz., Villoldo 2011), Lietuvoje ėmė lankytis, skaityti paskaitas, vesti seminarus ir į keliones po P. Ameriką kviesti šią tradiciją puoselėjantys neošamanai.

Kai kurie šiais tekstais susižavėję lietuviai ėmėsi praktikų, grindžiamų psichotropinių medžiagų (pvz., LSD ar ayahuasca) vartojimu. Vizionieriškos patirtys, su šamanizmu siejami neįprasti pojūčiai ir būsenos, pasiekiamos klausant ritmiškų garsų ar vartojant psichotropines medžiagas, naudotos meniniuose projektuose ir festivaliuose (Mažeikis 2004, 150).

Viena šiai pakraipai priklausanti bendruomenė – Šventosios Itzachilatlano ugnies šeima – buriasi aplink iš Ekvadoro kilusį Santiago Andrade Leon. Daugiau nei dvidešimt metų po pasaulį keliaujantis šamanas ir žiniuonis atlieka gydymui(si) ir apsivalymui skirtus ritualus, kildinamus iš Anduose gyvenančių bei kitų indėnų tradicijų – pvz., tabako ir kaktuso San Pedro, Temeskalio (pirties) ir Chanupos (pypkės) ceremonijas. Lietuvių bendruomenę sudaro daugiausia Vilniuje gyvenantys jauni menininkai ir jiems prijaučiantys žmonės, palaikantys gan glaudžius ryšius su panašiomis kitose Europos šalyse veikiančiomis grupėmis.

Kai kurios Lietuvoje veikiančios toltekų grupės psichotropinių medžiagų vartojimą smerkia. Viena didžiausių buriasi aplink amerikietę mokytoją Suzan Gregg, pristatančią moteriška darna, meile grindžiamą C. Castanedos ir jos pačios mokytojo Miguelio Ruizo perduotą toltekų tradiciją. S. Gregg pasekėjų bendruomenių yra JAV, Japonijoje ir Latvijoje. Lietuviai su jos mokymu susipažino skaitydami knygas (pvz., Gregg 2003, Gregg 2004), o nuo 2003 m. Nidoje rengiamas kasmetinis seminaras. Jo metu vyksta pokalbiai, paįvairinami praktinėmis užduotimis ir praktikomis. Siūlomi įvairūs psichologiniai pratimai, dalyviams padedantys suprasti savo unikalumą ir nuostabumą, apsikabinimai, siejami su absoliučios meilės visiems aplinkiniams idėja, meditacijos, vaikštomi labirintai, atliekamas Mitotės ritualas, Vandens iniciacija. Taip pat naudojamos įvairios, daugiausia iš Rytų tradicijų perimtos praktikos – pvz., reiki ir kt.

Bendruomenėje išsiskiria dvi grupės: paprasti nariai ir pasišventę sekėjai. Šis narių pasidalijimas atspindi nevienodus narių poreikius. Iš tiesų atrodo, kad daugumos paprastų narių šamanizmas, intensyvios dvasinės patirtys ar išskirtiniai „dvasinių karių“ gebėjimai nedomina. Jiems rūpi įvairių praktinių, gyvenimiškų problemų sprendimas, savižina, psichologiniai klausimai ir laimės pojūtis. Aktyviausi nariai renkasi į keturis kartus per metus vykstančius Mitotės ritualus ir keliauja į jėgos vietas Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Dauguma praktikų yra skirtos visiems žmonėms ir nepriklauso nuo jų pasiekto dvasinio tobulėjimo etapo. Vis dėlto kelias gali atlikti tik pažengę toltekai – pvz., „šamanišką skrydį“, atliekamą per keliones po Amerikos Didįjį kanjoną.

Kitos, taip pat psichotropinių medžiagų vartojimui nepritariančios, bet ne gyvenimiškų problemų sprendimo, o ezoterinės galios siekiančios, toltekų grupelės daugiausia remiasi C. Castanedos knygomis. Vieną tokią grupelę subūręs mokytojas naudoja ir didelę reikšmę teikia būgnui, paprastai siejamam su Sibiro ir Šiaurės Amerikos šamaniškoms tradicijoms.

Galima pastebėti, kad visas toltekų grupes vienija tai, kad jie šamanišką mokymą ir praktikas naudoja pirmiausia asmeninio tobulėjimo ir galios siekimo tikslais.

Sibiro tradicijos: P. Dabrišius. Sibiro šamanizmo tradiciją praktikuoja Telšių miškininkas Petras Dabrišius, jaunystėje septynerius metus praleidęs Vidurinėje Azijoje. Kizilo „Šamanų bendruomenės centre“ susipažino su šamane Nadia. Pasikalbėjęs su ja P. Dabrišius suvokė, kad ir pats buvo patyręs šamaniškų vizijų, išėjimą iš kūno. Vėliau jo kvietimu Lietuvoje ne sykį lankėsi, atliko apeigas, skaitė viešas paskaitas Mongolijos, Tuvos, Chakazijos šamanais. Į Žvėrinčių ėmė plūsti alternatyvaus dvasingumo praktikomis užsiimantys lietuviai, rusai, latviai ir kt., taip pat dalinęsi savo žiniomis (Dabrišius 2011, 129-144).

P. Dabrišius teigia, kad yra vienas, nuo pasaulio ir žmonių reikalų nutolęs Dievas; šamanui ir kitiems žmonėms svarbesnės žemėje gyvenančios dvasios. Šamanu gimstama, o ne tampa užsimanius: atėjus laikui, žmogus suserga šamanų liga ir tiesiog ima „matyti“. Atlikti šamaniškas apeigas, pasidaryti būgną ir aprangą P. Dabrišių išmokė Tuvos ir Chakazijos šamanai (Dabrišius 2011, 130-135). Per apeigas kūrenamas laužas; šamanas eina aplink jį, dainuodamas ir mušdamas būgną.

Pas P. Dabrišių lankosi ir jo atliekamose apeigose dalyvauja tiek jo keliu sekantys, tiek kitų pakraipų neošamanai ir dvasingumo ieškotojai, patys vienaip ar kitaip naudojantys šamaniškas technikas, tiek žmonės, vedami smalsumo ar noro pasveikti ir nepretenduojantys patys tapti šamanais. Ir ši šamanizmo praktikuoti neketinanti bendruomenė yra labai svarbi, nes šamano veikla skirta ne saviraiškai ar jo paties dvasiniam tobulėjimui, o pirmiausia – padėti kitiems žmonėms ir aplinkiniam pasauliui. Buvimas šamanu reiškia sunkų gyvenimą ir didelius įsipareigojimus.

Šamaniškos baltų tradicijos interpretacijos. Neošamanus paprastai įkvepia religinės tradicijos, siejamos su tolimomis, vakariečiams egzotiškomis kultūromis – Amerikos indėnais, Sibiro tautelėmis ir pan. Vis dėlto šie dvasingumo ieškotojai dažnai būna susipažinę su daugeliu religinių tradicijų bei alternatyvaus religingumo krypčių (Rytų tradicijomis, teosofija ir kt.) ir bendrauja su jų sekėjais. Todėl neošamaniškoje pasaulėžiūroje neretai persipina idėjos, kildinamos iš įvairių kultūrų. Galiausiai, daugelyje Vakarų šalių pastebimas neošamanų noras remtis ir šamanizmo apraiškų ieškoti savose – keltiškose, germaniškose ir kt. – tradicijose. Kai kuriems lietuvių neošamanams baltiškosios tradicijos tikrai yra svarbios.

Psichotropines medžiagas vartoję XX a. paskutiniojo dešimtmečio C. Castanedos pasekėjai neošamanizmą siejo su lietuvių žolininkėmis, kaimo žiniuonėmis ir raganomis, liaudies tikėjimais, senosios religijos ir mitologijos vizijomis, ceremonijoms rinkdavosi senąsias pagoniškas šventvietes ir alkus. Kai kuriuos toltekus žavi idėjos apie lietuvių energetinį išskirtinumą ar apie lietuvių kaip paskutiniųjų Europos pagonių vaizdinys.

Bene aktyviausiai šamanizmą ir senąją baltų religiją jungia Sibiro tradiciją praktikuojantis P. Dabrišius. Jis apeigas kartais atlieka ant senųjų alkakalnių, joms pritaikydamas apeiginę aprangą ir dainas. Stiprų ryšį su vietos aplinka ir lietuvišku istoriniu religiniu paveldu šis neošamanas puoselėja pirmiausia dėl pojūčio, kad reikia remtis savimi ir savo gimtąja žeme. Antra priežastis – jis ir apsilankę šamanai pastebėjo, kad Lietuvoje kaip niekur kitur gausu šventviečių bei ypatingą galią skleidžiančių, todėl šamanų labai vertinamų daugiakamienių medžių.

Šamanizmu domisi ir kai kurios senąjį baltų tikėjimą gaivinančios grupės. Pvz., Kurono judėjime, kuriame ieškoma ypač intensyvių religinių patirčių ir gan laisvai jungiamos įvairiausios tradicijos, šamanizmas lengvai tampa baltiškos pasaulėžiūros elementu, o šamaniškas transas – paveikiai naudojama religinio potyrio pasiekimo technika.

Transpersonalinė psichologija. Su šamanizmu siejamų idėjų taikymas žinomas ir keliems Lietuvos transpersonalinės psichologijos atstovams. Šioje su Naujojo amžiaus judėjimu susijusioje psichologijos šakoje į šiuolaikinius psichologijos metodus siekiama įtraukti dvasinius ir antgamtinius žmogaus patirties aspektus ir itin domimasi transu, pakitusios sąmonės būsenomis, sukeliamomis narkotinių medžiagų ar kitokių sąmonę praplečiančių technikų (Hanegraaf 1997, 50-51). Lietuvoje šamaniškų vaizdinių taikymu aktyviausiai domisi psichoterapijoje R. Budrys, šamanizmą suvokiantis kaip tikrą santykį su pasauliu, gydymo, buvimo su pasauliu ir jo priėmimo tradiciją, kurią iškreipė civilizacija. 2007 m. Šventojoje vestame šamanizmo studijų seminare „Baltiškoji tradicija“ R. Budrys nagrinėjo atvirumą gyvenamajai erdvei. Seminare šamanizmas susietas su mitu: mitas yra pasaulėžiūra, o šamanizmas – jos patvirtinimas, prisiliečiant prie to, ko akivaizdžiai nejaučiame ir nematome.

Tad Lietuvoje galima rasti kelias neošamanizmo formas, kuriose daugiausia remiamasi Pietų ir Centrinės Amerikos arba Sibiro tradicijomis ir pabrėžiami šiek tiek skirtingi aspektai, traukiantis nevienodus žmones. Nepaisant skirtumų, visus neošamanus žavi egzotiškos, tolimos ar archajiškos kultūros, kuriose ieškoma alternatyvų vakarietiškai kultūrai ir religijoms.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Religinės įvairovės pažinimas Lietuvoje: alternatyvaus religingumo formos“, sut. Nr. MIP 097/2013.

Dr. Eglė Aleknaitė