Politinės apeigos – įšventinimo į krivius ritualas Romuvos religinėje bendruomenėje

Spausdinimo versija

Straipsnyje analizuojamas įšventinimo į krivius ritualas neopagoniškoje Romuvos bendruomenėje. Šios apeigos įvardijamos kaip politinės, kadangi religija gali legitimuoti valdžią specifiniu būdu, dažniausiai per ritualus, tam tikrą simbolizmą, hierofanijas. Ritualų pagalba taip pat yra konstruojamas ir patvirtinimas neopagoniškas identitetas, išreiškiamos pagrindinės neopagonių vertybės bei gyvenimo būdo principai. Naudojantis empirine medžiaga (dalyvaujantis stebėjimas Romuvos ritualuose, kasmetinėse šventėse, interviu, nuotraukos) bei teorinėmis perspektyvomis (V. Turner simboline ritualų teorija; A.P. Cohen simboline bendruomenės konstravimo teorija; D.I. Kertzer, D. Kurtz pasiūlytu politiniu ritualų traktavimu) aptariamas religijos ir politikos ryšys, analizuojami rituale naudojami simboliai bei simboliniai veiksmai, nagrinėjamas Romuvos bendruomenės palaikymas bei simbolinis krivio galių įtvirtinimas. Romuva, kuri oficialiais duomenimis turi šiek tiek daugiau nei 2000 narių, siekia ištaisyti, anot jų, istorinę neteisybę, kuomet šis religinis judėjimas buvo įregistruotas kaip netradicinis. Pranešime nagrinėjama kaip simboliškai panaudojant krivio galios resursus bei pagoniškos Lietuvos praeities tęstinumą yra siekiama įgyti  tradicinės religijos statusą.

Šiuolaikinis pasaulis, kuriame klesti kultūrinių, etninių, socialinių grupių įvairovė, spartėjantys gyvenimo tempai, žmonių susvetimėjimas ir sekuliarizacija yra palanki terpė iškilti naujoms religingumo formoms. Masinėse informacijos priemonėse reklamuojama vartotojiško ,,pasirinkimo laisvė ir būtinybė“, noras pabėgti nuo ,,vartojimo diktatūros“ bei „sumaterialėjusio pasaulio tuštybės“ iš dalies skatina spartesnį naujųjų religinių judėjimų paplitimą. Vienas tokių naujų religinių judėjimų yra Neopagonybė. Šiam judėjimui itin svarbios yra lokalumo paieškos, pasireiškiančios prasmės ieškojimu savos šalies istorijoje, kalboje, papročiuose, mitologijoje, folklore ir t.t. Lietuvoje vienas iš tokių naujų religinių judėjimų yra Romuvos bendruomenė, kuri patyrė nemažai transformacijų per daugiau nei tris gyvavimo dešimtmečius. Sovietmečiu ji buvo įkurta kaip kraštotyrinė organizacija, o nepriklausomoje Lietuvoje tapo neopagoniškų idėjų skleidėja ir puoselėtoja.

Neopagonybė Lietuvoje, o kalbant plačiau,  Centrinėje ir Rytų Europoje gali būti apibūdinta kaip judėjimas, susidedantis iš grupių, kurios regi save kaip teisėtą iki-krikščioniškų religinių įsitikinimų, savo protėvių ir/ar geografinės teritorijos tąsą (Simpson 2000: 26-27). Šiuo metu mūsų šalyje įregistruotos šešios religinės organizacijos, priklausančios pagonims. Didžiausia iš jų yra jau minėtoji Romuva. Jos nariai teigia siekiantys atkurti iki-krikščioniškos Lietuvos tradicijas ir puoselėti ,,baltiškas“ vertybes. Pastaraisiais metais šios bendruomenės veikla itin suaktyvėjo. Romuva, kitaip vadinama senovės baltų religija, siekia tradicinės Lietuvos religijos statuso. Šis siekimas pripažinti ją tradicine Lietuvos religine bendruomene sukėlė ypač daug svarstymų spaudoje, radijuje ir televizijoje. Prieš kelerius metus Vilniuje buvo atliktas įšventinimo į krivius ritualas, pradėjęs naują puslapį šios bendruomenės istorijoje. Romuva siekia ištaisyti, anot jų, istorinę neteisybę, kuomet šis religinis judėjimas buvo įregistruotas kaip netradicinis. Šio tikslo yra  siekiama simboliškai panaudojant krivio galios resursus bei pagoniškos Lietuvos praeities tęstinumą. Religija tampa svarbiu prasmės šaltiniu siekiant politinių tikslų. Šiame straipsnyje, naudojantis 2001-2005 m. empirine autorės surinkta medžiaga (dalyvaujantis stebėjimas Romuvos ritualuose, kasmetinėse šventėse, interviu su Romuvos nariais, nuotraukos) ir teorinėmis perspektyvomis V. Turner simboline ritualų teorija; A. Cohen simboline bendruomenės konstravimo teorija; D. Kertzer, D. Kurtz pasiūlytu politiniu ritualų traktavimu) bus aptariamas religijos ir politikos ryšys, apžvelgiama Romuvos teisinio įregistravimo istorija, tradicinės religijos statuso siekis, bei nagrinėjamas krivio įšventinimo ritualas, kuriame buvo simboliškai įtvirtintos krivio galios.

Religijos ir politikos ryšys

Religija politikoje gali būti vienas svarbiausių prasmės šaltinių. Politika šiame straipsnyje suprantama politics prasme, kuomet ji nurodo asmenų, kurie veikia politinėse struktūrose ir sistemose, arba yra su jomis susiję, veiksmus (Kurtz 2000: 9). Tai sfera, iš esmės susijusi su galia, kurioje politiniai veikėjai, panaudodami galias ir valdžią bei įvairias veiksmų strategijas, siekia  tam tikrų visuomeninių tikslų. Galia yra traktuojama kaip tam tikrų resursų (simbolinių, ideologinių, materialinių, informacinių) kontrolė (Kurtz 2000: 31).

D. Kertzer teigimu, politika yra išreiškiama per simbolizmą. Norint suprasti politinį procesą, svarbu yra suvokti, kaip simbolika įžengia į politiką, kaip politiniai veikėjai sąmoningai ar nesąmoningai manipuliuoja simboliais, ir kaip šios simbolinės dimensijos siejasi su politinių galių materialiu pagrindu (Kertzer 1988: 2). Politinis elgesys suprantamas kaip bet kokia (individuali arba kolektyvinė) dalyvavimo, įsitraukimo forma į politinį procesą, arba bet kuri veikla, turinti politines pasekmes, susijusias su vyriausybe arba politika (Marshall 1998: 501). Šis apibrėžimas apima ir legitimuotas politinio dalyvavimo formas (pvz.: dalyvavimas rinkimuose) ir nelegitimuotą politinę veiklą (pvz.: revoliucijos).

Religija politikoje gali įteisinti/pateisinti struktūrą bei valdžią. Kaip pažymi Aronoff, religija ir politika buvo neatskiriamos nuo pat žmonijos kultūros ir civilizacijos aušros  (Aronoff (Lewellen) 1992: 69). Religija politikoje vaidina nemažą vaidmenį, kuris gali būti apibrėžtas trimis būdais:

1.  vyriausybė, valdymas gali tiesiogiai būti grindžiamas religija,
2.  religija gali būti panaudota įtvirtinti valdančiojo elito valdymą,
3. religija gali numatyti pagrindines struktūras, tikėjimus ir tradicijas, kuriomis manipuliuoja siekiantieji valdžios (Aronoff (Lewellen) 1992: 70).

Pavyzdžiui, pas eskimus, indėnus (native americans) galią valdyti bendruomenę turėjo šamanas, kadangi jis turi galią bendrauti su protėvių pasauliu. Tuo tarpu modernus Izraelis yra industrializuota ir tarptautinę galią turinti valstybė, kurios vienybė grindžiama bendra religija ir tradicija.

Visose politinėse sistemose svarbus yra ritualas, kurio akivaizdžiausias pavyzdys yra  prezidento inauguracijos ceremonija. Dalyvaudami politiniuose ritualuose modernių valstybių piliečiai identifikuojasi su politinėmis jėgomis, kurios gali būti suprantamos simbolinėmis formomis. Religinėse bendruomenėse per ritualus taip pat gali būti legitimuojama valdžia. Tačiau ta legitimacija vykdoma specifiniu būdu, per hierofaniją – šventumo jausmą, ir per tam tikrą simbolizmą, kuris įtvirtina bendruomenių lyderių galias.

Lietuvoje religijos ir politikos ryšys yra reglamentuotas įstatymais. Manyčiau, kad Lietuvos atveju tiktų trečiasis jau minėtas religijos ir politikos ryšys, kuomet politinių reikalavimų siekis motyvuojamas religija. Romuvos narių politinis elgesys reiškiasi per  siekimą įgyti tradicinės religijos statusą. Vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinantį tokį jų siekį yra hierofanija  - šventybę apibūdinanti sąvoka, reiškianti, kad kažkas šventa apsireiškia žmonėms (Eliade 1997: 8). Svarbūs tampa ir ritualų metu naudojami simboliai. Aiškindama simbolius, religija paaiškina struktūrą ir sistemą, bei suteikia prasmę tos religijos/religinės bendruomenės nariams.

Tradicinių ir netradicinių religijų situacijos Lietuvoje aptarimas

Lietuvoje įstatyminę galią tam tikras religines bendruomenes pripažinti tradicinėmis arba netradicinėmis religijomis turi Seimas. Religijų ir religinių bendruomenių statusą numato Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucija. Panagrinėkime, kaip Konstitucijoje nusakomas religijos ir piliečių, valstybės ryšys.

LR Konstitucijos antrame skirsnyje “Žmogus ir valstybė”, 43 straipsnyje teigiama, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. 1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057, Vilnius). Bažnyčia ir valstybė įstatymiškai yra atskirtos. Mūsų šalies Konstitucijoje žmogui suteikiama teisė turėti savus įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Lietuvos Respublikos Konstitucija, II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, 25 straipsnis), taip pat kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo (Lietuvos Respublikos Konstitucija, II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, 26 straipsnis).

Svarbiausias religinių bendruomenių statusą apibūdinantis „Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas“ buvo priimtas 1995 m. spalio 4 d. Juo buvo apibrėžtos ir nustatytos teisės į tikėjimo laisvę, nusakytos religinių bendruomenių ir bendrijų sąvokos, pastarųjų teisės, laisvė atlikinėti apeigas ir t.t. Mums svarbus yra penktasis šio įstatymo straipsnis „Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos“, pagal kurį tradicinėmis religijomis Lietuvoje pripažintos šios religijos: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. 1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057). Šios religijos ir religinės bendruomenės įteisintos kaip tradicinės pripažįstant jų istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį Lietuvoje, kadangi  čia veikia bent kelis šimtus metų ir per tą laiką yra tapusios neatsiejama kultūrinio paveldo dalimi (Navickas A. Senovės baltų tikėjimas šiandieninėje Lietuvoje). 

Šiuo įstatymu numatoma teisė dėstyti tikybą mokymo įstaigose pripažįstama visoms tradicinėms ir iš esmės kitoms valstybės pripažintoms religinėms bendruomenės ir bendrijoms. Šį statusą turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gauna tam tikrą valstybės finansavimą. Jų švietimo ir ugdymo įstaigos, suteikiančios valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, yra finansuojamos ir išlaikomos Vyriausybės, skirstant biudžeto lėšų tiek pat, kiek ir atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigoms (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. 1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057, Vilnius). Tuo tarpu visos likusios religinės bendruomenės ir bendrijos negauna finansinės paramos iš valstybės.

Kitos teisės, numatytos „Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme“ garantuoja lygias teises ir tradicinėms, ir „netradicinėms“ religijoms, pavyzdžiui, teisė laisvai atlikinėti religines apeigas ir ceremonijas (Lietuvos Respublikos Konstitucija, II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, 8 straipsnis. Laisvė atlikinėti religines apeigas), teisė užsiimti leidybos, gamybine - ūkine veikla, steigti visuomenės informavimo priemones, labdaros fondus Lietuvos Respublikos Konstitucija, II skirsnis „Žmogus ir valstybė”, 15 straipsnis. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų ūkinė ir leidybos veikla) ir t.t.

Šiame įstatyme tarp tradicinių religijų nebuvo paminėta senovės baltų idėjas propaguojanti Romuva. Nuo tada ši religinė bendruomenė siekia įgyti tradicinės religijos statusą, nelaukdama kol nuo pirminio jų įregistravimo praeis dvidešimt penki metai. Mat pagal minėto įstatymo šeštą straipsnį “Kitų religinių bendrijų pripažinimas” kitos (netradicinės) religinės bendruomenės gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo jų pirminio įregistravimo Lietuvoje (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. 1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057, Vilnius).
Apibendrinant galima teigti, jog tradicinės religijos yra labiau valstybės „globojamos“ negu netradicinės. Joms skiriama finansinė parama, suteikiama teisė mokyklose dėstyti savo tikybos pagrindus. Tradicinės religijos visuomenės akyse turi didesnį prestižą.

Romuvos teisinio įregistravimo aptarimas

Savo susikūrimo pradžioje Romuva buvo etnokultūrinė organizacija. Po 1990-ųjų Romuva ėmė formuotis kaip religinis judėjimas. Nuo 1992 m. ji oficialiai įregistruota kaip religinė bendruomenė. Pagal Lietuvos gyventojų surašymą, įvykusį 2004 m., šiuo metu mūsų šalyje yra 1270  žmonių (arba 0.04% visų Lietuvos gyventojų), laikančių save senovės lietuvių tikėjimo pasekėjais.

Kaip minėta, pagal LR Konstituciją, valstybės pripažinimą religinėms bendruomenėms suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Jos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Romuva jau 1995 m. kreipėsi dėl savo bendruomenės kaip tradicinės religijos įteisinimo, tačiau atsakymo iš vyriausybės nesulaukė. Tuomet ši baltų tikėjimo bendruomenė parašė laišką tuometiniam Respublikos prezidentui A. Brazauskui, apgailestaudama dėl susiklosčiusios padėties. Pateikiu citatą iš šio laiško:

Kreipiamės į Jus, kaip į paskutinę aukščiausią instanciją, turėdami vilties, kad tiesa nugalės. Norėtųsi priminti Jums, gerb. Prezidente, kad valstybės uždavinys – sukurti palankias tautos gyvenimo sąlygas, išsaugant jos identitetą ir dvasią. Tauta išliko gyva todėl, kad kiekvieno tautiečio sąmonėje tebėra gyvas senasis lietuvių tikėjimas, atsispindintis mūsų papročiuose, dainose, kalboje. <...> Tarp kai kurių neteisingų nuostatų priimtame įstatyme pats kurioziškiausias, kad mūsų tradiciškiausias tikėjimas – senoji atgaivinta lietuvių religija pripažinta netradicine (str. 5) (Baltų tikėjimo Vilniaus bendruomenės Romuvos laiškas Lietuvos prezidentui A. Brazauskui. 1995.10.9, pasirašė Baltų tikėjimo Vilniaus bendruomenės seniūnas Algimantas Jucevičius).

Laiške prezidentui A.Brazauskui tuometinis Lietuvos Seimas „kaltinamas“ antilietuviškumu: „negi mūsų Seimas yra labiau antilietuviškas, negu carinės Rusijos administracija, pripažinusi 1914 m. juridinį lietuvių senojo tikėjimo statusą <...>“(Baltų tikėjimo Vilniaus bendruomenės Romuvos laiškas Lietuvos prezidentui A. Brazauskui. 1995.10.9, pasirašė Baltų tikėjimo Vilniaus bendruomenės seniūnas Algimantas Jucevičius). Tačiau įstatymo pataisa Seime liko nesvarstyta. Kaip teigia viena iš mano informančių Aušra (vardas pakeistas – aut.past.), “tiesiog konstatuojama taip, kad registracija yra vėlai padaryta, tai  nauja religija, nors iš tikrųjų tai yra mūsų prigimtinė religija. Buvo pateiktas praeitos kadencijos Seimui įstatymas, tai tie patys Seimo nariai keli pateikė, kad padaryti pataisą to įstatymo ir įtraukti šitą religiją - baltų Romuvos tikėjimą. Na ir tai buvo tokie pirmieji svarstymai, kiek aš žinau. Buvo labai sukilusi katalikų bažnyčia <…>. Bet kadangi situacija Seimo narių, tie kurie iškėlė tiesiog jie kaip bandė zonduoti tą situaciją, jiems tiesiog išaiškėjo, kad ko gero persvertų tie priešiški balsai, ir buvo kol kas numarinta” (interviu su Aušra).
 
Romuvos tikėjimo pagrinduose ji įvardijama kaip lietuvių tautinė religija, kuri augo ir vystėsi drauge su tauta ir buvo šio augimo lemiama jėga, tęsianti senąjį baltų tikėjimą (Baltų tikėjimo bendrija Romuva. Įstatai. II. Tikėjimo pagrindai, 2.1 straipsnis). Šis tikėjimas, anot romuvių, negrindžiamas dogmomis, nes jo esmė - pasaulio (gamtos) ir žmogaus darna, darnos kūrimas, palaikymas ir saugojimas (Baltų tikėjimo bendrija Romuva. Įstatai. II. Tikėjimo pagrindai,  2.2 straipsnis). Romuvos aukščiausiu bendruomenės organu įvardytas visuotinas susirinkimas. Šioje bendruomenėje aukščiausias valdymo organas yra Taryba, kuriai vadovauja renkamas seniūnas. Seniūnas renkamas vieneriems metams. Jis atsiskaito Tarybai, atstovauja bendruomenę administracine juridine tvarka,  organizuoja Tarybos darbą, pasirašo oficialius dokumentus, tarp jų ir finansinius (Baltų tikėjimo bendrija Romuva. Įstatai. IV. Organizacija, valdymo organai.  4.3.1. straipsnis). Analizuojamuoju laikotarpiu (2001 – 2005 m.) tokia struktūra yra pakitusi. Galima aiškiai išskirti šiai bendruomenei vadovaujantį lyderį – Joną Trinkūną. Kaip teigia D. Kurtz, lyderiai, kurie panaudoja galią savo bendruomenės labui, dažniausiai reprezentuoja teisėtą autoritetą (Kurtz 2000: 41). Oficiali galia šios bendruomenės lyderiui atstovauti Romuvą buvo suteikta 2002m. įšventinant ir suteikiant jam krivio statusą.

Baltų religijos įteisinimo klausimai vėl imti svarstyti praėjus šešeriems metams. 2001m. keturi Seimo nariai: socialliberalai Algimantas Indriūnas ir Gediminas Jakavonis, liberalas Egidijus Skarbalius ir Seimo Naujosios sąjungos frakcijos narys Egidijus Klumbys užregistravo „Religinių bendruomenių ir bendrijų“ įstatymo pataisą, pagal kurią senovės baltų tikėjimas būtų pripažintas tradicine religine bendrija. Šią pataisą pasiūlę Seimo nariai teigė siekiantys didesnės tikėjimo laisvės. Tuomet spaudoje pasirodė daug pranešimų šia tema: vieni pasisakė „už“ pagonybės įteisinimą tradicine religija, kiti buvo „prieš“. Pateiksiu keletą pasisakymų.

Tuometinio Krikščionių demokratų partijos nario A. Navicko nuomone: „svarbu atkreipti dėmesį, kad religinės bendrijos pripažinimas tradicine yra ne tikėjimo laisvės, bet bendradarbiavimo su valstybe klausimas. <...> mūsų valstybės paveldas yra įvairių religinių tradicijų dialogo vieta. Romuviečiai įsitikinę, kad tęsią pamatinę lietuvių tautos tradiciją. Priėmus šį požiūrį, tektų pripažinti, kad visa po-pagoniškoji Lietuvos kultūra tėra pančiai, kuriuos šiandien turime nusimesti“ (Navickas A. Senovės baltų tikėjimas šiandieninėje Lietuvoje).  Spaudoje taip pat buvo parodyta ir Katalikų bažnyčios atstovų nuomonė apie Romuvos keliamus reikalavimus.  Pavyzdžiui, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius viešai pareiškė, kad katalikų dvasininkai nepritaria Romuvos kaip tradicinės religijos įteisinimui: “naujųjų pagonių priešiškumas Bažnyčiai ir krikščionybei yra viešai žinomas, <...> tad dar vienas susipriešinimo židinys visuomenėje nebūtų naudingas nei valstybei, nei atskiriems žmonėms. Jei taip būtų (pripažintų Baltų religiją tradicine), katalikai turėtų visiškai atsiriboti nuo vadinamųjų pagonių, o kartu ir nuo senovės paveldu besidominčių draugijų, nes lietuvių etnografija besidomintis katalikas būtų sutapatintas su pagonių religijos išpažinėju“ (Kuzmickaitė J. Mūšis dėl krivių krivaičio statuso// Kauno diena, 2001 lapkričio 20, antradienis, p. 5).

2004 metais romuviai nusprendė pabandyti surinkti 50 tūkstančių parašų, kad įstatymo pataisa būtų kuo greičiau priimta. Anot Aušros,  „tas svarstymas nebesiekiamas ir tas įstatymas guli, guli Seime ir faktiškai reiktų tik gerų norų kai kurių Seimo narių, kad jisai vėl būtų pakeltas. Gali pakelti, kai Seimo narys paprašo arba galima pakelti, kada visuomenė paprašo- tam reikia surinkti, kaip sakė, 50000 parašų. Tai bet jeigu ir bus pakelta, reikia užtikrinti, kad jie nubalsuos “už” (interviu su Aušra). Pačių romuvių teigimu, Seime tam tikri žmonės yra suinteresuoti, kad įstatymas liktų be jokių pataisų. Seimo narys G. Jakavonis (save vadinantis pagonimi) teigia, kad išvadas apie religijas Teisingumo ministerijos Registrų departamentui (šis departamentas yra atsakingas už religinių bendruomenių registravimą) teikia Krikščionių demokratų partijai priklausantis Andrius Navickas. Jo manymu čia yra tam tikro šališkumo (Peleckis M. Į Lietuvos pagonių reikalus nori įsikišti Vatikanas// Respublika, 2001 m. lapkričio 13 d., antradienis, p.6). Romuvių teigimu, lemiamą vaidmenį įstatymo pakeitimo procese turi Katalikų bažnyčia: ,,katalikai dažniausiai sakydavo, kad jeigu romuviečiai bus įteisinti, jie pradės reikalauti nugriauti Katedrą, nes po apačia stovėjo jų šventovė ir t.t.“ (interviu su Aušra).
 
Matome, kad realios politinės galios Seime senovės baltų bendruomenės nariai neturi. Tačiau yra labai stiprus noras tokią galią įgyti ir romuviai yra numatę tam tikras  priemones šiam tikslui pasiekti: ,,būtinai paraleliai reiktų rinkti tuos parašus (t.y. parašus reikalingus, kad Seimas imtų greičiau svarstyti šios religinės bendruomenės įteisinimą – aut. past.), nes paskui jie greitai neatsiras. <…> Ir dar kaip kalbėjom: kiekvienas iš mūsų yra kažkokio tai Seimo nario tarsi rinkėjas, tai vat reiktų daryti ir spaudimą nes rinkėjai turi teisę deleguoti savo atstovą“ (interviu su Aušra). Taigi romuviai yra pasiryžę aktyviai siekti tradicinės religijos statuso.
 
Kokie motyvai skatina politinį šios religinės bendruomenės narių elgesį?

Romuvių teigimu, senajame baltų tikėjime svarbiausias yra šventumas arba dieviškumas (Trinkūnas 2000: 11). Religijotyrininkų teigimu, šventybė nėra paprastas jausmų išgyvenimas, tai yra potyris. Šventybė reiškiasi savaime per daiktus, per apeigas. Remiantis interviu medžiaga, galima teigti kad ritualų metu romuviai išgyvena šventybės (hierofanijos) jausmą. Hierofanija pateisina šios bendruomenės politinius siekius. Anot jos narių, įteisinimo reikia, kad jų protėvių vėlės galėtų ramiai ilsėtis, kad Perkūno niekas nevadintų “elektros iškrova” nebijodamas, kad bus patrauktas į teismą už religinės nesantaikos kurstymą” (http://www.dangus.net/news/nauja6.htm).

Kitas svarbus aspektas šiame baltų bendruomenės siekime yra galia valdyti tam tikrus resursus. Yra siekiama, kad šios religijos pasekėjų vaikai mokyklose turėtų teisę susipažinti su savo dievais ir deivėmis (http://www.dangus.net/news/nauja6.htm). Pagal įstatymus, jiems turėtų būti suteikta ši teisė, jeigu senovės baltų religija būtu pripažinta tradicine. Ši bendruomenė taip pat siekia ir materialinių resursų. Tradicinės religijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Romuvių teigimu, tradicinės religijos statusas jiems užtikrintų šią galimybę: „esmė vis tik būtų tokia, kad gauna tos tradicinės religinės bendruomenės paramą iš biudžeto, kažkokią tai dalį, plius turi teisę steigti savo mokyklas, turi teisę prašyti paramos kažkokiems pastatams statyti“ (iš interviu su Aušra); „tu automatiškai patenki į aukštesnį statusą visuomenėje, mokyklose“ (iš Sandros pasisakymo). Anot Romuvos bendruomenės narių, tradicinės religijos statuso suteikimas šiai bendruomenei būtų naudingas ir Lietuvos visuomenei, kadangi: tai suartintų žmones, sudarytų sąlygas jaunimui pajusti gyvenimo pilnatvę, ištaisytų istorinę neteisybę (čia omenyje turima, kad pagonybė šiandienos Lietuvoje įrašyta į netradicinių religijų sąrašą), ugdytų dorovės, dvasingumo, tolerancijos vertybes, padėtų išlaikyti tautinę savastį (Laiškas Lietuvos respublikos Seimui. Dėl senovės Baltų religijos pripažinimo tradicine Lietuvos religija. 2001.11.11). Tokie neopagoniškos bendruomenės siekiai rodo šio judėjimo modernumą, prisitaikymą šiandienos situacijoje ir norą išlaikyti lietuviškumą. Galima teigti, kad Romuva pretenduoja ne tik įgyti tradicinės religijos statusą, bet ir pirminės, primordialistinės (primordial) religijos Lietuvoje statusą. Anot M. York, toks primordialistinis pagoniškumas pabrėžia ryšius su protėviais ir savo šaknis tam tikroje vietoje, t.y. gali būti identifikuotas kaip esminė religija (root religion) (York 2004: 18).

Taigi, Romuva siekia įgyti tradicinės religijos statusą legaliu būdu, t.y. pakeičiant “Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą“. Praėjusios kadencijos Seimas šio įstatymo pataisos nesvarstė. Romuviai ruošiasi rinkti parašus ir taip “priversti” Seimą svarstyti minėtą pataisą. Ši bendruomenė siekia realios galios, kaip teigia R. Cohen, sugebėjimo valdyti kitų elgesį ir/arba įgyti galios valdyti tam tikrus sprendimus (Cohen (Lewellen) 1992: 103). Analizuojamu atveju, religija politikoje tampa svarbiausiu prasmės šaltiniu romuviams.

Įšventinimo į krivius ritualas

Kaip teigia A. Cohen, šiuolaikinėse bendruomenėse ritualinės formos nėra detalios, ir nebūtinai turinčios būti nustatytos (Cohen 1995: 53). Romuvoje apeigos turi tam tikrą pastovią struktūrą, tačiau ji gali keistis, priklausomai nuo apeigos konteksto. Analizuojamos krivio įšventinimo apeigos Lietuvos istorijoje unikalios tuo požiūriu, kad pirmą kartą po šešių šimtų metų vėl buvo išrinktas krivis, be to šis ritualas atliktas pačioje Vilniaus širdyje ant Gedimino kapo kalno 2002 m. spalio 19 d. Anot D. Kertzer, ritualiniai veiksmai yra struktūruoti, atliekami pagal tam tikrą veiksmų tvarką iš anksto numatytose vietose ir tam tikru laiku, ir šioms vietoms yra suteikiama speciali simbolinė reikšmė (Kertzer 1988: 9). Tikima, kad Gedimino kapo kalnas yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palaidojimo vieta. Sakralios vietos romuvių suvokiamos kaip padedančios pajusti ryšį su dievais, protėviais bei kitais bendruomenės nariais Aptarsiu apeigos atlikimo veiksmus.

Krivio įšventinimo apeigos veiksmų seka

Ant Gedimino kapo kalno esančios viršūnės centre stovintis aukuras buvo simbolinis apeigų centras. Jis buvo papuoštas ąžuolų lapo vainikais. Ant žemės, šalia aukuro, ant balto lininio rankšluosčio stovėjo deivės Mildos skulptūrėlė, indai su druska ir grūdais, bei apeiginis kaušas alaus (midaus) aukojimui. Merginos, apsirengusios apeiginiais rūbais, stovėjo ratuku aplink aukurą (Žr. Priedai. Pav. 1). Rato aplink aukurą subūrimu stengiamasi užtikrinti vykstančios apeigos sakralumą. Merginos giedojo sutartines. Tuomet vyrai ėmė pūsti ragus ir visi Romuvos nariai sugiedojo šios bendruomenės himną “Šaly kelio jovaras stovėjo”. Aukure buvo užkurta ugnis. Krivis Jonas Trinkūnas ištarė priesaiką dievams. Jam buvo įteikti aukščiausios dvasinės valdžios simboliai: Saulės – ugnies ženklas, sagė ir krivūlė (Žr. Priedai. Pav. 2). Svastikos formos segė bei krivūlė (istoriniuose šaltiniuose tai buvusi krivio lazda) yra simbolinės galios atributai. Šių laikų kriviui suteikiami simboliniai resursai, kurie yra svarbūs pažymėti Romuvos hierarchijai. Per simbolizmą galime atpažinti, kas turi didžiausią galią ir per ją įtvirtina savąjį autoritetą (Kertzer 1988: 5). Svarbu yra tai, kad minėtus simbolius kriviui įteikė Seimo narys Algimantas Indriūnas, kuris yra narys tos struktūros, t.y. Seimo, kuris ir turi įstatymų leidžiamąją funkciją. Galime daryti prielaidą, kad šiuo veiksmu simboliškai įtvirtinamas senovės baltų tikėjimas Lietuvoje, pastebimas ryžtas siekti tradicinės religijos statuso.

Po simbolių įteikimo, krivis aukojo druską ir grūdus Perkūnui bei Žemynai (Žr. Priedai. Pav. 3 ir Pav. 4). Grūdai ugnin buvo beriami iš keturių pusių - tai yra tarsi aliuzija į keturias pasaulio šalis.

Apeiga baigiama ugnies pagerbimo veiksmu - kuomet kaušas su midumi (arba alumi) siunčiamas ratu, ir visi apeigoje esantys dalyviai ,,susiejami” bendrumo, vienovės jausmu. A. Cohen teigimu, tokios simbolinės bendravimo formos padeda individams patirti nekasdienių išgyvenimų, sukuria socialumo jausmą (Cohen 1995: 53). Neopagonių bendruomenei svarbus bendrumo išgyvenimas, kuris suvienija jos narius:

,,visų pirma tai yra bendraminčių ratas, būrys irgi labai padeda, kai ateini pas savus ir jauti, kad jie kiekvienoj tau situacijoj gali <...> padėti“(interviu su M.).

,,tai buvo man , galima sakyt, išsigelbėjimas. Čia radau savo bendraminčius, kurių aš nesitikėjau iš viso esant. <..> čia daugiau sužinojau apie savo šaknis, apie savo tikėjimą. <..> Pajaučiau tą ryšį gamtos ir žmogaus, pajaučiau dainos jėgą. Pajaučiau bendrumą mūsų visų, mūsų lietuvių“ (interviu su R.)

Anot romuvių, apeigų dalyviais gali būti visi norintys žmonės, tačiau pageidaujama, kad jie netrukdytų apeigų atlikimui, pavyzdžiui, netriukšmautų ir pan. Rituale nėra nei vieno nedalyvaujančio, kiekvienas yra esmingai įtraukiamas į apeigą. Šis ,,įtraukimas” vyksta per bendras giesmes ir aukojimo veiksmus dievams:

,,Dalyviais esam mes patys. Nėra nei vieno nedalyvaujančio. Visi, kas yra aplink aukurą, tame dalyvauja. Niekas nėra išskiriamas. Kol mus lydi vyresni kriviai…” (iš interviu su M.).

Ritualo metu jo dalyviai išreiškia solidarumą savai religinei bendruomenei. Viena mano informančių apie dalyvavimą apeigose sakė:

„Tai yra kažkoks savęs realizavimas, kažkoks savojo dvasinio pasaulio turtinimas ir kartu bendravimas su žmonėmis. Manau, kad tai toksai tikras ir nuoširdus bendravimas.“ (Interviu su S.)

 D. Kertzer teigimu, žmonėms reikia savo socialinę priklausomybę išreikšti būtent per ritualus, kadangi jų metu solidarumas kuriamas žmonių, veikiančių kartu (Kertzer 1988: 76). Krivio įšventinimo ritualo pabaigoje visų Romuvos bendruomenių, veikiančių Lietuvoje atstovai, parodė solidarumą pasirinktam bendruomenės lyderiui (Žr. Priedai. Pav. 5), linkėjo jam ištvermės („vėlių galybė tegu padeda, kiek mums dievas leis“; „kuomet pulkas praranda vėliavą, jis pasiduoda, nes vėliavą mato vėlės. Būk mums ta vėliava, kol galėsi“). Taip pat šiame rituale dalyvavo ir Kaliningrado srityje veikiančios pagonių bendruomenės atstovai, kurie savo kalboje linkėjo kriviui Jauniui stiprybės: „bet gyvena mumyse dar protėvių dvasia <...> Prūsų gentis sveikina lietuvių genties krivį Jaunių. Aukštybių viešpats Perkūnas davė jėgą, kad būtum stipresnis už mirtį“ (iš vaidilės Aukstumos sveikinimo kalbos kriviui). Pažymėtina, kad šiame krivio įšventinimo rituale dalyvavo ir oficialūs asmenys, Seimo nariai, bei visų didžiausių Lietuvos dienraščių ir televizijų žurnalistai. Šis įvykis buvo plačiai aprašytas masinės informacijos priemonėse.

Aptarus krivio ritualo veiksmų seką, paanalizuokime jame naudojamus simbolius, panagrinėkime simbolinį krivio galių įtvirtinimą.

Simbolinis Romuvos bendruomenės galių perdavimas

Romuvos religinėje bendruomenėje krivio galios perduodamos ritualo metu neatsitiktinai. Šios bendruomenės bei jos narių identitetas dažniausiai pabrėžiamas būtent per ritualines praktikas, kurių metu patvirtinama priklausomybė Romuvos religinei grupei, taip pat tvirti ryšiai tarp tos bendruomenės narių. Romuvos bendruomenė galios resursus simboliniu būdu suteikė iš anksto pasirinktam žmogui, kuris buvo įšventintas į krivius. D. Kurzt teigimu, lyderiai dažniausiai pasižymi tam tikromis savybėmis, pavyzdžiui, charizmatiškumu, įžvalgumu, išmintimi, jais yra pasitikima. Romuvių manymu, Jonas Trinkūnas yra tinkamas būti jų lyderiu, kadangi jis puikiai išmano tautosakinius dalykus, pagal senąsias dainas sudėlioja apeigas ir atkuria švenčių algoritmą (Sabaliauskas 2001: 3). Jis yra patyręs daugybę išbandymų ir nesuklupęs, pavertęs gyvenimo veiksmus apeiga, prikeliančia dievų galybę, daug apkeliavęs ir visur skelbęs baltų tikėjimą ir darną žemėje (www.romuva.lt). Manyčiau, kad Romuvos kriviui gali būti priskirtos visos anksčiau išvardytos lyderiams būdingos savybės. Krivio statusas yra pagrindžiamas istoriniais šaltiniais (pvz.: XVIII amžiaus bažnytiniais pranešimais apie pagoniškų apeigų atlikimą ir vengimą eiti į bažnyčias), religijotyrininkų darbais (G. Beresnevičiaus „Dausos“, „Baltų religinės reformos“), Vydūno darbais, etnografine medžiaga. Istorinių šaltinių teigimu, senovės lietuvių religines apeigas atlikdavo kriviai, kurie buvo dievų valios perteikėjai ir svarbiausi autoritetai. Šios žinios yra interpretuojamos romuvių apeigos metu. Anot D. Kertzer, žmogiškoji realybė nėra duodama individui gimstant, ji yra formuojama, renkantis tam tikrus elementus iš tos kultūros, kurioje individas yra gimęs (Kertzer 1988: 4). Operuojama istorinėmis sąvokomis (žynys, vaidila), jas savaip interpretuojant. Romuvių teigimu, jų tarpe yra narių, „kurie labiau įsigilina į tikėjimo ir apeigų reikalus. Romuvoje jie atlieka žinovų vaidmenį <…>. Tokie žinovai pagal senąją tradiciją vadinami vaidilomis, o renkami bendruomenės vadovai vadinami kriviais” (Romuva 2001: 3). Šiame procese etnografinę medžiagą galima įvardyti kaip egzegetinį šaltinį, ji suvokiama kaip tikrai buvęs dalykas, realus faktas, iš kurio ,,semiamasi” patyrimo: ,,ji [tautosaka – aut. past.] rodo, kaip gyventi ir kaip susitaikyti su gyvenimu” (Romuva 2001: 8). Po krivio įšventinimo ritualo išryškėjo nauja Romuvos struktūra. Vienas pagrindinių priekaištų šiai bendruomenei iki išrenkant savo krivį – lyderį, buvo tai, kad ji neturėjo aiškios struktūros. Aušros teigimu, “nėra tokios hierarchijos aiškios, kaip kitose religijose. Galų gale krivio įšventinimas nurodo, kad yra galva, vadovas tos visos religinės bendruomenės. Tai labai gerai” (iš interviu su Aušra). Regime, kad Romuvos bendruomenėje susiformavo tam tikri hierarchiniai principai, kuomet pagrindiniu lyderiu tampa krivis, turintis sakralinį autoritetą, o pagrindinis struktūrinis elementas yra vaidilų ratas. Galime teigti, kad Romuvoje tokiu būdu stengiamasi užtikrinti simbolinį pagoniškos Lietuvos praeities tęstinumą, kadangi iki-krikščioniškoje Lietuvoje tradicija buvo perduodama per žynių luomą. Tuo pačiu šių dienų krivis simboliškai siejamas su kriviais, buvusiais prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Romuvos bendruomenėje tai daroma remiantis fragmentiškais duomenimis apie pagoniškus Lietuvos laikus, pritaikant “senas” tradicijas “naujoje” struktūroje.

Kaip minėta, įšventinimo metu kriviui  buvo įteikti šie simboliai: Saulės – ugnies ženklas, svastikos formos sagė ir krivūlė. D. Kutz teigimu, simbolis yra materialus objektas, mentalinė projekcija, veiksmas, idėja, arba žodžiai, kurie suteikia žmonėms daugialypes ir įvairiaprasmes reikšmes (Kurzt 2000: 35). Kriviui įteiktus simbolius galėtume apibrėžti kaip politinius, kadangi jie padeda įtikinti žmones sekti ir palaikyti lyderį arba lyderystės struktūrą (Kurzt 2000: 35).  Šiame rituale vienas svarbiausių yra svastikos simbolis. Anot romuvių, tai yra vienas pagrindinių ženklų, reprezentuojančių jų tikėjimą. Per šį simbolį Romuvos nariai paaiškina senovės baltų religijos esmę:

,,<...> pagonybės esmė yra darna. Darna su protėviais, su gyvaisiais žmonėm, su gamta. Tai yra kaip svastika, keturi jos kampai: viršuj – žmonės, apačios – protėviai, šonuose – kosmosas ir gamta, o tu stovi pačiam ratelio vidury ir jauti tą ryšį su žmonėm, su protėviais, su gamta. Ir iš gamtos tu jauti visų dievybių, visų energijų srautą, dvasią…” (interviu su M.).

,,svastika yra ugnies kryžius, kurį sudaro keturios gyvatės svastikos principu besisukančios, atspindinčios mūsų ideologiją: per visus gyvenimo būties ratus visa kartojasi, visi gamtos ciklai – pavasaris, vasara. Žiema, ruduo ir gimimas – mirtis, gimimas – mirtis…“(interviu su P.).

Informantų teiginiai apie svastiką sutampa su etnografinėse studijose pateiktais duomenimis, kuriuose ji minima kaip amžino judėjimo, pasipriešinimo blogiui, nuolatinio gyvybės atsinaujinimo, dangaus sferoje gyvenančių dievų simbolis (Urbanavičienė 2000: 390). Svastika apibūdinama kaip archetipinis simbolis. G. Beresnevičiaus teigimu, archetipinis simbolis pats savaime reikšmės ar prasmės neturi, ji atsiranda kai tam tikra kultūra interpretuoja simbolį, kuriuo reiškiasi įvairūs archetipai (Beresnevičius 1992: 42). Svastikos simboliu yra kuriama bendruomenės simbolinė organizacija. Dauguma Romuvos narių tiki šio simbolio magiškumu ir per jį aiškina savąjį tikėjimą. Dauguma romuvių taip pat turi šio simbolio pavidalo seges, ženkliukus. Anot V. Turner, simbolis gali būti sociomoralinės tvarkos reprezentuotojas (Turner 1969: 52). Romuvoje svastikos simbolis tampa praeities, dabarties ir ateities kartų ryšio suvienytoju, tam tikro noro ištęsti atmintyje senovės lietuvių kultūros paveldą. Tokiu būdu svastika gali būti įvardyta kaip multivokalinis simbolis, patvirtinantis neopagonių tikėjimo egzistavimą. bei socialinės neopagonių grupės išskirtinumą iš kitų visuomenės grupių. Svarbu paminėti ir tai, kad nors dažniausiai šis simbolis įvardijamas nacistinės propagandos ženklu, šioje bendruomenėje svastikos simbolio nebijoma. Romuvių teigimu, svastika esanti išskirtinai indoeuropiečių simbolis.

Visuose Romuvos ritualuose yra pagerbiama ugnis. Romuvių teigimu, ugnis – tai svarbiausias lietuvių tradicijų simbolis; „bendruomenės Amžinoji Ugnis jungė žmones, vienijo su mirusiais proseniais bei dievais“ (Romuva 2001: 6). Gabija, pasak romuvių, yra ugnies deivė. Kiekviename rituale yra pagerbiama ugnis. Kaip teigia Smyrski, neįmanoma įsivaizduoti jokios neopagonių ceremonijos be degančios ugnies ir aukojimo jos pagerbimui (Smyrski 2003: 178). Ugnies ženklas yra ir jau minėtasis svastikos simbolis.

Kriviui įteikiama lazda krivūlė yra vyriausiojo žynio galios simbolis. Romuvoje krivūlės naudojimas grindžiamas istoriniais šaltiniais. Yra žinoma, kad Prūsijoje ir senovės Lietuvoje  krivūlėms buvo priskiriamos sakralinės galios, todėl neatsitiktinai kriviui įšventinimo metu buvo įteiktas būtent šis simbolis.

Pasibaigus šiam ritualui, ir apskritai kalbant apie Romuvos bendruomenę, jos lyderiui suteikiami informaciniai resursai. Po krivio įšventinimo ritualo jis duoda interviu žurnalistams apie tai, kodėl ir kam jų bendruomenei yra reikalingas krivis. Lietuvos žiniasklaidos atstovų dalyvavimas krivio įšventinimo rituale parodo, kad baltų bendruomenės lyderis turi šiuos resursus ir gali jais naudotis. Anot D. Kurzt,  lyderis valdo informacijos srautą ir tai gali tapti bei gaminti žinias kaip galią (Kurtz 2000: 36). Po įšventinimo ceremonijos televizijoje ir žiniasklaidoje pasirodę pranešimai, pačių šios bendruomenės narių teigimu, padarė šiam judėjimui ir savotišką reklamą: „laikraščiuose straipsniai pasirodė, ir televizijos reportažai ir net madinga buvo, nes kiti žmonės pirmą kartą išgirdo, kad tokia religija iš viso yra.“(interviu su Aušra) Romuva sulaukė daugelio žmonių palaikymo, tačiau pasirodė ir kritiškų nuomonių. Pavyzdžiui, Lenkijos spaudoje kalbant apie krivio įšventinimą dvidešimt pirmame amžiuje buvo jaučiama ironija ir šis faktas įvardytas labiau kaip egzotiška keistenybė, o ne kaip religinės ir simbolinės prigimties aktas (Smyrski 2003: 172).

Krivio įšventinimo ritualu buvo pradėtas naujas Romuvos bendruomenės gyvenimo etapas, visuomenės akyse buvo patvirtintas baltų religijos egzistavimas mūsų šalyje ir pasiryžimas aktyviai siekti tradicinės religijos statuso.

Išvados

Pranešime nagrinėjamas religijos ir politikos ryšys, kuomet religija tampa vienu svarbiausiu prasmės šaltiniu politikoje ir įteisina tam tikrą struktūrą religinėje bendruomenėje. Ritualų pagalba yra įteisinama tam tikra valdžia. Dalyvaudami bendruose ritualuose religinių bendruomenių nariai identifikuojasi su „savąja“ bendruomene. Ritualai gali tapti priemone siekti konkrečių politinių tikslų. Senovės baltų religinės bendruomenės Romuvos įšventinimo į krivius ritualas apibūdinamas kaip politinės apeigos, kadangi per šį ritualą ir tam tikrus jame naudojamus simbolius yra legitimuojamas krivio statusas.

Darbe pabandyta išskirti tradicinių religijų Lietuvoje teises ir „privilegijas“ netradicinių religinių bendruomenių atžvilgiu. Tradicinės religijos gauna tam tikrą finansinę paramą iš valstybės, joms suteikiama teisė mokyklose dėstyti tikybos pagrindus. Šios religijos visuomenės akyse turi didesnį prestižą. Senovės baltų religinė bendruomenė Romuva taip pat siekia politinės galios, norėdama įregistruoti „Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo“, priimto 1995 m. spalio 4 d.  5-ojo straipsnio „Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos“ pataisą, kurioje šalia tradicinių religijų būtų įrašyta ir Romuva. Ji tradicinės religijos statuso siekia:

1.  įstatyminiu būdu - ruošiamasi rinkti gyventojų parašus ir juos pateikti Seimui, kuris privalės svarstyti tokią pataisą, jei Romuva surinks 50 tūkst. piliečių parašų.
2. simboliniu būdu – 2002 m. atliktas krivio įšventinimo ritualas simboliškai patvirtino baltų religijos egzistavimą Lietuvoje. Tokiu būdu religija legitimuoja neopagonių politinius siekius. Rituale simboliškai įtvirtintos krivio galios. Jame naudojami simboliai  - ugnies ženklas, segė – svastika ir krivūlė simboliniu būdu perduoda bendruomenės galią Romuvos lyderiui kriviui.

Romuva, kuri oficialiais duomenimis turi šiek tiek daugiau nei 2000 narių, siekia ištaisyti, anot jų, istorinę neteisybę, kuomet šis religinis judėjimas buvo įregistruotas kaip netradicinis. Simboliškai panaudojant krivio galios resursus bei pagoniškos Lietuvos praeities tęstinumą yra siekiama įgyti  tradicinės religijos statusą. Teigiama, kad tradicinės religijos statuso suteikimas Romuvai suteiktų žmonėms saugumo jauseną šiuolaikiniame pasaulyje, padėtų išlaikyti lietuviškumą ir mažintų visuomenės susiskaldymą.

 

Literatūros sąrašas

Cohen, Anthony. 2000. The Symbolic Construction of Community. London and New York: Routledge.

Eliade M. 1997. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis.

York, Michael. 1995. A Sociology of the New Age and Neo-pagan Movements. Maryland: Rowman & Littlefield Publishers.

York, Michael. 2004. Paganism as Root-Religion// The Pomegranate 6.1. London: Exuinox Publishing Ltd.

Kertzer D.I. 1988. Ritual, Politics, and Power. New Heaven and London: Yale University Press.

Kurtz, D.V. 2000. Political Anthropology: Power and Paradigms. Cambridge, Westview Press.

Lewellen, T. 1992. Political Anthropology: an Introdiction. London: Bergan and Garvežy.

Simpson, Scott. 2000. Native faith: Polish Neo-Paganism at the Brink of the 21st Century.  Kraków: Nomos.

Smyrski, Lukasc. 2003. Holy Fires, Oaks and Stones- Is the Old Faith Returning to Lithuania? // Between Tradition and Postmodernity: Polish Ethnography at the Turn of the Millenium, Mróz L., Sokolewicz Z. (sud.) Warsaw: Institute of Ethnology and Cultural Anthropology of the University of Warsaw 

Turner, Victor. 1969. The Ritual Process: Structure and Anti-Structure. New York: Aldine de Gruyter.

Urbanavičienė, Dalia. 2000. Lietuvių apeiginė etnochoeografija. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija.

Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. 1tomas 1996, 2 tomas 2001, 3 tomas 2003. Sud. N.Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

 

Internetiniai šaltiniai

Lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Iš http://www3.lrs.lt

Lietuvos Respublikos Konstitucija, II skirsnis „Žmogus ir valstybė“. Iš www.religija.lt

www.religija.lt/straipsniai/tyrimai-analize-nuomones/lietuvos-gyventojai-pagal-tikyba

http://www.religioustolerance.org/neo_paga.htm

http://www.dangus.net/news/nauja6.htm

 

Šaltiniai

Interviu medžiaga

Trinkūnas, Jonas. 2000. Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, šaltiniai. Vilnius: Diemedžio leidykla.

Romuva: Baltų kultūros leidinys. 2004. Nr. 2

Kuzmickaitė J. Mūšis dėl krivių krivaičio statuso// Kauno diena, 2001, lapkričio 20, antradienis.
Navickas A. Senovės baltų tikėjimas šiandieninėje Lietuvoje. Iš www.religija.lt)

Peleckis M. Į Lietuvos pagonių reikalus nori įsikišti Vatikanas// Respublika, 2001 m. lapkričio 13 d., antradienis, p.6

Seime kurstomos aistros dėl pagonybės statuso// Lietuvos Rytas, 2002 lapkričio 20 d., Nr. 271.

Sabaliauskas S. Pagonys jau turi savo popiežių// Vakaro žinios, 2001 m. spalio 81 d., trečiadienis, Nr. 238 (400).

 

Religija.lt

Šis tekstas yra autorės nuosavybė, jo kopijavimas, citavimas ar koks nors kitoks naudojimas be autorės sutikimo yra draudžiamas.

raktiniai žodžiai: 

Komentarai

Galėtu būti jei jie būtu, be to judėjimas turėtu būti aktyvus, matomas. Kas galėtu pavardinti, apart Romuvos, kitus senojo tikėjimo judėjimus? Romuva tikrai nelauks kol kas sugalvos susibūrti.<br />Jei judėjimas be aiškaus vadovo, vadinasi vadovauja "pilkieji kardinolai", o tai nėra gerai.

Gerai. Užduosiu klausimą kitaip. Ar "senasis baltų tikėjimas" yra vienas, ar keli. :-) Klausimas kiek dirbtinis, bet nuo atsakymo gali daug kas priklausyti. Tarkime Romuva tampa tradicinio tikėjimo bendrija. O paskui ateina kiti ir sako: „mes kitokie, bet mes irgi tradiciniai, irgi senovės“.

Klausimas tik toks, ar Lietuvoje gali būti keli tradiciniai senieji tikėjimai, ar vienas? Jeigu vienas, tai Romuvos bendr. pripažinimo atveju pasekmės aiškios. O dėl vadovybės ir pan. pagalvokim pvz. apie induizmą (dharmą). // Remigijus

Jei tai adresuota Romuvos žmonėms, tai manau, kad baltų tikėjimą mes atstovaujam nepilnai, todėl latviai turi dievturius, gudai druvius, be to Lietuvoje registruota ne tik Romuva kaip senojo tikėjimo religija. <br />Dėl tradicinės religijos statuso: Jei yra toks statusas, kodėl jo nesiekti?<br />Ar gali būti religinis judėjimas, ar kitoks žmonių susibūrimas be vadovo ar vadovavimo??? Neteko girdėti apie tokį.<br />Pats sau žmogus gali tikėti kuo tik nori, dažniausiai taip ir būna, kad individualiai žmogus turi savo tikėjimą kuris sudera su kažkokiu visuomeniniu tikėjimu.

Zinoma, baltiskasis tikejimas nevertas to, kad butu iteisintas, o stai Septintosios dienos adventistu baznycia siekia gauti (ir, aisku, gaus) valstybes pripazinima. Jei cia yra lietuviu, atsakykite, kas mums artimiau?

Gal kas galėtų man paaiškinti, ar Romuvos žmonės įsivaizduoja, kad Romuva = sen. baltų tikėjimo visa bendruomenė? Ar galėtų būti kelios nepriklausomos tokios bendruomenės, kurios irgi siektų tradicinės religijos statuso? Ar "vienas krivis, vienas tikėjimas, viena bendruomenė"?<br /><br />Ir dar. Kaip sprendžia santykius su valstybe necentralizuotos religijos, neatstovaujamos vieno žmogaus, ar kokios ten tarybos? Nebūtinai Lietuvoje.

Kad nesivelti į diskusijas nuraminsiu tuos kurie nenori, kad Romuva būtų registruota kaip tradicinė religija: šios kadencijos seimas šio klausimo nebesvarstys, o po poros metų galėsim vėl padiskutuoti :-).

Tik nedidelis patikslinimas. Tradicine pripažįstama ne religija, o religinė bendrija.

Puslapiai