Massimo Introvigne atsako į dažniausiai pasitaikančius klausimus apie „Da Vinčio kodą“ (I)

Spausdinimo versija

Ne taip seniai naujienų agentūros ir Bernardinai.lt skaitytojus informavo apie arkivyskupo kardinolo Tarcisio Bertone (Tarčisijaus Bertonės) rengiamus viešus debatus apie skandalingą Dano Browno (Dano Brauno) romaną „Da Vinčio kodas“ bei apie jame esančius netikslumus, „sąmokslo teorijas“ ir istorijos iškraipymus.

„Aiškiai susiduriame su grėsminga platinimo strategija. Ta knyga yra visur. Yra labai realus pavojus, jog žmonės, kurie ją skaito, patikės, kad joje esantys išsigalvojimai yra teisingi", - sakė jis.

Bernardinai.lt dar pernai rudenį savo skaitytojus informavo apie šiame D. Browno romane esančius netikslumus ir pateikė CESNUR (Naujųjų religijų studijų centro) direktoriaus Massimo Introvigne (Masimo Introvinjo) pastabas (http://www.bernardinai.lt) apie „Da Vinčio kodą“.

M. Introvigne dalyvavo ir 2005-03-16 Genujoje rengtuose viešuose debatuose apie D. Browno kūrinį, o Bernardinai.lt savo skaitytojams siūlo susipažinti su jo atsakymais į dažniausiai pasitaikančius klausimus apei „Da Vinčio kodą“.

„Da Vinčio kodas“ yra viso labo tik romanas: tad kam jį cituoti, tarsi tai būtų istorijos studija?

Šį klausimą pateikiantys asmenys dažniausiai nebūna perskaitę „Da Vinčio kodo“ puslapio, pavadinto „Faktai“ ir kuriame teigiama: „Visi šiame romane pateikti meno, architektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs“ ir grindžiami tuo, kad „1975 metais Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje buvo atrasti pergamentai, žinomi kaip „Les Dossiers Secrets“, kuriuose aprašoma Siono vienuolyno istorija“.

Galbūt dėl kilusių diskusijų ir polemikos, šeštajame šio romano leidime italų kalba nebeliko šio puslapio, tačiau, žvelgdami į romano leidimus kitomis kalbomis, regime, kad tokie teiginiai ten išlieka.

Tačiau po to, kai įvairiose radijo ir televizijos laidose pradėjau kalbėti apie šį „stebuklingą pradingimą“, tai iškart naujame knygos leidime šis puslapis dar „stebuklingesniu būdu“ vėl atsirado.

Tačiau ar šie pergamentai, žinomi kaip „Les Dossiers Secrets“, išties egzistuoja?

Nacionalinei Paryžiaus Bibliotekai 1967, o ne 1975 metais, buvo atiduoti saugoti, o ne joje atrasti, „Les Dossiers secrets de Henri Lobinau“. Išties kalbame ne apie pergamentus, o apie tekstus, kuriuose rašoma, kaip reikėtų interpretuoti kai kuriuos pergamentus, kurių Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje nebuvo nei tuomet, nei dabar. Šiuos tekstus Pierre Plandard`as (1920–2000) kartu su savo rankraščiu perdavė populiariosios literatūros apie „Prancūzijos paslaptis“ autoriui Gerard`ui de Sede, kuris vėliau parašė ir paskelbė rankraštį „L`Or de Rennes ou la Vie insolite de Berengei Sauniere, cure de Rennes-le-Chateau“ (Julliard, Parigi, 1967). Šiandien šie pergamentai (jei tikrai kalbame išties apie tuos pačius) priklauso Jean-Lucui Chaumeilui, nevienareikšmiškai vertinamam knygų apie ezoterizmą autoriui, kuris tvirtina šiuos pergamentus dar 1970 metais gavęs iš paties P.Plantard`o, o „Les Dossiers secrets“ ir toliau yra Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje.

Ar pergamentai ir „Les Dossiers secrets“ yra autentiški dokumentai apie senojo Siono vienuolyno istoriją?

Yra be mažiausios abejonės žinoma ir patvirtinta, kad „Les Dossiers secrets“ ir pergamentai yra tų pačių 1967 metų klastotės, ir tai patvirtino visi asmenys, dalyvavę juos falsifikuojant, nors ir praėjus ne vieniems metams po paties fakto. G. de Sede, kuris buvo pirmasis, apie juos paskelbęs savo knygoje „L`Or de Rennes“, dar po dvidešimties metų išleistame kūrinyje juos vadina „apokrifiniais“, įkvėptais „rinkos jausmingumo“, ir netgi tvirtina, kad pirmojoje savo knygoje tarp eilučių jis paliko ne vieną nuorodą, pagal kurias atidesnis skaitytojas galėjo nustatyti, kad šie dokumentai yra falsifikatas.

Pasak G. de Sede, pergamentus pagamino Philippe de Cherisey`us (1925–1985), televizijos scenografas ir engimų mėgėjas. Išties P. De Cherisey`us ne kartą viešai publikuotuose tekstuose ir savo laiškuose prisipažino sukūręs šiuos pergamentus, tačiau jau nuo 1967 metų spalio 8 dienos (ką liudija ir jo advokato B.Boccon-Gibodo laiškas) jis pradėjo reikalauti – nors taip ir be jokių rezultatų iki pats savo gyvenimo pabaigos – kad P.Plantard`as ir G.de Sede sumokėtų jam priklausančią kompensaciją. Galiausiai ir trečiasis iš „trijų muškietininkų“ – P.Plantard`as – pripažino, kad šie dokumentai tėra falsifikatas. Savojo žurnalo „Vaincre“ 1989 metų balandžio mėnesio numeryje publikuotame interviu P.Plantard`as pareiškia, kad „Les Dossiers secrets“ (po kuriais pasirašė toks „Philippe Tostan`as du Plantier`as“) yra padirbti dokumentai, kuriuos sukūrė Philippe de Cherisey`us ir Philippe Tostan`as du Plantier`as – kuris buvo vienas iš jaunųjų jo mokinių ir darbavosi veikiamas LSD. Yra įmanoma, kad išties neegzistuoja joks „Philippe Tostan`as du Plantier`as“ ir kad šių dokumentų bendraautorius yra pats P.Plantard`as.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad visi trys „Les Dossiers secrets“ ir kitų „dokumentų“, tais pačiais metais patekusių į Nacionalinę Paryžiaus biblioteką, autoriai viešai ir raštiškai pripažino šių dokumentų falsifikavimo faktą.

Tačiau kas gi tokio įdomaus yra šiuose „dokumentuose“ ir kodėl jie, pasak D. Browno, yra „Da Vinčio kodo“ pagrindas?

Pasak „Les Dossiers secrets de Henri Lobineau“ (be kita ko ir „Henri Lobineau“ vardą sugalvojo trys anksčiau minėti asmenys) teisėti Prancūzijos karūnos paveldėtojai iki pat šiol yra Merovingai, sostą iš kurių 751 metais atėmė Karolingai. Tačiau, kitaip nei manoma, Merovingai neišnyko, bet jų palikuonys iki šiol vaikšto tarp mūsų, o paskutinis palikuonis 1967 metais buvo Pierre Plantard`as, kuris ir buvo vienintelis pretendentas į Prancūzijos karaliaus sostą (jei, žinoma, Prancūzijoje kokiu nors praktiškai neįmanomu būdu būtų atkurta monarchija). Siekiant nuo Karolingų ir kitų galimų priešininkų apsaugoti Merovingus ir buvo sukurta slapta draugija – Siono vienuolynas, kurio – taip pat pagal tuos pačius padirbtus dokumentus, 1960 metais perduotus Nacionalinei Paryžiaus bibliotekai – vadovais, didžiaisiais magistrais, buvo tokie alchemikai ir ezoteristai kaip Nicolas Flamelis (taip pat kuo puikiausiai žinomas ir Hario Poterio romanų skaitytojams, tačiau išties istorinė asmenybė, gimusi 1330-aisiais ir mirusi 1418 metais), Robertas Fluidas (1574–1637) ir pagrindinis rosakročės legendos sumanytojas Johanas Valentinas Andreae (1586–1654), bei mokslininkai kaip Leonardas da Vinci (1452–1519) ir Izaokas Newtonas (Niutonas, 1642–1727). Paskutiniai didieji magistrai buvo rašytojai Charles`as Nodieras (1780–1844) ir Victoras Hugo (1802–1885), muzikantas Claude Debussy (1862–1918) poetas ir dramaturgas Jean`as Cocteau (1889–1963) ir monsinjoras Francois`as Ducaud-Bourget`as (1897–1984), su monsinjoro Marcelio Lefebvre (1905–1991) schizma susijęs kunigas, kuris ir perdavė pavedimą P.Plantard`ui.
Pasak šių dokumentų, tiesa apie Siono vienuolyną ir pergamentai, paslėpti vienoje parapinėje bažnytėlėje, mažyčiame Rennes-le-Chateau miestelyje, Prancūzijoje, kuriame nėra nė šimto gyventojų, visiškai atsitiktinai tapo žinomi šio miestelio klebonui Berengei`iui Sauniere (1852–1917), kuris, naudodamasis šia paslaptimi, pateko į to meto ezoterinius ir politinius ratus bei tapo labai turtingas.

Bet palaukite: „Da Vinčio kode“ esminis teiginys yra tai, kad Siono vienuolyno saugomi Merovingai yra ne tik teisėti Prancūzijos sosto paveldėtojai, tačiau ir iš Jėzaus Kristaus bei Marijos Magdalietės santuokos gimusių vaikų palikuonys. Argi apie tai „Les Dossiers secrets“ ir kiti dokumentai apie tai neužsimena?

Ne, juose išties apie tai nėra nė užsimenama. Su Jėzumi Kristumi ir Marija Magdaliete susijusi pasakojimo dalis atsiranda tarp 1969 ir 1970 metų, kai Siono vienuolyno istorija ima domėtis anglas aktorius, 1960 metais televizijos seriale „The Avengers“ vaidinęs Henry Soskin`o vaidmenį ir vėliau tapęs dokumentinių filmų apie paslaptingus dalykus režisieriumi – Henry Lincoln`as.

Šis anglas aktorius ir dokumentalistas susisiekia su Cherisey – Plantard – de Sede trijule ir nutaria „L`Or de Rennes“ perpasakoti angliškai kalbančiai publikai priimtinesniu būdu. Jis sukuria tris dokumentinius filmus, kuriuos tarp 1972 ir 1979 metų transliuoja BBC, o 1982 metais, padedamas Michaelio Baigento ir Richardo Leigho, išleidžia knygą „The Holy Blood and the Holy Grail“. H. Lincoln`as puikiai suvokė, kad anglams mažai rūpi klausimas, kam priklauso teisė paveldėti Prancūzijos sostą. Tuo pat metu jį P.Plantard`as buvo supažindinęs su ezoterizmo organizacijų pasauliu ir su Robert`u Ambelain`u (1907–1997), vienu žinomiausių to rato veikėju. Būtent jis 1970 metais parašė knygą „Jesus ou Le mortel SECRET des templiers“, kurioje tvirtino, kad Jėzus Kristus turėjo draugę, nors ir nebuvo teisiškai susituokęs ir šią jo sugyventinę vadino Salome. H.Lincoln`as į vieną sujungia R.Ambelain`o ir P.Plantard`o istorijas bei atskleidžia, kad Siono vienuolyno saugomi Merovingai yra svarbūs ne vien tik Prancūzijai, nes jie yra Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės palikuonys.

Tačiau H.Lincoln`as žinojo, kad šie dokumentai buvo padirbti?

Taip. Ir ne tik todėl, kad Prancūzijos ezoterizmo aplinkoje, į kurią jis buvo patekęs, tai žinojo praktiškai visi, bet ir todėl, kad jam tai pasakė Philippe`as de Cherisey, kas aiškėja iš pastarojo laiškų. Išties silpnoji „Šventojo Gralio“ vieta yra ta, kad pernelyg daug žmonių žino apie dokumentų, kuriais jis remiasi, nepatikimumą. Taip galiausiai yra atsikratoma „plantardiškosios“ linijos ir 1986 metais publikuojama knyga „The Messianic Legacy“. Ji yra pateikiama kaip didžiulis atradimas to, ką kai kuriuose prancūziškuose sluoksniuose visi kuo puikiausiai žino: Plantard`as yra mistifikatorius, ir daugelis dokumentų yra suklastoti. Tačiau kiti dokumentai – tvirtina anglai – yra tikri: galbūt P.Plantard`as ir nėra paskutinis Jėzaus Kristaus ainis bei tikrasis Siono vienuolynas jam nepriklauso, tačiau išties egzistuoja Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės santuokos palikuonys, kurie buvo Merovingai, ir išties egzistuoja „tikras“ Siono vienuolynas, kuris yra susijęs su daugeliu šiuolaikinių įvykių: su P2 masonų lože, Abrosiano Banko Italijoje skandalu, monsinjoro Lefebvro schizma, Italijos ir kitų mafijų veikla bei dar su daugeliu dalykų, kurie tikrai gali apsukti skaitytojo galvą ir kurių bendras vardiklis yra tik vienas: Katalikų Bažnyčia ir Vatikanas.

Taigi „Da Vinčio kodas“ kyla iš „Šventojo Gralio“?

Tiesioginę sąsają paliudija ir tai, kad abu „Šventojo Gralio“ autoriai – Baigent`as ir Leigh`as – įsižeidė ir todėl, kad D. Brownas savo istorijos blogąjį veikėją pavadino Leigh‘o vardu ir Teabing`o (Baigent`o anagrama) pavarde bei 2004 metų spalio mėnesį pradėjo teismo procesus prieš D. Browną, kurį kaltina iš esmės nukopijavus jų knygą. H.Lincoln`as tik dėl prastos sveikatos nutarė neprisidėti prie pateiktų ieškinių, tačiau tvirtina palaikantis kitus du knygos autorius.

(Bus daugiau)
Pagal CESNUR medžiagą parengė Juozas Ruzgys.
Imta iš Bernardinai.lt.

raktiniai žodžiai: