Massimo Introvigne atsako į dažniausiai pasitaikančius klausimus apie „Da Vinčio kodą“ (II)

Spausdinimo versija

Skaitytojams pristatome antrąją Massimo Introvigne (Masimo Introvinjo) atsakymų į dažniausiai pasitaikančius klausimus apie Dano Browno (Dano Brauno) „Da Vinčio kodą“ dalį.

O gal dokumentai buvo padirbti siekiant patvirtinti tikrą istoriją? Pradedant nuo pradžių: ar Siono vienuolynas egzistuoja?

Žinoma kad egzistuoja. Ir jis buvo įsteigtas 1956 metų gegužės 7 dieną Annemasse vietovėje, o jį įsteigė Pierre Plantardas. Šio vienuolyno statutas pagal įstatymus buvo pateiktas Saint-Julien-en-Genevois Prefektūrai, įregistruojant visą Siono vienuolyno pavadinimą – C.I.R.C.U.I.T (lietuviškai – Nepriklausomos tradicionalistinės sąjungos Katalikiško mokymo ir regulos kavalerija). Statuto 3 straipsnyje yra paaiškinama ir šio pavadinimo kilmė, kildinama ne iš Jeruzalės, bet iš Siono kalno – netoli Annemasse esančio kalno, kuriame planuojama sukurti „vienuolyną, kuris bus studijų, meditacijos, poilsio ir maldos centras“ vienam iš daugelio ezoterinių ordinų, kurie egzistavo ano meto Prancūzijoje.

Be kita ko, vienuolynas perėmė kitų P. Plantardo nuo 17 metų amžiaus kurtų organizacijų – Unijon Francais, Renovation Nationale Francais ir Alpha Galates - veikimo schemą. Siono vienuolyno ir šių organizacijų bendra sąsaja tapo politiniai interesai ir faktas, kad nė vienai iš šių organizacijų nepriklausė daugiau nei tuzinas narių. Bet kuriuo atveju – 1956 metais Annamasse vietovėje įkurtas Siono vienuolynas egzistuoja ir šiandien kaip mažutėlė organizacija tarp daugelio kitų prancūziškų iniciacinių ordinų grupių.

Bet argi Siono vienuolyno neįkūrė Goffredo di Buglione (1060–1100)?

1960 metais, kai buvo rengiama „Dossieres secrets“ falsifikacija, Plantardas – kuris, kaip jau žinome, vardą „Siono vienuolynas“ buvo sugalvojęs pagal šalia Annamasse Prancūzijoje esančio kalno pavadinimą, kur 1956 metais galvojo įrengti rekolekcijų namus – Kryžiaus karų istorijoje atrado „Mūsų Siono kalno Ponios abatiją“, kurią 1099 metais Jeruzalėje įsteigė būtent Goffredo di Buglione, po Pirmojo kryžiaus karo tapęs Jeruzalės karaliumi.
Abatijos (o ne vienuolyno) vienuolių bendruomenė Palestinoje egzistavo iki 1291 metų, kol ją išsklaidė puolantys musulmonai. Nedaugelis išlikusių vienuolių pabėgo į Siciliją, kur jų bendruomenė galutinai išnyko XIV amžiuje. Tačiau tai buvo normali vienuolinė bendruomenė, neturėjusi jokių ryšių su Tamplieriais, sąsajų su Magdalena arba ezoterinėmis paslaptimis, kurių „atgaivinimo“ problemą P. Plantardas išsprendžia paprasčiausia vardų sąsaja.

O daugelis žinomų veikėjų – Leonardas da Vinci, Newtonas, Victoras Hugo – neturėjo jokių sąsajų su Siono vienuolynu?

Žinoma, kad ne: nei su 1956 metais P. Plantardo įkurtuoju, nei su Palestinoje įsteigta abatija, kuri išsisklaidė XIV amžiuje. Išties savąjį Siono vienuolyno Didžiųjų Magistrų sąrašą P. Plantardas sudarė remdamasis galimų AMORC (Senojo ir mistinio Rosae Crucis ordino) Imperatorių arba aukščiausiųjų vadovų bei „žymiųjų narių“ sąrašu. Šį ordiną 1915 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose įkūrė Harvey`us Spenceris Lewis (1883–1939) ir su kurio prancūziškąja atšaka P. Plantardas bendravo nuo pat 1940 metų.

Praktiškai visi (išskyrus du) vardai, esantys viename sąraše, yra ir kitame. Tiesą sakant, praktiškai visos ezoterinės grupės, įsikūrusios nuo XVIII amžiaus iki pat šiandien, save kildina iš Tamplierių, Nojaus, Šv. Jono arba Salomės bei savo nariais vadina daugelį žymių istorijos, literatūros bei meno veikėjų. Išties dažniausiai šių organizacijų nariai puikiai suvokia tokių istorijų simboliką ir mitiškumą.

Bet ar Leonardas da Vinci savo paveiksle „Paskutinė vakarienė“ nepaliko užuominų apie jo žinomą Siono vienuolyno paslaptį? Juk šiame paveiksle Jėzaus Kristaus dešinėje vaizduojamas asmuo yra labai panašus į moterį?

Tokią mintį absurdiška pavadino viena iš žinomiausių mūsų laikų Leonardo žinovių profesorė Juditha Veronica Field – Londono universiteto docentė ir Leonardo da Vinci asociacijos prezidentė. Kadangi visgi paveiksle kiekvienas mato tai, ką nori regėti ir tai kažkiek įkvėpia perskaityti skaitiniai, tai reikia pastebėti, kad mūsų nagrinėjamam klausimui nėra jau taip svarbu – vyras tai ar moteris.

Yra būtina grįžti prie seno klausimo: Leonardas da Vinci buvo heteroseksualas, homoseksualas ar biseksualas ir apie ką mūsų laikais tikrai daug ką galima pasiskaityti, bei prie klausimo, ar jo požiūris į vyriškumo formas savitu būdu netampa elementu, į kurį reikėtų atsižvelgti šioje diskusijoje. Pernelyg skubantys apie tai diskutuoti gali leisti pro akis prasprūsti esminiams dalykams. Pripažindami – nors tai ir absurdiška – kad Jėzaus dešinėje per Paskutiniąją vakarienę pavaizduotas asmuo yra moteris, turėtume iškelti ir klausimą apie tai, kokius įrodymus šis faktas pateikia apie tai, kad: (a) jis manė, jog ta moteris yra Magdalena; (b) faktas, jog taip manė Leonardas, įrodo jo tikrumą; (c) Magdalena Paskutinėje vakarienėje dalyvavo, nes buvo Jėzaus žmona; (d) jiedu turėjo vaikų; (e) kurie turėjo vadovauti Bažnyčiai; (f) ir kad šiai tiesai saugoti atsirado slaptas ordinas, Siono vienuolynas; (g) kuriam priklausė Leonardas. Kaip matome, atsakymų ir įrodymų kelias turėtų būti labai ilgas. Nes ne tik kad nėra jokių šių visų sąsajų įrodymų, bet netgi tvirtai žinoma kas, kada, kur ir kaip sukūrė Siono vienuolyno legendą.

Pripažįstant, kad Siono vienuolynas tėra išsigalvojimas, argi apokrifinėse arba gnostinėse Evangelijose nėra įrodymų, kad Jėzus Kristus susituokė su Magdalena ir kad pirmoji krikščionių bendruomenė net nemanė, jog jis yra Dievas? Ir ar Katalikų Bažnyčia 325 metų Nikėjos susirinkime ginčytinu būdu pasirinko tik keturias „nekenksmingas“ Evangelijas tik remiama imperatoriaus Konstantino kariuomenės?

Nieko panašaus: yra tekstų iš pirmojo krikščioniškojo amžiaus, kuriuose Jėzus Kristus yra aiškiai vadinamas Dievu. Apie 190 metus vykęs keturių Evangelijų kaip kanoninių parinkimas ir gnostinių tekstų atmetimas buvo procesas, kuris iš esmės buvo pasibaigęs dar 90 metų prieš Konstantino gimimą. Gnostinė Tomo evangelija, kuri nepaprastai patinka Danui Brownui, apie Magdaleną pasako tik tiek (ir yra visiškai nelaikytina proto – feministine, kaip daug kas mano), kad ji „[...] tampa vyru“. Simonui Petrui, tvirtinančiam, kad „Marija turi nuo mūsų pasitraukti! Nes moterys nėra vertos Gyvenimo“, Jėzus atsako: „Štai, aš ją vesiu taip, kad ji taptų vyru, kad ji taptų gyva dvasia, lygia jums, vyrams. Nes kiekviena moteris, kuri tampa vyru, įeis į Dangaus karalystę“ (Tomo evangelija, 114). Žinoma, kad tai yra gnostinė sąvoka, kurios nereikėtų priimti pažodžiui. Tačiau bet kuriuo atveju, manau, jog niekas neabejoja, kad čia neregime nieko bendra su feminizmu. Ir nėra kalbama apie Jėzaus ir Magdalenos vaikus.

„Da Vinčio kodas“ leidžia suprasti, kad „Opus Dei“ yra sekta, kuri konfliktuoja su Bažnyčia dėl tiesos žinojimo apie Siono vienuolyną. Ar čia yra kas nors tikro?

Visų pirma niekas negali nieko šantažuoti dėl „tiesos apie Siono vienuolyną“, kuri yra gana gerai žinoma ir užfiksuota dokumentuose: juk kalbama apie fantazijas, kurias Plantardas perduoda de Sede, de Sede perteikia Lincolnui, o Lincolnas perpasakoja D. Brownui. Kalbant apie „Opus Dei“ (kuriame nėra „vienuolių“, visiškai priešingai nei yra įsitikinęs D. Brownas) reikia pabrėžti, kad tai yra ne tik kanoniškai patvirtinta ir Katalikų Bažnyčios giriama organizacija, bet ir jos įkūrėją Josemaria Escriva (1902–1975) popiežius 2002 metais paskelbė šventuoju.

D. Browno surinkta „informacija“ kyla iš buvusių narių asociacijos ir kitų „Opus Dei“ atžvilgiu nedraugiškai nusiteikusių asmenų aplinkos, kaip kad „Opus Dei Awareness Network“, kuri yra aiškiai minima ir pačiame romane bei kuri yra susijusi su daug platesniu „Antisektiniu“ judėjimu, kurio požiūriui jokiu būdu nepritaria katalikiškoji hierarchija.

Tačiau kaip gali toks išsigalvojimų rinkinys sulaukti milijonų skaitytojų dėmesio?

Sociologiškai šis klausimas yra labai sudėtingas. Atidėdamas išsamų jo nagrinėjimą iki pasirodys šiuo metu rengiama mano knyga, pasakysiu tik tai, kad D. Browno knygoje yra į vieną sujungti du labai paplitę ir populiarūs dalykai: sąmokslo teorijos ir paslaptingos draugijos, kurios valdo pasaulį, bei vis smarkiau pasireiškiantis ir gyvybingas antikatalikiškumas.

Pagal CESNUR medžiagą parengė Juozas Ruzgys.
Imta iš Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: 

Komentarai

Įdomūs G. Beresnevičiaus pasvarstymai apie "Da Vinci kodą" "Šiaurės Atėnuose":<br />http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=742&kas=straipsnis&st_id=3241

Siek tiek sitame romane tiesos yra ir netgi daug, bet kas nenori matyti tiesos tas jos ir nematys...

romane tikri istoriniai faktai taip gerai suplakti su išsigalvojimais, kad sunku beatskirti, kur tiesa, o kur - ne...

MAnau si knyga tikraj idomi.Ja skaitydama suzinojau daug naujo.Bet surinku su nuomone kad joje sunku atskirti kur tikra , o kur ne.Bet tai intriguoja......

Massimo Introvigne labai intensyviai gina bažnyčią, bet ką, kas gali pakenkti jos įvaizdžiui, jis laiko prasimanymu. Šiaip šioje knygoje yra daug aprašyta faktų, kurie tikrai nesutampa su bažnyčios istorija. Plius Biblija yra labai miglota, daugelis jos variacijų neatitinka viena kitos. O ką tai gali rodyti? Paprasčiausiai, kad Biblija buvo kuriama, o ne rašoma istorija. Nenoriu ginti šios knygos, tačiau faktų, kalbančių apie bažnyčios nehumaniškus poelgius per visą jos laikotarpį yra gana nemažai. Tai ir popiežiai, siekinatys valdžios bet kuria kaina, ar tai būtų nuodai ar durklas, raganų gaudymas ir pan.

Taip is tikruju, kas belieka baznycios atstovui tiktai ginti savo puse. Kazkada Biblija buvo sukurta taip kaip kazkam buvo patogu tuo metu ir ipirsta per prievarta. Kaip kad mes negalim 100 procentu teigti, kad knygoje "Da Vincio kodas" viskas yra tiesa, taip baznycia negali 100 procentu teigti, kad Biblija yra tikra istorija. O del padirbinejimo, manau, kad, bet kas gali atitinkamu jegu veikiamas prisipazinti bet ka. Juk mes zmones.Tikrosios tiesos, manau, nesuzinosim, nes baznycia laikosi isikibusi savuju tiesu labai stipriai, nes jos jai patogios.

Ir jus tikite cia surasti kazkokia kita nuomone, nei ginancia baznyciospozicijA?

kas belieka daugiau katalikams - tik ginti baznycia....

man ši knyga patiko, nors tikrai sutinku, kad joje ne visur yra tiesos. po šitiekos metų apie Jėzų ir Magdalietę, Da Vinčį ir tamplierius vargiai ar sužinosime tikrą tiesą.

nesvarbu kur tiesa knygoje ar cia kur dabar kalba zmogus.,, visvien niekas nezinos tiesos., knygoje ir tai buvo minima.,

Puslapiai