Rytietiškos kilmės grupių bruožai

Spausdinimo versija

Andrius Navickas

Rytietiškos kilmės judėjimai yra labai įvairūs – be budistinių ir dzenbudistinių grupių, šiandien JAV ir Europoje gausu induistinės kilmės bendruomenių. Nepaisant įvairovės, galima išskirti tam tikrus bruožus, daugiau mažiau būdingus visoms rytietiškos kilmės grupėms.

1. KARMA. “Karmos“ dėsnis  skelbia, kad kiekvienas veiksmas, žodis ar net mintis materializuojasi visatoje ir neišvengiamai turi „grįžtamąjį poveikį“ kilmės šaltiniui. Taigi žmogaus „persikūnijimai“ į gyvulius, augalus ar žmones taip pat vyksta, paklusdami šiam dėsniui. Daugelis tradicinių judėjimų į persikūnijimą žiūri kaip į blogybę, kurią įveikti galima tam tikrais būdais, siūlomais vienos ar kitos religinės sistemos. Tik maža dalis judėjimų – ypač tie, kurie yra praradę ryšius su autentiška Rytų religine tradicija – pateikia reinkarnaciją kaip pozityvią amžinojo gyvenimo galimybę. M.Eliade „karmos“ dėsnį apibūdina kaip universalų priežastingumą, susiejantis žmogų su kosmosu.

2. MAYA. Tai procesas, gimdantis ir palaikantis materialinį kosmosą.  Tai iliuzijos rūkas, kuriame gyvena žmogus, kurio sąmonė nėra pasiekusi reikiamo nušvitimo laipsnio.

3. NIRVANA. Tai absoliuti tikrovė, kuri yra anapus maya, kurią pasiekti galima tik įveikus karmos veikimo lauką. Įvairiuose judėjimuose ši tikrovė turi skirtingus pavadinimus, bet iš esmės jie reiškia tą patį.

4. JOGA. Tai technikos ir metodai, kurių tikslas – išsilaisvinimas, Dieviškumo pasiekimas. Joga – tai kelias į nirvana. Egzistuoja labai daug joga pavidalų: nuo asketinių praktikų iki meditacijos..

A.Peškaitis ir D.Glodenis knygoje Šiuolaikinis religingumas taip pat nurodo dar dvi savybes, būdingas rytietiškų religijų pasaulėvaizdžiui:

1. Beveik visi rytietiškos kilmės judėjimai teigia, jog pasaulio raida paklūsta cikliškumo principui. Tuo norima pasakyti, jog visa kūrinija, taip pat ir žmogaus sukurtos civilizacijos bei kultūros kinta, pamažu grįždamos į pirminį būvį, iš kurio vėl pradeda naują ciklišką kelionę. Vadinasi, visa, kas kada nors buvo, vėl pasikartos, ir visa, kas bus, kažkada jau yra buvę. Ši samprata yra visiškai priešinga, tarkim, biblinei, krikščioniškailaiko ir istorijos sampratai. Krikščioniška pasaulio raidos samprata yra linijinė, ji kalba apie Dievo veikimą istorijoje, kuri turi pradžią ir pabaigą.

2. Dvasios ir materijos dualizmas. Dualizmo teorija teigia, jog materija ir dvasia yra du skirtingi buvimo principai. Materija dažnai suprantama kaip „žemesniųjų energijų“ padarinys, jos savarankumas ir tikroviškumas yra iliuziniai dalykai. Pasiduoti šios iliuzijos sugestijai reiškia įpulti į apgaulingąją mayą, taigi „įklimpti“ persikūnijimo grandinėje, paklusti pasaulio raidos cikliškumui.Taigi tikrasis išganymo kelias suvokiamas kaip išsivadavimas iš materijos ir susijungimas su aukštesniu, dvasiniu principu. Žmogaus kūnas čia taip pat suvokiamas ne kaip integrali asmens dalis, bet kaip tam tikra priemonė siekti „bekūnio dvasiškumo”. Paradoksalu, bet laikantis tokio požiūrio įmanomas ne tik griežtas asketizmas, bet ir jokių apriorinių normų nepaisymas – juk svarbiausia pasiekti tam tikrą dvasinę būseną. Priemonės parenkamos, atsižvelgiant į kiekvieno judėjimo religinę sistemą.