Fotomenininkė Ieva Budzeikaitė: „fotografuoti religines bendruomenes buvo paprasčiau, nei tikėjausi“

Spausdinimo versija

Kviečiame religija.lt skaitytojus susipažinti su fotografe Ieva Budzeikaite, Vilniaus dizaino kolegijos, Taikomosios studijų programos absolvente, kuri baigiamajam studijų darbui pasirinko nuotraukų ciklo apie religinių bendruomenių apeigų sukūrimą. Ieva maloniai sutiko papasakoti kaip jai sekėsi bendrauti su religinėmis bendruomenėmis ir jų nariais, su kokiais sunkumais susidūrė įgyvendindama savo projektą ir kaip juos įveikė. Su Ieva kalbėjosi Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro direktorė dr. Milda Ališauskienė.

Kaip ir kodėl sugalvojai diplominiam darbui fotografuoti religines bendruomenes?

Ši mintis buvo kilusi jau seniai, ir nors anksčiau pirminė idėja buvo kitokia, būtinybė parašyti baigiamąjį darbą buvo puikus paskatinimas pagaliau imtis fotoaparato. Iš pradžių mano dėmesį patraukė Krišnos sąmonės bendrija, kurios penktadieninę eiseną kartą pastebėjau gatvėje. Pasakiau sau: juos reikia fotografuoti. Tačiau ilgą laiką tam kaupiausi, vis galvojau, kaip  nuo ko pradėti, o juk dar nežinia, kaip tikintieji reaguos, gal ims ir neįsileis. Kai kurie pažįstami juokais komentavo: „tave įtrauks“.

Pradėjus fotografuoti krišnaitus pagalvojau, kad tai galėtų būti tema mano baigiamajam diplominiam darbui. Paanalizavau kitų autorių darbus ir tai, kas jau buvo ta tema daryta Lietuvoje, užsienyje, radau daug pavienių fotografijų religine tematika, keletą serijų, tačiau neradau nieko, kas apimtų  daugiau nei vieną religinę bendruomenę. Taip ir gimė idėja neapsistoti ties viena bendruomene.

Lietuvos žydų bendruomenės direktorius mainų programos „Erasmus“ studentams dėsto paskaitą apie žydų religiją Lietuvoje. Kiekvienas vyras įėjęs į sinagogą privalo dėvėti kipą

Kaip sekėsi bendrauti su religinėmis bendruomenėmis, jų vadovais ir nariais?

Lengviau, nei tikėjausi. Esu ganėtinai komunikabili ir gebanti prisitaikyti, todėl problemų dėl to nekilo. Paprasčiausia buvo su krišnaitais. Išsiruošusi pas juos penkias minutes stovėjau prie šventyklos vartelių, o už dvidešimties minučių jau kartu pusryčiavom ir kalbėjomės apie jų gyvenimo būdą, religiją, visuomenę. Man jų šventykla virto vieta, į kurią užeidamas savo neigiamas emocijas palieki už durų, o išėjęs jų nebepasiimi. Iš tiesų, liūdna, bet Lietuvoje jie vis dar turi keistuolių ir „sektantų“ statusą, dėl ko man neretai tenka užvirus diskusijai juos užstoti.  Nesu religinga, net gi išvis nepriskirčiau savęs  prie tikinčiųjų, tačiau man nesusidarė įspūdis, kad įtraukti žmogų į savo gretas būtų jų pagrindinis tikslas. Taip, pritarsiu nuomonei, kad jie yra keistuoliai, jie rengiasi kitaip, jų religija kitokia ir jie gyvena kitaip, tačiau ne mums juos dėl to vertinti. Visi mes skirtingi ir savotiškai keisti.

Žydų vaikų darželyje „Salvija“ taip pat laikomasi judėjų švenčių tradicijų. Po pietų – žaidimų laikas

Taip pat didelį įspūdį paliko ir totorių bendruomenė, kurią fotografavau Nemėžio kaime. Teko bendrauti su jos pirmininku Tairu Kuznecovu, kuris negailėjo savo laiko ir buvo ypač suinteresuotas tuo, ką darau, stipriai palaikė mano iniciatyvą fotografuoti religines bendruomenes ir skatino nesustot. Jis net įleido mane į mečetę, į erdvę, skirtą tik vyrams. Nors pamaldose dalyvauja ir ne itin daug totorių, tačiau nepasitaikė priekaištaujančių dėl fotografavimo.

Ortodoksų (stačiatikių) naktinė procesija aplink Šv. Dvasios cerkvę Vilniuje. Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje vadovo Inokentijaus portretas

Ne su visomis bendruomenėmis vienodai lengvai pavyko susitarti dėl fotografavimo. Deja, tam ryžosi ne visi. Neminėsiu konkrečių atvejų, tik pasakysiu, kad viena iš bendruomenių sukėlė šiek tiek nepatogumų, tarsi įsileido, bet nenorėjo, kad fotografuočiau, tačiau normalu, kad niekas nevyksta taip, kaip norisi ar yra planuojama. Gal taip net įdomiau.

Kurios buvo atviriausios, ir kurios uždaresnės?

Manau nieko nenustebinsiu teigdama, kad atviriausia - Krišnos sąmonės bendrija. Uždariausia – judėjai, nors jie teigia priešingai. Sunku pasakyti kodėl. Krišnaitai pasitiki, be jokios baimės nuo to nukentėti, jie rizikuoja. Jie sudaro neįsitempusių žmonių įspūdį, jiems – visi žmonės – draugai, nesvarbu, kas apie juos yra kalbama.

Ritualinis žvakių degimas Stačiatikių bažnyčioje

Judėjai.. manau, kad jų uždarumas yra susijęs su jų patiriama religine diskriminacija. Nesakau, kad esu visiškai tuo tikra, tiesiog manau, kad tai gali būti viena iš priežasčių. Juk kai ateina žmogus ir prašosi leisti fotografuoti – nežinai kas jis toks, kokiais tikslais atėjo. Gali sakyti bet ką, bet tai nebūtinai bus tiesa. Reikia laiko įgyti pasitikėjimą, tačiau tenka pripažinti, man tai ne itin gerai sekėsi.

Kokia buvo sudėtingiausia situacija fotografuojant religines bendruomenes? Kaip ją išsprendei?

Manau, kad sudėtingiausia visada būna pati pradžia. O toliau, kaip kolega T. Lukšys sako: „kai darai, tai ir darosi“. O įsibėgėti labai padėjo kolegos fotografai, kurie negailėjo paskatinimų, ir patarimų, bei, kas be ko, - spaudžiantis į kampą terminas. Tokias serijas norėtųsi daryti laisviau, netikrinant kiekvieną kartą kalendoriaus ir negraužiant savęs, kad laiko liko nebedaug.

Krišnos sąmonės bendrijos nariai savo rytą pradeda maldomis

Negalėčiau išskirti konkrečios situacijos, kiekvienas fotografavimas – savotiškas iššūkis. Stačiatikiams, vyresniems žmonėms nepatiko fotoaparato spragsėjimas, trukdantis jiems melstis. Nors ir buvau gavusi neoficialų leidimą fotografuoti, buvau perspėta, kad atsiras tokių, kuriems tai nepatiks. Tai ypač buvo justi per naktines mišias, procesiją aplink cerkvę, kurioje dalyvavo didelis būrys stačiatikių. Mane ten laikė tik tai, jog pasidaryti šiuos kadrus yra galimybė tik vieną kartą. „Dabar, arba niekada“ – sau pasakiau. Nors susidūriau ir su techninėm problemom, tokiom kaip per mažas šviesos kiekismanau, kad puikiai pavyko „išsisukti“ laikantis principo nenaudoti pridedamos blykstės. Kai tau sako „ne“, o tu vis tiek turi veržtis, sunku save nugalėti. Žmonėms nepatinka, o tu vis tiek tai darai. Tai buvo daugiausiai prakaito pareikalavęs, bet pavykęs fotografavimas.

Tarp krišnaitų jaučiasi ypatingai stiprus ryšys. Jie kaip viena didelė šeima – vieni kitiems draugiški, pagarbūs ir paslaugūs

Kokius žinai kitų fotografų darbus apie religines bendruomenes ir kuo tavo fotografijų ciklas skiriasi nuo kitų darbų?

Tikslių analogų savo projektui neradau, daugiausiai pavyko rasti pavienių fotografijų, vienadienių reportažų, o ilgalaikių serijų – kur kas mažiau. Turėjau keletą pavyzdinių autorių, pvz., R. Požerskį ir jo seriją „Atlaidai“. Šių apeigų fotografavimui jis paskyrė keturiolika metų. Taip pat atkreipiau dėmesį į V. Pečininą ir jo seriją „Lietuvos stačiatikių pasaulis“, K. Driskių, kuris fotografavo sentikių portretus, bei ilgą laiką fiksavo pagonių šventines apeigas ir sėkmingai tai daro iki šiol bei yra išleidęs ne vieną albumą šia tematika. Mano darbas išsiskyrė tuo, kad neapsistojau ties viena bendruomene, fotografavau kelias. Tiksliau – keturias. Fotomenininkas A. Lukys manęs paklausė: „kodėl kelios..? Kodėl nesigilinai į vieną bendruomenę?“

Beveik kiekvieną penktadienį Nemėžio mečetėje meldžiamasi. Kadangi malda prasideda ne visiems patogiu metu – 13.30, į maldą susirenka nedaug žmonių

Taip dariau dėl kelių priežasčių. Įsivaizduodama galutinį variantą mačiau tai kaip „pažintinį“ albumą religinių bendruomenių tematika. Gyvendami tokioj mažoj šaly mes visgi esame linkę matyti labai mažai religinės įvairovės, ir aš manau, kad nebūtina būti tikinčiuoju, kad būtų įdomi ši tema. Kelių bendruomenių fotografijos, sudėtos greta, gali subtiliai prisidėti prie mūsų mąstymo, įsitikinimų formavimo, nors šių nuotraukų tikslas ir nėra toks. Aš ir pati turėjau išankstinę nuomonę apie kiekvieną iš aplankytų bendruomenių, tačiau susipažinusi su bendruomenėmis iš arčiau tą nuomonę pakeičiau.

Kuri nuotrauka tau pačiai labiausiai patinka?

Man labiausiai patiko Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje vadovo arkivyskupo Inonentijaus portretas, kurį padariau naktinės procesijos metu. Joje jaučiamas akių kontaktas, žvilgsnis gilus, o kadangi fotografuota su ilgesniu išlaikymu,  jaučiasi judesys. Iš tiesų, kiekviena fotografija su sava istorija, sunku ką nors išskirti.

Nemėžio mečetėje meldžiamasi arabų ir rusų kalbomis

Kokie tavo ateities planai, susiję su religinių bendruomenių fotografavimu?

Norėčiau pratęsti tai, kas yra pradėta. Čia dar tikrai yra ką fotografuoti, tačiau po to, ką padariau, norėjosi pailsėti, niekada nesijaučiau tokia „pavargusi“ nuo fotografijos. Dabar jau praėjo nemažai laiko, tad norėtųsi sugrįžti prie religinių bendruomenių fotografavimo, tačiau reikia ir sąlygų, kad būtų kur tas fotografijas naudoti, kad netektų jų po to uždaryti į stalčių. 

Dabar dirbu Lietuvos kariuomenėje, darau kitus projektus. Kariuomenės fotografija visiškai priešinga religinių bendruomenių fotografavimui, tad laikas parodys ar liks motyvacijos pratęsti tai, kas jau pradėta.

Dėkojame už pokalbį ir už puikias nuotraukas.

Nuotraukos ir jų aprašymai - Ievos Budzeikaitės. Visos teisės saugomos.

raktiniai žodžiai: 

Komentarai

Haribol

HK. Kalam klynan!

Puslapiai