Vertybinių orientacijų pokyčiai Lietuvoje ir nauji iššūkiai

Spausdinimo versija

Dr. Irena Eglė Laumenskaitė

Vertybių sistema išreiškia tam tikrą pasaulio sampratą, kuri nukreipia ir įprasmina žmogaus elgesį. Ji yra kultūros, kaip specifinio ir istoriškai susiklosčiusio žmonių gyvensenos būdo, šerdis. Vertybių sistema kinta lėtai, nėra tiesiogiai paveikiama ir tiesiogiai diagnozuojama. Empiriniai indikatoriai, naudojami kiekybiniuose sociologiniuose tyrimuose, "užčiuopia" tik vertybines orientacijas, kaip nuorodas į vertybių sistemą, kurios fiksuojamos klausiant apie gyvenimo tikslus, esamus ir prioritetinius elgesio būdus, reiškinių vertinimus.

Eglės laumenskaitės nuotraukaPavyzdžiui, tokia vertybė kaip sąžiningumas tiesiogiai negali būti pamatuojama. Tačiau paklausę apie daugelį konkrečių dalykų, galime įvertinti ar šiuo elgesio principu daugiau-mažiau remiamasi visuomenės gyvenime. Be to būtina atsižvelgti ir į tai kaip kinta kitos vertybės, palaikančios arba silpninančios sąžiningumo galimybę, t.y. kaip kinta asmeniškos atsakomybės, savigarbos, teisingumo svarba.

Tuo noriu pasakyti, kad vertybių tyrimas ir analizė negalimi be tam tikros konceptualios asmenybės socialinio elgesio sampratos. Kad neapsiribočiau paskirų mūsų visuomenės gyvenimo sričių bei reiškinių vertinimo kaleidoskopu, ties kuo dažniausiai ir sustojama, šiame pranešime pabandysiu susitelkti į kelis pagrindinius dalykus: koks šiandienio žmogaus požiūris į save bei kitą, kokia jo laikysena visuomenės gyvenimo atžvilgiu, koks yra jo religiškumas, nes religija ir jos išpažinimas grindžia vertybinių orientacijų struktūrą. Svarstant tai globalizacijos ir bendrų vertybinių pokyčių kontekste svarbu įžvelgti pagrindinius iššūkius, sąlygojančius mūsuose asmeninio ir socialinio gyvenimo deformacijas, ir galimus sprendimus, kurie stiprintų asmeninę bei pilietinę atsakomybę.

Aptardama vertybinių orientacijų pokyčius Lietuvoje, remsiuosi 1990 m. ir 1999 m. Europos vertybių palyginamojo tyrimo medžiaga bei kai kuriais 1997-1998 metų Lietuvos gyventojų religinio mentaliteto tyrimų duomenimis[1]. Šiandien, praėjus ketveriems metams nuo paskutinio palyginamojo tyrimo, tikėtina, kad kai kurie vertinimai kiek pasikeitė. Tai vyksta pirmiausia atskirų institucijų atžvilgiu, nes jų reitingai priklauso nuo konkrečios socialinė situacijos ir net nuo paskirų su institucija susijusių įvykių. Pateikti skaičiai labiau nurodo reiškinio mastą ar proporcijas, lyginant su kitais reiškiniais, nei tikslų procentinį įvertinimą. Tačiau bendresni vertybiniai orientyrai, kuriuos nusako ne vienas indikatorius ir kurie per aptariamą dešimtmetį įgijo aiškią kryptį, greitai nesikeičia. Todėl, labai tikėtina, kad bendra mūsų visuomenės vertybių sistemos charakteristika kol kas išlieka ta pati.

Ją aptariant, pradžioje vertėtų pažvelgti kaip mes save suvokiame, t.y. kokie yra bendresni mūsų socialinės tapatybės rėmai. Dar 1999 metais (prieš 4 metus) žmonės Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų Europos šalių pirmiausia save tapatino su artimiausia socialine aplinka - konkrečia gyvenviete (miestu ar kaimu), nes čia vyksta jų kasdienis gyvenimas, sprendžiami, socialiniai, buitiniai, dažnai ir ekonominiai klausimai[2]. Su savo šalimi tapatinamasi antroje vietoje (1990 m. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pokomunistinių visuomenių, ką tik atgavusių savo valstybinę nepriklausomybę, žmonės save pirmiausia siejo su šalimi). Tuo tarpu su Europa identifikuojamasi paskiausiai: dar 1999 m. daugelis europiečių labiau save siejo su gyvenamu šalies regionu ir net pasauliu. Nors šiuo klausimu atsakymai gali keistis, pirmiausia Europos Sąjungos šalių-kandidačių vertinimuose, svarbu pastebėti štai ką: Europa globalizacijos pasekoje kol kas labiau suvokiama kaip gyvenamoji teritorija, platesnė politinė-ekonominė zona, bet ne kaip bendros kultūros lopšys. Kitaip tariant, galima daryti prielaidą, kad krikščioniškosios kultūros paveldas nėra mūsų socialinės tapatybės atrama, o Europos valstybes pirmiausia telkia ekonominiai-politiniai interesai.

O kokiu pagrindu mes tapatiname save su Lietuva? Su Lietuva save daugiau sieja žmonės, turintys didesnes galimybes socialinei-ekonominei raiškai: didelių miestų gyventojai, įmonių, organizacijų vadovai, savininkai, aukštos kvalifikacijos ir vidurinės grandies specialistai, studentai, o taip pat žmonės, turintys aukštesnį išsilavinimą bei didesnes pajamas. Su Lietuva savęs kategoriškai netapatina beveik kas ketvirtas gyventojas, kas būdinga taip pat Baltarusijai ir Ukrainai, bet ne Latvijai ar Lenkijai. Tarp tokių daugiausia yra Pietryčių Lietuvos gyventojų, bet taip pat santykinai daugiau ir 21-30 metų amžiaus jaunimo, kuris sudaro potencialiausią emigrantų grupę. Minėti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad mūsų ,,lietuviškumo“ pagrindas, atsiveriant migracijos galimybėms ir laisvai rinkai, darosi labiau socialinis-ekonominis nei kultūrinis. Kultūriniu pagrindu su Lietuva save labiau sieja 40-50 metų amžiaus karta (ji santykinai daugiau save tapatina ir su Europa), žinoma, labiau katalikai, nei kitatikiai, o taip pat daugiau tie, kurie priklauso kokiai nors religinei bendruomenei, nei jokiai nepriklausantys. Pastarieji labiau nei kiti pasižymi kosmopolitišku, t.y. gerokai daugiau save identifikuoja su pasauliu, nei su Europa. Ir tai suprantama, nes kultūrinės tapatybės formavimasis yra susietas su realia bendruomeniškumo patirtimi. O tai reiškia, kad neugdant ir nestiprinant bendruomenių, globalizacijos perspektyvoje tiek mūsų krikščioniškumas, tiek lietuviškumas vargu ar gebės išlikti.

Viena iš bendriausių charakteristikų, nusakančių kaip žmogus save priima, yra subjektyvus savo gyvenimo vertinimas. Per aptariamą dešimtmetį (nuo 1990 m. iki 1999 m.), vystantis ekonomikai ir augant bendram pragyvenimo lygiui, Lietuvos gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu sumažėjo (atsakymų vidurkis 10 balų skalėje nukrito nuo 6,0 iki 5,1): 1999 metais tik trečdalis visų apklaustųjų atsakė, kad yra patenkinti savo gyvenimu, kiek daugiau (38%) buvo nepatenkinti, o 28% - nei taip, nei ne. Vargu ar mus guodžia tai, kad iš visų palyginamajame tyrime dalyvavusių Europos šalių tik Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos gyventojai dar mažiau patenkinti savo gyvenimu nei mes.

Šis vertybinio mentaliteto tyrimas parodė, kad subjektyvus gyvenimo vertinimas priklauso nuo asmeniškos atsakomybės už savo gyvenimą. Gyvenimu mažiau patenkinti tie, kurie mano, kad jame mažai kas priklauso nuo žmogaus ir kad gerove pirmiausia turi rūpintis ne tiek patys žmonės, kiek valstybė. Taigi, neprisiimantys atsakomybės už savo gyvenimą ko ne dvigubai mažiau yra juo patenkinti, nei tie kurie ją prisiima. Tačiau pasitenkinimas gyvenimu nėra sąlygojamas šalies konfesinės priklausomybės, ir tą patvirtina minėtoje monografijoje pateikti duomenys: Maltoje, Airijoje ir Austrijoje, kur vyrauja katalikybė, žmonių pasitenkinimas savo gyvenimu yra itin aukštas (86-83%), t.y., net aukštesnis nei Anglijoje, Vokietijoje ar Švedijoje. Tai prieštarauja minėtos monografijos autorių pateiktiems aprioriniams teiginiams, kad katalikybė dėl didesnės Dievo svarbos gyvenime ir didesnio pas ik liovimo Dievo pagalba formuoja didesnį fatališkumą ir menkesnį pasitenkinimą savo gyvenimu[3].

Tyrimo duomenys rodo, kad subjektyvus gyvenimo vertinimas priklauso nuo ekonominės situacijos vertinimo konkrečiu metu: blogai vertinantys savo finansinę padėtį gerokai mažiau patenkinti savo gyvenimu nei tie, kurie ją vertina gerai. Tokia priklausomybė nuo savo ekonominės situacijos vertinimo stipriausiai pasireiškė Lietuvos bei Rusijos gyventojų atsakymuose. Kita vertus, išryškėjo, kad pasitenkinimas savo gyvenimu priklauso nuo žmogaus pasitenkinimo savo darbu. Lietuvoje ši priklausomybė yra itin didelė: tarp patenkintų savo darbu pasitenkinimas gyvenimu yra šešis kart didesnis, nei tarp savo darbu nepatenkintųjų. Bet tokį Lietuvos ,,išskirtinumą“ sąlygoja tai, kad mūsuose, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, pagrindinis darbo vertingumo kriterijus yra darbo užmokestis. Tuo tarpu Vidurio Europoje šalia gero atlygio svarbi yra ir galimybė iškilti darbe, visuomenės pripažinimas, nauda visuomenei. O Vakarų Europoje geru darbu žmonės dažniau laiko tokį, kuris yra ir įdomus, kur galima pasireikšti, parodyti iniciatyvą.

Tai reiškia, kad šiandien mes save ir savo gyvenimą labiausiai vertiname pagal pinigus. Materialistinės orientacijos dominantė Lietuvoje pasireiškia ne vien darbo vertinimo atžvilgiu, bet ir sėkmingo santuokinio gyvenimo prielaidų vertinime. Jų faktorinė analizė parodė, kad pokomunistinių šalių žmonėms labiau rūpi materialinės šeimyninio gyvenimo aplinkybės (pakankamos pajamos, geros būsto sąlygos) ir [4], o Vakarų europiečiams - abipusis ryšys ir tarpusavio supratimas bei bendravimas. Savo ruožtu vertinant kokias gi savybes vaikas turėtų įgyti namuose, lietuviai, santykinai labiau linkę ugdyti darbštų ir taupų savanaudį, tuo tarpu kitos Europos šalys žymiai labiau vertina ryžtingumą bei savarankiškumą, susijusį su tolerancija ir pagarba kitiems žmonėms[5].

Suprantama, kad materialistinė orientacija labiau pasireiškia pokomunistinėse šalyse, kur ,,šviesi komunizmo ateitis, kai kiekvienas turės pagal poreikius“ buvo siejama tik su materialine gerove, o tikrovėje materialinis gerbūvis buvo itin žemas. Tačiau dabar, radikalių socialinių pokyčių situacijoje, išryškėjo ne tik vyraujantis siekis greičiau ir vis labiau patenkinti augančius materialinius poreikius. Posūkis į vartotojiškumą, sustiprino ir kito žmogaus ,,vartojimą“ savanaudiškiems tikslams, t.y. socialinio teisingumo nepaisymą. Jau 1990 metais socialinis neteisingumas buvo nurodomas, kaip pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje žmonės gyvena nepritekliuje (pusė visų atsakymų). Tačiau tada ketvirtadalis respondentų nurodė ir visai kitokią nepritekliaus priežastį - žmonių tingėjimą ir valios trūkumą. Per paskesnį dešimtmetį pastarasis vertinimas, deleguojant atsakomybę pačiam žmogui, gerokai sumažėjo, užleisdamas vietą nuomonėms, kad mūsų visuomenėje daug neteisybės, kad nepriteklius yra neišvengiamas visuomenės vystymosi padarinys ir kad šiems žmonėms tiesiog nepasisekė gyvenime, t.y. bejėgiškai laikysenai negerovės atžvilgiu. Neteisingumo tikrovė sumažino ir asmenybės laisvės svarbos vertinimą. Jei reikėtų rinktis ar laisvę ar lygybę, trečdalis žmonių rinktųsi pastarąją, nes tai reikštų kad nėra beteisių, ir socialiniai skirtumai nėra dideli. Neteisingumo patyrimas ne tik gerokai sustiprino nuostatą, kad pajamos turėtų būti paskirstomos vienodžiau, t.y. mažiau priklausytų nuo individualių pastangų ir rezultatų, bet taip pat padvigubino ir neigiamą požiūrį į konkurenciją, nes ji atskleidžia blogiausias žmonių savybes. Savo ruožtu padaugėjo ir atsakymų, kad vadovybės instrukcijas ir nurodymus reikia vykdyti besąlygiškai, t.y. neįsitikinant jų teisingumu. Padidėjo ir subjektyvus žmonių vertinimas, jog jie neturi galimybės darbe savarankiškai priimti sprendimus (nuo 40% iki 55%).

Tai paveikė ir požiūrį į darbą. Kiek sumažėjo atsakingo darbo svarba ir vertinimas, jog darbas turėtų atitikti sugebėjimus. Mažiau tapo svarbus ir visuomeninis pripažinimas darbe, bet ypač nuostata, kad darbas būtų naudingas visuomenei (nuo 47% iki 29%). Sumažėjo ir bendravimo su žmonėmis bei malonaus bendradarbiavimo svarba, tuo tarpu Vakaruose tai tampa vis reikšmingesniu dalyku darbe. Mūsuose, kaip minėta, svarbiausiu dalyku tapęs geras darbo užmokestis, per minėtą dešimtmetį tapo dar reikšmingesniu, to sąskaita nureikšminant ilgas atostogas ir darbo įtemptumą, t.y. geras darbo sąlygas. Kitaip tariant, šiandien Lietuvoje darbas, o kartu ir žmogus virsta tik priemone praturtėti, kad patenkintų savo augančias, o vartojimo visuomenės vis labiau auginamas materialines reikmes, paaukodamas tam asmenišką bendravimą ir socialumą.

Anksčiau nepatirtos bedarbystės, socialinio neteisingumo ir nesaugumo akivaizdoje daugiausia (dvigubai) išaugo garantijų dėl darbo vietos svarba. Tačiau kol kas nėra akivaizdžių požymių, kad Lietuvoje žmonės sutelktai ieškotų būdų socialiniam nestabilumui įveikti, t.y. jungtųsi į visuomenines organizacijas ar judėjimus pilietinėms iniciatyvoms įgyvendinti. Jei 1990 m. nedalyvaujančių jokiose visuomeninėse organizacijose ar judėjimuose buvo 40%, tai 1999 m. pilietiškai pasyviųjų dalis padidėjo iki 79%, t.y. beveik dvigubai. Tai įvyko daugiausia dėl to, kad buvo prarasta net formali narystė anksčiau buvusiose profsąjungose, nors taip pat sumažėjo dalyvavimas ir visose kitose mažiau skaitlinguose visuomeniniuose dariniuose (kultūros, sporto, jaunimo ir net politinėse organizacijose), išskyrus sveikatos klubus ir centrus. Išimtis - religinės ir bažnytinės organizacijos: narystė jose per minėta dešimtmetį išaugo nuo 3,4% iki 5,4%. Žinoma, tai liečia ne vien krikščioniškąsias organizacijas, nes atsiradus religinėms sektoms ir narystei jose, šis augimas vyko ir jų sąskaita.

Tokioje socialinio nesaugumo, didėjančio nepasitenkinimo ir socialinio pasyvumo situacijoje negatyvi reakcija nukreipiama į socialinės galios struktūras ir pasireiškia nepasitikėjimu jomis. Radikaliai keičiantis socialinei sistemai ir tvarkai, pasitikėjimas visuomenėje yra itin svarbus, nes palengvina orientaciją, padeda įveikti pokyčių sukeliamą destruktyvumą, suderinti interesus. Pats socialinis pasitikėjimas pirmiausia remiasi bendrų vertybių buvimu ir jų laikymusi[6], kas politine kalba išreiškiama bendro gėrio samprata ir aiškiomis jo siekimo programomis. Jei tokios sampratos nėra, jei nesiekiama bendro gėrio kaip pagrindo, užtikrinančio kiekvieno individo gerovę, vertybių sistema tampa fragmentiška ir prieštaringa, neintegruojanti visuomenės narių aiškesnei ateities vizijai įgyvendinti.

Pagal Lietuvos gyventojų pasitikėjimą institucijomis, galima teigti, kad mūsuose jos realiai skiriamos ne į demokratines versus autoritarines, bet į valstybines ir nevalstybines. Lietuva išsiskiria iš visos Europos savo didžiausiu nepasitikėjimu valstybinėmis institucijomis, ypač parlamentu, teisėsaugos sistema ir policija, t.y. struktūromis užtikrinančiomis juridinį ir faktinį socialinį saugumą. Nepasitikėjimas valstybinėmis struktūromis netgi personalizuojamas: per aptariamą dešimtmetį itin išaugo nepasitikėjimas valstybės tarnautojais, kuris 1999 m. buvo kiek didesnis tik Graikijoje, bet ypač Seimu. Latvijoje ir Estijoje pasitikėjimas visomis valstybinėmis institucijomis, išskyrus kariuomenę, yra gerokai didesnis nei Lietuvoje. Maža to, vertindami galimus pokyčius ateityje, mes net nemanome, kad būtų gerai, jog valdžia būtų labiau gerbiama. Reiškia, visuomenės ir valstybės santykiai nėra paremti demokratinėje visuomenėje būtinu vertikaliu pasitikėjimu - valstybė yra priešpastatoma visuomenei, suprantama kaip ,,svetima“[7]. Savo ruožtu manančių, kad žmogaus teisės jų šalyje yra negerbiamos, Lietuvoje buvo tiek pat kaip Ukrainoje (77%), t.y. tik keliais procentais mažiau nei Rusijoje.

Atsižvelgdama į anksčiau aptartas žmonių nuostatas savo gyvenimo ir darbo atžvilgiu, drįstu teigti, kad didžiausiu nepasitikėjimu išreiškiamas nepasitenkinimas valstybinėmis institucijomis, kaip mūsų pačių deleguotos galios struktūromis, reiškia stoką pilietinės atsakomybės pozityviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir dalykiškai įsipareigoti. Tokio socialinio nepasitikėjimo pasekoje, kaip teigia Piotr Sztompka[8], formuojasi tam tikri socialiniai mechanizmai, kurie atlieka socialinės tvarkos santykinio ,,stabilizavimo“ vaidmenį.

Vienas jų yra korupcija. Taip bandoma kontroliuoti socialinę tikrovę, siekiant užtikrinti norimus rezultatus. Tačiau korupcijos mechanizmas veikia tada, kai atitinkami veiksmai - kyšių ėmimas, mokesčių nemokėjimas ir jų vengimas - yra laikomi normaliais, t.y. žmonės juos pateisina. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje kaip ir Baltarusijoje 1999 m. buvo labiausiai pateisinamas mokesčių nemokėjimas, o ypač atsiskaitymas grynais, siekiant išvengti mokesčių bei kyšio davimas. Palankia nuostata tokiam socialiniam elgesiui, siekiant asmeninės naudos, yra palaikomas ir socialinis neteisingumas kaip asmeniško nesąžiningumo socialinė išraiška.

Nuostatą oponuoti valdžiai išreiškia kiek didesnis nei kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse Lietuvos potencialus aktyvumas legaliai opozicinei veiklai (peticijų pasirašymas, dalyvavimas legaliose demonstracijose). Tai ženklina, kad 

Jį netiesiogiai išreiškia ir kitas indikatorius - palankumas stipriam lyderiui, kurio nevaržytų nei parlamentas, nei rinkimai. Šia orientacija Lietuvą šiek tiek ,,lenkia“ tik Latvija, Ukraina ir Rumunija. 1999 m. Lietuvoje daugiau nei pusė buvo palankūs tokio lyderio buvimui, ką jau 2003 m. prezidento rinkimuose legaliai išreiškė.

Šiandien savo pilietinę atsakomybę mes linkę eksternalizuoti, perkeldami savo lūkesčius Europos Sąjungai, ką rodo staigiai padidėjęs pasitikėjimas ja. O šiems lūkesčiams nepasiteisinus, galimas dar didesnis nepasitenkinimas socialine tvarka bei pilietinis pasyvumas. Pasitikėjimo nukreipimas už savos visuomenės ribų gali padidinti emigraciją, svetimų skonių ir standartų aklą mėgdžiojimą, o taip pat ir vartotojiškumą, kaip pasitraukimą nuo veiklos bendram gėriui.

Mūsų asmeniškos ir socialinės atsakomybės stoką netiesiogiai išreiškia ir tai, kad Lietuvoje 1999 m. skirtingai nei Estijoje ir Latvijoje buvo geriau vertinama komunistinė sistema nei dabartinė. Komunistinės ir esamos politinės sistemos teigiamo vertinimo skirtumu komunistinio rėžimo naudai Lietuva prieš keturis metus atsiliko tik nuo Rusijos.

Visa tai reiškia potencialų institucinės tvarkos ir naujos socialinės sistemos nestabilumą, nes nei viena valstybės institucija ja pasitikinčių asmenų skaičiumi neviršijo nepasitikinčių ja skaičiaus. Tokioje situacijoje padidėja pavojus galimai socialinei destrukcijai tiek viduje, tiek iš išorės. Suvokiant valstybę kaip ,,svetimą”, su ją nesisolidarizuojama, todėl atsiranda nuostata pažeidinėti jos moralines bei teisines normas. To pasekoje dar labiau nuvertinama asmeniška atsakomybė, sąžiningumas ir net savigarba.

Tiriant socialinę deviaciją, išskirtinos dvi socialinio elgesio normų grupės: legaliosios, kurių sutartinai laikomasi dėl bendros gerovės ir viešos tvarkos, ir asmeninio gyvenimo. Pastarosios - tai gilesnės kultūrinės normos, susijusios su asmens, lyties, šeimos samprata. Jei Vakaruose viešo gyvenimo normų paisoma labiau ir neigiamiau žiūrima būtent į jų nepaisymą, tai pokomunistinių šalių žmonės dėl buvusio susvetimėjimo valstybei pasižymi priešinga laikysena. Tuo tarpu elgesio normos asmeniniame gyvenime Vakaruose, kur seniai propaguojama žmogaus laisvė, itin liberalizavosi, vis labiau oponuodamos krikščioniškiems moralės principams.

Lietuvoje per pirmąjį atgautos Nepriklausomybės dešimtmetį laisvės nuo atsakomybės samprata labai sustiprėjo ir pasireiškė tiek visuomeninio, tiek asmeninio gyvenimo normų atžvilgiu. Visuomeninės ir pilietinės sąžinės erozija ypač ženkli, kaip minėjau, valstybės atžvilgiu: nuostata nemokėti mokesčių, jei yra tokia galimybė, pagal pritarimo/nepritarimo tam vidurkį 10-ties balų skalėje padidėjo net 1,5 balo. Sustiprėjo ir nuostata pretenduoti į valstybės pašalpą, neturint tam teisės, važiuoti viešuoju transportu be bilieto, bet ypač - meluoti asmeninių interesų dėlei (vidurkis padidėjo nuo 2,0 iki 3,4).

Jei visuomeninės sąžinės krizė nurodo į susietumo su kitais žmonėmis ir individo savigarbos nykimą, t.y. iškreipto individualizmo stiprėjimą, tai elgesio privačiame gyvenime ,,liberalėjimas“ daugeliu atvejų ženklina žmogaus asmens ir jo gyvybės nuvertinimą, t.y. požiūrį į žmogų kaip priemonę kažkam. Itin didelis savižudybių skaičius Lietuvoje ir su tuo susijęs daugelio žmonių asmeninis sukrėtimas kiek sumažino pritarimo savižudybei vidurkį (nuo 2,0 iki 1,7), tačiau pritarimas eutanazijai šoktelėjo neregėtu mastu – net 1,8 balo (nuo 3,6 iki 5,4). Tai reiškia, kad jai pritarti yra linkę vos ne pusė (48%) Lietuvos gyventojų. Pažymėtina, kad 1999 metais 16,5% apklaustųjų pasirinko atsakymą, jog eutanazijai galima visuomet pritarti. Padidėjo ir pritarimas abortams (nuo 3,5 iki 3,9), prostitucijai (nuo 1,8 iki 2,4), ypač skyryboms (nuo 4,0 iki 4,7), o taip pat ir homoseksualizmui, kuriam 1999 m. buvo pritariama maždaug tokiu pat mastu kaip ir nepilnamečių lytiniams santykiams (vidurkis – 1,9).

Socialinių ryšių ir solidarumo silpnėjimas, kaip bendro socialinio nepasitikėjimo išraiška, gali įgyti ir socialinio uždarumo bei neigiamos reakcijos į kitokius žmones formą. Bendra nuostata, kad daugeliu žmonių galima pasitikėti, per aptariamą dešimtmetį Lietuvoje sumažėjo nuo 31% iki 25%. Nepasitikėjimo nuostata kitokiu žmogumi nei aš yra labiau būdinga pokomunistinėms šalims, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo ideologiškai ir teisiškai įtvirtinta žmonių supriešinimo ir represavimo sistema. Todėl ir šiandien šios šalys dar ženkliai išsiskiria negatyviu požiūriu į kitos tautybės žmones, imigrantus, o juo labiau asocialius (anksčiau teistus, emociškai nestabilius, alkoholikus, narkomanus). Žinoma, tai yra reakcija ir į dabartinį socialinį nesaugumą, kurį vaizdžiai ir gausiai iliustruoja žiniasklaida. Taip stiprinamas gynybinis, apgulties mentalitetas iš esmės prieštarauja krikščioniškai pozicijai ir šiandien ypač akcentuojamai Bažnyčios misijai pagelbėti vargstantiems socialiai atstumtiems žmonėms, juo labiau, kad jų šalinimasis ar net tiesioginis priešiškumas nepadeda jiems įveikti savo gyvenimo anomalijų ir integruotis į visuomenę. Lyginant su Latvija, Lietuvoje negatyviau žiūrima beveik į visus ,,kitokius“ žmones, t.y. nenorima su jais gyventi kaimynystėje. Lyginant su visais artimais kaimynais (išskyrus Lenkiją) mes neigiamiau žiūrime ir į žydus, bet ypač į čigonus. Rezervuota, uždara, o juo labiau neigiama laikysena kitokių žmonių atžvilgiu ženklina ir silpną savąją asmenišką bei kultūrinę tapatybę.

Ypač problemiška, jei nemokėjimas ir nenoras bendrauti su kitu pasireiškia šeimoje, kur formuojasi giliausi žmogaus asmens savęs ir kito priėmimo bei sampratos pagrindai. Nors lyginant su kitomis gyvenimo sritimis (darbu, laisvalaikiu, religija, politika) šeima pagal svarbą gyvenime yra mums pirmoje vietoje, Lietuva mažiau nei visos kitos Europos šalys vertina šeimą kaip labai svarbų dalyką (67% atsakiusiųjų, lyginant su 90% ir daugiau Maltoje, Islandijoje Airijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Italijoje Vengrijoje, Švedijoje.) Pažymėtina, kad Lietuva išsiskiria iš visų šalių tuo, kad joje santykinai daugiausia (40%) jaunų žmonių iki 24 metų amžiaus, kurie mano, jog santuoka yra atgyvenusi. Jei 1999 m. nuomonei, jog santuoka ar ilgala ikiai past ovūs santykiai yra būtini, kad būtum laimingas, visiškai pritarė 26% Europos gyventojų, tai Lietuvoje  - 20% (Latvijoje – 38%, Estijoje – 31%). Savo ruožtu Lietuva gerokai skiriasi nuo Europos šalių sėkmingo santuokinio gyvenimo prielaidų vertinimu. Jei Europoje daug daugiau dėmesio skiriama sutuoktinių bendravimo, tarpusavio pagarbos ir supratimo bei bendrų interesų svarbai, tai Lietuvos respondentų vertinimuose santykinai labiau vyrauja pakankamos pajamos, geras būstas ir seksualiai santykiai, gerokai nureikšminant bendrus interesus, galimybę praleisti daugiau laiko kartu bei aptarti iškylančias problemas.

Materialistinė-juslinė orientacija artimuose santykiuose, nureikšminant asmenišką tarpusavio bendravimą, ryškiausiai parodo ir visur kitur pasireiškusį savęs kaip asmens vertės praradimą, kas yra pagrindas anksčiau minėtam žmogiškam uždarumui ar net priešiškumui kitam, savigarbos ir sąžiningumo nykimui ir visoms kitoms asocialumo apraiškoms. Asmens savivertės stoka yra nepalanki asmeniškos atsakomybės ir pilietinės iniciatyvos formavimuisi, bendruomeniškumui, bet yra gera dirva visokiam vartotojiškumui, kolektyviniam nepasitenkinimui ir destrukcijai.

Didelės įtakos tokiai laikysenai turi žiniasklaida, mūsuose itin agresyviai skleidžianti primityvų hedonizmą reklamos pavidalais, net pažeisdama Europos konvenciją teleprogramose. Paradoksalu, bet Lietuva išsiskiria iš visų Europos šalių išskirtinai pozityviu žiniasklaidos vertinimu, kuris per aptariamą dešimtmetį dar labiau padidėjo. Atsižvelgiant į mūsų žiniasklaidos pobūdį, kyla klausimas, ar skirtingai nei kitose pokumunistinėse šalyse žiniasklaida Lietuvoje nėra specifinis, todėl Piotro Sztompkos neišskirtas, esamos socialinės tvarkos tęstinumo užtikrinimo mechanizmas - ,,mechanizmas“ masės žmogaus formavimui? Joje dominuojanti negatyvi informacija (smurtas, korupcija, politiniai, ekonominiai ir teisėsaugos, kitų institucijų bei asmenų gyvenimo tikri ir netikri skandalai) pastoviai ,,maitina“ žmonių baimę, nepasitenkinimą, socialinį nepasitikėjimą, kas tampa tarsi argumentu pasimetusiam ir neapsaugotam žmogui pateisinti savo apatiškumą, neatsakingumą, priešiškumą valdžiai ar net asocialų elgesį ir pasinerti į hedonizmą. Suprantama, kad tokiu atveju itin aktyviai naudojamas toks gyvenimo ,,kontrolės“ mechanizmas kaip pasikliovimas likimo galia, pasitelkiant tam astrologiją, okultizmą, burtininkavimą, psichotechnikas, t.y. manipuliaciją įvairiomis jėgomis, kas taip pat aktyviai reklamuojama žiniasklaidoje.

Belieka aptarti mūsų religiškumą ir Bažnyčios vaidmenį šioje vertybių ir socialinio elgesio krizėje. Rimtesnei analizei reikėtų atskiros esamų tyrimų studijos. Kalbant apie tai bendrame vertybinių pokyčių kontekste, pakankamai aišku, jog aptarta padėtis yra rimtas pagrindas abejoti, ar nuo 57% iki 80% išaugęs save laikančiųjų katalikais skaičius rodo visuomenės krikščionėjimą. Pasitikėjimas Bažnyčia kaip institucija Lietuvoje kol kas yra palyginti didelis - didesnis nei visose Europos šalyse, išskyrus Maltą, Rumuniją ir Portugaliją, kur jis gerokai viršija Lietuvos rodiklį. Lietuva išsiskiria iš kitų Europos valstybių palankiausiu požiūriu į Bažnyčios mokymą moralės, šeimos, dvasinių poreikių ir net socialinių problemų klausimais. Bet šis faktas gali rodyti tiesiog bendrą kultūrinį požiūrį, jog Bažnyčia blogų dalykų nemoko, nes vertinant jos realų vaidmenį visuomenės gyvenime, net 27% save laikančių katalikais dar 1997 m. manė, jog Bažnyčios vaidmuo mūsų visuomenėje per didelis. Formalų katalikiškumą parodo ir tai, kad, didesnei pusei laikančių save katalikais malda asmeniniame gyvenime praktiškai neegzistuoja. Pusė katalikais save laikančių žmonių savo tikėjimo visai nesieja su Bažnyčia, nes nejaučia būtinybės į ją eiti arba mano, kad jų tikėjimui praktikuoti Bažnyčia iš vis nereikalinga. Bažnyčios lankymas kartą per savaitę ir dažniau 1999 m. Lietuvoje tesiekė 18%, gerokai atsiliekant nuo Airijos Lenkijos, Italijos, o taip pat Ispanijos ir Belgijos. Jei pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų išpažinimu Lietuva daugmaž nesiskiria nuo Europos vidurkio, iki šiol tik Lietuvoje daugiau žmonių išpažįsta, kad yra nuodėmė, nei kad yra Dievas. Iš Europos katalikiškų šalių mes išsiskiriame didžiausiu reinkarnacijos išpažinimu (27%). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad labai aukštas krikšto, santuokos ir laidojimo bažnytinių apeigų svarbos vertinimas, o taip pat ir dalyvavimas jose kol kas nepanaudojamas evangelizacijai ir bažnytinio bendruomeniškumo stiprinimui. 1999 m. į religines bendruomenes buvo labiau įsijungę (buvojo bent kartą per savaitę) tik 8% žmonių ir 14% bent kartą-kitą per mėnesį. Pažymėtina, kad net Estijoje, o ypač Latvijoje žmonių dalyvavimas religinėse bendruomenėse yra didesnis, nors jų konfesinė priklausomybės procentas yra mažesnis. Akivaizdu, kad mūsų vos ne visuotinas katalikiškumas remiasi priklausymu iš kultūrinės tradicijos, o dabar ir situaciniu socialiniu konformizmu. Iki šiol išliekantis palankumas Bažnyčiai kaip institucijai kol kas neveda į realų priklausymą Bažnyčiai ir asmenišką bei bendruomeninę krikščionišką tapatybę, ką patvirtina mūsų visuomenės vertybinių orientacijų ir socialinės elgsenos analizė. To skaudžiausia apraiška ir didžiausias iššūkis yra gilus žmogaus asmens antropologinis sužeistumas – plataus masto asmens savivertės ir žmogiško orumo praradimas. Sunykimas būtent to, kas yra ir turi būti didžiausias Bažnyčios rūpestis.

Išnašos

[1] Remsiuosi tik tais 1990 m. ir 1999 m. Europos vertybių tyrimo duomenimis, kurie pateikti Kultūros ir meno instituto išleistoje monografijoje ,,Europa ir mes”, tuo pačiu kvestionuodama kai kurias jų analizės išvadas. Kadangi esame europiečiai, o dabar stojame ir į Europos Sąjungą, tam tikrais aspektais aptarsiu Lietuvos gyventojų orientacijų skirtumus, lygindama su kitomis Europos šalimis, dažniau su Estija ir Latvija kaip artimiausiomis kaimynėmis, kurios turi bent 70 metų panašią istorinę patirtį iki atgaunant Nepriklausomybę ir dabar patiria panašius socialinius procesus. Tuo atveju, kai svarstomą reiškinį sąlygoja konfesiniai skirtumai, Lietuvą lyginsiu su kitomis katalikiškomis Europos šalimis.

[2] Europa ir mes. Kultūros ir meno instituto kolektyvinė monografija. Gervelė, 2001, p.81.

[3]  ibid., p.41.

[4] ibid., p.27.

[5] ibid., p.184.

[6] Fukuyama F., Trust: The Social Virtues and the Creation of Prosperity. New York: The Free Press, 1995.

[7] Tai yra pagrindinė autorių išvada ir minėtoje monografijoje, kalbant apie požiūrį į valstybines institucijas Lietuvoje. Žr.pp. 100,114.

[8] Sztompka P., Trust and Emerging Democracy. Lesson from Poland. // International Sociology, 1996, No.11.

Pranešimas, skaitytas Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Nuolatinis suaugusiųjų ugdymas XXI a. globalizacijos ir vertybių konflikto kontekste“, 2003-09-12.

raktiniai žodžiai: