A. Dvorkino „Sektos“: apžvalga ir kritika

Spausdinimo versija

Donatas Glodenis

Aleksandro Dvorkino knyga Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (Kaunas: „Už tradiciją“, 2005, 524 psl.) yra ne pirmoji, tačiau neabejotinai didžiausios apimties knyga naujųjų religinių judėjimų tematika, išleista Lietuvoje. Tarp anksčiau šios tematikos knygų, išleistų lietuvių kalba, galima paminėti Antano Paškaus Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“ (Kaunas, 1993), Alano Gomeso Sektos, kultai ir Biblija (Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000), A. Peškaičio ir D. Glodenio Šiuolaikinis religingumas (Vilnius: Vaga 2000). Visų šių knygų pozicija naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu yra kritiška, visos rašytos iš vienos ar kitos krikščioniškos perspektyvos. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros naujųjų religinių judėjimų tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, kurie knygoje nedviprasmiškai vadinami „totalitarinėmis sektomis“. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą. Knyga priskirtina antikultinės literatūros žanrui, Vakarų pasaulyje paplitusiam, kai po II-ojo pasaulinio karo pradėjo sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių.

Aleksandro Dvorkino knyga Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (Kaunas: „Už tradiciją“, 2005, 524 psl.) yra ne pirmoji, tačiau neabejotinai didžiausios apimties knyga naujųjų religinių judėjimų tematika, išleista Lietuvoje. Tarp anksčiau šios tematikos knygų, išleistų lietuvių kalba, galima paminėti Antano Paškaus Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“ (Kaunas, 1993), Alano Gomeso Sektos, kultai ir Biblija (Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000), A. Peškaičio ir D. Glodenio Šiuolaikinis religingumas (Vilnius: Vaga 2000). Visų šių knygų pozicija naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu yra kritiška, visos rašytos iš vienos ar kitos krikščioniškos perspektyvos. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros naujųjų religinių judėjimų tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, kurie knygoje nedviprasmiškai vadinami „totalitarinėmis sektomis“. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą. Knyga priskirtina antikultinės literatūros žanrui, Vakarų pasaulyje paplitusiam, kai po II-ojo pasaulinio karo pradėjo sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių.

Keletas žodžių apie knygos autorių. Aleksandaras Leonidovičius Dvorkinas, gimęs Rusijoje 1955 m., yra teologas ir istorikas, vienas žinomiausių Maskvos patriarchato „sektų“ klausimų specialistų. Jis yra įkūręs Šv. Irinejaus Lioniečio informacijos ir konsultacijos centrui Maskvoje. Šis centras teikia informaciją apie naujuosius religinius judėjimus bei pagalbą nukentėjusiesiems nuo sektų.

[Turinio apžvalga]

Knygą galima sąlyginai suskirstyti į tris dalis. Įvade autorius vaizdžiai pristatoma „totalitarinių sektų“ grėsmė perpasakojant faktiškai visus istorijoje pasitaikiusius su NRJ siejamų masinių savižudybių, žmogžudysčių atvejus. Įvadą A. Dvorkinas baigia bandydamas sukurti nuotaiką, kuria skaitytojas turėtų skaityti ir visą knygą: „[aprašyti sektų žiaurumai] sukelia pačias liūdniausias mintis: kas bus kita auka? Koks kitas „sielų valdovas“, susipainiojęs savo paties prieštaravimuose, panorės „garsiai užtrenkti duris“, drauge išsivesdamas visus savo garbintojus?“ (32).

Antrojoje dalyje, kurią pavadinkime teorine, autorius apibrėžia „totalitarinės sektos“ sampratą bei bendrais bruožais apibūdina „totalitarinių sektų“ fenomeną. Čia autorius taip pat aprašo, kokiais metodais „sektos“ įtraukia žmones, išlaiko juos organizacijoje. Pateikiama ir keletas galimų „totalitarinių sektų“ klasifikacijų.

Galiausiai trečiojoje, aprašymų dalyje, aprašomi pavieniai religiniai judėjimai.

Trečioji dalis, „totalitarinių sektų“ aprašymai, sutelkia pagrindinį knygos „svorį“ - daugiau nei 400 knygos puslapių. Autorius naujuosius religinius judėjimus sąlyginai suskirsto į ilgaamžes sektas (mormonus ir Jehovos liudytojus), pokarines eklektiškas sektas (scientologija ir munistai), pseudoinduistines sektas (apžvelgiama Krišnos sąmonės organizacija, Transcendentinė meditacija, Šri Činmojaus kultas, Sai Babos pasekėjų kultas, Ošo kultas), pseudobiblines sektas (Šeima, Pasaulinė Dievo Bažnyčia, Tikėjimo sąjūdis) ir naujosios eros kultus (čia kalbama vien apie „naujojo amžiaus“ judėjimą).

Lietuviškojo knygos vertimo leidėjai į leidimą neįtraukė A. Dvorkino knygos skyriaus apie Rusijoje gimusias dvasines ir religines grupes, pvz., visarionininkus, anastazininkus. Siekiant sutaupyti vietos ko gero būtų buvę prasmingiau išimti skyrius apie Lietuvos auditorijai mažiau aktualias grupes, pvz., Šeimą ar Pasaulinę Dievo Bažnyčią, nes kai kurios Rusijoje gimusios grupės ne tik aktyviai veikia Lietuvoje, bet ir yra mažiausiai ištyrinėtos bei aprašytos.

[Knygos turinio kritika]

Šioje apžvalgoje jau daug kartų nuskambėjo žodžiai „sekta“, „kultas“, „totalitarinė“. A. Dvorkino knygoje šie žodžiai skambės taip pat dažnai, pagardinami „sektantais“, „satanizmu“ ir pan. Toks jau tas emocinis knygos fonas. Gal ir tuščia kritikuoti autorių už tai, kad jis nepadarė kažko, ko teigė nesieksiąs padaryti - už objektyvumo siekio trūkumą aprašant judėjimus, tačiau be tokios kritikos ši apžvalga būtų labai nepilna. Juk knygos leidimą parėmė Valstybinė jaunimo reikalų taryba, ir leidėjai neabejotinai norėtų, kad knyga taptų visų mūsų vadovu į naujųjų religijų pasaulį, o ne krikščionių apologetinės bibliotekos papildymu.

Naujųjų religijų tyrinėjimai nėra paprastas dalykas. Tyrinėjant prieštaringai visuomenėje vertinamą judėjimą nuolat jauti spaudimą. Tai, kaip judėjimą mato nariai, ir tai, kaip jį mato priešininkai, dažną kartą yra absoliučiai skirtingi paveikslai. Deja, tyrinėtojas ne visuomet gali patikrinti visą informacijos srautą, kurį gauna, ne visi jam pateikti „faktai“ apskritai yra patikrinami. Todėl, norint išvengti pasidavimo vienai ar kitai barikadų pusei, arba - tiesiog abiejų pusių pasakojimų sintezės, tyrinėtojui tenka nerti į drumstą vandenį pačiam, ir susidaryti trečiąjį, nors kiek aiškesnį vaizdą.

Nemanau, kad man pačiam praeityje tai labai gerai pavykdavo. Savo tendencingumą dažnai pastebiu tik vėliau. Tačiau siekį religinį judėjimą aprašyti objektyviai visuomet turiu; juo vadovaujasi ir žinomi užsienio naujųjų religijų tyrinėtojai, su kuriais teko bendrauti, pvz., Eileen Barker, Irving Hexham. Juo, atrodo, vadovaujasi ir kai kurie stačiatikiai, A. Dvorkino oponentai, mielai einantys į dialogą su naujosiomis religijomis, pvz., tėvas Olegas Steniajevas. Tačiau - ne A. Dvorkinas.

Tačiau, prieš bandydamas aprašyti knygos ideologinę poziciją ir knygos tikslus, pamėginsiu paaiškinti, ką A. Dvorkinas vadina „totalitarinėmis sektomis“.

„Totalitarinėmis sektomis imta vadinti ypatingas autoritarines organizacijas, kurių lyderiai, siekdami valdyti savo pasekėjus ir juos išnaudoti, slepia savo tikslus po religinėmis, politinėmis-religinėmis, psichoterapinėmis, gydymo, švietimo, mokslinio pažinimo, kultūros ir kitomis kaukėmis.“ (34). Apibrėžimas kaip apibrėžimas, tačiau A. Dvorkinas vėliau totalitarinėmis sektomis vadina visas be išimties savo aprašomas grupes, bandydamas parodyti, kad mormonai, Jehovos liudytojai, Tikėjimo sąjūdis, Krišnos sąmonės judėjimas - visi be išimties yra apgavikai, išnaudotojai, galiausiai, tiesiogiai ar netiesiogiai - satanistai.

Totalitarinės sektos, pasak A. Dvorkino, „žaloja žmogaus sąmonę ir žmogus praranda savarankiško gyvenimo įgūdžius“. Pakliuvęs į sektą žmogui pamažu išugdoma psichologinė priklausomybė, kuri „turi tuos pačius mechanizmus kaip priklausomybė nuo narkotikų“ (35).

Sektos, be abejo, yra keliasluoksnės, griežto pavaldumo struktūros, jų centre esantys vadovai išnaudoja žemiau esančiuosius iš to gyvendami. Sektos siekia įtraukti žmogų, ir, arba jį iščiulpti ir išmesti, arba paversti savo mechanizmo sraigteliu, kuris sukasi, kad sektos vadovai galėtų įgyvendinti savo valdžios ir pinigų troškimą.

Tačiau, pasak A. Dvorkino, sektų žala asmens psichinei sveikatai - tai dar ne viskas. Pasak autoriaus, sektos yra „totalitarinės“ ir mums kur kas geriau pažįstama prasme. Dvorkinas palygina totalitarines sektas su nacizmo ir komunizmo sistemomis, ir toliau rašo: „Didžioji dauguma mūsų šalyje veikiančių totalitarinių sektų ne mažiau aktyviai nei naciai ar komunistai siekia totalitarinės viso pasaulio kontrolės, viešpatavimo pasaulyje. Praktiškai kiekviena iš jų tam tikru mastu planuoja užgrobti valdžią visame pasaulyje.“ (52)

Žinoma, kiekviena religija ar sekta siekia daryti įtaką pasauliui, tad tokį teiginį nesunku priimti. Tačiau A. Dvorkinas eina toliau, sektas aprašydamas kaip pasaulinę konspiraciją: „Panašu, kad egzistuoja slaptas susitarimas tarp pagrindinių sektų (munistų, scientologų, krišnaistų, jehovistų ir kt.) dėl įtakos sferų pasidalijimo: tarkime munistai veikia švietimo srityje, scientologai veržiasi į karinę pramonę...“ (52). Ir nors naujieji religiniai judėjimai, gindami savo teises Rusijoje, tikrai bendradarbiaudavo imdamiesi teisinių veiksmų, konspiracinės A. Dvorkino teorijos atrodo išties juokingai žinant, kokie skirtingi ir nesutaikomi yra daugelio NRJ mokymai.

Anti-totalitarizmo koziris nėra vienintelis A. Dvorkino kovoje su sektomis. Jei pastarasis gerai suprantamas sekuliarios auditorijos, tai religinei A. Dvorkino auditorijos daliai gerai suprantamas šėtono simbolis.

Knygoje visai atvirai siekiama demonizuoti visus naujuosius religinius judėjimus krikščioniškos auditorijos akivaizdoje. Pvz., pristatydamas vieną iš pateikiamų NRJ klasifikacijų, A. Dvorkinas rašo: „Be abejo, reikia atminti, kad abi grupės [kontekste - visos sektos] kyla iš šėtono, ir todėl bet kuri totalitarinė sekta, nepaisant to, ar ji praktikuoja atvirą satanizmą, ar ne, iš esmės yra satanistinė - ne tuo požiūriu, kad jos nariai atvirai garbina blogį (nors dažnai būna ir taip), o ta, kad iš žmonių giminės priešo, kuris nekentė Bažnyčios dar iki visa ko pradžios, kyla bet kokia puikybė, klasta, apgaulė ir atskyrimas“ (75). Toliau jis rašo: „Bet kurios klasifikacijos sudėtingumas yra tai, kad iš esmės visos šiuolaikinės totalitarinės sektos yra vieno okultinio medžio šakos, tiksliau, lyg vienos gigantiškos nuodingos amebos čiuptuvai“ (75-76). Palyginimas viską pasako aiškiai. Sektos - tarsi aštuonkojis, bandantis apraizgyti, iščiulpti, nužudyti pasaulį.

Galiausiai, kai kurių NRJ šėtoniškumui pagrįsti A. Dvorkinas griebiasi spekuliacijų: kalbėdamas apie Scientologijoje naudojamą „tetano“ (angl. thetan) sąvoką A. Dvorkinas teigia, kad, Scientologijos simboliuose yra užmaskuoti šėtono simboliai. „Jeigu anglišką žodį „satan“ ištartume švepluodami, kaip tik ir išeitų „thetan““ (197), o „vienas iš svarbiausių scientologų simbolių yra gyvatės formos raidė S, kuria prasideda du angliški žodžiai - „serpent“ (gyvatė) ir „satan“ (šėtonas)“ (197).

Su literatūros naujųjų religijų tematika įvairove nesusipažinusius gali nustebinti dokumentinės medžiagos, citatų gausa, tarsi suteikianti patikimumo autoriaus teiginiams, tad reikėtų keletą dalykų pasakyti apie dokumentinės medžiagos naudojimą šioje knygoje. Apskritai, apie knygoje atsispindinčią A. Dvorkino religinių judėjimų tyrimų metodologiją.

A. Dvorkino knygoje, kaip ir didžiojoje antikultinės literatūros dalyje, gyvenimas naujuosiuose religiniuose judėjimuose rekonstruojamas remiantis beveik išimtinai išėjusiųjų iš šių judėjimų asmenų pasakojimais. Taip pat remiamasi judėjimų literatūros analize. Ne visos publikuotos literatūros, bet atskirų skandalingesnių jos dalių analize. Žinoma, didelis dėmesys skiriamas ir visiems skandalingiems faktams, kuriuos tik buvo įmanoma surankioti.

Iš tokių šaltinių atlikta religinių judėjimų vidaus gyvenimo rekonstrukcija yra ydinga. Visų pirma, rekonstrukcija, paremta vien nepatenkintų pasitraukusiųjų pasakojimais, yra vienpusiška ir gal būt net iškreipta. Sociologų paskaičiavimais, tik apie 15 % iš religinių judėjimų pasitraukusių asmenų dėl savo negatyvios patirties judėjime kaltina bendruomenę, iš kurios pasitraukė. Daugelis pasitraukia be išskirtinių sunkumų, tiesiog atitoldami. Kitiems pasitraukimas gali būti ir nelengvas sprendimas, tačiau priimamas sąmoningai, su jo pasekmėmis susitaikoma neprisiimant aukos vaidmens. Tačiau būtent tie 15 %, kurie laiko save aukomis, būna pati girdimiausia ir regimiausia pasitraukusiųjų iš religinių judėjimų dalis. Savaime suprantama, vien iš tokių žmonių pasakojimų rekonstruotas gyvenimas kokioje nors prieštaringai vertinamoje religinėje grupėje bus ganėtinai ribotas.

Rėmimasis vien judėjimo šventaisiais raštais ar rašytiniais šaltiniais (ypač, jei neproporcingai didelis dėmesys sutelkiamas į kontroversiškus tekstus) taip pat trukdo realistiškai suvokti gyvenimą religinėse grupėse. Kiekvienas šventraštis yra interpretuojamas bandant rasti būdų gyventi pagal jį. Todėl šventraščio interpretacija religinėje bendruomenėje (interpretacija, kuri, pasekėjų manymu, turi virsti jų gyvenimu), ir šalta, teorinė interpretacija iš už bendruomenės ribų, gali radikaliai skirtis. Todėl be žvilgsnio į pasekėjų savimonę suvokti gyvenimą bendruomenės viduje yra iš esmės neįmanoma.

Tai matome ir A. Dvorkino knygoje. Autorius iš kraštutinių Davido Bergo, „Šeimos“ judėjimo įkūrėjo, teiginių seksualinės moralės klausimais, bei kai kurių buvusių „Šeimos“ narių pasakojimų, daro išvadą, kad „Šeimos“ judėjime vaikai yra seksualiai išnaudojami, kad jie mokomi lytiškai santykiauti tarpusavyje nuo vaikystės, ir pan. (386-389). A. Dvorkinas nepriima už gryną pinigą „Šeimos“ narių paaiškinimų, kad nelegalių praktikų jau daugelį metų atsisakyta. Galima daryti prielaidą, kad, sklindant tokiems gandams, teisėsauga nors vienoje iš daugelio valstybių, kuriose yra „Šeimos“ komunos, būtų įsikišusi ir ištyrusi tokius nusikaltimus.

Tačiau A. Dvorkinas tokių tyrimų nemini. Paprasčiausiai nutyli, nes tokių tyrimų būta, ir ne vienas, ir jie buvo plačiai išviešinti. O jų rezultatai atskleidžia Dvorkino metodologijos trūkumus. Pvz., Argentinoje 1989-1993 m. buvo atlikti keli ginkluoti reidai į „Šeimos“ komunas, suimta daugybė „Šeimos“ narių, valstybės prieglobstin paimta ir ištirta 230 vaikų. Taip, ištirta, nes, remiantis buvusių narių pasakojimais ir siekiant nustatyti, ar vaikai nebuvo lytiškai išnaudojami, vaikus ne tik psichologai apklausė, bet ir medikai apžiūrėjo. Po keletą metų trukusių prokuratūros tyrimų ir bylinėjimųsi visi kaltinimai „Šeimos“ nariams buvo panaikinti. Panašiai situacija klostėsi (ir baigėsi) Prancūzijoje 1991-2000 m., panašių išvadų teisėsauga priėjo Australijoje, Jungtinėje karalystėje, Italijoje. Žinoma, seksualinė moralė „Šeimos“ judėjime vis tiek lieka problematiška krikščionišku požiūriu, tačiau tai – jau kita tema. A. Dvorkino pateiktas „Šeimos“ aprašymas ir nutylimi faktai parodo, kokį nepilną naujųjų religinių judėjimų paveikslą galima susidaryti vadovaujantis A. Dvorkino metodologija.

Knyga yra naudinga tuo aspektu, kad joje aprašyti ar paminėti bemaž visi prieštaringai vertinamų grupių kriminaliniai nusikaltimai, minimi ar cituojami skandalingi dokumentai. Jei, žinoma, nėra pernelyg ciniška vadinti tai „naudingumu“. Gali būti, kad kai kurie judėjimai aprašyti tikroviškai. Ne todėl, kad A. Dvorkinas rašydamas skyrių būtų laikinai pamiršęs savo principus; tiesiog, gal pataikė, gal gyvenimas kai kuriuose judėjimuose gali būti panaši į buvusių narių pasakojimus. Tačiau veltui knygoje ieškosite s!moningų bandymų nors kiek objektyviau pažvelgti į gyvenimą naujuosiuose religiniuose judėjimuose. O ir pateikiamus informacijos šaltinius knygoje rasite lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir Interneto platybėse. Be to, ir vienu, ir kitu atveju, patiems teks bandyti nustatyti pateiktų „faktų“ reikšmę ar patikimumą.

Taigi, nepaisant to, kad knygoje gausu medžiagos ir minima daugybė šaltinių, jie parenkami ir pateikiami taip, kad pagrįstų pagrindinę knygos mintį - „bijokite sektų, kovokite su jomis“. Atrodo, kad A. Dvorkinas, knygos pradžioje sukūręs baisų „sektos“ paveikslą, priskyręs jam totalitarizmo, šėtoniškumo bruožus, ir aprašinėdamas atskiras religines grupes tebando „pritempti“ jas prie kruopščiai parengto kurpalio.

 

Primą kartą skelbta „Šiaurės Atėnuose“, 2006-04-01 nr. 791.
Perspausdinama gavus redakcijos sutikimą. Be redakcijos sutikimo skelbti draudžiama.

Donatas Glodenis

Aleksandro Dvorkino knyga Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (Kaunas: „Už tradiciją“, 2005, 524 psl.) yra ne pirmoji, tačiau neabejotinai didžiausios apimties knyga naujųjų religinių judėjimų tematika, išleista Lietuvoje. Tarp anksčiau šios tematikos knygų, išleistų lietuvių kalba, galima paminėti Antano Paškaus Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“ (Kaunas, 1993), Alano Gomeso Sektos, kultai ir Biblija (Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000), A." data-share-imageurl="">