Egidijaus Vareikio komentaras: Laiškai iš netolimos Europos. Religinė dimensija

Versija spausdinimui

Europos integracija, be ekonomikos, teisės, bendrosios užsienio ir saugumo politikos, turi dar keletą mažiau pastebimų dimensijų. Viena jų - religinė. Daug kalbama apie tai, minėti ar neminėti krikščionybę Konstitucinėje sutartyje, daug diskutuojama, ar religinė tradicija bei praktika turi tiesioginę įtaką Europos Sąjungos tapsmui tokia, kokia ji yra. Įvairių religinių bendruomenių hierarchai pastebimai dažniau pasirodo Europos Parlamento koridoriuose.

Pažvelgus į žemėlapį matyti, kad Vakarų krikščionys yra kaip niekada iki šiol istorijoje politiškai ir ekonomiškai suvienyti, o Rytų krikščionys - suskaldyti… Jei kroatai sėkmingai stos į ES, Europoje liks tik labai nedaug Vakarų krikščionybės išpažinėjų, nepriklausančių ES, NATO. Tai Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, na, ir… Šveicarija. Šiame kontekste gal net nebe taip svarbu, bus ar nebus krikščionybė minima Konstitucijoje. Vakarų krikščionybės jėga vienybėje yra faktas. Rytų krikščionys, pasisklaidę po kelias dešimtis bažnyčių, atrodo, neturi ką ir pasakyti politikams.

Europos Parlamentui, ypač jo dešiniajam sparnui, krikščioniškoji dimensija nėra svetima. Europos Liaudies Partija (EPP-ED grupė) organizuoja periodinius susitikimus tarp įvairių krikščioniškųjų konfesijų siekdama, kaip jos atstovai sako, nepamiršti, kad krikščioniškasis faktorius svarbus Europos integracijos procese. Šį rudenį Stambule vyko jau 7-asis vadinamasis Dialogas tarp ekumeninių patriarchatų ir EPP-ED grupės politikų. Šis susitikimas skirtas iš esmės trims temoms: išanalizuoti Vakarų ir Rytų Krikščionių Bažnyčių požiūrį į Europos Konstitucinės sutarties projektą, išsiaiškinti Rytų Krikščionių Bažnyčių požiūrį į naująją ES plėtrą (įskaitant galimą Turkijos narystę), taip pat aptarti krikščionių padėtį Turkijoje. Susitikime dalyvavo EPP-ED politikai (įskaitant stebėtojus), Turkijos ir kitų šalių kandidačių politikai, susiję su nagrinėjamomis temomis, praktiškai visų Rytų
Krikščionių Bažnyčių hierarchai. Reikia pažymėti, kad tiek politikai, tiek hierarchai noriai dalyvauja panašiuose renginiuose.

Šiandieninėje 15 šalių Sąjungoje įvairių konfesijų krikščionys sudaro daugiau kaip 90 procentų gyventojų. Gal kam Lietuvoje pasirodys neįtikėtina, bet faktas: "liūto dalis", t.y. per 60 proc., integruotų europiečių yra katalikai. Katalikiškomis šalimis laikytina Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Prancūzija, Portugalija, didele dalimi Nyderlandai ir Vokietija. Sąjungai išsiplėtus, katalikų skaičius dar padidės, nes septynios iš dešimties kandidačių - taip pat katalikiškų tradicijų šalys. Protestantams "tenka" kiek mažiau nei trečdalis gyventojų. Tai Danija, Suomija, Švedija, ateityje Estija ir Latvija, iš dalies Vokietija, Nyderlandai. Anglikonų Bažnyčia dominuoja Jungtinėje Karalystėje.

Kol kas ES yra tik viena Rytų krikščioniška šalis - Graikija, bet po plėtros gali atsirasti taip pat Rumunija ir Bulgarija. Įdomu, kad bulgarų, rumunų, serbų, makedoniečių hierarchai gana optimistiškai žiūri į savo ateitį Europoje, Rusijos Stačiatikių Bažnyčia bent jau oficialiai tikisi, kad jos nariai, ypač Baltijos valstybėse, atsidūrę Europos Sąjungoje sustiprins ir Rusų Stačiatikių Bažnyčios įtaką Sąjungoje. Jau dabar ji turi specialų atstovą Briuselyje. Nėra jokių požymių, kad ES atsidūrę rusų stačiatikiai norėtų atsisakyti priklausomybės Maskvai. Turkijos politikai neremia krikščionybės minėjimo Konstitucinėje sutartyje, tačiau pripažįsta, kad būtų visai suprantama krikščionybę minėti.

Pasidairius "dialoguose" aiškėja, kad Rytų Bažnyčios, suvokdamos savo santykinį silpnumą, iš esmės pozityviai vertina Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties projektą. Vyrauja nuomonė, kad krikščioniškasis Europos paveldas ar krikščioniškos tradicijos pagrindai turi būti sutartyje paminėti, nors tai nėra visiškai vieninga nuomonė. Jei galiausiai paminėta nebus, pasak vieno jų, žinosime, kad Konstitucija tokio minėjimo neverta.

Žvelgiant iš šalies, vis tiek keista - visi krikščionys, visi gerbia savo paveldą, bet krikščionybės Konstitucinėje sutartyje vis tiek nėra.

Dar kartą prisiminus Stambulo susitikimą, keli žodžiai apie Turkiją. Krikščionys Turkijoje turi daug mažiau teisių negu musulmonai Europoje. Stambule veikia nemaža bažnyčių, tačiau provincijoje situacija blogesnė. Pažymėtina, kad religines bendruomenes registruoja ne centrinė, o vietinė valdžia, kuri dažnai nemotyvuotai atsisakinėja registruoti krikščionių bendruomenes. Neatsitiktinai Europos Komisija nepamiršo pabarti turkų už religijos laisvės ribojimus.

Galima numanyti, kad kituose panašiuose susitikimuose Vakarų Europa pasirodys dar labiau krikščioniškai suvienyta. O kokia bus jos rytinė pusė ir jos atstovai Vakaruose? Kažkada sovietmetiniame totalitarizme Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo bene vienintelė organizacija šalyje, kontroliuojama ne iš Maskvos. Šiandien rusų stačiatikių bendruomenė, atrodo, bus viena, tebeadministruojama Maskvos patriarcho. Ar tai politika? Atrodo, kad Europoje viskas - politika.

NK naujienos

Publikuota www.omni.lt svetainėje