Religinių vertybių žeminimas – būdas nutildyti religijos kritikus?

Versija spausdinimui

Mine Yildirim

Stambulas, Turkija. Karikatūristo, straipsnių autoriaus internetiniame tinklapyje ir dienoraščio leidėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, sukėlė susirūpinimą dėl to, kaip papildančios viena kitą žmogaus teisės – saviraiškos laisvė ir religijos ar tikėjimo laisvė – gali būti išpildomos Turkijoje, įskaitant, religinę laisvę į netikėjimą. Visas šias bylas sieja kaltinimai dėl iš ateistinės perspektyvos iškeltų klausimų ir kritikos, susijusių su religijomis, ypatingai islamu. Taip pat visose šiose bylose Turkijos baudžiamojo kodekso 216 (3) straipsnis (Religinės grupės vertybių žeminimas) buvo naudojamas kaip teisėtas kaltinimų pagrindas. Būtina atidžiai pažvelgti į šią nuostatą ir jos taikymą siekiant suprasti susikirtimą tarp saviraiškos laisvės bei tarp minties, sąžinės, religijos ar tikėjimo laisvių Turkijoje.

Visos šios bylos svarbios viešų diskusijų kontekste siekiant parengti naują Konstituciją. Turkijoje tai sukėlė daug diskusijų dėl įvairaus pobūdžio klausimų, susijusių su religijos ar tikėjimo laisve. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP) 22-oje bendrojoje pastaboje 18-ame straipsnyje teigiama, jog fundamentali žmogaus teisė į religijos ar tikėjimo laisvę saugo teistinį, neteistinį ir ateistinį tikėjimus, taip pat ir teisę neišpažinti jokios religijos ar tikėjimo. TPPTP 19 straipsnis (Nuomonės ir saviraiškos laisvės) papildo religijos ar tikėjimo laisvę su pareiškimu, jog kiekvienas turi saviraiškos laisvę. Į šią teisę įtraukta laisvė ieškoti, gauti ir skleisti įvairią informaciją ir idėjas žodžiu, raštu, spausdinta forma, mene ar žiniasklaidoje, priklausomai nuo pasirinkimo. 34-oji šio straipsnio bendroji pastaba teigia, jog visos nuomonės formos yra saugomos, įskaitant religinio ar moralinio pobūdžio nuomones.

Pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, leidžiami saviraiškos laisvės apribojimai gali būti paremti įstatymu ir kai yra būtini: a) kitų asmenų pagarbai ir reputacijai; b) nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos, visuomenės sveikatos ir moralės apsaugai. 20-as TPPTP straipsnis reikalauja, jog valstybės privalo teisiškai uždrausti bet kokią tautinę, rasinę ir religinę neapykantą, kurstančią diskriminaciją, priešiškumą ar smurtą. Vis dėlto, 34-oje bendrojoje pastaboje pažymima, jog tai nesuderinama su 19-o straipsnio „pažiūrų kriminalizacija“.

Turkijos Baudžiamojo kodekso 216(3) straipsnyje teigiama, jog bet kuris asmuo, žeminęs grupės religinius įsitikinimus, bus nubaustas nuo šešių mėnesių iki vienrių metų trukmės įkalinimu, jei jo veiksmai prisideda prie viešosios tvarkos pažeidimo. Šio straipsnio interpretacija ir taikymas kiekvienoje byloje, turėtų būti suderinti su Turkijos tarptautiniais įsipareigojimais.

Karikatūristas Bahadir Baruter gavo didžiausią įmanomą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę dėl karikatūros, kurią nupiešė „Penguen“ žurnalui 2011 metų vasario 10 dieną. Paveikslėlyje ant mečetės sienos buvo užrašytas šūkis: „ Dievo - nėra, religija – melas“. Dėl gautų nusiskundimų, Stambulo prokuratūra pateikė Baruter kaltinimus, remiantis Baudžiamojo kodekso 216(3) straipsniu, ir pareikalavo maksimalios bausmės. Turkijos žiniasklaidoje Baruter patraukimas baudžiamojon atsakomybėm buvo stipriai ginamas ir puolamas.

Interneto svetainės vartotojas, pasivadinęs A.M.S., prisidėjo prie Eksi Sözlük svetainės kūrimo, 2010-ų metų liepą parašydamas komentarą – „Religijos absurdiškumas“. Jis taip pat buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn remiantis 216(3) straipsniu. Prokuroras Nurten Altinok teigė, kad A.M.S. peržengė teisiškai leistiną minties ir kritikos laisvę ir pažemino islamo religiją bei tikėjimą, kad dievas sukūrė visatą. Dėl 216 (3) straipsnio pažeidimo, Altinok prašo, kad A.M.S būtų įkalintas nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. 218 straipsnis teigia, kad jei šis nusikaltimas padaromas naudojantis žiniasklaidos priemonėmis, bausmė gali padidėti dar pusmečiu.

„Today's Zaman“ laikraštyje buvo išspausdintas A.M.S. pareiškimas policijos informacijos skyriui, kuriame teigiama, jog jis neketino padaryti nusikaltimo ir kad jis nebuvo nusitaikęs į kurį nors vieną asmenį ar ką nors apskritai. Šiuo pagrindu, jis nemano, kad pažeidė 216(3) straipsnį.

Senesnė byla yra susijusi „Metis Publications“ leistu Illallah dienoraščiu 2010-ais metais. Dienoraščio įžangoje buvo konstatuota, kad organizuota religija, valstybės biudžetai, policija ir karinės pajėgos saugojo teisę į tikėjimą. Toliau komentuojama:“Mes, rengiantys šį dienoraštį, gerbiame teisę į tikėjimą. Bet turime pasakyti, jog šiek tiek labiau gerbiame teisę į netikėjimą.“ Byla prieš Metis buvo pradėta 2010 metų lapkričio 26 dieną dėl religinių vertybių žeminimo ir vėl remiantis 216(3) straipsniu.

„Metis“ direktorius Semih Sökmen ir redaktoriai, ruošę dienoraštį publikavimui - Müge Sökmen, Özge Çelik, Tuncay Birkan, Özde Duygu Gürkan, grafikos dizaineris Emine Bora, and Proofreader Eylem Can – visi kaltinami šioje byloje. Semih Sökmen sakė, jog jis prisiima atsakomybę už šį dienoraštį. Taip pat pridėjo, jog dienoraštyje nebuvo nei vieno sakinio parašyto kaltinamųjų, nes visos citatos rėmėsi iškilių pasaulio literatūros ir filosofijos asmenybių pareiškimais, į kuriuos pateko George Bernard Shaw, Umberto Eco, Fiodor Dostojevski, James Joyce, Albert Einstein ir Galileo Galilei. Sökmen pareiškė, jog ši byla neturėjo būti pradėta, nes jie neturėjo intencijos žeminti žmonių religines vertybes, o tesiekė pateikti kritiką religijai ir jos ideologijai. Byla buvo tęsiama.

Turkiškas knygos „Dievo iliuzija“ (Richard Dawkins) vertimas taip pat tapo baudžiamosios atsakomybės subjektu, kai jo leidėjas „Kuzey Publications“ buvo apkaltintas remiantis 216 straipsniu. 2008 metų balandį teismas nusprendė, kad „Kuzey‘s“ savininko Erol Karaaslan veiksmai neturi būtinų komponentų, jog būtų pripažintas pareikštas nusikaltimas. Jis buvo išteisintas.

Pasak Nurten Altinok - Eksi Sözlük tinklapio bylos porokurorės – „teisinė nauda“, kurią saugo 216 straipsnis nėra „dievas, religija, pranašas, šventos knygos, denominacijos, o „religiniai jausmai, susiję su šiomis koncepcijomis“. Anot jos, asmuo gali išreikšti savo požiūrį į šiuos konceptus, kritikuoti juos, tačiau problema, į kurią būtina atsižvelgti yra ta, jog svarbu neįžeisti kito jausmų.

Prokurorė Altinok iš dalies pagrindė savo argumentaciją remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimu - Otto Preminger prieš Austriją byloje. EŽTT nerado pažeidimo iš Austrijos pusės dėl filmo konfiskavimo, kuris, remiantis Austrijos valstybe, buvo išpuolis prieš krikščionių religiją, ypač katalikybę. Anot EŽTT, Austrija neperžengė ribų taikydama apribojimą teisei į saviraiškos laisvę. Buvo pažymėta, kad Europoje nėra vienodos religijos reikšmingumo visuomenėje koncepcijos, tad nacionalinė valdžia gali pati nustatyti tam tikrą ribą įvertinant situaciją.

Žmogaus teisių advokatas Orhan Kemal Cengiz pateikė komentarą, kad Turkijos teismai 216 straipsnį taikė neatsargiai. Jis pažymėjo, kad nuostatos dėl baudimo už kurstymą prieš grupes buvo panaudotos prieš mažumas, nors šių nuostatų tikslas buvo apsaugoti mažumas. Anot advokato, 216 straipsnis turėtų būti taikomas atsargiai.

216 straipsnis kartu su Turkijos tarptautiniais įsipareigojimais gali būti panaudotas apsaugoti viešajai tvarkai, tais atvejais, kai iš tikrųjų keliama didelė grėsmė, pavyzdžiui, riaušės. Jo tikslas neturėtų būti siekis apsaugoti religijas ar tikėjimus nuo kritikos. Kad straipsnis būtų taikomas, teisėsauga turėtų reikalauti tiesioginės ir įrodomos grėsmės viešajai tvarkai. Įžeisti besiskundžiančiųjų jausmai neturėtų tapti rimtu pagrindu pradėti bylai remiantis 216 straipsniu. Galų gale, teismui sudėtinga vertinti jausmus ir to praktiškai neįmanoma suderinti su Turkijos tarptautiniais įsipareigojimais. EŽTT Turkijai palikta laisvė nustatyti ribą neturėtų privesti prie plataus masto apribojimų.

Visi šie kaltinimai buvo inicijuoti žmonių, pareiškusių nusiskundimus. Ceyhun Gökdogan, advokatas, aktyviai įsitraukęs į tokių skundų pateikimą, 2011 metų sausį „Yeni Akit“ laikraščiui teigė, kad jis ir jo kolegos, kurių neindetifikavo, atidžiai seka publikacijas prieš šventumą, tarp kurių paminėjo Dawkins - „The God Delusion“ („Dievo iliuzija“), Nedim Gürsel – „Daughters of God“ (Dievo dukros), Burak Özdemir - God's Birthday (Dievo gimtadienis), Metis - „Illallah Diary“. Gökdogan tvirtino, kad išpuoliai prieš religiją įvairiuose tinklapiuose buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaip jo ir kolegų pastangų rezultatas, pavyzdžiui, ateism.org, Richard Dawkins tinklapiai. Gökdogan taip pat tvirtino, kad šimtai nelegalių tinklapių buvo uždaryta bei straipsniai, į kuriuos įtrauktas „šmeižimas“, buvo pašalinti.

Anot Gökdogan, žiniasklaidos dėmesys, skiriamas minėtoms byloms, visuomenėje sukūrė suvokimą, jog pasitelkus įstatymą, žmonės gali šį tą padaryti dėl tokių publikacijų. Taip pat pridėjo, kad dabar Turkijoje suvokiama, kad religijos įžeidinėjimas ir šmeižtas neliks nenubaustas.

Neatrodo, kad 216 straipsnis buvo naudojamas atvejais, susijusiais su filosofinių įsitikinimų ar kitų religijų nei islamas vertybių žeminimu. Taip gali būti dėlto, kad tie, kurie gali būti įžeisti, tiesiog nesiskundžia valdžiai.

Turkijoje ateistinės pažiūros dažnai susiduria su vieša kritika. Šiame kontekste Ministro Pirmininko Recep Tayyip Erdogan pareiškimas 2012 metų sausį, pažymintis, jog jis nori išauginti religingą kartą, kaip oponuojančią ateistinei, neprisidėjo prie tolerantiško klimato kūrimo ateistams.

A.M.S. komentarai Eksi Sözlük tinklapyje paskatino daugelio žmonių kampaniją, įskaitant „Taraf Daily“ straipsnių autorių Mehmet Baransu, kuris savo Twitter sąskaitoje paskelbė, kad bus gaila, jei žmonės nestos prieš Eksi Sözlük, nes tuomet niekas negalės vadinti savęs musulmonu. Jam nesvarbu, ar jis gali išlikti demokratišku, kai kažkas keikia jo dievą bei pranašą. Pridėjo, jog jei šalis neatsistos prieš šią nešlovę, kiekvienas privalo pagalvoti, kokia bus jų akistata su viešpačiu ir pranašu. Kaip bebūtų, kitas turkų autorius teigė, kad ir ką kas begalvotų apie A.M.S. požiūrį į islamą, jo komentarai buvo legalūs ir už juos neturėtų būti baudžiama.

Taip pat visi, kurie nėra valstybės registruoti kaip žydai ar krikščionys, negali būti atleisti nuo religinės kultūros ir žinojimo etikos pamokų. Tėvai ateistai dėl šios problemos kovojo teismuose, tačiau nepasiekė apčiuopiamos praktinės naudos.

Buvimas ateistu Turkijoje gali būti nesudėtingas, jei žmogus išlieka nepastebimu arba neprieštarauja, jei kiti jį laiko musulmonu. Tačiau pristatyti save kaip ateistą ir ginti ateistinius įsitikinimus gali būti labai sudėtinga netgi virtualiame pasaulyje. Ateistinių tinklapių stebėjimas siekiant imtis teisėtų veiksmų prieš juos, rodo, salyginai silpną šių tinklapių savininkų poziciją. Jie susiduria su finansinėmis sąnaudomis ir paviešinimu, jei įsivelia į teisėtą mūšį, kuriame tokios bylos pasireiškia kaip nelygi interesų kova.

Ši nelygi interesų, teisės ir teisėsaugos kova vaidina svarbią rolę, todėl Baudžiamojo kodekso 216 (3) straipsnio taikymas yra toks svarbus. Prokurorai ir teisėjai turi nepamiršti, kad apribojimų taikymas saviraiškai negali būti pagrįstas jausmų apsauga. Apribojimai turi būti interpretuojami „siaurai“, teisės nustatytu būdu, pagrįstu teisių ir laisvių apsauga ir reaguojant tik į tiesioginę ir įrodomą grėsmę viešajai tvarkai. Šis požiūris yra vienas iš pagrindinių žmogaus teisių susitarimuose ir Turkija yra iškilmingai įsipareigojusi tai įgyvendinti.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Kraulėdaitė. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Forum 18 News Service 2012-02-15.