Kęstutis Razumas: „niekuomet nepriklausiau jokiam judėjimui“

Versija spausdinimui

Lietuvoje pirmą kartą lankantis Susivienijimo judėjimo įkūrėjui San Mjung Munui (apie tai skaitykite čia) keletas žmonių buvo apdovanoti Taikos ambasadorių titulais. Tokiu titulu Susivienijimo judėjimo įkurta Federacija už visuotinę taiką apdovanoja judėjimo narius arba kitus asmenis, kurių veikla prisideda prie šeimos vertybių, dorovės normų propagavimo, taikos puoselėjimo.

Tačiau ne visi „Federacijos už visuotinę taiką ambasadoriai“ pritaria šios federacijos ar Susivienijmo judėjimo veiklai. Apie tai daugiau rašysime kitame, neužilgo pasirodysiančiame straipsnyje. O žemiau skaitytojams siūlome interviu su vienu iš asmenų, apdovanotų taikos ambasadoriaus titulu – Kęstučiu Razumu, Pakruojo rajono Atžalyno gimnazijos direktoriumi. Direktorių kalbina Donatas Glodenis.

Atžalyno gimnazija, kurios direktorius Jūs esate – kas tai per mokykla, kuo ji žinoma?

Atžalyno gimnazija yra pirmoji Pakruojo rajono gimnazija. Šiuo metu gimnazijų yra dvi, Atžalyno gimnazija yra pirmoji, kurią ryžomės sukurti. Gimnazija yra ganėtinai populiari, joje mokosi mokiniai iš kitų miestelių, rajonų. Mūsų gimnazija laikoma gan gera mokykla, sėkmingai konkuruojame su kitomis rajono mokyklomis.

Aš esu mokyklos direktorius nuo 1988 m. gegužės 24 d. Gimnazijos klasės mokykloje atsirado 1999 m., o 2002 m. mokykloje liko tik gimnazija.

Interneto diskusijose nemažai rašyta apie Jūsų dukrą Auriką. Kuriais metais ji įsitraukė į Susivienijimo judėjimą?

Tiksliai metų negaliu pasakyti, atrodo, kad ji ten jau septinti metai.

Kas tai per patirtis buvo Jums? Aurika įsitraukė į prieštaringai vertinamą judėjimą...

Tuo metu, kai ji pradėjo ten vaikščioti, aš neįsivaizdavau, nei kas tai per organizacija, nei kuo ji užsiima. Nors apie visą eilę tokių organizacijų žinojau, apie munistus kaip gyvas nebuvau girdėjęs, ir man jos įsitraukimas į šį judėjimą buvo labai didelė staigmena. Ir žinoma, jos įsitraukimas sukėlė daug streso, nes aš norėjau, kad dukra pradėtų studijuoti ir baigtų studijas.

Aš labai pergyvenau, nes dukrą labai mylėjau; ir tebemyliu. Ji buvo pavyzdingas vaikas nuo pat mažens: idealiai tvarkinga, viskuo besidominti – literatūra, filosofija, menais. Savo susidomėjimui įgyvendinti ji turėjo geras sąlygas, nes namuose yra per 7000 knygų biblioteka...

Man jos įsijungimas į judėjimą buvo didelis smūgis, bet, skirtingai, nei dažnai tenka išgirsti apie kitus panašaus likimo tėvus, aš jį pergyvenau ne piketuodamas, bet tyliai.

O kiek metų buvo Jūsų dukrai Aurikai, kai jį įsijungė į Susivienijimo judėjimą?

Jai tuo metu buvo apie 20. Ji buvo baigusi meno mokyklą ir buvo priimta į paruošiamosios dailės akademiją.

Dažnai pasakojama, kad, kai jaunuoliai įsijungia į Susivienijimo judėjimą, jie tarsi išnyksta, nutraukia ryšius su artimaisiais... Ar ji „išnyko“?

Įsijungusi į judėjimą ji trumpam išnyko, bet tik trumpam. Išvažiavo į Maskvą. Iš Maskvos, kur ji buvo du mėnesius, ji parašė laišką... Mes tuomet nesusigaudėme, kur yra Aurika ir ką ji veikia.... Ji bandė mus nuraminti, rašė, kaip jai ten gerai, aprašė, kokia veikla užsiima. Bent jau žinojome, kad ji sveika ir gyva.

Tačiau ir vėliau mes bendraudavome ganėtinai retai. Aš pats privengiau su ja bendrauti, tačiau ji paskambindavo, pasišnekėdavom kartais. Vėliau ir atvažiuodavo, tačiau labai trumpam. Visuomet tik trumpam, tik atvažiuodavo, ir ruošdavosi išvažiuoti. Iš pradžių ji vengdavo kalbėtis, tačiau vėliau tapo vis atviresnė. Niekuomet, net labai švelniai, nebandydavo įtraukti į judėjimą manęs ar žmonos.

Vėliau aš nusprendžiau, kad būtų gerai susipažinti su tuo, ką jie ten veikia, su kitais ten įsijungusiais vaikais. Žinoma, jie visi buvo pilnamečiai, suaugę, tačiau man rūpėjo, iš kokių jie šeimų, kodėl jie ten įsijungė. Man jie stengdavosi įrodyti savo versiją. Sakydavo: „matai, kokia aplinka – narkomanai, narkotikai, palaidas gyvenimas, viskas blogai“, ir – kad jie dirba labai svarbų darbą ir stengiasi, kad Lietuva būtų kitokia. Aš atkirsdavau; jau žinojau apie tas masines vestuves ir panašius dalykus, tad pokalbiuose bandydavau tuos dalykus priminti. Ir susipykdavome su jais, pavyzdžiui, su Aisčiu, dėl tų jų masinių vestuvių.

Jie bandydavo man įrodyti, kad tai normalu – juk ir anksčiau tėvai parinkdavo vaikams sutuoktinius. Atsakydavau, kad seniau buvo viduramžiai...

Man jų įsitikinimai ir veikla buvo nesuprantami dalykai, ypač tos masinės vestuvės ir jų vaikščiojimas gatvėmis. Juk pinigų jie ten nelabai tesurenka, nemanau, kad daug kas jiems duoda tų pinigų. Man toks jų vaikščiojimas atrodė žeminantis žmogaus orumą. Tačiau jie man įrodinėjo, kad pinigų rinkime svarbiausi ne pinigai, o tai, kad žmogus keičiasi juos rinkdamas, sugeba nusižeminti ir paprašyti.

Bendraudamas su jais susidariau įspūdį, kad ten – gan šaunus jaunimas. Pavyzdžiui, jie yra labai mandagūs, protingi, ir man buvo sunku suvokti, kaip tokie protingi, išsilavinę žmonės dalyvauja tokios organizacijos veikloje.

Žinoma, kaip ir kiekvienam judėjime, ten yra ir teigiamų pusių. Pavyzdžiui, jie kovoja prieš narkomaniją, už tvirtą šeimą, ir tai daro ne tik žodžiais; šie idealai yra teisingi: juk visi mes norime, kad mūsų šeimos būtų tvirtos, vaikai – sveiki, kad narkotikų nevartotų, kad negirtuokliautų. Tačiau, ar būtinai priklausyti kažkokiam judėjimui, kad to nedarytum?

Aurika norėjo prisikviesti į judėjimą savo brolį, visokiais aplinkiniais keliais; pavyzdžiui, kviesdavo į renginius aparatūros sujungti, žinojo, jis nusimano apie tuos dalykus ir kad jie jam patinka. Tačiau brolis buvo nepalenkiamas. Jo jokiu būdu nepalenksi.

Ar Jūsų dukra vėliau tęsė studijas?

Ne, studijų netęsė, tačiau šiemet (2005 m. – red. past.) pasiėmė iš namų atestatą. Mokyklą ji baigė puikiais pažymiais, dabar su tokiu atestatu galėtų įstoti bet kur. Tačiau nežinau, ar ji apie tai galvoja.

Kaip Jūs buvote pakviestas į tą spalio mėnesį įvykusį Susivienijimo judėjimo renginį, kuriame turėjo pasirodyti San Mjun Munas?

Dukra pakvietė. Iš pradžių aš atsisakiau.

Jokiuose judėjimuose niekados nedalyvavau, turiu išankstinį nusistatymą prieš visus tokius judėjimus. Visą laiką kartodavau, kad geru žmogumi galima būti ir neinant į bažnyčią – tegu ir tradicinę. Aš neįsivaizduoju, kaip gali tokie judėjimai daryti poveikį žmonėms, nes man netradiciniai religiniai judėjimai nedaro jokio poveikio.

Bet į tą renginį mane pakvietė dukra, ir aš galiausiai sutikau atvykti. Prieš kokią savaitę iki renginio buvau susipykęs su dukra, ir dėl to įvykio pergyvenau. Kai sužinojau, kad į tą renginį važiuoja keli mano pažįstami, susidomėjau. Jie tenorėjo išsiaiškinti, kas tai per judėjimas; juk kai nežinai, tai – arba labai bijai, arba tiesiog vengi to reiškinio. Jie, kaip ir aš, galvojo, kad tuos judėjimus reikia pažinti.

Taigi, vieną dieną prieš renginį pranešiau dukrai, kad ir aš ten būsiu.

Atvykę užėjome į salę ir atsisėdome. Aš visą laiką jaučiau įtampą. Jei ten nebūtų buvę mano dukros, į šį įvykį greičiausiai būčiau žiūrėjęs kaip į pramogą, tačiau ji ten buvo. Munistai ją iš manęs paėmė, ir aš norėjau ją susigrąžinti. Taigi, visą laiką jaučiau įtampą, ir, stengdamasis to nerodyti, viso renginio metu kalbėjausi su kolega. Kalbėjomės net ne apie tą šventę...

Ir tuomet, renginiui jau įsibėgėjus, dukra priėjo prie manęs ir pasakė, kad dabar turėsiu nueiti pasiimti pažymėjimą, užlipti ant scenos...

Ar Jūs žinojote, kas yra ta „Federacija už visuotinę taiką“?

Taip, žinojau, kad tokia yra. Tačiau aš labiau domėjausi ne organizacija, bet vaikais – iš kur jie kilę, kodėl ten įsitraukė. Į organizacijas nekreipiau pernelyg daug dėmesio.

Kaip gi buvo su tuo apdovanojimu „taikos ambasadoriaus“ titulu?

Aš nuėjau, jį pasiėmiau, tačiau didelės reikšmės tam nesuteikiau. Mėginau pasižiūrėti, kas ten parašyta, bet buvo gan tamsu, o be to, anglų kalboj nesu labai stiprus. Dar pamenu, kaip kolega paklausė, kuriems galams jį ėmiau. Atsakiau, kad tik dėl dukros.

O vėliau, jau po kurio laiko išgirdau, kad įvyko kažkas baisaus, išsikvietė keletas viršininkų. Nesijaučiau ką nors blogo padaręs, tad iš pradžių nieko nebijojau. Aplinkiniai buvo labai susirūpinę, tačiau aš iš to tik juokiausi. „Aš jokiuose judėjimuose niekados nedalyvavau, nedalyvauju ir nedalyvausiu, tačiau pas savo vaiką juk galiu nuvažiuoti, žmonės ir į kalėjimą važiuoja. O mano vaikas visą laiką buvo geras ir tvarkingas... Gal aš ir anksčiau privalėjau nuvažiuoti ten, kur ji mane kvietė. Bet apie įsitraukimą į tą judėjimą man nei mintis nebuvo kilusi“.

Išskyrus tai, kad mano dukra tenai, aš neturiu su judėjimu jokio ryšio. Visus tuos metus man jos įsitraukimas į judėjimą buvo didelis skausmas. Nesitikėjau, kad dėl tokio veiksmo gali apie mane taip rašyti (rajoninė spauda – red.past.), ir tokius purvus pilti ant galvos. Suprantu, gal kažkas iš tiesų bijo, ir išsigando, kad mokyklos direktorius „tapo taikos ambasadoriumi – munistu“. Jei to mokyklos direktoriaus nepažinočiau, aš, kaip tėvas, turbūt irgi išsigąsčiau. Tačiau manau, kad esu pakankamai gerai pažystamas tų, kurie apie mane rašo, ir jie žino, koks aš esu.

Ar jums yra teikę bendrauti su kitais tėvais tų, kaip Jūs sakote, vaikų, kurie įsitraukė į šį judėjimą?

Bendravom šiek tiek. Ypač su Aisčio tėvu. Kiek žinau, Aistis dabar Vilniuje, studijuoja pedagoginiam universitete (o gal jau baigė studijas), ir jam turėtų sektis dirbti Vilniuje. Jis turi daug gerų savybių, yra labai korektiškas, ir žmonės, manau, priims jį, nežiūrėdami į tą jo tikėjimą Munu. O gal jis iš ten jau išėjęs, nežinau tiksliai.

Iš tų tėvų, kuriuos Jūs pažįstate – kaip jie elgdavosi, kai jų vaikai įsijungė į šį judėjimą?

Mes kraštutinių veiksmų, tokių, kaip Čiupailos, nesiimdavome. Ir iš pedagoginio taško žiūrint, ir iš asmeninės patirties, esu įsitikinęs, kad tai nėra tinkama. Mano tėvai man suteikė visišką laisvę kai man buvo septyniolika. Aš pradėjau mokytis Vilniaus universitete, dirbti, tvarkiausi savo reikalus ir nieko net patarimo neklausiau, buvau visiškai savarankiškas.

Žinoma, pats visgi bandžiau įtakoti dukrą: mėginau kalbėtis, mėginau gražiuoju, mėginau ignoruoti ją, tačiau veltui. Žinoma, kartais keikdavau aš Teisingumo ministeriją, - kam tokius dalykus registruoja; būtų uždrausta – nebūtų Muno... Kam tokius dalykus leisti, jei bijo žmonės jų?

Jūsų dukra įsitraukė į pirmąją Lietuvoje susiformavusią šio judėjimo bendruomenę, bet ne per seniausiai susikūrė nauja bendruomenė... Vėl nemažai jaunuolių įsitraukė į Susivienijimo judėjimą. Ką patartumėte tėvams, kurių vaikai į šį judėjimą įsitraukė įsitraukė?

Labai sunku pasakyti, nes ne kiekvieną žmogų tenai traukia. Štai mano sūnus – gali mėginti jį įtraukti bet koks judėjimas, vien savo teigiamas puses rodydamas. Jo neįtrauksi niekaip, galiu šimtu procentų užtikrinti.

Tačiau kiti žmonės pergyvena dėl visuomenėj esančių neteisybių, mato, kas visuomenėje negatyvu. Kuo negatyvesni reiškiniai aplink, ir kuo mažiau žmonės į tai kreipia dėmesį, tuo didesnė tikimybė, kad tokios daugiau humanitarinės pakraipos vaikai gali į tokį judėjimą įsitraukti.

Iš pradžių maniau, kad dukros nepavyko kontroliuoti todėl, kad ji buvo toli nuo namų, bet pasirodo, kad ten ir Vilniečių nemažai. Aš nežinau šeimos, kurios vaikas iš ten išėjo šeimos narių paskatintas. O savarankiškai apsisprendusių ir išėjusių iš ten yra nemažai – būtent tokių, kurie išeiti nusprendė patys. Nesu girdėjęs, kad tėvai tam turėtų įtakos. Dauguma tėvų, kurių vaikai įsitraukė į judėjimą, su tuo susitaikė.

Iš kitos pusės, aš taip pat nesu girdėjęs atvejo, kad tėvai būtų įsitraukę į judėjimą sekdami vaikais.

Dėkojame Jums už pokalbį.

Nuotraukoje: Kęstutis Razumas (dešinėje) ir kiti ambasadorių diplomais apdovanoti asmenys ant scenos renginio metu. Imta iš: webnet.puslapiai.lt.

articles: