Tarp tradicijos ir teisės: religingieji Vilniaus žydai

Versija spausdinimui

Lietuvoje vis nerimsta konfliktas dėl Vilniaus choralinės sinagogos. Jis įsiplieskė tarp dviejų žydų religinių bendruomenių – chasidų ir misnagdų. Apie gilumines šio konflikto priežastis NRTIC valdybos narys, br. Arūnas Peškaitis OFM kalbasi su judaizmo istorijos tyrinėtoja, VU Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja, dr. Aušra Pažėraite.

Yra žinomos dvi kryptys, dvi tradicijos judaizme – chasidai ir misnagdai...

Iki XIX a. vidurio rabiniškasis judaizmas Lietuvoje egzistavo tiesiog kaip tradicinis judaizmas, kur pagrindinis religingumo aspektas buvo talmudo studijavimas, tradicinės maldos, liturgija, ritualai, košerinis maistas – tiesiog visas tradicinis gyvenimo būdas. Talmudo studijoms intelektualūs jaunuoliai atsidėdavo nuo vaikystės ir bendruomenė juos išlaikydavo – jie vėliau dažniausiai tapdavo rabinais. XVIIIa. viduryje Rytų Europoje - Lenkijoje, ukrainietiškose žemėse, LDK rytuose kilo chasidų judėjimas, jų vadovas buvo Bal Šem Tov‘as (pažodžiui – „Gero Vardo šeimininkas/meistras“). Chasidai ėmė pabrėžti kitokį religingumo tipą, t.y. jie labiau pasidavė ekstatinei maldai, religiniam entuziazmui, buvo pilni spontaniško religingumo. Jie jį labiau pabrėžė, nei tą, kurį lydėjo tradicinės, nustatytos maldos. Spontaniško santykio su Dievu ieškojimui pagrindas jiems buvo ne Talmudas, bet kiti tekstai (dažnai mistiniai, „musar“ tekstai).

Ar Lietuvoje gyvavo abi tradicijos – chasidai ir misnagdai, ar Lietuva yra vienos tradicijos, būtent misnagdų kraštas?

Čia ir yra problema – kas gi buvo tuo metu Lietuva...

Apsiribokim dabartine Lietuvos teritorija...

Pirmiausiai reikia kalbėti apie litvakus: litvakai – tai LDK buvusios teritorijos žydai. Ta teritorija yra žymiai didesnė už dabartinę Lietuvą. XVIII a. antroje pusėje, kai pradėjo plisti chasidų judėjimas, Vilniaus Gaonas, vienas žymiausių Europos judaizmo mokytojų, litvakų tradicijos šviesulys, labai griežtai pasmerkė šį judėjimą. Chasidus jis laikė eretikais, nes tas judėjimas perstatė religingumo akcentus; nors chasidai neatmetė nei Talmudo, nei tradicinių maldų, nei tradicinio žydų gyvenimo būdo, jie akcentavo spontanišką santykį su Dievu, o taip pat ir ypatingas savo dvasinių lyderių, kurie imti vadinti rebėmis, galias. Juos laikė lyg ir „šventaisiais“, per kuriuos paprastus žmones pasiekia dieviškos galios, dieviška šviesa. Chabad Liubavič septintasis rebė, miręs 1994 metais, šiuo metu dažnai netgi vadinamas Melekh Mošiah (Karaliumi Mesiju), prileidžiant, kad jis šiuo metu yra likęs čia dvasiniu būdu ir dėl to gali veikti dar daugiau, nei gyvas būdamas (jis buvo rebė nuo 1951 metų ir per tą laiką Chabad Liubavič chasidizmas išplito visame pasaulyje kaip viena didžiausių ortodoksinio judaizmo – o taip pat ir chasidizmo - atšakų (ir viena turtingiausių, kurių centras – Brukline)). Ta dalis žydų, kurie pakluso Vilniaus Gaono autoritetui, kaip tik gyveno toje teritorijoje, kuri šiandien įeina į Lietuvos valstybės sudėtį. Faktiškai galima sakyti, kad XIX a. pradžioje, kai buvo suformuotos lietuviškos gubernijos Rusijos imperijos sudėtyje, tai dauguma jose gyvenusių žydų prisilaikė Vilniaus Gaono autoriteto ir atsispyrė chasidizmo „pagundai“.

Ar galima sakyti, kad XIXa. chasidų nebeliko dabartinėje Lietuvos teritorijoje, ar vis tik kažkiek buvo?

Kažkiek jų vis tik buvo. XIX a. misnagdų ir chasidų konfliktas prigeso. Ir vieni ir kiti turėjo naują bendrą priešą – žydų Apšvietos sąjūdį (Haskala). Bet Lietuvoje chasidai buvo marginalios grupelės. Rabis Šneuras Zalmanas (Alter Rebe), kuris buvo atvykęs į Vilnių pas Vilniaus Gaoną padiskutuoti dėl chasidizmo, ir kurio pastarasis nenorėjo net matyti, tapo pirmuoju Chabad Liubavič rebe. Chabad Liubavič dažnai laikomas „litvakišku“ chasidizmu, nes bando suderinti talmudinį tradicinį judėjiškumą su chasidiškumu. Jų centras 1813m. susikūrė baltarusiškame Liubavičių miestelyje, Mogiliovo gubernijoje, kaip centras Lietuvos, Baltarusijos ir dalies Ukrainos teritorijų žydams, t.y. įtakos zona apėmė buvusią LDK teritoriją. Carinė valdžia dar 1804 metų nuostatose uždraudė konflikto tarp „žydų sektų“ eskalaciją ir buvo nurodyta, susidarius situacijai, kiekvienai atskirai „sektai“ įsikurti savo sinagogą, kad nebūtų konflikto.

Ar Chabad Liubavič krypties chasidai egzistavo Lietuvoje iki II Pasaulinio karo?

Ko gero egzistavo nedidelės bendruomenėlės ir būtent iki II Pasaulinio karo jos įsikūrė ir Latvijoje, ir Lenkijoje. Būtent prieškaryje chasidai išsiplėtė į Baltijos šalių pusę iš Baltarusijos, nes Baltarusijoje buvo sovietinė valdžia, religinėms bendruomenėms pasidarė labai sunku išsilaikyti, šeštasis Chabad Liubavič rebė Josefas Icchakas Šnejersonas buvo persekiojamas ir jam teko palikti Sovietų Rusiją, pasitraukti į Vakarus. Tad Chabad Liubavitch kėlėsi iš ten, plito po visą pasaulį. Bet Lietuvoje neaišku, ar buvo jų pačių, ar jiems prijaučiančių. Turiu liudijimų, kad buvo kitų chasidiškų atšakų atstovų. Kita vertus, Lietuvą iš Rusijos XXa. nuolat pasiekdavo imigrantai žydai, tai visiškai tikėtina, kad didelė dalis jų buvo bent jau chasidiškos kilmės.

Ar galima pasakyti, kad po II Pasaulinio karo, po Holokausto, kai mes visi žinom, jog liko Lietuvoje dvi oficialios žydų religinės bendruomenės Kaune ir Vilniuje ir dvi veikiančios sinagogos – tad ar galima pasakyti, kad šios dvi likusios bendruomenės priklausė misnagdimų krypčiai?

Iš esmės – taip. Nes dauguma žydų Lietuvoje prisilaikė misnagdiškos pakraipos, nes chasidai, jeigu jų ir buvo, iš tikrųjų buvo mažuma.

Ir vis tik, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, beveik tuoj pat atsiranda Chabad Liubavič judėjimas. Kaip jis atsiranda? Ar jis turi kažkokių sąsajų su čia egzistavusia tradicija?

Ši, rabino Ber Krinskio vadovaujama grupė, atsirado Lietuvoje 1994 metais, po sovietmečio likusioje tuštumoje, nes sovietmečiu žydų religinis gyvenimas buvo visiškai apmiręs, nes neegzistavo pagrindiniai dalykai, kuriais paprastai apsibrėždavo save ortodoksiškas litvakiškas judaizmas – kaip, pavyzdžiui, ješivos (rabiniškų aukštųjų studijų institucijos) ir bendruomenės, atsidėjusios tradiciniam gyvenimo būdui; čia nebuvo rabinų. Praktiškai buvo likučiai religinės tradicijos, religinio gyvenimo prisiminimai, bet tikro religinio gyvenimo nebuvo. O pasaulyje šiandien Chabad Liubavič atšaka priskiriama prie ortodoksinio judaizmo, kaip ir pats litvakiškas judaizmas, priešpastatant tokias kryptis liberalioms, reformistinėms šiandieninio judaizmo idėjoms ir praktikoms. Chabad Liubavič yra labai „užsidegę“ misionieriškai veiklai. Tuo jie skiriasi nuo kitų ortodoksinių judėjų bendruomenių. Tad ir Lietuvoje, kai tik atsirado galimybė, jie pasiuntė čia savo misionierius. Chabad Liubavič religinė praktika labai nesiskiria nuo kitų ortodoksinio judaizmo atšakų, bet maldos „manieros“ (šokimas, plojimas ir pan.) ir veikimo būdas (misionieriškumas) labai skiriasi nuo misnagdiško. Be to, labai ryškus skirtumas – mano minėtas ypatingas, besiribojantis su mesianistiniu, rebės gerbimas, dėl kurio šiandien Chabad Liubavič dažnai laikomas virstančiu nauju mesianistiniu judėjimu.

Tiesa, dar 1992 metais Lietuvos žydų bendruomene ėmė rūpintis misnagdiškas rabinas iš Londono, kuris ieškojo ir lėšų sinagogai išlaikyti, ir minjanas (skaičius žydų, kuris jau sudaro bendruomenę, minimalus – 10 suaugusių vyrų) buvo išaugęs iki 25. Galbūt tas religinis gyvenimas palengva būtų atsigavęs ir šiaip, bet kai atvyko Chabad Liubavič, jie „sudrumstė visą vandenį“, ir misnagdų rabinas pasitraukė. Po jo dar buvo epizodiškai pasirodę pora kitų rabinų, bet negalėdavo išsilaikyti. Paskutinysis misnagdų rabinas Chaimas Buršteinas iš Peterburgo per tuos konfliktus su rabinu Krinskiu (pasakojama, kad jį Chabad atstovai buvo tiesiog fiziškai užsipuolę) irgi pasitraukė iš Lietuvos.

Iš tiesų neaišku, ar Chabad Liubavič atstovų motyvacija įsikurti Lietuvoje nuoširdžiai misionieriška, norint padėti Lietuvos žydams sugrįžti prie judaizmo praktikos, ar jie visgi buvo paskatinti dar ir kokių nors kitų motyvų, pavyzdžiui, tos pačios turto restitucijos. Kita vertus, kadangi tai turtingiausia chasidizmo atšaka, jiems lengviau rasti reikalingų lėšų, nei kitiems rabinams.

Ar galima pasakyti, kad dabartinius chasidus Chabad Liubavič krypties Lietuvoje sudaro daugiausia žydai konvertitai?

Nepasakyčiau, kad juos galima būtų pavadinti konvertitais – jie tiesiog yra iš tų praktikuojančių žydų, kurie bando visus likusius sugrąžinti prie religijos, o gal ir patys yra daugiau ar mažiau iš tų, kurie tiesiog ėmė labiau praktikuoti. Kadangi Lietuva tik tik iširus Sovietų Sąjungai buvo lyg ir tam tikro tranzito šalis žydams iš Rusijos į Izraelį, o kitiems nauja tėvynė, tai visai tikėtina, kad jie neturi jokios nostalgijos misnagdiškai Lietuvos žydų praeičiai, ir jeigu yra galimybė atlikti religines praktikas, tai jiems jokio skirtumo, ar tuo rūpinasi chasidai, ar misnagdai. Vietinių žydų senoji karta jau po truputį „iškeliauja“, o jaunimas nėra labai linkęs prie religinės praktikos, ir, kiek teko susidurti, baidosi Chabad Liubavič. Tik sunku pasakyti, ar iš idėjinių nuostatų, ar dėl to, kad netinka rabio Krinskio asmenybė: pasakoja, kad nuo pat pradžių, kai šiems „Bruklino chasidams“ buvo leista melstis kartu Vilniaus sinagogoje, rabis Krinskis pasišaipydamas taisydavo skaitančius Torą, jei šie suklysdavo. Ir šiaip, panašu, kad elgėsi svečiuose kaip savo namuose.

Tad jei sovietiniais laikais Vliniuje veikusi žydų religinė bendruomenė ir pati Vilniaus choralinė sinagoga sietina su misnagdimais, kaip grindžiamos šiandienės Chabad Liubavič pretenzijos į šią sinagogą?

Čia viskas priklauso nuo to, kaip save identifikuos ta žydų bendruomenė, kuri pretenduoja į tą sinagogą. Vis tik, kiek man teko kalbėtis su žydų bendruomenės atstovais, tiek vietiniais, tiek ir išvykusiais į Izraelį, - jie save priskiria Vilniaus Gaono tradicijai, misnagdams. Vilnius tiesiog laikomas misnagdizmo sostine. Ir kad ir kokie religingi būtų Chabad Liubavič atstovai, manau, kad teisę į paveldą turi tie, kurie save laiko Vilniaus Gaono tradicijos pasekėjais. Tuo labiau, kad iš tiesų nežinia, ar nebūtų tas religinis gyvenimas atgijęs, gal netgi labiau, ypač jaunimo tarpe, jeigu Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimo nebūtų „sujaukęs“ Chabad. Žinoma, Chabad Liubavič bendruomenės nariai, matyt, jaučia turį lyg ir moralinę teisę į sinagogą, nes jie deda itin daug pastangų ortodoksinio judaizmo reanimavimui Lietuvoje. Bet dalykus reikia skirti: jei imsime analogiją su krikščionimis, tai jei ir būtų taip, kad Lietuvoje religiniu atgimimu staiga pradėtų rūpintis tik protestantai, vis viena jie negalėtų pretenduoti į katalikų kultūrinį paveldą, į jų maldos namus.

Dėkoju už pokalbį.