Europos Vyskupų Konferencijų taryba (CCEE) analizavo religinio ugdymo mokyklose padėtį

Versija spausdinimui

Europos Vyskupų Konferencijų tarybos mokyklos komisija kartu su Italijos Vyskupų Konferencija atliko religinio ugdymo Europos mokyklose situacijos analizę, kurios rezultatai buvo pristatyti šią savaitę Romoje vykusiame simpoziume. Tyrimas buvo pradėtas dar 2005 metais, siekiant atskleisti skirtumus ir panašumus 35 Europos valstybių teisinės ir švietimo sistemų religinio ugdymo srityje, tačiau galutiniai duomenys surinkti iš 29 šalių.

Pasak Europos Vyskupų Konferencijų tarybos generalinio sekretoriaus mons. Aldo Giordano, padarytas tyrimas parodė esamų situacijų įvairovę Europoje. Įvairovę nulemia paties Europos kontinento religinių patirčių įvairovė, tai yra, kai kuriose šalyse dauguma gyventojų yra katalikai, protestantai, ortodoksai, musulmonai arba deklaruoja nepripriklausymą jokiai konfesijai arba šalyse yra dvi lygiavertės konfesijos. Taip pat egzistuoja akivaizdūs skirtumai teisinėse sistemose: vienose šalyse religinis ugdymas yra reguliuojamas konkordato, kitose susitarimų su Šventuoju Sostu ar Vyskupų konferencija, dar kitose – konstitucijos ar valstybės švietimo įstatymų. Be kita ko, religinis ugdymas mokyklose gali būti privalomas, laisvai pasirenkamas tarp kelių dėstomų dalykų arba neprivalomas. Pavyzdžiui, Austrijoje, Kipre ir Vokietijoje religinis ugdymas yra privalomas, nors yra palikta galimybė gauti leidimą nelankyti šiuo dalyko; tuo tarpu Belgijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje yra vienas iš pasirenkamų dalykų; o Italijoje, Airijoje ir Vengrijoje yra neprivalomas dalykas.

Mons. Aldo Giordano mano, jog religinis ugdymas mokyklose yra būtinas, norint suvokti tautos žmonių identitetą, kultūrą, veiklą. Religija taip pat atsako į svarbiausius paties žmogaus sampratos, gyvenimo prasmės, bendro sugyvenimo klausimus ir yra studijų objektas. Tačiau Europoje plinta nepalankumas ir įtarumas religinio ugdymo atžvilgiu.

Klabant apie koks turėtų buti religinis ugdymas, Europos Vyskupų Konferencijų taryba mano, anot jos generalinio sekretoriaus, kad geriausias pasirinkimas yra konfesinis, pagal tai, kokią religiją išpažįsta dauguma šalies gyventojų, nes būtent ji labiausiai įtakojo šalies kultūros bei identiteto formavimąsi. Tačiau, pastebi mons. Giordano, pasirinkimas kažkurios konfesijos turi leisti likti atviriems taip pat kitoms konfesijoms ir religijoms, etikai ir tiems, kurie netiki.

Galiausiai kyla klausimas: kas turėtų dėstyti religinio ugdymo dalykus mokyklose? Mons. Giordano teigia, jog religinis ugdymas yra toks pats dalykas, kaip ir visi kiti dėstomi dalykai. Religinis ugdymas nėra katechezė, bet tai mokslas, kuris studijuoja religiją. Yra reikalingi atitinkamai pasiruošę mokytojai, bet tuo pačiu ir asmeniškai dalyvaujantys tikėjimo patirtyje. Todėl yra teisinga, jog Bažnyčia suteikia pripažinimą dėl mokytojų tinkamumo ir duoda kanoninį siuntimą.

Kaip jau minėjome ankstesnėse mūsų programos laidose, lapkričio 20 d. buvo paskelbtas Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumentas „Ugdymas katalikiškoje mokykloje – bendra vienuolių ir katalikų pasauliečių misija“. Dokumentas svarsto katalikiškosios mokyklos užduotį tarnauti bažnytinei bendrystei ir pateikia Šios užduoties vykdymo gaires. Kiekviena mokykla, o ypač katalikiškoji, privalo jaunai kartai suteikti solidų auklėjimą, paremtą tvirtomis moralinėmis vertybėmis. Taigi, katalikiška mokykla tarnauja ne tik visuomenės labui, bet taip pat vykdo ir bažnytinę tarnystę, nes Bažnyčia visų pirma yra bendruomenė.

Vatikano radijas