Dažniausiai užduodami klausimai

Atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie NRTIC (2)

<p>Dažniausiai užduodami klausimai apie NRTIC - organizaciją, prižiūrinčią šią svetainę. Jei atsakymų į Jums rūpimus klausimus apie NRTIC čia nėra, galite pateikti klausimą <a href="/klauskite-anketa">čia</a>.</p>

Atsakymai į dažnai užduodamus klausimus apie religiją (29)

<p>Čia pateikiami atsakymai į klausimus apie naujuosius religinius judėjimus, o taip pat - religijos laisvę ir kitomis temomis. Jei atsakymų į Jums rūpimus klausimus apie religiją čia nėra, galite pateikti klausimą <a href="/klauskite-anketa">čia</a>.</p>

Atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie NRTIC

K: Ar NRTIC yra susijęs su kokia nors akademine institucija?
Spausdinimo versija

A: Šiuo metu NRTIC nėra susijęs su akademinėmis institucijomis instituciniais ryšiais. Tačiau NRTIC steigėjų ir bendradarbių tarpe yra keletas asmenų, kurie dirba mokslo įstaigose, studijuoja doktorantūroje ir pan.

NRTIC taip pat bendradarbiauja su įvairiomis mokslo įstaigomis. Pvz., 2003 m. pavasarį kartu su tarptautine religijos tyrinėtojų organizacija CESNUR (Center on New Religions Studies) ir Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centru NRTIC rengė konferenciją "Religija ir demokratija: pasidalijimas patirtimi tarp rytų ir vakarų".

Donatas Glodenis

K: Kodėl NRTIC publikuoja tokius nepalankius atsiliepimus apie NRJ?
Spausdinimo versija

A: Mes tikimės, kad mūsų stripsniai apie NRJ yra objektyvūs. Iš kitos pusės, mes nemanome, kad publikuodami tokius straipsnius uždarome diskusiją apie konkretų NRJ - atvirkščiai, mes ją atveriame.

Kviečiame išreikšti savo nuomonę apie mūsų straipsnius. Tuo tikslu NRTIC ne tik įgalino komentarų teikimą prie straipsnių, bet ir suteikė galimybę diskutuoti straipsniuose pateikiamas mintis forumuose.

Donatas Glodenis

Atsakymai į dažnai užduodamus klausimus apie religiją

K. Ar antroposofija ir jos idėjomis paremta Valdorfo pedagogika neprieštarauja krikščionybei?
Spausdinimo versija

A. Antroposofijos draugiją 1912 m. įkūrė austrų filosofas Rudolfas Steineris (1861-1925), prieš tai buvęs vienas Teosofijos draugijos lyderių. Tačiau pastarajai organizacijai vis labiau krypstant link Rytų religijų, jos pažiūros ėmė nebesutapti su Steinerio, iškėlusio Kristaus figūrą kaip centrinę. Dėl šių bei kitų nesutarimų Steineris galiausiai paliko draugiją.

Antroposofija daug dėmesio skiria žmogaus ugdymui ir pedagogikai – kaip jau žinote, Valdorfo mokyklos paremtos Steinerio mokymu. Būtent dėl praktinės filosofijos išraiškos Steineris laikomas reikšmingesne figūra nei kiti Vakarų ezoterikos tradicijos atstovai.

Tiesa, kad pati antroposofija yra artimesnė krikščionybei nei teosofija, ir, kai kurių religijotyrininkų teigimu, gali būti apibūdinama kaip ezoterinės krikščionybės forma. Tačiau, kita vertus, Steinerio krikščionybės traktuotė yra neortodoksinė ir nėra pripažinta pagrindinių krikščionybės atšakų. Steinerio mokymas skiriasi nuo tradicinės krikščioniškosios minties ir atspindi gnostinę pasaulėžiūrą. Iš tokių nesuderinamų elementų galima paminėti skirtingą Jėzaus kilmės ir antrojo Kristaus atėjimo traktavimą, požiūrį į karmą ir reinkarnaciją. Steinerio teigimu, savo žinių jis sėmėsi iš Akašos kronikų (teosofijos samprata) – tiek ši, tiek žmogaus kaip save išganančios būtybės samprata neatitinka tradicinio Biblijos mokymo.

Nenuostabu, kad konservatyviems krikščionims ši religingumo forma gali būti nepriimtina. Kita vertus, galima sakyti, kad antroposofijos idėjos atspindi dvidešimtojo amžiaus religinės minties dinamiką, Naujojo amžiaus filosofiją ir apskritai šiuolaikinį dvasingumą, kuriam būdingas religinių denominacijų ribų peržengimas ir eklektizmas.

Akvilina Cicėnaitė

K: Ar gali nuoširdus krikščionis rašyti straipsnį apie NRJ, neprimesdamas savo neigiamo požiūrio?
Spausdinimo versija

Kiekvienas žmogus yra tikintis - tikintis kažkuo, net jei tai būtų įsitikinimas, kad nieko tikro apie Dievą negalima žinoti. Vieni, žinoma, yra labiau nuoširdūs už kitus.

Taip jau yra, kad didžioji dalis NRTIC narių yra tikintys krikščionys. Ir jie rašo apie alternatyvias religijas. Gal tai nėra labai patogi pozicija, iš kurios stebimos naujosios religijos, tačiau, kokia pozicija, Jūsų manymu, būtų objektyvesnė? Ar ateistas gali rašyti apie tokias religijas objektyviau? Ar gali rašyti objektyviau jų pačių išpažinėjai?

Nei vienas neturime galimybės stebėti pasaulio ir jo aprašyti iš neutralios, Dievo perspektyvos. Visi esame susiję su šia žeme, kalbame tam tikra kalba, turime tam tikrus įvaizdžius, mąstymo būdus, modelius, kurie susiformavo tuo metu, kai mes dar nelabai ir tesuvokėme, kad kažkas formuojasi. Ir nei vienas negalime pasigirti atsikratę savo apribojimų; tie, kurie tariasi jų atsikratę, greičiausiai gerokai apsigauna.

Vienintelis objektyvumas, kuris mums prieinamas aprašant naująsias religijas, kyla iš sąmoningo tam tikro požiūrio kampo pasirinkimo, sąmoningo, disciplinuoto tyrinėjimo. Tai vadinama mokslu.

Tikimės, kad šito mes šiek tiek turime. Gal vieną kartą mums išeina geriau, kitą - prasčiau, tačiau, - bent jau aš - stengiuosi būti objektyvus.

Donatas Glodenis

K: Esu nukentėjusi nuo ..... religinio judėjimo. Kaip patraukti kaltininkus atsakomybėn?
Spausdinimo versija

A: Baudžiamasis kodeksas numato, kad asmenys, sukėlę sunkų ar lengvą, tyčinį ar netyčinį sveikatos sutrikdymą kitiems asmenims, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bausmės už tokius nusikaltimus yra įvairios, ir priklauso nuo nusikaltimo sunkumo.

Tam, kad kalti asmenys būtų patraukti atsakomybėn, turi būti nustatyta jų kaltė.

Visų pirma turėtumėte kreiptis į vietinį policijos poskyrį su pareiškimu, kad butu atliktas ikiteisminis tyrimas dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 135, 138 straipsnyje, ar 139 straipsnyje, požymių.

Pateikiant pareiškimą reikia pagrįsti, kad: (1) dalyvavote minėtos organizacijos veikloje; (2) jūsų sveikata yra sutrikdyta; (3) priežastinį ryšį - kad sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas būtent konkrečių asmenų iš minėtos organizacijos. Turite tai išsamiai pagrįsti, pridėti tai įrodančius dokumentus (pvz., gydytojo pažymą, narystę organizacijoje pagrindžiančius dokumentus, ir pan.

Žinoma, visų pirma reikėtų susipažinti su minėtomis Baudžiamojo kodekso normomis (Baudžiamąjį kodeksą galite rasti Seimo teisės aktų duomenų bazėje), nueiti pasikalbėti į policiją, ir išsiaiškinti, ko galite tikėtis.

Dar turiu priminti, kad baudžiamoji atsakomybė yra rimtas dalykas, ir ji skiriama tik visiškai įrodžius asmenų kaltumą. Šioje srityje juokauti neverta.

Donatas Glodenis

K: Kas yra ekstrasensorika?
Spausdinimo versija

Ekstrasensorika yra gebėjimas justi (matyti, girdėti, nuspėti) tai, ko neįmanoma justi, esant normaliai psichikos būsenai ir funkcionuojantiems penkiems receptoriams (uosles, klausos, regos, lytėjimo ir skonio).

Ekstrasensiniai sugebėjimai iki šiol yra polemikos objektas. Kai kurie psichologai ir medikai jų nelaiko galimais ir prilygina patologinėms haliciunacijoms.

Išties, didelė daugybė žmonių, save vadinančių „ekstrasensais“ atrodo yra arba šarlatanai, arba tiesiog labai sugestyvus asmenys, įsikalbėję savo tariamus „gabumus“.

Vis tik, rodos, yra ir atvejų, kuomet ekstrasensorika gali buti pripažinta realybe – dažnai dėl taip vadinamų „pakitusiu sąmones būsenų“, po įvairių psichologinių ar fizinių traumų ir pan.

Spekuliuoti savo ekstrasensiniais sugebėjimais (tariamais ar tikrais) yra pavojingas tiek psichologiniu, tiek dvasiniu požiūriu užsiėmimas.

br. Arūnas Peškaitis OFM

K: Norėčiau sužinoti apie teosofus, pvz. J. Blavatskają, N. Rerichą. Ar Lietuvoje yra teosofų?
Spausdinimo versija

Teosofijos draugija yra įkurta 1875 metais J. Blavatskajos pastangomis. Ji save laikė pranaše, mediume per „Didžiąja baltąją brolija“ kontaktuojančia su viso kosmoso būties esmėmis.

„Didžioji baltoji brolija“, anot J. Blavatskajos, yra dvasiniai žmonijos vedliai, kurie per mediumus nurodo naujos epochos galimybe Žemėje.

Pagrindinis J. Blavatskajos veikalas yra „Slaptoji doktrina“, gerbiama ir šiandien viso pasaulio teosofų ir jų pasekėjų. Rerichai yra XX a. pirmosios puses teosofai, savitai interpretavę kai kurios J. Blavatskajos mokymo aspektus.

Rerichų draugijos veikla buvo žymi tarpukario Lietuvoje, vienas labiausiai paplitusiu „rerichistų“ terminų – Agni Joga. XX a. pradžioje Vokietijoje nuo teosofijos draugijos atskilo vadinamoji antroposofija, kuri daug dėmesio skiria žmogaus ugdymui, pedagogikai (žinomas antroposofų inicijuotas „Valdorfo mokyklų“ sąjūdis).

Po Antrojo pasaulinio karo kilo New Age sąjūdis, kuris savo ištakomis taip pat laiko teosofiją. Šio sąjūdžio adeptai ypatingai pabrėžia Vandenio eros atėjimą, kuris tariamai pakeisiantis buvusios „Žuvų“ eros susiskaldymus ir negandas. New Age vietoje „Didžiosios baltosios brolijos“ dažniausiai vartoja „Pakeltųjų mokytojų“ terminą.

Teosofijai ir iš jos kilusiems sąjūdžiams būdingas ezoterikos, magijos ir okultizmo praktikavimas, griežta institucinio, „pasenusio“ religingumo kritika.

Lietuvoje teosofijos idėjas ypatingu būdu propagavo rašytojas ir filosofas Vydūnas. Šiuo metu mūsų šalyje veikia Vydūno ir Rerichų draugijos, kurios ir atstovauja teosofijos mokymams.

br. Arūnas Peškaitis OFM

 

K: Koks katalikų požiūris į musulmonus? Ar gali tekėti katalikė už musulmono?
Spausdinimo versija

Islamas ir krikščionybė (kartu su judaizmu) yra vadinamos „Abraomiškomis religijomis“. Ši religijų grupė savo tikėjimo protėviu laiko Abraomą - žmogų, pagal Biblijos pasakojimą, iškeliavusį iš savos šalies, kad įvykdytų Dievo valią. Abraomas laikomas tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu simboliu.

Vis tik reiktų pasakyti, jog islamas ir krikščionybė su judaizmu gana smarkiai skiriasi vienas nuo kito. Islamas – vėliausia iš visu šių trijų religijų. Jos šventraštis yra ne Biblija, bet Koranas, kildinamas iš pranašo Muchameto. Nuo krikščionybės islamas skiriasi malones ir teisingumo sampratomis. Islamui labai svarbu legalizmas, teisingas tarnavimas Dievui, Jėzaus Kristaus musulmonai nelaiko Dievu, nepripažįsta Švc. Trejybės, neigia Atpirkimą. Islamas ypatingu būdu siekia suartėti su valstybe ir paprastai pretenduoja i visuomene konsoliduojančią jėga, nepalikdamas vietos religiniam pliuralizmui.

Katalikė, pagal Romos katalikų bažnyčios nuostatas, gali tekėti už musulmono, gavusi iš vietos vyskupo reikiamą dispensą (leidimą). Tik reiktų pažymėti, jog tokios santuokos gali būti problemiškos dėl ryškių kultūrinių skirtumų, dėl labai specifinio islamo išpažinėjų požiūrio į moterį ir jos vaidmenį šeimoje (tarkim, islamas vienareikšmiškai nurodo vyrui auklėti vaikus musulmoniškai, tad jei vyras yra giliai tikintis musulmonas, sutuoktinei katalikei praktiškai nelieka galimybes vykdyti savo privalomą įsipareigojimą – auklėti vaikus katalikiškai).

br. Arūnas Peškaitis OFM

K: Ar bahajų religija nekenkia psichikai? Ar ji yra registruota Lietuvoje?
Spausdinimo versija

A: Religijos kaip tokios nėra Lietuvoje registruojamos. Registruojamos religinės bendruomenės ir bendrijos.

Viena Bahajų religinė bendruomenė yra įregistruota kaip „kita (netradicinė) religinė bendruomenė“. Jos būstinė yra Klaipėdoje.

Kita Jūsų klausimo dalis - apie judėjimo neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Nesu matęs tyrimų, kurių išvados tvirtintų, kad Bahajų tikėjimo žmonės turi daugiau psichologinių problemų, nei kitų tikėjimų žmonės. Bahajų religija nėra labai prieštaringai vertinama ir pasaulyje.

Donatas Glodenis

K: Neokatechumenų grupės, kas tai?
Spausdinimo versija

A: Neokatechumenatinio kelio bendruomenė – tai savotiškas mėginimas atkurti, restauruoti pirmųjų amžių Bažnyčios tikėjimo patirtį šiais laikais. Bendruomenės tikslas – atgaivinti krikšto pažadus, sisteminga katechezė, brandus tikėjimas. Kelyje remiamasi trejetu: Dievo žodžiu, Liturgija – Eucharistija, atgailos sakramentu ir Konvivencija – susitikimu.

Žmogaus gyvenimas čia tapatinamas su ištisine liturgija, taip atsiliepiant ir į II Vatikano Susirinkimo raginimą liturgiją įkūnyti gyvenime, suvokiant Jėzaus Kristaus įvykio procesinį tęstinumą. Iki Konvivencijos žmogus, eidamas Neokatechumenato keliu, perkopia kelis etapus dvasiniame brendime, kad galutinai „būtų pakrikštytas, panardintas“ Kristuje. Taip realizuojama mokinystės idėja, taip mokomasi sekti Jėzų Kristų visą savo sąmoningą gyvenimą.

Reikia pasakyti, jog dėl savito dvasingumo Neokatechumenatinio kelio bendruomenės yra kiek atsiskyrę nuo parapijos gyvenimo, atskirai švenčia nemaža liturginių švenčių. Tačiau, kita vertus, tokios grupės ir jų nariai labai padeda augti visos parapijos krikščioniškam sąmoningumui.

Neokatechumenato kelio pradininkai - Pranciškus Arqueljas ir Carmen Hernandez suformavo pirmąsias bendruomenes Madžido vargšų rajone, kad Evangelija būtų ne tik skelbiama, bet tiesiog išgyvenama.

Šiuo metu bendruomenės išplitusios 80 pasaulio šalių, apie 3000 parapijų. Bendruomenės steigiamos leidus vietos vyskupui ir sutikus parapijos klebonui.

Popiežius Jonas Paulius II pripažįsta Neokatechumenatinį kelią ir šiuo metu ieškoma jam specialaus statuso.

Parengė br. Arūnas Peškaitis OFM.
Naudota www2.omnitel.net/parapija  paskelbta medžiaga ir kiti šaltiniai

K: Urantija - kas tai? Kokio judėjimo tai šventraštis?
Spausdinimo versija

A: Urantijos knyga nėra susijusi su religija įprastine prasme. Šia knyga remiasi dvi organizacijos  -  Urantia Foundation ir Urantia Fellovvship. Taip pat šią knygą mėgsta studijuoti individualūs tikintys. Neretai ji tampa krikščionių parankine knyga.

Sunku pasakyti, kiek žmonių skaito Urantijos knygą. Jos išleista yra virš ketvirčio milijono egzempliorių.

Urantija, kaip teigiama knygoje, yra senovinis Žemės planetos pavadinimas, Knyga didelė - per du dūkstančius puslapių ir apima daugiau nei 200 atskirų skirsnių apie:

1. Dievą,
2. Kitas antgamtines būtybes
3. Žemės ir Visatos istoriją
4. Žmonijos atsiradimą ir istoriją
5. Jėzų Kristų ir jo žinios esmę.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadler (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kažką bando diktuoti. Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadler ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Ji užrašyta 1934-35 metais. Knygą analizuoti buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation. Ji įkurta 1950 metais. Vėliau įsikūrė Urantijos Brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nenaudotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąją Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos Draugiją (Fellowship).

Angliškai atspausdinta Urantijos knyga buvo 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui - jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra penktasis toks įvykis.

Mūsų pasaulis, pasak UK, yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra Visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su Biblijiniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti įdvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XXa. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti. Tokių „apreiškimų“ kilmė gali būti labai įvairi. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams.

br. Arūnas Peškaitis OFM
parengta pagal religijotyrininko A. Navicko pateiktą medžiagą ir interneto šaltinius

K: Kas yra „nereliginės sektos“ pvz., „Vision“, Herbalife“?
Spausdinimo versija

A: Šios grupės dažniausiai gamina gerus ir tinkamose laboratorijose ekspertuotus žolinius preparatus. Kai kada klausime minėtomis grupėmis domisi religijotyrininkai, nes jų veikla yra panaši i taip vadinamųjų „psichokultų“ veiklą, o pati organizacijos struktūra grindžiama "finansinės piramidės" principais.

Šios grupės savo produktus pateikia kaip absoliutų sėkmės ir tobulos sveikatos receptą. Dar daugiau, grupių išleistuose bukletuose tvirtinama, jog įsitraukus i produktų platinimą, labai greitai pasikeis kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė, jis galės sau leisti gyventi taip, kaip prieš tai nebuvo net svajojęs.

Produktai platinami tik per grupių narius - specialius prekybos agentus - kurių užduotis yra ne tik platinti produktus, bet ir plėsti grupes tinklą. Iš tokios prekybos gyvena visi grupes nariai, gaudami procentus nuo žemesnės grandies ir siekdami užkopti i kuo aukštesnę piramidės vietą. Tokiu būdu veikiant, produktai tampa neįtikėtinai brangūs. Kaip jau rašiau, jie nėra blogi, bet jų kaina daug kartų viršija jų realią vertę; juos vartojant, suveikia ir placebo efektas: žmogus, pirkdamas šiuos produktus, tikinamas, kad jų kaina rodo jų nepaprastumą ir efekto neišvengiamumą bei greitumą, todėl vartodamas tokius produktus žmogus nesąmoningai akumuliuoja savo organizmo gyvybines galias, ko pasėkoje kai kada pasiekiami geri gydymo rezultatai.

Produktus perkant reiktų žinoti, kad kiekvienoje Lietuvos vaistinėje prekiaujama visiškai analogiškais produktais (pvz., gerai žinomais „Bional“ firmos preparatais), turinčiais tą patį poveikį, tik kartais net 10 kartų pigesniais nei „HERBALIFE“ ar „Vision people group“ produkcija.

br. Arūnas Peškaitis OFM

K: Ar Satja Sai Baba moko ne to paties kaip Kristus?
Spausdinimo versija

A: Žinoma, Sai Baba nemoko to paties kaip Kristus. Satja Sai teigia, kad visos religijos „vienodai geros”, kad kryžius yra pralaimėjimas, taip pat, kad jis esąs „tas, kuris siuntė Kristų į Žemę”; jau nekalbant apie tai, jog Satja Sai moko tikėti reinkarnacija (žr. atsakymą į klausimą „Kodėl reinkarnacija nesuderinama su krikščionybe?“). Išvardinti dalykai – kiekvienas pavieniui ir visi drauge – prieštarauja esminėms krikščioniškojo tikėjimo nuostatoms.

Plačiau apie Satją Sai ir jo doktriną galite pasiskaityti M. Ališauskienės straipsnyje „Satja Sai Babos fenomenas“.

Arūnas Peškaitis

K: Ar Opus Dei yra sekta?
Spausdinimo versija

A: Visa priklauso nuo to, ką laikysime sekta. Jei tuo žodžiu įvardijame, kartu su Maxu Weberiu, tam tikrą religinės organizacijos tipą ir remiamės grynai sociologine paradigma, gal Opus Dei organizacijoje ir atrastume „sektantiškų“ bruožų (pvz., uždarumas, griežtai fiksuota narystė, griežti reikalavimai doktrinos supratimui ir gyvenimo būdui ir pan.).

Vis tik, vadinamoji sociologinė sektos definicija yra taip pat tam tikros vertybinės orientacijos – šiuo atveju liberaliai sekuliarios – padarinys (sektantiškųjų bruožų, tokiais kriterijais remdamiesi, atrastume praktiškai kiekviename radikaliai praktikuojamame religingume).

Tuo tarpu, Opus Dei Romos katalikų Bažnyčios oficialiai pripažintas darinys ir pagal vidinius religinius – teologinius kriterijus sekta jokiu būdu negali būti laikomas. Apie Opus Dei kanoninį statusą katalikų Bažnyčioje galite pasiskaityti šios organizacijos svetainėje www.opusdei.lt.

Plačiau apie sektos termino vartotinumą galite paskaityti A. Peškaičio straipsnyje Terminas sekta kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas.

Arūnas Peškaitis

K: Ką daryti, kad jaunų žmonių sektos neįtrauktų?
Spausdinimo versija

A: Turbūt visi tėvai pergyvena dėl savo vaikų – kuriuo keliu jie pasuks, kokią įgys specialybę, kaip užsidirbs pragyvenimui ir pan. Neišvengiamai ateina ir tikėjimo pasirinkimo kryžkelė.

Vieniems ji būna staigi ir netikėta, kiti gi ją pergyvena paprastai. Lietuvoje yra priimta, kad lietuvis -  tai Romos katalikas, tad iškyla problema jei jaunuolis nusprendžia pasirinkti kitą tikėjimą.

Tačiau, jei tėvai nusprendžia savo vaikus auklėti Romos katalikais, jiems yra sudarytos visos sąlygos tai daryti, net mokyklose yra dėstomas šio tikėjimo mokymas.

Dauguma Lietuvoje veikiančių naujų religijų, kviesdamos apsilankyti savo susirinkimuose, prašo nepilnamečius atsivesti kartu ir tėvus, tokiu būdu bandydamos apsaugoti ir pačius jaunuolius, o vėliau ir save dėl beprasmių kaltinimų.

Todėl manyčiau, jog tėvai turėtų atkreipti daugiau dėmesio į savo vaikų laisvalaikį, labiau domėtis jų interesais ir išgyvenimais, o iškilus klausimams bandyti juos išklausyti, įsiklausyti į jų argumentus, pasirenkant vieną ar kitą religinę bendruomenę. 

Milda Ališauskienė

K: Kodėl Lietuvoje nesudaromas pavojingiausių sektų sąrašas, panašus į prancūziškąjį?
Spausdinimo versija

K: Kodėl Lietuvoje nesudaromas pavojingiausių sektų sąrašas, panašus į prancūziškąjį?

A: Norėdamas atsakyti į šį klausimą, visų pirma turėčiau apžvelgti prancūziškojo sektų sąrašo atsiradimo istoriją. Jis sudarytas 1996 m., neužilgo po to, kai Prancūzijos visuomenę sukrėtė 1994 m. įvykusi masinė Saulės šventyklos narių savižudybė. Vyriausybė ir Parlamentas susirūpino, ar tik panaši tragedija negali pasikartoti, ir nusprendė užbėgti tam už akių.

Parlamente dirbusi komisija rengė ir neužilgo parengė sąrašą grupių, kurių veikla buvo įvardinta kaip žalinga, pačios grupės pavadintos sektomis. Iš viso, tokių buvo 173. Nei viena iš tų grupių nebuvo uždrausta, Parlamento komisijos sudarytas sąrašas netgi nebuvo tikras teisinis dokumentas, neturėjo jokios galios.

Parlamentinė komisija į sąrašą įtraukė visas grupes, dėl kurių per klausymus komisijai buvo skųstasi. Katalikų Bažnyčiai teko nemažai paplušėti, kad iš galutinio sąrašo būtų išbrauktos tokios katalikiškos atsinaujinimo grupės, kaip Fokuliarai, katalikų charizminis atsinaujinimas, Opus Dei bei Neokatechumenatas. Mat dėl tų grupių veiklos irgi būta nemažai nusiskundimų. Be to, parlamentinė komisija nesiėmė vargo bendradarbiauti su mokslininkais, tyrusiais naujojo religingumo grupes. Nenuostabu, kad 2000 m. Paryžiaus teismas pavadinio šį sąrašą „nerimtu dokumentu“.

Turbūt jau nuspėjote, kad sąrašas išėjo labai platus ir ne labai naudingas. Pagrindinis jo efektas – tai, kad nemažai sąraše įvardintų grupių vėliau patyrė valdžios ir visuomenės nemalonę, trukdymus, ir net persekiojimus, nors formaliai prie sąrašo nebuvo kaip teisiškai prikibti – jis tebuvo komiteto nuomonė, išsakyta parlamentui.

Minėtasis sąrašas pagal seną tradiciją, gyvuojančią nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, tiesiog įvardijo „demokratijos priešus“, ir iš esmės atspindi totalitarines prancūziškojo sekuliarizmo tendencijas. Jame nebuvo nurodyta, kuo kiekviena paminėta grupė yra pavojinga, tačiau vidutiniam piliečiui turėjo būti savaime suprantama, kad jos tikrai pavojingos, nes valdžia juk reikia pasitikėti.

Žinoma, ir Lietuvoje yra religinių ar pseudoreliginių grupių, kurių veikla kelia susirūpinimą, tačiau vargu ar verta skirstyti religijas į geras ir blogas tam panaudojant „blogiukų sąrašus“. Tikiuosi Lietuva nepaseks Prancūzijos pavyzdžiu. Taip pat būtų gerai, kad apie visas grupes būtų skleidžiama kuo patikimesnė informacija, atskleidžiant tiek teigiamas, tiek problematiškas jų veiklos puses, ir leidžiant žmogui pasirinkti. Tai – vienas iš NRTIC tikslų.

Donatas Glodenis

K: Kodėl reinkarnacija nesuderinama su krikščionybe?
Spausdinimo versija

A: Iš klausimo sprendžiu, kad klausiantysis yra atsakymo ieškantis krikščionis, todėl, nepaisant to, kad NRTIC yra nekonfesinė organizacija, negaliu atsiriboti nuo krikščioniškos perspektyvos. Tik iš tokios perspektyvos pateiktas atsakymas šiuo atveju bus prasmingas.

Populiariai reinkarnacija suvokiama kaip sielos persikūnijimas iš vienos gyvybės formos į kitą po mirties. Reinkarnacijos sąvoka labai susijusi su karmos doktrina – mokymu, kad kiekvienas mūsų poelgis turi pasekmes, ir kad tos pasekmės patiriamos ne tik konkretaus asmens (ar kitos gyvybės formos) gyvenimo metu, bet ir persiduoda į kitus gyvenimus.

Reinkarnacija suderinama tik su cikliška laiko samprata, būdinga rytų religijoms. Reinkarnacija yra tam tikra rytų religijų nemirtingumo versija – kiekvienas asmuo gyvena vėl ir vėl, tobulina savo karmą, ir gal būt galiausiai pasiekia nirvaną, nušvitimą, susilieja su absoliutu ir pan., kitaip sakant, pasitraukia iš samsaros rato (šią ir kitas pagrindines rytų religijų sąvokas rasite aprašytas straipsnyje Rytietiškos kilmės grupių bruožai).

Krikščionybės laiko samprata visai kitokia – linijinė. Krikščionybėje Dievas sutveria pasaulį, įkvepia savo gyvybę kiekvienam žmogui, ir duoda jam tam tikrą laiko tarpą gyventi žemėje; laikas nesikartoja – istorija nėra cikliška, ji juda nuo sukūrimo, per kritimą į atstatymą, ir, galiausiai, į laikų pabaigą. Krikščionys tiki, kad kiekvienas žmogus po mirties stoja prieš Dievo teismą, kur sprendžiasi jo amžinasis likimas. Todėl krikščionybėje nėra vietos pakartotiniams gyvenimams ir pakartotiniams bandymams.

Visgi visų svarbiausia priešprieša reinkarnacijai krikščionybėje yra prisikėlimo doktrina. Ši doktrina pabrėžia materialiojo ir nematerialiojo žmogaus būties aspektų integralumą, nedalumą.

Paskutiniojo teismo dieną turės prisikelti kiekvienas konkretus asmuo, o tokį prisikėlimą reinkarnacija padarytų visiškai negalimą.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į krikščionišką asmens orumo suvokimą. Kiekvienas mūsų yra sukurtas Dievo pagal jo paveikslą, ir kiekvienas mūsų yra unikalus.

Reinkarnacijos doktrina, - kuri nepaiso krikščionybėje labai aiškių perskyrų tarp Dievo ir žmogaus iš vienos pusės ir žmogaus ir kūrinijos iš kitos, – paneigia asmens unikalumą. Tai dar viena priežastis, kodėl krikščionybė ir reinkarnacija nėra suderinami dalykai.

Donatas Glodenis

K: Kiek sektų yra Lietuvoje?
Spausdinimo versija

A: Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ką vadinsime „sekta“. Apie šios sąvokos vartotinumą galite pasiskaityti A. Peškaičio straipsnyje Terminas sekta kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas; manyčiau, kad jos geriau nevartoti, todėl Jūsų klausimą perfrazuosime į du kitus klausimus:

1) Kiek netradicinių religinių bendruomenių yra Lietuvoje?

2) Kiek naujųjų religinių judėjimų yra Lietuvoje?

1.  Netradiciniais religiniais judėjimais paprastai vadinamos religinės grupės, kurios nepatenka į Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo išvardintą tradicinių religinių bendruomenių devynetą (lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų). Tokių religinių ir panašių į religinius judėjimų ar grupių Lietuvoje yra apie 60 – turiu omenyje „religines kryptis“, o ne šiaip atskiras grupes ar bendruomenes. Tačiau taip atsakydamas labai Jus supainiočiau, nes a) daugelis Lietuvai naujų grupių pasaulyje yra ganėtinai senos ir gerai pažįstamos b) daugelis tų grupių yra pakankamai mažos (kai kurių narius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų). 

Realiai visuomenėje matomų grupių yra gerokai mažiau – štai per 2001 m. gyventojų surašymą religinių krypčių, kurių nariais save įvardijo daugiau nei 4 asmenys, buvo 19. 

2. Daugelio religijotyrininkų nuomone, naujaisiais religiniais judėjimais reikėtų vadinti religines grupes, susiformavusias arba po 1848 metų (tai buvo metas, kai gimė nemažai naujų religijų), arba po antrojo pasaulinio karo. Taigi, tokios Lietuvai gan naujos religinės kryptys, kaip metodistai ar baptistai pagal jokius kriterijus negali būti laikomi „naujaisiais religiniais judėjimais“. Tikrais naujaisiais religiniais judėjimais ne visi religijotyrininkai laiko ir Naująją apaštalų Bažnyčią, Septintosios dienos adventistus, Jehovos liudytojus ar mormonus. 

Be to, dalis religijotyrininkų išskiria atsinaujinimo judėjimus iš NRJ tarpo, tad tokios krikščionybės atnaujinimo formos, kaip „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia, sekmininkai, irgi ne visada priskiriamos NRJ. 

Taigi, tikrais NRJ gali būti laikomi tik tokie judėjimai, kaip Scientologijos Bažnyčia, Ošo judėjimas, Suvienijimo judėjimas, įvairios religines šaknis turinčios Rusijoje kilusios grupės (pvz., Baltoji brolija, Visariono judėjimas). 

Manau, ši informacija padės kiekvienam pačiam susiskaičiuoti, kiek gi tų „sektų“ yra Lietuvoje.

Donatas Glodenis

K: Kokios valstybės institucijos kovoja su sektomis?
Spausdinimo versija

A: Lietuvoje nėra institucijų, kurios kovotų su numanoma sektų grėsme. Tokios institucijos nebuvimas atspindi gerą tendenciją Lietuvos, kaip teisinės valstybės, vystymesi: valstybės, kurios turi tokias institucijas, paprastai turi ir totalitarinių tendencijų, o kartais bando visiems primesti arba ateistinę (pvz., buvusi Sovietų sąjunga), arba konfesinę (pvz., kai kurios islamo valstybės) ideologiją.

Tačiau tai, kad nėra institucijos, kovojančios su pačiomis grupėmis, vadinamomis „sektomis“ (apie šios sąvokos vartotinumą galite pasiskaityti A. Peškaičio straipsnyje Terminas sekta kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas), nereiškia, kad žmogaus teisių ir laisvių ar viešosios tvarkos pažeidimai, pasitaikantys tokiose grupėse (kaip ir bet kur kitur), lieka nepastebėti. Lietuvoje prevencinę religinių grupių, siekiančių įgyti juridinio asmens teises, kontrolę atlieka Teisingumo ministerija, kuri, beje, turi teisę atsisakyti įregistruoti žmogaus teises pažeidžiančias grupes bei kreiptis į teismą dėl juridinio asmens  teisių atėmimo toms grupėms, kurios pažeidžia žmogaus teises ir laisves jau po registracijos. Žinoma, ši ministerija neužsiima operatyvine veikla ir negali pati nustatyti pažeidimų - tam yra kitos institucijos. Kiek tai susiję su valstybės saugumu, religinių grupių veiklą stebi Valstybės saugumo departamentas. Bet kuris Lietuvos gyventojas, kurio teisės yra pažeidžiamos, gali kreiptis į prokuratūrą ar policiją, kur, tikėkimės, tokie skundai bus ištirti. Reikia paminėti ir komisiją, koordinuojančią keleto institucijų veiklą tiriant, ar religinių, ezoterinių ar dvasinių grupių veikla nepažeidžia įstatymų, asmens teisių ir laisvių, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos bei dorovės. Turėdami nusiskundimų galite rašyti ir šiai komisijai, kurios adresas – Gedimino pr. 30/1, 2600 Vilnius, el.p.: kredgr@tic.lt, plačiau apie šią komisiją galite pasiskaityti Teisingumo ministerijos svetainėje. Turintiems nusiskundimų dėl religinių grupių veiklos rekomenduojame kreiptis taip pat ir į mūsų centrą, vykdantį konsultavimo bei informacijos teikimo projektą „Sąmoningas pasirinkimas“.

Donatas Glodenis

K: Kaip kovoti su sektomis?
Spausdinimo versija

A: Tiesiog su jomis nereikia niekaip kovoti. Reikalas tas, jog mūsų žiniasklaida visas netradicines religines bendruomenes Lietuvoje vadina „sektomis“ – terminu, kuris tos pačios žiniasklaidos asocijuojamas su labai negatyviais dalykais (plačiau apie sektos sąvokos vartoseną – A. Peškaičio straipsnyje Terminas sekta kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas). Todėl „sektas“ dažnai žmogus susieja su įvairiais nusikaltimais: „smegenų plovimu“, narkobizniu, vaikų grobimu, ginklų prekyba ir pan. Deja (ar laimei), nei vienas šių nusikaltimų, tariamai atliekamų įvairių religinių grupių, nėra įrodytas. Jei taip būtų, tokius nusikaltimus atliekančius asmenis ar organizacijas teisėsaugos institucijos turėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal galiojančius įstatymus.

Kita vertus, žmogaus įsitraukimas į vieną ar kitą religinę organizaciją gali turėti nevienareikšmių pasekmių jam ar jo artimiesiems; be to, kai kurių religinių grupių praktikos ir doktrinos kelia abejonių dėl socialinės jų veiklos pozityvumo. Yra svarbu, kad piliečiai ir įvairios institucijos laiku gautų pakankamą informaciją apie tokių grupių veiklas bei praktikas. Tuo (kiek tai liečia valstybines institucijas) užsiima prie Teisingumo ministerijos įkurta komisija (apie ją skaitykite Teisingumo ministerijos svetainėje) bei NRTIC  ir projektas „Sąmoningas pasirinkimas“ (plačiau apie projektą skaitykite čia).

Arūnas Peškaitis

K: Kokiai religijai priklauso žmonės, kurie gatvėse prašo paaukoti pinigų „už tyrą meilę“?
Spausdinimo versija

A:  Šie žmonės priklauso „Suvienijimo judėjimui“ (dar vadinamam „Suvienijimo Bažnyčia“), kurį įkūrė S.M. Moonas 1954 m.

Beje, šie žmonės gali prisistatyti ir nurodydami vieną iš šio judėjimo įkurtų visuomeninių organizacijų, pvz., Universitetinė Principo studijavimo asociacija, Jaunimas už dorą visuomenę, Pasaulio ir tautų federacija už taiką pasaulyje.

Plačiau apie „Suvienijimo judėjimą“ galite pasiskaityti šioje svetainėje publikuotame straipsnyje „Munistų judėjimas“.

Donatas Glodenis

K: Ar parapsichologija ir kiti ezoteriniai dalykai yra sektantiški?
Spausdinimo versija

A: Gal būtų galima taip performuluoti klausimą – ar ezoteriniai dalykai turi religinį atspalvį? Į tai reiktų atsakyti – neabejotinai taip.

Tik tai yra gan savotiškas religingumas. Jis labiau panašus į magiją. Šiandienė ezoterika persisunkusi okultinių praktikų ir pratybų (daugelį jų Jūs minite savo klausime), tos praktikos visuomet pagrįstos tam tikru mokymu ar pseudoreligine sistema – vienos save sieja su hinduismu ar budizmu (Osho, Sai babos judėjimai), kitos – su New Age tipo sąjūdžiais („Gyvenimo meno“, Transcendentinės meditacijos, iš dalies – „Reiki“ judėjimai). Bene pati populiariausia organizacija, platinanti Lietuvoje ezoterinę – okultinę pasaulėžiūrą yra Vilniaus Parapsichologijos akademija.

Okultinės praktikos ir maginė pasaulėjauta vilioja žadamu efektu, sėkmės receptais. Deja, dažnas „okultistas“ savo pratybose naudoja metodus, kurie gali būti žalingi žmogaus psichikai, pažeisti jo dvasinę pusiausvyrą. Tiesiog reiktų žinoti, kad panašių praktikų siūlytojai nėra jokie specialistai ir jų teikiamų „paslaugų“ kokybė yra daugiau nei abejotina, nors akivaizdi žala gali pasimatyti ir ne iš karto.

Arūnas Peškaitis

K: Ar gali krikščionis užsiiminėti joga?
Spausdinimo versija

A: Klausimas yra tiesiai  „į kaktą“. Kaip į jį atsakyti? Kaip visuomet, norėčiau pradėti nuo apibrėžtumų. Šiuo atveju – kas tai yra „užsiiminėti joga?“ Ar tai individualūs fiziniai pratimai, ar organizuotų jogos mokymo grupių lankymas? Kita vertu, ką reiškia „ar krikščionis gali“ – juk be jokios abejonės, jei jis gyvena demokratinėje valstybėje, joga užsiiminėti jam įstatymai nedraudžia ir negali drausti. 

Bet turbūt klausimas yra ne apie tai. Jį greičiausiai reiktų performuluoti – „krikščioniui naudinga ar žalinga užsiiminėti joga?“ Čia iš krikščioniškosios perspektyvos tektų pasakyti, jog organizuotose jogos mokymo grupėse, kartu su fizinių pratimų mokymu, perteikiama tam tikra pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, kuri būdinga Rytų dvasingumui (plačiau apie jo bruožus žr. straipsnį „Rytietiškos kilmės grupių bruožai“). Tokiu būdu, tai skatina sinkretizmą (skirtingų religinių praktikų ir doktrinų elementų maišymą), kuris nepatartinas krikščioniui, neabejingam savo dvasinei brandai. Kita vertus, jei jogos pratimai atliekami individualiai, neteikiant jiems jokios dvasinės prasmės, o priimant kaip paprasčiausią fizinę gimnastiką – tuomet tame nėra jokio pavojaus bet kurio tikėjimo išpažinėjui.

Arūnas Peškaitis

K: Ką daryti, kai į duris pasibeldžia visokias keistas religijas išpažįstantys žmonės?
Spausdinimo versija

A: Jau dešimtmetį gyvename demokratinėje valstybėje, kur kiekvieno žmogaus būstas yra jo privati teritorija, kur jis gali savo nuožiūra spręsti kaip pasielgti su neprašytais svečiais - įsileisti ar ne vidun. Tačiau įvairių baimių susidūrus su panašiais atvejais būtų mažiau jei visuomenė būtų geriau informuota apie naujas religijas, jų tikinčiuosius bei šių tikėjimų mokymais.

Pavyzdžiui, kad ir Jehovos liudytojai - vaikščiojimas po namus ir savo literatūros nešiojimas yra privalomas šio tikėjimo pasekėjams save vadinančiais "liudytojais". Plačiau apie tai skaitykite mūsų svetainėje straipsniuose apie Jehovos liudytojus bei mormonus. Šiuos straipsnius nesunkiai rasite pasinaudoję svetainės paieška.

Milda Ališauskienė

K: Ką turi daryti Katalikų Bažnyčia kovoje su sektomis?
Spausdinimo versija

A: Dar 1986 metais buvo išleistas Vatikano dokumentas apie naujus religinius judėjimus, kuriame buvo pristatyta kaip Romos Katalikų Bažnyčia aiškina sektos terminą. Minėto dokumento pasirodymas buvo įtakotas dar septintajame dešimtmetyje iškilus naujų religinių judėjimų problematikai bei susidūrus su evangeliškų charizmatinių judėjimų plėtra Lotynų Amerikoje.

Šiame dokumente buvo pasiūlyta atkreipti dėmesį į pastoraciją, kurios metu būtina atgaivinti bendruomenės jausmą, evangelizaciją, pilnatvės bei kultūrinio identiteto jausmus, maldą bei šlovinimą, dalyvavimo potyrius ir pan. Vėliau būta ne vieno panašaus pobūdžio dokumentų, kuriuose būdavo atkreipiamas dėmesys į katalikų susidomėjimą meditacija, Naujojo Amžiaus judėjimo idėjomis ir pan.

Tačiau apibendrinant galima būtų pasakyti, jog Romos katalikų Bažnyčia, atsižvelgdama į šiuolaikinio pasaulio realijas, vis dėlto kviečia ne kovoti su naujomis religijomis ar įvairiais religiniais judėjimais, o veikiau bandyti pasitelkti dialogą, nors kartais jis gali pasirodyti sudėtingas.

Milda Ališauskienė

K: Kur pagalbos gali kreiptis asmuo, kurio tikėjimo ir sąžinės laisvę pažeidžia darbdavys?
Spausdinimo versija

A: Kol kas galima kreiptis tik į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijų dėl jo tikėjimo ar įsitikinimų, tai draudžia ir Darbo kodeksas (2 str. 1 dalies 4 punktas), tad jei manote, kad Jūsų teisės yra pažeidžiamos, galite kreiptis į teismą pagal gyvenamą vietą.

Šiuo metu Seime yra svarstomas Lygių galimybių įstatymo projektas, ir, jei jam bus pritarta be pakeitimų, tokiais kaip Jūsų klausimais užsiims dabartinė Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuri bus pervadinta į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.

Tarnyba sieks užtikrinti Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis nuostatos, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, įgyvendinimą.

Daugiau informacijos apie lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ieškokite Seimo žiniatinklio svetainėje.

Donatas Glodenis

K: Kodėl Jehovos liudytojai neleidžia perpilti kraujo?
Spausdinimo versija

A: Jehovos liudytojai remiasi savotiškai suprasta Biblijos rekomendacija, kuri išdėstyta Apaštalų darbų knygoje, krikščionims „susilaikyti nuo kraujo“. Turint galvoje kultūrinį ir istorinį šios Šventojo Rašto vietos kontekstą, aišku, kad čia turimas galvoje raginimas nevartoti kraujo maistui.

Jehovos liudytojai absoliutų kraujo perpylimo neigimą sieja su savo įsitikinimu apie kraujyje glūdinčią „gyvybę“, kuri negali būti perduota kitam. Būtent šis įsitikinimas, o ne atidi teksto analizė, lemia ir minėtą Biblijos interpretaciją.

Reikia pasakyti, kad Jehovos liudytojai, priešindamiesi kraujo perpylimui, kartu gydymo įstaigoms siūlo alternatyvius gydymo būdus ir metodus kiekvienu konkrečiu atveju.

Plačiau apie Jehovos liudytojus galite pasiskaityti A. Peškaičio straipsnyje „Pasaulis pagal Jehovos liudytojus“.

Arūnas Peškaitis

K: Kurios sektos Lietuvoje yra pavojingiausios?
Spausdinimo versija

A: Mano supratimu, pavojingiausios yra tos religinės organizacijos, kurios  tiesiogiai bando manipuliuoti žmogumi. Manipuliacijos būdai: neteisingos, vienpusiškos informacijos teikimas; priešų „kūrimas”; eksperimentai su psichika ar kūno galiomis, kurie iškreipia santykį su pasauliu.

Nemanau, kad galima įvardinti konkrečias „blogietes“ religines organizacijas. Veikiau svarbu kalbėti apie žmogaus orumo puoselėjimą ir kartu stiprinimą suvokimo, jog esame atsakingi už visus savo pasirinkimus ir kiekvienas pasirinkimas turi nenumaldomus padarinius.  Visais atvejais, susidūrus su nepažįstamais religiniais reiškiniais, primygtinai siūlau neapsiriboti vieno šaltinio informacija, taip pat drąsiai kreiptis patarimo pas specialistus. Pvz., galite kreiptis į NRTIC projekto „Sąmoningas pasirinkimas“ konsultantus (plačiau apie projektą skaitykite čia).

Andrius Navickas

K: Kodėl Visarionas negalėtų būti antrasis Kristaus atėjimas?
Spausdinimo versija

A: Pirmiausia, turime pabrėžti, jog įvairios religinės bendrijos skirtingai suvokia antrąjį Kristaus atėjimą. Krikščioniškų bendruomenių atžvilgiu, Visarijono pretenzija pratęsti Jėzaus Kristaus misiją – visiška šventvagystė. Vien jau dėl to, kad Visarijonas tvirtina, jog Jėzus Kristus tebuso tam tikram istoriniam laikotarpiui siųstas Mesijas.

Kita vertus, noriu atkreipti dėmesį, kad  Visarionas toli gražu ne vienintelis teigia pretenziją būti antruoju Kristumi. Tai pakankamai populiari pretenzija. Pavyzdžiui, antruoju Kristaus atėjimu save vadina taip pat ir Moonas, Suvienijimo bažnyčios įkūrėjas (apie pastarąją plačiau skaitykite D. Glodenio straipsnyje Munistų judėjimas).

Visarijono mokymas – tai skirtingų religinių tradicijų, taip pat ir marginalinių mokslinių teorijų mišrainė. Nors Visarijonas naudoja daug krikščioniškai tradicijai būdingų sąvokų, tačiau daugelis jų čia įgauna kitokią prasmę nei tradicinėje krikščionybėje.  Žmonių, pasiruošusių vykti gyventi į Visarijono komuną Sibire, dėmesį norėčiau atkreipti į  labai sudėtingas gyvenimo komunoje sąlygas. Manau, jog prieš kiekvieną radikalų apsisprendimą, reikėtų labai išsamiai apgalvoti visus galimus pasirinkimo padarinius.

Plačiau apie Visariono judėjimą galite pasiskaityti A. Navicko straipsnyje Dar vienas Mesijas?

Andrius Navickas

K: Kas tai yra homeopatija? Ar homeopatija derinasi su krikščionybe?
Spausdinimo versija

A: Homeopatijos pradininkas yra Samuelis Hahnemann'as (1755 - 1843). Jis iškėlė hipotezę, jog medžiaga, galinti sukelti tam tikrą ligą, gali ją ir gydyti. Naujas metodas pavadintas homeopatija (gr. homoios - panašus, pathos - liga).

Kaip rašoma žurnale "Gamtos galia" (2003 Nr. 2(8)), "homeopatijos esmė - panašumo dėsnis "Similia similibus curentur", paminėtas dar Hipokrato aforizmuose. Panašus gydo panašų reiškia, kad sergančiajam skiriamas vaistas, kuris sveikam žmogui galėtų sukelti panašius simptomus [...] Homeopatiniai vaistai didina organizmo imuninės sistemos aktyvumą, padeda neutralizuoti biologinės ir cheminės kilmės toksines medžiagas, veikia drenuojančiai, t. y. didina organų ekskrecines galimybes [...]

Homeopatija yra individualizuojanti terapija, t. y. vaistas skiriamas konkrečiam žmogui, o ne pagal klinikinę diagnozę. Parenkant vaistą labai svarbu fizinių, emocinių ir psichinių simptomų visuma bei konstitucija. Konstitucija homeopatijoje suprantama kaip tam tikras kūno sandaros, žmogaus chrakterio ir viso organizmo reaktyvumo tipas." (5 - 7 p.). Taigi homeopatija yra medicininės terapijos fiziologiškai pagrįstas metodas.

Kita vertus, dėl to, jog homeopatiniai vaistai yra gaminami iš natūralių produktų ir dėl individualizuoto homeopatijos poveikio, šį metodą labia pamėgę įvairūs "netradicinio gydymo" šalininkai ir New Age adeptai. Jie jį perša kaip vienintelę alternatyvą tradicinei medicinai, mistifikuoja, bando tam metodui "pripaišyti" sau patogią pasaulėžiūrą. Tokie bandymai nediskredituoja paties metodo, o tik painioja mažai su juo susipažinusius žmones.

Manau, kad krikščionims šis metodas pats savaime niekuo nepavojingas; kitas klausimas, jei krikščionis ima pasitikėti kai kurių New Age pasekėjų propaguojama sinkretine religija.

Arūnas Peškaitis

K: Kas tai per organizacija - „Jaunimas už dorą visuomenę“? Ar tai - ne sekta?
Spausdinimo versija

A: Ši organizacija - viena iš keleto „Suvienijimo judėjimo“ įkurtų jaunimo organizacijų. Suvienijimo judėjimas turi ir daugiau organizacijų, kurios viešai matomos tiesiog kaip girtinos iniciatyvos kovoti už taiką ir dorą, ir neretai nepristatomos kaip „Suvienijimo judėjimo“ dalis. Jų nariai ne visuomet yra iš „Suvienijimo judėjimo“, tačiau visos tokios organizacijos propaguoja vieną ar kitą S.M. Moono judėjimo ideologijos aspektą.

Pvz., Religijų ir tautų federacija už taiką pasaulyje propaguoja dialogą ir tam tikrą bendradarbiavimą tarp pasaulio religijų, tačiau religijų vienybės garantu laikomas Suvienijimo judėjimo įkūrėjas S.M. Moonas (kuris ir atėjęs atnešti taikos ir vienybės).

Kitos Lietuvoje veikiančios minėto judėjimo organizacijos: Universitetinė principo studijavimo asociacija, Religijų ir tautų federacija už taiką pasaulyje bei pati Suvienijimo Bažnyčia.

Plačiau apie „Suvienijimo judėjimą“ galite pasiskaityti šioje svetainėje publikuotame straipsnyje Munistų judėjimas.

Donatas Glodenis