Įspūdžiai iš Visariono spaudos konferencijos

Versija spausdinimui

Donatas GlodenisSpalio mėnesio pabaigoje Lietuvoje viešėjo svečias iš Sibiro platybių – Sergejus Toropas, plačiau žinomas kaip Visarionas, Krasnojarsko krašte įkūręs bendruomenę, išaugusią iki 5000 gyventojų. Viešnagės metu jis surengė spaudos konferenciją, kur dalyvavo ir religija.lt autorius - religijotyrininkas Donatas Glodenis. Siūlome susipažinti su jo įspūdžiais iš šio įvykio. 

Šiandien Delfi.lt jau pateikia Visariono ir jo spaudos atstovo Vadimo pasisakymo turinį (iš pradžių buvo net keista – be jokių kritinių komentarų, kurių paprastai pilni straipsniai apie naujųjų religijų vadovus), o Alfa.lt taip pat pateikia straipsnį. Štai ką tik atnaujintas straipsnis Delfi portale, pridėti antropologės Rasos Pranskevičiūtės, tyrinėjančios visarionininkus, paaiškinimai. Manau, labai informatyvi tiek vakarykščio įvykio, tiek ir judėjimo apžvalga.

Iškart prisipažinsiu, kad nesu didelis Visariono mokymo žinovas. Nežinau itin daug ir apie bendruomenę, kurią jis subūrė. Ir apie tai, kokios kontroversijos ją supa, skaičiau ganėtinai seniai. Visariono bendruomenę gan išsamiai yra ištyrinėjusi Rasa Pranskevičiūtė, ji parašė apie Visariono bendruomenę magistrinį darbą, kurį teko skaityti, keletą straipsnių, rašo disertaciją. Taigi, gal sulauksime ir išsamesnės studijos, plačiam skaitytojų ratui prieinamos. O žemiau aprašau savo subjektyvius pastebėjimus iš vakarykštės spaudos konferencijos.

Visarionas – dėmesį patraukianti asmenybė. Jau vien savo rūbais ir išvaizda, bandančia atkartoti mums pažystamus Jėzaus Kristaus paveikslus. Į konferencijų salę jis įžingsniavo kartu su savo biografu ir atstovu spaudai Vadimu. Veide – savo pranašumu neabejojančio žmogaus šypsenėlė, kuri taip pat gali slėpti ir šiokią tokią įtampą žmogaus, nuolat patiriančio ne itin draugišką žiniasklaidos dėmesį. Iš iš jos, ir jau iš pirmųjų pasisakymų tampa aišku, kad didelio nuoširdumo ir betarpiškumo čia tikėtis neverta. Visariono laikysena sukuria ir reikiamą atstumą tarp jo ir žurnalistų bei kitų, esančių salėje. Jis yra mokytojas, atėjęs pasidalinti savo tiesa. Kiti yra laisvi ją priimti arba nepriimti, sekti juo ar ne. Tačiau visi turi nuovoką apie artėjančią pasaulinę katastrofą. Yra susidūrę su Tiesa. Ir kiekvienas yra pats atsakingas už savo pasirinkimus, tad jei parduosite savo namus, išsikelsite į Sibirą, ir ten neprisitaikę grįšite į savo šalį gyvenimo pradėti nuo nulio – tik patys būsite dėl to kalti. Ką gi, iš tiesų taip.

Įdomu buvo stebėti žurnalistus ir kitus klausinėtojus. Vienas, sėdėjęs pačiame salės priekyje, klausinėjo visokių galimai kompromituojančių klausimų (pvz., „o kas būna, kai žmogus pas jus suserga? Juk vaistų jūs neturite?“) – gerai, kad tokių buvo. Daugelis kitų bandė išsiaiškinti įvairias Visariono asmenybės ir jo įkurtos bendruomenės gyvenimo detales. Žmonės aiškiai atėjo pasižiūrėti ir pasiklausyti ne „destruktyvios sektos vado“ (nors Delfi.lt komentaruose netrūksta ir tokių pastabų), bet alternatyvios ekologinės bendruomenės įkūrėjo.

„Kaip jus žmonės, kurie gyvena bendruomenėje, vadina?“ – teiraujasi žurnalistė.

„Mokytoju“ – atsako Vadimas. Visarionas aiškiai nelinkęs pats atsakinėti į klausimus apie savo asmenį. O tokių būta daug: ir apie jo profesiją, ir apie jo įvaldytus amatus, ir apie tai, ar jis nemano, kad vieną dieną gali pasikeisti jo gyvenimo tikslai, ir jis, pvz., mestų savo įkurtą bendruomenę ir užsiimtų žvejyba ar bankininkyste.

Į šitą Visarionas atsako: „tai neįmanoma – nes žmogus, kuris gyvena harmonijoje, gerai suvokia savo tikslus, siekius ir motyvus“ (parafrazė, nors kas nori, gali iš www.sibiras.lt svetainės atsisiųsti ir garso įrašą).

Visa susitikimo atmosfera tokia, kad atrodo, jog Visarionas tesiūlo alternatyvų gyvenimo būdą. Jis geba mokyti, nukreipti, bet šiaip žmones išgelbsti ne jis, ne ypatinga, tik Sibire esanti ekosistema, atlaikysianti artėjančią pasaulio sistemos griūtį, bet patys žmonės, kurie pakeičia savo gyvenimus ir išmoksta gyventi be šiuolaikinės civilizacijos pasiekimų. Tiksliau – ne be pasiekimų, bet be pasiekimų, kurie padaro mus priklausomais nuo sistemos. Bendruomenė mielai naudoja saulės baterijas, vėjo elektrines. Nors savom jėgom tokių susikurti turbūt niekada neturės galimybių. Galvoje šmėkšteli mintis, kad Visariono bendruomenė kažkiek parazitiška: ji iš „griūvančios civilizacijos“ pasiima tai, ko jai reikia, bet atgal duoti nenori nieko – pasak paties Visariono, jie nesiruošia dalyvauti politiniame gyvenime, bandyti įtakoti pačios pasaulio sistemos, nes ji pernelyg supuvusi. Na, bet gal Visariono mokymo eksportas laikomas užtektinai vertinga dovana pasauliui.

Visgi aš kažką kito buvau girdėjęs apie Visarioną – kad jis skelbiasi esąs mesiju, Kristaus reinkarnacija, kad būten jo pasaulio vizija, būtent jo įkurta bendruomenė pergyvens pasaulinį krachą. Taigi, teiraujuosi (rusų kalba, kurios žurnalistai dar nepamiršę, mane paveda, tad pradėjęs sakinį rusiškai baigiu lietuviškai):

Kaip jūs manote, ar jūsų bendruomenė yra pavyzdys, pagal kurį gali steigtis kitos, panašios į jūsiškes, ar – unikali vieta, kur žmogus turi važiuoti jei nori patirti dalykus, apie kuriuos kalbėjote, pasikeisti iš vidaus, augti dvasiškai?

Na vat, atsakymas šį bei tą pasako: Visarionas labai norėtų, kad jo bendruomenė būtų pavyzdinė, tačiau jo bendruomenė yra unikali ir vienintelė tokia, per tuos 17 metų nuo jos įsteigimo neatsirado nei viena kita, kuri panašiai augtų ir plėstųsi. Ir turbūt neatsiras, nes žmonėms reikia mokytojo, vadovo. Jei vis bus lygūs ir susiginčys naujai sukurtoje bendruomenėje – kaip bus sprendžiami tokie ginčai? Be to, dvasinis tobulėjimas mieste neįmanomas, tam reikia bendraminčių rato, su kuriais kartu gyveni, atsiskyręs nuo civilizacijos.

Taigi, iškyla paties Visariono vaidmens svarba – jis ir yra tas mokytojas, kuris autoritetingai sprendžia ginčus.

Kirba dar paklausti, o ar negali būti kitų vadovų, panašių į jį. Bet nutyliu, o ir žurnalistai, pagal spaudos konferencijos taisykles, turi teisę kalbėti pirmi. Vienas žurnalistas, užklausia, kas būtų, jei mūsų civilizacija visgi apsivalytų ir išgyventų, taptų daug geresne; ar Visarionas atsisakytų savo projekto ir grįžtų į visuomenę? Sulaukia pašaipaus atsakymo: „žinoma grįžčiau“ (iš tono aišku, kad Visarionas tai laiko visiškai neįmanomu dalyku, fantazija). Žurnalistas bando atlaikyti pašaipą: „bet juk ir mes nesėdime rankų sudėję, dirbame, keičiamės...“, į ką Visarionas atsako: „keičiatės? Prieš televizorių sėdėdami?“

Pamažu ir iš kitų Visariono pasisakymų tampa aišku, kad jo bendruomenė nėra viena iš daugelio grįžimo prie žemės, ekologijos, harmonijos su gamta galimybių. Sibiras, ir konkrečiau – ta vieta, kurioje jie įsikūrę, visgi yra unikali vieta. O ir pats Visarionas, iš visko sprendžiant, turi unikalią misiją. Nors tai niekada taip aiškiai nesuformuluojama. Gal būt jo pasisakymuose, skirtuose ne žurnalistams, o saviems? Nors iš vissarion.ru svetainės turinio matyti, kad šios informacijos netektų ilgai ieškoti: ten išties gausu Visariono pasisakymų medžiagos saviems.

Tad toliau bandau atsekti, kuo gi Visarionas unikalus, ką apie tai pats mano. Dar daugiau pasako jo pasvarstymas apie kitas religijas. Krikščionybė (ir stačiatikiai, ir katalikai) yra gerokai išsisėmusios religijos. Jos kaip pagrindą turi tik Naująjį Testamentą. Religijos tikslas yra atsakyti į žmonių gyvenimiškus klausimus, o Naujajame Testamente ne tiek jau daug pasakyta. Nes tuo metu, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas, galimybės išvystyti mokymą nebuvo. Žmonės tuo metu galėjo priimti „tik gerąją naujieną, o ne mokymą“.

Taigi, krikščionybė turėjo tą mokymą išvystyti vėliau, bet tai, ką jie išvystė, buvo jau „ne Naujasis Testamentas, o nuomonė apie Naująjį Testamentą.“ Ir todėl krikščionybė skilo, „namas pasidalino“ (aliuzija į Jėzaus posakį, kad pasidalinęs namas neišstovės – toks ir krikščionybės likimas, pasak Visariono).

Prisiminkime, kad Visariono bendruomenė dar vadinama „Paskutiniojo testamento“ Bažnyčia, ir kad Visarionas pats yra parašęs tai, ko krikščionybei, pasak jo, niekada nepavyko padaryti. Paskutinįjį Testamentą. Kuriame turbūt ir surašyta viskas, kas aktualu šiuolaikiniam žmogui.

Taigi, Visarionas yra kur kas daugiau, nei tik ekologiškos būties, harmoningo gyvenimo propaguotojas. Nors tiesiog pasiklausius spaudos konferencijos gali taip ir neatrodyti. Įdomu, kaip ir per kiek laiko atsiskleidžia gyvenimo realybė išvažiuojantiems ieškoti savęs į Sibirą? Labai įdomu būtų pabendrauti ir su tais, kurie ten atrado save, ir su tais, kuriems nepavyko. Džiugu, jei žmonės atranda save. Tačiau pats šiuo požiūriu esu skeptikas: vargu ar pabėgdamas į kitą vietą gali pabėgti nuo savo problemų.  Kaip išeini, taip ir įeini... Net jei randi, kuo sekti, iš ko semtis dvasinės išminties, nors man asmeniškai Visariono veido nepaliekanti šypsenėle sužadina daugiau įtarumo nei pasitikėjimo.

Nesikelčiau aš į Sibirą...

raktiniai žodžiai: