Išsivadavimas pagal Ošo

Spausdinimo versija

Donatas Glodenis

Ošo judėjimas – vienas iš daugelio XX a. antrojoje pusėje atsiradusių ir plačiai išplitusių naujųjų religinių judėjimų. Ošo judėjimas, kurį pasaulio mastu sudaro keli šimtai meditacijos grupių, centrų, jungia rytietiškos pasaulėžiūros ir vakarietiškos psichoterapijos elementus ir tokiu būdu siekia pateikti gyvenimo transformacijos technikas žmonėms, pasimetusiems XX a. visuomenių kaitos, kataklizmų verpetuose. Būtent vakarietiškos terapijos ir rytų pasaulėžiūros sinteze Ošo meditacinės-terapinės grupės išsiskiria iš kitų rytų kilmės judėjimų.

Judėjimo istorija I. Ankstyvasis periodas

Mohanas Čandra Radžnešas (angl.: Mohan Chandra Rajneesh; Ošo Radžnešas pasivadino tik 1989 m.) gimė ir užaugo džainistų šeimoje Indijoje, 1931 m. gruodžio 11 d. Džabalpuro universitete baigė bakalauro studijas, vėliau magistro studijas, pradėjo dėstyti filosofiją Raipuro sanskrito koledže. Daug vėliau jis pasakojo, kad Džabalpure 1953 m., kai jam buvo 21 metai, jis išgyveno neįprastą patyrimą, atskleidė jį tik daugeliui metų praėjus ir įvardijo kaip nušvitimą bei visišką savojo ego mirtį.

Septintajame dešimtmetyje Radžnešas pradėjo skaityti viešas paskaitas ir keliauti po šalį, išreikšdamas prieštaringai vertintą požiūrį politiniais, socialiniais, religiniais klausimais: jis kritikavo Gandį ir socializmą už skurdo šlovinimą, tradicinį hinduizmą ir kitas religijas už veidmainystę, kartu kaltindamas ir politines sistemas. Šios paskaitos buvo ganėtinai populiarios, tad netrukus jis metė dėstymą universitete; be to, pradėjo rengti meditacijos stovyklas.

Aštuntajame dešimtmetyje Radžnešas įkūrė savo organizaciją. Tai galima laikyti judėjimo pradžia. Radžnešas pradėjo inicijuoti sekėjus į „neosanjasas“. Tradiciškai sanjasos hinduizme reiškė pasiaukojimo ir malonumų atsisakymo formą, tačiau Radžnešas šią sampratą transformavo: neosanjasos reiškė taip pat ir šventimą, pasinėrimą į gyvenimą, kartu atsisakant visko, kas trukdo žmogui gyventi visiškai dabartyje. Iš tiesų jo sekėjai, neretai – turtingi verslininkai, išgyvenantys gyvenimo vidurio krizę, judėjimui atiduodavo labai daug. Pasak Radžnešo, svarbu buvo ne atsiduoti jam, svarbus buvo pats atsidavimas: atsiduodamas žmogus pripažįsta, kad jis tėra nerealizuotas potencialas ir kad dėl savęs realizavimo jis pasiruošęs atsisakyti visų saugumą teikiančių dalykų ir nerti į nežinomybę, paslaptį. Neosanjasinai turėjo nešioti oranžinius drabužius ir vėrinį su 108 karoliukais bei Radžnešo nuotrauka. Tokia apranga judėjimo nariai aiškiai išsiskyrė iš kitų žmonių.

Iki 1971 m. dalį Radžnešo sekėjų sudarė vakariečiai, tad paskaitas jis pradėjo skaityti ir anglų kalba. Jis prisiėmė Bhagvano titulą, verstiną kaip „palaimintasis“ arba „save realizavęs“. Šis žingsnis sukėlė kontroversiją, tačiau Radžnešui kontroversijos patiko; be to, kilęs triukšmas atbaidė pernelyg netvirtus sekėjus ir tai leido Radžnešui keisti savo veiklos stilių. Kuo toliau, tuo mažiau jis skaitė paskaitų, naujuoju jo tikslu tapo sekėjų transformacija; prasidėjo „naujojo žmogaus“ paieškos. Netrukus dėl Radžnešo sveikatos sutrikimų (astmos, kuriai Bombėjaus oras buvo nepalankus, ir diabeto) bendruomenė persikėlė iš Bombėjaus apylinkių į prestižinį Punos priemiestį, kur 1974 m. už sekėjų suaukotus pinigus buvo nupirkta 2,5 ha žemės. Radžnešo veikla pradėjo įgauti kitą mastą. Per septynerius metus ašramas labai išaugo, jį prižiūrėjo apie 100 tarnybų.

„Naujojo žmogaus“ kūrėjas sulaukė didelio užsienio šalių žiniasklaidos susidomėjimo. Tam buvo bent keletas priežasčių. Visų pirma jo asmeninė charizma, traukte traukusi žmones, įsitikinusius, kad Radžnešas yra nušvitęs mokytojas, radęs tikruosius atsakymus į juos kankinančius klausimus. Patraukli vieniems ir skandalinga kitiems buvo ir judėjimo praktika: psichoterapijos, toli peržengusios tuometinių socialinių ir psichoanalizės konvencijų ribas, ir meditacijos junginys. Psichoterapijos grupės buvo viena pagrindinių ašramo gyvenimo dalių. Kai kurios grupės, taikančios tantros ar susidūrimo metodus, pasižymėjo tuo, kad jose seksualiniai santykiai su daugeliu partnerių buvo skatinami. Tokie veiksmai rėmėsi Radžnešo mokymu, jog seksualiniai blokai turi būti pralaužti, kad atsiskleistų žmogaus autentiškumas. Susidūrimo grupės pasižymėjo ir smurtu, nors jis buvo uždraustas, kai vienas dalyvis susilaužė kaulą. Nepaisydamas kai kurių psichoterapijos metodų kontroversiškumo Radžnešas skatino tokią veiklą, vadindamas savo ašramą „eksperimentine laboratorija“, kurioje žmonės siekė sąmonės atsivėrimo.

Daugėjant sekėjų vakariečių meditacijos centrų atsirado ir Vakaruose. Tačiau tuo pačiu metu Radžnešu ir jo judėjimu buvo piktinamasi iš dalies dėl mokymo apie seksualinį išsilaisvinimą ir psichoterapijos grupių veiklos, iš dalies dėl paties Radžnešo kontroversijų pomėgio. Vis daugiau priešiškumo judėjimas sulaukdavo ir Punos apylinkėse, žmonės piktinosi ir atviru komunos „pasileidimu“, ir įžūliu Radžnešo elgesiu. Radžnešas mėgavosi didėjančiomis rolsroisų ir „Rolex“ laikrodžių kolekcijomis, o tai vietos gyventojams atrodė kaip pasityčiojimas iš aplink vyraujančio skurdo. Radžnešui prijaučiantieji aiškino, kad jo veiksmus galima traktuoti veikiau kaip šaipymąsi iš konsumerizmo, tačiau kur kas įtikinamesnį paaiškinimą pateikia vienas buvęs Radžnešo pasekėjas: „Universali kosminė sąmonė neturi kompulsijos pasisavinti, daryti įspūdį, dominuoti. Ji taip pat nevairuoja, jai nerūpi laikas“ bei, „Tokie troškimai kyla iš žemo gyvuliško proto žmonių, kuriuos vaikystėje supo skurdas“[1].

Plintant judėjimą lydinčioms kontroversijoms, Punos ašramui kilo naujų sunkumų: buvo panaikinta religinėms bendruomenėms taikoma mokesčių lengvata, tad komuna turėjo sumokėti 4 mln. svarų mokesčių. Naujos vietos paieškos buvo nesėkmingos, nes komuna susidurdavo su vietos gyventojų priešiškumu. Kai kurios moterys, norėdamos užsidirbti gyvenimui Punos ašrame, užsiimdavo prostitucija, keletas Radžnešo sekėjų buvo suimti ir nuteisti už narkotikų platinimą (nors ašrame narkotikų vartojimas buvo draudžiamas). Taip pat blogėjo Radžnešo sveikata, jis vis nutraukdavo paskaitas ir sumažino viešų pasirodymų skaičių. Susikaupusias problemas nutarta spręsti taip: Radžnešas turėjo važiuoti į Ameriką gydytis, tuo tarpu Punos komunos gyventojų skaičius turėjo būti sumažintas, tęsiamos naujos vietos paieškos.

Ošo mokymas psichologiniu aspektu

Ošo teigė siekiąs sukurti naująjį žmogų ir naująją visuomenę – išvaduotą iš šiandieninės sutrikusios visuomenės neurozių ir tariamai neveiksmingų būdų šias problemas spręsti – kraštutinės askezės ar kraštutinio pasileidimo – ir paverstą naujos kokybės būtimi. Ošo „naujojo žmogaus“ idealas – tai „Zorba-Buda“, žmogus sugebantis džiaugtis gyvenimo malonumais kaip graikas Zorba ir mėgautis tylia ramybe kaip nušvitęs Buda[2].

Ošo mokymą formavo įvairios įtakos, tarp kurių reikėtų paminėti Froidą, Nyčę, rusų mistiką Georgijų Gurdžijevą, seksualinės revoliucijos pranašą psichoanalitiką Wilhelmą Reichą, taip pat hinduistinę tantrizmo tradiciją, pabrėžiančią seksualinio prado reikšmę dvasinio tobulėjimo procese. Vėlesniajam Ošo mokymui didelę įtaką padarė zen-budizmo tradicija.

Pasak Ošo, žmonės yra reaktyvios būtybės, nežinančios, kad gyvena mechaniškai. Taip yra todėl, kad žmonės „miega“: „Ką turiu omenyje, kai sakau, kad žmogus yra mašina? Turiu omenyje tai, kad žmogus gyvena iš praeities. Žmogus gyvena iš negyvos struktūros. Žmogus gyvena iš įpročio. Žmogus gyvena rutinos gyvenimą. Žmogus toliau juda tuo pačiu ratu, tuo pačiu maršrutu... vėl ir vėl ir vėl...“[3]. Ošo mokė, kad mes visi esame budos ir visi turime gebėjimą patirti džiaugsmą, palaimą, nušvitimą. Kiekvienas žmogus gali patirti besąlygišką meilę, atsiliepti, o ne reaguoti į iššūkius. Apie tai Ošo yra pasakęs: „Ekstazė yra tavo prigimtyje. Tu esi tiesa. Tu esi meilė. Tu esi palaima. Tu esi laisvė“ . Tačiau, pasak Ošo, mes taip nedarome visų pirma todėl, kad mums kelią užtveria mūsų ego, arba protas, taip sutrukdydamas mums patirti laisvę ir spontaniškumą. „Kai ego pasitraukia, visa individualybė pakyla krištolo tyrumu: permatoma, protinga, švytinti, laiminga,gyva. Vibruojanti nežinomu ritmu. Tas nežinomas ritmas yra Dievas“[4].

Taigi problema yra aiški. Kaip ją išspręsti? Ošo siūlo peržengti ego, kad mūsų vidinė prigimtis galėtų sužydėti. Ego dominavimo problemą Ošo siūlo spręsti atakuojant ją iš įvairių pusių.

Ošo ėjo intelektinio suvokimo keliu: jis atskleidžia, kaip ego, arba protas, įgyja visa apimančią ir slopinančią kontrolę. Protas yra išlikimo mechanizmas, ir jis savo pamoką išmoksta vaikystėje. Būtent vaikystėje susiformuoja regresyvios tendencijos: tam tikru momentu mes nusprendžiame, kad norėdami gauti tai, ko mums reikia išgyvenimui, kad norėdami gauti mums reikalingą meilę turime nustoti būti savimi. Žmogaus ego atsimena ir atkartoja jį anksčiau apsaugojusius elgesio modelius, bet jis neleidžia žmogui autentiškai gyventi dabartyje. Be to, ši strategija reiškia, kad nuolat represuojame tai, ką iš tiesų jaučiame, ir pakeičiame realius jausmus tuo, ką „turėtume“ jausti ir mąstyti, nes negalime išvengti proto machinacijų. Taigi automatiškai neatsiveriame džiaugsmui, kuris natūraliai ateina, kai judame į dabartį, nes „protas neturi galimybės patirti džiaugsmą. Jis nieko nežino apie džiaugsmą. Jis tik galvoja apie džiaugsmą“[5]. Tokių represinių mechanizmų rezultatas, pasak Ošo, yra nesąmoningas savęs nuodijimas „...neurozėmis, supresijomis, troškimais, ambicijomis, pavydu, pykčiu, baimėmis, ego dominavimu, kūno blokais, visuomenės ir tėvų nustatytais elgesio modeliais [bei] sukauptom žiniom“[6]. Mes kaupiame netikrus religinius mokymus užuot judėję link autentiško suvokimo.

Problemos sprendimas, pasak Ošo, turėtų būti toks: užuot slopinę seksualinius troškimus, turime priimti viską – mintis, jausmus, išankstines nuostatas ir nuomones – besąlygiškai: „Būkite vientisi, būkite autentiški; būkite teisingi. Jei esate nusidėjėliai, būkite tikri nusidėjėliai. Nesistenkite susikurti šventojo fasado. Tikras nusidėjėlis anksčiau ar vėliau tikrai virs tikru šventuoju. Laikas čia nesvarbu. Tikras nusidėjėlis yra tikra“[7]. Visas žmogaus paslėptas „mėšlas“ turi būti ištrauktas į viešumą tam, kad taptų „trąša“ žmogaus gyvenimui.

Tačiau vien intelektinio problemos suvokimo neužtenka. Ošo pateikė ir praktinių pasiūlymų, kaip atsiverti ir tapti savimi – per meditaciją.

Ošo meditacijos ryškiai skyrėsi nuo tradicinių meditacijos formų. Nors Ošo yra pateikęs per šimtą meditacijos metodų (beje, jis taip pat adaptavo ir kitų religijų – hinduizmo, budizmo, islamiškojo sufizmo – meditacijas), turbūt pastebimiausios yra jo sukurtos, psichoterapinių elementų turinčios meditacijos, įtraukiančios katarsio siekį. Daugelis Ošo meditacijų – tai tiesiog atsipalaidavimo technikos, stebint gamtos ar žmogaus sąmonės fenomenus. Tačiau žinomiausia ir, ko gero, dažniausiai taikoma yra pati pirmoji jo sukurta, „dinaminė meditacija“. Ją sudaro penkios dalys iš tokių aktyvių ir pasyvių periodų kaip kvėpavimas, šokinėjimas, rėkimas, atsipalaidavimas ir džiaugsmingas šokis. Per atskiras šios meditacijos fazes siekiama žmogų išmušti iš pusiausvyros, kad jis patirtų represuotus jausmus. Vėliau šie jausmai išlaisvinami ir įveikiami „pirminės psichoterapijos“ metodu – garsiai šaukiant, dejuojant. Po šių fazių eina tikrosios meditacijos fazė – atsipalaidavimo, savistabos, vėliau ją keičia aktyvioji fazė – šokis.

Paskutinė Ošo sukurta meditacija – „Mistinė rožė“, gana dinamiška, sujungianti intensyvios veiklos periodus su poilsio periodais. Jos metu vieną savaitę reikia kiekvieną dieną juoktis tris valandas, kitą savaitę kiekvieną dieną tris valandas verkti. Trečioji savaitė – tylios meditacijos savaitė. Kundalini meditacijos metu žmonės raginami drebėti pirmąsias 15 minučių tol, kol „tampa drebėjimu“.

Visų šių technikų rezultatas – tokia būklė, iš kurios, pasak Ošo, tampa įmanoma pasiekti sąmoningumą [8]. Medituojant pirmapradė energija (pasak Ošo, seksualinė energija) pamažu pakeliama iš apatinės čakros į aukštesniąsias, transformuojant žemesniąsias energijas į aukštesniąsias, grąžinant normalų energijų tekėjimą, suteikiant galimybes augti sąmoningumui.

Pakeliui į visišką sąmoningumą žmogui tenka nugalėti psichologinius blokus. Ošo literatūroje daugiausiai dėmesio skiriama seksualiniams blokams. Nemažai dėmesio šiai temai skiria ir Vilniuje veikiančio Ošo meditacijos centro vadovas Mečislovas Vrubliauskas: „[J]ei seksualinė energija neišlaisvinta, anksčiau ar vėliau ji pratrūksta ir tampa ardanti, griaunanti. Seksualinė energija yra be galo stipri, niekam nepavaldi... Ir mums reikia išmokti ją transformuoti, tada ji tampa džiaugsmu“. Be susidūrimo su seksualiniais blokais, pasak Vrubliausko, niekas negali kilti aukščiau: „Į dvasią gali mestis vieną gyvenimą, du gyvenimus, gali pakilti iki kosminės sąmonės[9], bet visiškai realizuoti nepavyks. Jei seksas buvo represuotas, teks į jį grįžti, teks jį išsemti pilnai...“ Pasak Vrubliausko, peržengiant šį bloką negali būti jokių taisyklių: „Nereikia drausti nei homoseksualizmo, nei lesbij[an]izmo, nei onanizmo, nei grupinio sekso. Ir nereikia raginti tai daryti, iš tikrųjų dabar beveik visi žmonės yra žemiau žmogiškojo sekso... Jeigu drausime, niekas nepasikeis. Ošo pozicija yra tokia: lai jis pradeda nuo tos vietos, kurioje žmogus yra. Vienas pradės nuo homoseksualizmo – ateis į normalų seksą. Vėliau atsiras meilė, dar vėliau ir seksas „atkris“. Leiskime jam žengti pirmą žingsnį. Neerzinkim, neniekinkim, nesakykim, kad jis yra smukęs“[10].

Judėjimo istorija II. Radžnešpuramo eksperimentas

Grįžkime prie judėjimo istorijos, kur Ošo palikome keliaujantį į JAV.

Radžnešui išvykus į Ameriką, jo naujai paskirta sekretorė Šyla Silverman (angl.: Sheela Sirlverman), tarp sanjasinų žinoma Ma Anand Šylos vardu, ėmėsi iniciatyvos įkurti Radžnešo sekėjų koloniją Amerikoje. Radžnešas nebuvo itin entuziastingai nusiteikęs, bet Šyla siekė savo: Oregono valstijoje netoli Antelope miestelio ji nupirko 26 tūkst. ha fermą už 5,75 mln. dolerių.

Finansines problemas Šyla sprendė pajungdama viso pasaulio Radžnešo sekėjų centrus: visas šių centrų pelnas buvo skiriamas Radžnešpuramo statybai. Šylai pradėjus kontroliuoti judėjimas tapo labiau autoritarinis. Oregone šimtai sanjasinų iki 12 valandų per parą dirbo siekdami įgyvendinti jos svajonę: iškilo ištisas miestas su parduotuvėmis, didžiule sale, kavinėmis, viešbučiu, oro uostu, išplėtota irigacine sistema. Radžnešo nepasitenkinimui numalšinti Šyla skyrė daug jėgų: aplink jo naująją rezidenciją įveisė sodą, prižiūrėjo vis didėjančią jo rolsroisų kolekciją. Naujasis miestas buvo įregistruotas 1982 m.

Tačiau sunkiausiai naujajai bendruomenei klojosi santykiai su vietos gyventojais. Šyla, atrodo, visai be reikalo konfrontuodavo su vietos valdžia ir gyventojais. Kai 1983 m. ties Radžnešpuramo viešbučiu sprogo bomba, ašramo gyventojai pradėjo rengtis galimam ginkluotam pasipriešinimui, komunos policija praėjo specialius mokymus.

Šylos vadovavimas pamažu darėsi vis labiau autoritarinis: kadangi Radžnešas prieš išvykdamas iš Indijos buvo paskelbęs, kad nebeskaitys paskaitų ir tik tylės, Šyla tapo vienintele jo valios reiškėja. Ji įvedė griežtas taisykles komunoje. Paskelbusi tariamą Radžnešo perspėjimą, kad netrukus du trečdaliai pasaulio gyventojų mirs nuo AIDS, ji pakeitė ir iki tol buvusį labai laisvą seksualinių santykių reglamentavimą: turėti keletą seksualinių partnerių buvo neberekomenduojama, uždrausti analiniai ir oraliniai lytiniai santykiai ir bučiuotis, liepta lytinių santykių metu naudotis prezervatyvais ir vienkartinėmis pirštinėmis. Siekdama Radžnešpuramui palankia linkme nulemti vietos rinkimus Šyla, tariamai rūpindamasi gyvenimo nuskriaustaisiais, liepė pakviesti į Radžnešpuramą benamius ir įkurti globos namus, tačiau vėliau, vietos teismui nusprendus, kad šiems žmonėms teisė balsuoti neturi būti suteikta, ji juos išvežė į Portlandą ir paliko be pinigų ir vietos apsistoti. Siekdama apsisaugoti nuo sąmokslų ir visiškai kontroliuoti Radžnešpuramą Šyla įtaisė klausymosi aparatūrą ne tik savo oponentų, bet ir paties Radžnešo apartamentuose. Konfrontuodama su valdžia ji apkrėtė dešimties barų maistą salmonelėmis, todėl 100 žmonių susirgo ir 40 iš jų atsidūrė ligoninėje; taip pat ji bandė nunuodyti su judėjimo ekspansija kovojusį vietinį prokurorą. Šie veiksmai visiškai destabilizavo padėtį. Stiprėjant konfliktui Šyla 1985 m. rugsėjį su 15 bendražygių pabėgo iš ašramo, kartu, kaip kartais teigiama, išsiveždama 50 mln. iš Radžnešpuramo iždo. Vėliau ji buvo suimta, grąžinta į JAV ir nuteista 4 metams kalėti.

Šylai pabėgus Radžnešas apkaltino ją dėl visų komunos problemų ir, laikydamas save visiškai nekaltu, pasikvietė į Radžnešpuramą teisėsaugos pareigūnus. Netrukus jis pats pabandė sprukti į Bermudus, tačiau lėktuvui nusileidus pasipildyti kuro FTB bėglius suėmė. Radžnešas buvo trumpam įkalintas, turėjo sumokėti 0,5 mln. dolerių baudą už migracijos įstatymų pažeidimą, jam buvo uždrausta grįžti į JAV 5 metus be teisingumo ministro leidimo. Deportuotas iš JAV jis trumpam grįžo į Indiją ir leidosi į turą po pasaulį ieškodamas valstybės, kuri jį priimtų, tačiau 21 valstybė tai padaryti atsisakė (pasak Radžnešo sekėjų, taip atsitiko dėl JAV spaudimo šių valstybių vyriausybėms).

Radžnešo alibi Radžnešpuramo eksperimemto metu yra pagrindo labai rimtai abejoti. Keletą metų iš eilės nepastebėti sunkių gyvenimo sąlygų, autoritarinio Šylos valdymo, masinių pasiklausymo įrenginių įvedimo, kitų neteisėtų veiksmų, galėjo tik žmogus, visiškai praradęs ryšį su realybe. Beje, buvę pasekėjai pasakoja, kad Radžnešas tuo metu iš tiesų sunkiai gaudėsi realybėje, nes jam buvo išsivysčiusi priklausomybė nuo vartotų narkotizuojančių medžiagų – valiumo ir nitro oksido (n20).

1986 m. gruodį Radžnešas sugrįžo į Puną. Radžnešpuramo eksperimentas visiškai žlugo, daugelis Radžnešo sekėjų jį paliko patyrę didelį sukrėtimą dėl šio fiasko, keletas vėliau gydėsi psichiatrijos ligoninėse, keletas nusižudė. Didelė dalis Radžnešo sekėjų komunų, išsekintų investicijų į Oregono eksperimentą, užsidarė.

Judėjimo istorija III. Atgimimas

Radžnešpuramui žlugus kurį laiką formalios organizacijos nebuvo, tačiau kai kurie sanjasinai toliau propagavo Radžnešo meditacijas ir psichoterapijos metodus. Vėliau dalis Europoje gyvenančių Radžnešo sekėjų susitelkė aplink šiaurės Olandijoje įsikūrusią bendruomenę Humaniversitetą, kuriam vadovavo du sanjasinai priklausomybių specialistai Samadhi (Mariet Wijnen) ir Veereshas (Denny Yusonas-Sanchezas); pastarasis Radžnešpuramo laikais buvo nustumtas į judėjimo pakraštį, tad ir fiasko jo reputacijos nesuteršė. Humaniversitetas patraukė sanjasinus radikalia terapija, kuri panėšėjo į tai, kas buvo propaguojama ankstyvuoju judėjimo laikotarpiu Punoje. Senąsias Ošo tradicijas Humaniversitetas tęsia ir šiandien. Pasak Judith Coney, vienintelėje atliktoje mokslinėje Humaniversiteto studijoje aprašoma „prižiūrimos orgijos, kuriose dalyvauja iki dviejų šimtų dalyvių, prostitucijos struktūros, kuriose žmonės perka kitus seksualiniais tikslais arba patys parsiduoda, transvestitų vakarėliai“ ir nenutrūkstamas šventimas [11]. Paradoksalu, tačiau tokias Humaniversiteto praktikas šiandien kiti sanjasinai vertina kaip pavojingas, neatspindinčias tikrojo Radžnešo mokymo.

Atsiliepimai apie Humaniversiteto siūlomą psichoterapiją labai skirtingi: daugelis sekėjų teigia ten patyrę tikrą meilę ir tapę laimingesni, tačiau net ir kiti su Punos ašramu susiję judėjimo terapeutai teigia, kad jiems yra tekę gydyti žmones, nukentėjusius nuo radikalios Humaniversiteto terapijos ir ten vyraujančio autoritarizmo.

Punos bendruomenė, pamažu vėl tapusi didžiausiu judėjimo centru, atsigavo po fiasko ir gerokai išaugo.

1989 m. vasarį Radžnešas pasivadino Ošo. Pasak paties Radžnešo, šis vardas reiškia kažką panašaus į „ištirpstantįjį vandenyne“. Kai kurių sekėjų manymu, vardo pakeitimas žymėjo naujo Radžnešo veiklos etapo pradžią. Tačiau šiam etapui nebuvo lemta įsibėgėti: smarkiai blogėjo Ošo sveikata, to sustabdyti negalėjo ir didelės medikų pastangos. Kritikai spėliojo, kad „sekso guru“ galėjo užsikrėsti ŽIV, tačiau judėjimas tai neigė. Pats Ošo dėl blogėjančios sveikatos kaltino Amerikos teisėsaugą, teigdamas, kad per 12 dienų, kai jis buvo tampomas po kalėjimus, amerikiečiai jį apnuodiję taliu (tokio apsinuodijimo simptomų – plaukų slinkimo – aiškiai nebuvo). Kiti įtarinėjo Šylą, esą ji nuodijusi Radžnešą dar Radžnešpurame, treti – kad Radžnešo sveikata sparčiai blogėjo dėl ilgai ir nesaikingai vartotų nuskausminamųjų narkotinių medžiagų. Mažiau sensacingas paaiškinimas – kad Ošo kentėjimai buvo paskutinės jo diabeto stadijos komplikacijos.

Prieš pat mirtį Ošo paskyrė 21 sanjasiną vadovauti ašramui, galbūt siekdamas užtikrinti, kad Punos ašramas nesulauks autoritariškai valdyto Radžnešpuramo likimo. Ošo mirė 1990 m. sausio 19 d., jo palaikai buvo sudeginti ir palaidoti Punoje.

Šiandien daugiausia dėmesio Punos ašrame skiriama meditacijai, psichoterapija tebeteikiama, tačiau ji sudaro tik nedidelę gausios įvairios trukmės ir turinio kursų pasiūlos dalį. Ašramas stengiasi pelnyti „alternatyvaus sveikatingumo kurorto“ vardą ir, pasak Judith Coney, pamažu tampa svarbia turistine atrakcija Indijoje.

Kai kuriais skaičiavimais, šiandien pasaulyje yra apie 300 Ošo meditacijos ir informacijos centrų. Kartu Indijoje ir kitur pats Radžnešas nebesusilaukia ankstesnės aštrios kritikos: jo knygos ganėtinai plačiai skaitomos ir patenka į perkamiausių sąrašus, Punos ašrame lankosi politikai, žiniasklaidos atstovai, apsilankė net ir Dalailama.

Judėjimo pasaulėžiūra

Ošo siūlomos žmogaus transformacijos psichoterapijos tikslai, atrodytų, neturi nieko bendro su religija. Atvirkščiai, Ošo piktai puola pagrindines religines tradicijas, teigdamas, kad būtent jos suformavo tuos socialinius ir asmeninius represinius mechanizmus, prietarus, kuriuos Ošo pasiryžo nugalėti savo mokymu ir praktika. Ir pačią diagnozę žmonijai Ošo nustato remdamasis ne religine, o daugiausiai iš psichoanalizės skolinta terminija. Ošo mokyme nėra Dievo ar dievų sampratos, nebent pats „prabudęs“ žmogus prilyginamas dievybei ir taip pabrėžiamas jo neatskaitingumas jokiai „aukštesnei būtybei“.

Vis dėlto religija Ošo mokyme nėra tik dalykas, kurio reikia atsikratyti. Rytietiškos religinės sampratos, nors ir dangstomos „moksliškumo“ skraiste, grindžia Ošo judėjimo pasaulėžiūrą; būtent šiek tiek modifikuotomis rytietiškomis sampratomis nusakoma žmogaus transformacija.

Žmogų, pasak Ošo, sudaro septyni kūnai, kurie kaip sėklos egzistuoja kiekviename gimusiame žmoguje ir pamažu išsiskleidžia, „bunda“ žmogui augant ir bręstant. Pirmuosius septynerius metus auga pirmasis kūnas – fizinis, antrasis vitalinis – antruosius septynerius, jame išsiskleidžia žmogaus emocijos; trečiasis astralinis – nuo 14 iki 21 m., tada išsivysto mąstymas, intelektas. Deja, pasak Ošo, čia žmogaus raida dažniausiai ir sustoja, jei neįstringa dar žemesniame etape. „Žmogus, kurio eterinis kūnas neužaugo, kuris sustojo po pirmųjų septynerių metų, niekuo gyvenime nesidomi, tik valgymu ir gėrimu. Taigi tokių civilizacijų, kurių daugumos žmonių išsivystęs tik pirmasis kūnas, kultūra pagrįsta vien skonio dalykais. Civilizacijos, kurios dauguma žmonių įstrigę antrame kūne, kultūros centras bus seksas. Jų įžymios asmenybės, jų literatūra, muzika, jų filmai ir knygos, jų poezija ir paveikslai [...] – visi šie dalykai bus prisotinti sekso, seksualumo...“ [12]

Vis aukštesnių kūnų išsivystymas žmogui atveria vis didesnes galimybes. Ketvirtojo kūno – mentalinio arba psichinio – augimas atveria žmogui antgamtinius gabumus: telepatiją, hipnozę, aiškiaregystę. Pasak Ošo, šio kūno žmonija instinktyviai bijosi, nes jame atsiveria ne tik neribotų galimybių, bet ir neribotų apgaulių pasaulis, ir mes stengiamės atitraukti žmones nuo jo – todėl, pvz., viduramžiais buvo deginamos raganos ir burtininkai, ištobulinę ketvirtojo kūno gabumus.

Penktasis kūnas – dvasinis, jį (kaip ir šeštąjį bei septintąjį) yra išvystę tik nedaugelis. Žmogus su išsivysčiusiu penktuoju kūnu yra visuomet laimingas, jis yra suvokęs „save kaip amžiną, nesukurtą dvasią“ [13]. Toks žmogus yra nušvitęs, „buda“ arba „mokša“. Šeštasis kūnas – kosminis, „šiame kūne sąmoningas individas gimsta ir miršta sąmoningai, pats pasirenka gimimo vietą ir laiką. Vienas šešto kūno įkvėpimas yra visos Visatos sukūrimas, iškvėpimas – jos išnykimas“ [14]. Septintasis – bekūnis kūnas, kurį išvystęs žmogus patiria tai, ką geriausiai išreikštų turbūt budistinė nirvanos samprata – nebūtį, pasitraukimą iš samsaros rato.

Ošo judėjimas kaip asmeninės ir socialinės pertvarkos paieškos

Jau nuo pat viešosios veiklos pradžios Radžnešas mėgdavo mesti iššūkius visuomenės ir religijos tabu, ginčytis jautriais klausimais (Gandžio įdėjų, socializmo) vien tam, kad ginčytųsi[15]. Besimėgaudamas radikalaus mokytojo šlove jis viešai pasakodavo vadovui, regis, nepriderančius anekdotus, įžeidžiančius tai žydus, tai katalikus, tai kitų religinių tradicijų išpažinėjus.

Šokiruojančios buvo ir jo psichoterapinės technikos (kaip minėta, jose būta ir fizinės, ir seksualinės agresijos), o mokymas apie seksualinį išsilaisvinimą vedė į nežabotą sekėjų elgesį, grupinį seksą ar seksą su daugeliu partnerių. Grupinis seksas kaip masinis reiškinys aplink Punos komuną susitelkusiam Ošo judėjimui jau, ko gero, yra istorija, tuo tarpu „laisvas seksas“ tebėra propaguojamas ir skatinamas kelyje į nušvitimą.

Reikia paminėti ir radikalią judėjimo socialinę viziją: Radžnešo „naujųjų žmonių“ visuomenėje turėjo nublankti tokia institucija kaip šeima; vyrai ir moterys, pasak jo, turėtų būti nesuvaržyti įsipareigojimų ir būti kartu tik tiek, kiek myli vieni kitus. Vaikai galėtų ir nežinoti, kas yra jų tėvai, priklausyti visiems. Keistai turėtų nuskambėti ir M. Vrubliausko mintys apie visuomenės normas ar net sveiką vaikų auklėjimą: priešingai, nei, atrodo, siūlo M. Vrubliauskas, daugelis psichologų tvirtina, kad vaikui nedera stebėti suaugusiųjų lytinių santykių, nes jo psichika tam nepasiruošusi, jis juos interpretuotų kaip prievartos, o ne meilės aktus [16].

Ši deklaruojama judėjimo priešprieša tradicinėms vertybėms ir judėjimo ribiškumas kai kuriems yra patrauklūs. Religijų tyrinėtojai, pvz., Irvingas Heksamas, yra pastebėję, kad naujieji religiniai judėjimai visų pirma pritraukia tuos žmones, kurie siekia asmeninės ir socialinės sferos pertvarkos. Be to, neretam žmogui sunku susidurti su realiomis savo problemomis, todėl dažnai esame linkę ieškoti mesijo, guru, kuris atvers naują, stebuklingą kelią į laisvę. Ošo judėjimas paaiškina žmogaus kentėjimų priežastį (jie gyvena neurotiškoje visuomenėje, perdavusioje ir jiems savo neurozes), pateikia religijų, šeimos ir kitų socialinių institucijų, prie kurių žmogus nepritampa, kritiką, bei išvystytomis dvasinėmis technikomis suteikia tam tikrą pagalbą, kurios poveikis realiai jaučiamas. Nenuostabu, kad judėjimas pritraukia žmones, kurie jaučiasi svetimi šiandieninėje visuomenėje.

Reikėtų pabrėžti, kad tai, jog Ošo terapija ir meditacija daro žmogui įtaką, kuri dalyvio suvokiama kaip teigiama, dar nereiškia, kad žmogus realiai gauna jam reikalingą pagalbą, padedančią jam tapti geresniu, laimingesniu žmogumi, sėkmingiau integruotis visuomenėje. Dalyvavimo alternatyviųjų terapijų grupėse psichologiniai aspektai nėra gerai ištirti, bent jau - Lietuvoje. Pasigendama net ir paviršutiniškų alternatyvių terapijų ir meditacijos praktikų, tokių, kaip Ošo judėjimo, tyrinėjimų ir vertinimo. Iš vienos pusės, teko girdėti nemažai pačių meditacijos praktikuotojų atsiliepimų, kad Ošo terapijos jiems labai padėjo. Iš kitos pusės, dažnai girdime psichinės sveikatos specialistų nuogastavimą, kad alternatyviosios terapijos nukreipia žmones nuo jiems reikalingos psichiatrinės ar medicininės pagalbos ir skatina atotrūkį nuo realybės. Atrodo dar teks palaukti mokslinių tyrimų, kurie bent jau pamėgins pasekti, kaip žmonės įsitraukia į Ošo judėjimą, kiek įsitraukia, kiek internalizuoja jo vertybes, kaip tai keičia jų buvimą visuomenėje. Be tokių tyrimų taip ir lieka neaišku, kaip vertintina Ošo alternatyvios asmenybės sampratos ir visuomenės vizijos įtaka Ošo medituotojams.

Ošo judėjimas Lietuvoje

Lietuvoje šiuo metu egzistuoja bent penkios Ošo sekėjų grupės. Didžiausia jų – Mečislovo Vrubliausko (sanjasino vardas Svamis Prem Bhumi, o neseniai – jau ir Prem Buda) vadovaujamas Vilniuje veikiantis Ošo meditacijos centras „Ojas“. Vilniuje veikia ir nepriklausoma Ošo psichoterapijos grupė, vadovaujama moters, baigusios kursus Punoje; panaši grupė veikia ir Kaune. Kitos dvi grupės Klaipėdoje ir Kaune yra susijusios su M. Vrubliausko vadovaujamu centru; atrodo, greta jo kitų iškilių figūrų nėra.

„Ojas“ prisistato kaip Ošo sekėjų organizacija, veiklos mastu bei vadovo nušvitimo laipsniu neturinti analogo Rytų Europoje. 1996 m. centras įkūrė ašramą, šiuo metu esantį Vilniuje, Pavasario g. 21d, ten paprastai gyvena viengungiai sanjasinai, norintys atsidėti meditacijai, nors visi turi pasaulietinius darbus. Šiuo metu tokių yra apie 10, dar apie 5 yra susiradę gyvenamąsias vietas netoliese. Ašrame kartu su tėvais gyvena ir keletas vaikų, tačiau šeimų nėra; pasak M. Vrubliausko, „tegul tie, kas turi šeimą, ja ir mėgaujasi“[17]. Kitos „Ojas“ programos yra meditacijos mokykla ir meditacijos koledžas.

Ošo meditacijos centras „Ojas“ vienija apie 15 meditatorių, tačiau „klientų“ šis centras turi kelis kartus daugiau. Centras veikia nuo 1992 m., M. Vrubliauskui, anksčiau akademinį darbą dirbusiam fizikos mokslų daktarui, pradėjus praktikuoti Ošo meditaciją. Pasak judėjimo svetainėje pateiktos informacijos[18], centras 1994 m. buvo formaliai pripažintas Punos tarptautinės komunos.

Apie gyvenimą centre bei meditacijas daug duomenų neturima. Iš kai kurių buvusių ir esamų meditatorių pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad Prem sanjasinų yra garbstomas kaip nepaprastai nušvitęs žmogus, ir visas gyvenimas centre sukasi pagal griežtas Prem nustatytas taisykles. Kiekvienas į meditacijas užsirašantis asmuo turi pateikti asmens dokumentą, pasirašyti dokumentą, kuriuo atsisako bet kokių pretenzijų centro vadovams bei įsipareigoja jų vadovavimui meditacijos metu paklusti. Iš kitos pusės susidaro įspūdis, kad žmonės iš meditacijų gali laisvai pasitraukti, jei jiems kažkas yra nepriimtina. Anksčiau meditatoriai taip pat turėdavo pateikti centro vadovams pažymas, kad neserga AIDS, nors pastaruoju metu šis reikalavimas atrodo nėra taip griežtai taikomas.

„Ojas“ pritraukė daug dėmesio 1997 m., kai į Teisingumo ministeriją kreiptasi dėl centro kaip religinės bendruomenės įregistravimo. Siekiant religinės bendruomenės statuso norėta įgyti tam tikrą valstybės pripažinimą. Įregistravus centrą Ošo judėjimas būtų pripažintas kaip religija, atsirastų galimybė iki šiol niekaip neįforminamas už meditaciją gaunamas pajamas traktuoti kaip aukas (vėliau, 2003 m., centro vadovui mokesčių inspekcija dėl vertimosi neįteisinta ūkine veikla skyrė baudą).

Anuomet Teisingumo ministerija atsisakė įregistruoti centrą motyvuodama tuo, kad jis neatitinka Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pateiktos religinės bendruomenės sampratos, o jo veikla gali pažeisti įstatymus ir viešąją tvarką.

Dėl centro veiklos nemažai diskutuota televizijos laidose ir spaudoje, keletą kartų bandyta centro veikloje nustatyti įvairius viešosios tvarkos pažeidimus, teigta, kad centre praktikuojamas grupinis seksas, taip pat bandyta tvirtinti, kad vienos iš narių mirtis per nelaimingą atsitikimą susijusi su jos priklausymu judėjimui. Nepaisant didelio viešo susidomėjimo meditacijos centro „Ojas“ veikla, rimtų centrą kompromituojančių faktų nenustatyta. Aišku tik tiek, kad centro propaguojama moralė gerokai „laisvesnė“ nei tai, ką didžiuma visuomenės linkusi laikyti tinkamomis moralės normomis.

Ošo meditacijos centras Ojas dar kartą dėl įregistravimo į Teisingumo ministeriją kreipėsi 2003 m. Teisingumo ministerijai atsisakius įregistruoti minėtą organizaciją, M. Vrubliauskas kreipėsi į teismą. Po ilgų teisminių aiškinimųsi 2005 m. vasario 4 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, įpareigojantį Teisingumo ministeriją leisti Ošo meditacijos centrui įsiregistruoti kaip religinei bendruomenei[19]. Šį sprendimą Ošo pasekėjai Lietuvoje priėmė kaip ilgos kovos su inkvizicinėmis krikščionių jėgomis pergalę, kad ir ne visišką, nes negatyvaus įvaizdžio judėjimui Lietuvoje kol kas nepavyko nusikratyti.

Ar Ošo judėjimas – „nauja religija“?

Toks klausimas gali atrodyti ne itin aktualus po pateiktos detalios judėjimo apžvalgos, judėjimo, kurio veikla grindžiama, kaip matėme, didele dalimi rytietiška žmogaus ir kosmoso samprata. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į kitą Ošo judėjimo aspektą: Ošo meditacijos centrai veikia kaip paslaugas teikiančios institucijos, juos veikiau galima lyginti su intensyviosios psichoterapijos būreliais, sveikatingumo grupėmis nei su religinėmis bendruomenėmis – asmenų, siekiančių įgyvendinti konkrečios religijos tikslus, susivienijimais.

Religinės organizacijos statuso judėjimo centrai Europoje, valstybėse, kur toks statusas išskiriamas, neturi, nors daug kur veikia kaip pelno nesiekiančios organizacijos, mokančios tokioms organizacijoms nustatytus minimalius mokesčius. Žinoma, judėjimas neretai siekia būti įvardytas kaip „religija“. Tai galime teigti ir apie judėjimą Lietuvoje, kur Ošo meditacijos centras „Ojas“ įsiregistruoti siekia jau nuo 1997 m., tačiau ir patys judėjimo sekėjai, atrodo, suvokia skirtumą tarp tų organizacijų, kurios paprastai suvokiamos kaip religinės, ir Ošo sekėjų centrų. Ošo dvasingumas jo sekėjų įvardijamas kaip kokybiškai kitoks religingumas nei formaliosios religijos, kurių mokymas judėjime suvokiamas kaip neautentiškas žmogų ribojantis tikėjimas, doktrinos, kurios žmogui primetamos, kurias reikia nuolat palaikyti aukojant save[20].

Pasak Ošo sekėjų, jų religija yra ateities religija be dogmų ir varžančių normų, nubudusių ateities žmonių religija. Tačiau kritikams ji geriausiu atveju atrodo kaip alternatyvus gyvenimo ir dvasingumo būdas tam tikru žmogaus gyvenimo tarpsniu, sekant skandalingo guru mokymu.

Išnašos

[1] Christopher Calder, Osho, Bhagwan Rajneesh, and the Lost Truth. http://home.att.net/~meditation/Osho.html. Paskutinį kartą tikrinta 2006-03-10.

[2] Čia ir toliau, rekonstruojant judėjimo mokymą ir istoriją, daugiausiai remiamasi ir cituojama iš Judith Coney, Osho Rajneesh E Il Suon Movimento, Torino: Elledici, 1999.

[3] Bhagwan Shree Rahneesh, 1977 m. balandžio 25 d. kalba Budahole.

[4] Bhagwan Shree Rahneesh, The Goose is Out, Poona: Radžneš Foundation International, 1982, p. 286, 142.

[5] Bhagwan Shree Rahneesh, ten pat, p. 13.

[6] Bharti, Ma Satyra, Death Comes dancing, London: Routledge and Kegan Paul, 1981, p. 11.

[7] Bhagwan Shree Rahneesh, Roots and wings, Poona: Radžneš Foundation International, 1975, p. 111.

[8] Judith Coney, ten pat, p. 14.

[9] Matyt, turimas omeny 6-ojo kūno augimas; apie kūnų sampratą Ošo mokyme skaitykite skirsnyje „Judėjimo pasaulėžiūra“.

[10] Interviu su Mečislovu Vrubliausku, „Tantra: sekso ir meilės misterija“, Žmogus, 1995, Nr. 3 (imta iš www.dhyan.lt).

[11] Judith Coney, Osho Rajneesh E Il Suo Movimento, Torino: Elledici, 1999, p. 60.

[12] Ošo, „Ošo: subtilūs žmogaus kūnai“, parengė M. Vrubliauskas, Taip ir ne, 1997, Nr. 2 (imta iš www.dhyan.lt).

[13] Mečislovas Vrubliauskas, „Subtilieji žmogaus kūnai (2)“, Žmogus, 2000, Nr. 11 (imta iš www.dhyan.lt).

[14] Mečislovas Vrubliauskas, ten pat.

[15] Elizabeth Skane, „Osho (or Rajneeshism)“, http://religiousmovements.lib.virginia.edu/nrms/Rajneesh.html. Paskutinį kartą tikrinta 2003.VII.29.

[16] Žr. interviu su Mečislovu Vrubliausku, „Tantra: sekso ir meilės misterija“, Žmogus, 1995, Nr. 3. T.p. žr. M. Vrubliausko atsiliepimo į ankstesnę šio straipsnio versiją 19 punktą „Meditatoriaus komentarai religijotyrininkui“, http://www.dhyan.lt/index.php?Show=dvs-lsv/*20031125%20pr-kom-relig.htm, paskutinį kartą tikrinta 2006-03-10

[17] Iš asmeninio pokalbio su M. Vrubliausku. Informacija apie „Ojas“ gauta šio pokalbio metu, taip pat iš www.dhyan.lt ir Teisingumo ministerijos turimų dokumentų.

[18] Ošo meditacijos centro „Ojas“ svetainė www.dhyan.lt. Joje išsamiai pristatomas Ošo meditacijos centras „Ojas“.

[19] žr. „Teismas nurodė įregistruoti Ošo meditacijos centrą „Ojas“ kaip religinę bendruomenę“, https://religija.lt/node/347, paskutinį kartą tikrinta 2006.III.10

[20] Ošo meditacijos centro „Ojas“ interneto svetainėje www.dhyan.lt gausu krikščionybės užsipuolimų. Šie užsipuolimai, visgi, greičiausiai yra ne tiek Ošo pasekėjų neapykantos krikščionybei, kiek perdėtos Prem Budos gynybinės reakcijos į tariamą krikščionių puolimą išraiška.


Straipsnis pirmą kartą skelbtas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 2003-11-15 Nr. 42 (676) bei 2003-11-22 Nr. 43 (677). Skelbiama gavus redakcijos sutikimą. Straipsnis atnaujintas 2006-03-21.

raktiniai žodžiai: 
Donatas Glodenis

Ošo judėjimas – vienas iš daugelio XX a. antrojoje pusėje atsiradusių ir plačiai išplitusių naujųjų religinių judėjimų. Ošo judėjimas, kurį pasaulio mastu sudaro keli šimtai meditacijos grupių, centrų, jungia rytietiškos pasaulėžiūros ir vakarietiškos psichoterapijos elementus ir tokiu būdu siekia pateikti gyvenimo transformacijos technikas žmonėms, pasimetusiems XX a. visuomenių kaitos, kataklizmų verpetuose." data-share-imageurl="">