Joga – kelias iš užburto rato

Versija spausdinimui

Donatas Glodenis

Jau kurį laiką Lietuvoje gana populiari yra joga. Tuo mes ne unikalūs - Vakaruose jogos praktika plačiai paplitusi jau ne vieną dešimtmetį.

Ne vien fiziniai pratimai

Mums geriausiai pažįstamos jogos išraiškos – tai tam tikros pozos ir meditacija. Šios praktikos padeda atsipalaiduoti, pagerina savijautą, o tai, gyvenant pašėlusiu šiandienos tempu, itin aktualu. Todėl jogos fizinius pratimus ir atsipalaidavimo technikas praktikuojančių grupių galima rasti ne viename didesniame Vilniaus sporto klube.

Tačiau joga yra kur kas daugiau nei fiziniai pratimai, ir tai visuomet pabrėžia iš Vakarų atvykstantys svamiai – jogai vienuoliai. Joga yra ir gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, tam tikra metafizika. Jos tikslas – susilieti su absoliutu (Dievu, arba „savuoju aš“). Šis susiliejimas su vienintele realybe, išsivadavus iš pasaulio egzistavimo iliuzijos, ta patirtis ir jos prigimtis – įvardijami įvairiai, tačiau dažniausiai jogai nepritaria, kad jų praktikuojama sistema būtų laikoma religija. Tuo, regis, labiau norima pabrėžti jogos universalumą – kad ji tinka bet kurį tikėjimą išpažįstančiam žmogui – nei paneigti stiprų dvasinį jogos mokymo ir praktikos aspektą. Tačiau šis stiprus dvasinis aspektas krikščionių teologus neretai verčia suabejoti jogos universalumu.

Kilmė

Joga (sanskrito žodis, reiškiantis „susijungimą“) yra vienas iš 5 hinduizmo filosofijos (Vedantos) mokymų. Jogos istorija siekia kokius penkis tūkstančius metų, tačiau aprašyta ji buvo tik tarp II ir III šimtmečio po Kristaus. Tai atliko Patanjali savo Jogos sutrose, kuriose mokoma, kaip jogos praktikuotojui galiausiai pasiekti savirealizaciją, samadhi – medituojant „sustabdyti“ protą. Klasikinė joga susiformavo hinduizme ir yra šios religinės sistemos dalis.

Galima išskirti 4 pagrindinius jogos tipus: bhakti jogą – dievybių garbinimo kelią, karma jogą – nesavanaudišką tarnavimą kitiems, raja jogą, siūlančią meditacinį metodą, mokančią siekti susilieti su absoliutu „sustabdant“ protą, ir jnana jogą, į vienio suvoktį vedančią intelekto, filosofiniu keliu. Vakaruose geriausiai žinoma hatha joga, kuri paprastai laikoma raja jogos dalimi ir kuria siekiama per fizinius pratimus, teisingą kvėpavimą ir mitybą bei apsivalymą pasirengti raja jogos meditacijai ir savirealizacijai.

Sivananda jogos judėjimas

Viena iš gana plačiai pasaulyje išplitusių jogos mokyklų – Sivananda jogos. Ji vienija apie 80 ašramų, jogos centrų ir grupių įvairiose pasaulio šalyse. Sivanandos jogos grupės gerai žinomos ir Lietuvoje. Šios mokyklos įkūrėjai – mokytojai Svamis Sivananda bei Svamis Vishnu-devananda: pirmasis laikomas šios mokyklos kūrėju, antrasis – jos eksportuotoju į Vakarus, pritaikiusiu šį mokymą pragmatiškam vakariečių mentalitetui. Būtent Vishnu-devananda 1959 m. įkūrė pirmąjį Sivananda jogos centrą Monrealyje, Kanadoje. Šių dvasinių mokytojų gyvenimai yra tapę sakralizuotais pasakojimais, liudijančiais Sivananda centrų ryšį su modernybe bei tūkstantmetėje tradicijoje glūdinčias mokyklos šaknis.

Pietų Indijoje gimęs Kappuswamis (1887–1963), vėliau tapęs Svamiu Sivananda, pasak judėjimo interneto svetainėje www.sivananda.org pateikiamos biografijos, buvo galvotas, sportiško sudėjimo, gerai besimokąs berniukas, „natūraliai linkęs į dvasines ir religines praktikas“. Tapęs gydytoju, Kappuswamis per ilgus savo praktikos metus galiausiai suvokė, jog žmonėms reikia padėti kur kas esmingiau, nei tik gydant fizinį kūną, – jiems reikia padėti išgyti nuo kentėjimo apskritai. Tad šis uolus ir religingas žmogus nutraukė gydytojo karjerą, išvyko į Himalajus, kur Rishikesho mieste buvo inicijuotas į vienuolius ir, pritraukdamas vis  daugiau mokinių, įkūrė ašramą (vienuolyną).

Vienas iš Sivanandos mokinių Swamijis (1927–1993), vėliau gavęs Vishnu-devanandos vienuolišką vardą, – ypač įgudęs hatha jogos praktikas ir mokytojas – 10 metų praleido Rishikesho ašrame su Svamiu Sivananda, vėliau buvo šio pasiųstas į Vakarus skleisti jogos: „Vieną dieną Svamis Sivananda davė Swamijui 10 rupijų (mažiau nei vieną dolerį!) ir palaimino keliauti į Vakarus skleisti ten Vedantos mokymo. ‘Žmonės laukia’, – tarė jam Mokytojas“. Taigi jogos skleidimas šių mokytojų gyvenimo aprašymuose traktuojamas kaip misija supažindinti Vakarų žmogų su Vedanta ir jogos praktika, padėti jam, pastarąsias pasitelkus, išsivaduoti iš kentėjimo.

Vakarietiškoji Sivananda jogos judėjimo atšaka šiuo metu yra daugiau ar mažiau centralizuota – jai vadovauja penkių Svamių taryba. Judėjimą sudaro įvairios organizacijos: kaimo vietovėse įsikūrę ašramai, jogos centrai, kuriuos prižiūri Sivanandos ašramuose apmokyti vienuoliai bei mokytojai, jogos praktikuotojų grupeles subūrę afilijuoti centrai bei mokytojai, besivadovaujantys Sivanandos ir Vishnu-devanandos mokymu. Europoje tokių ašramų yra du, centrų – septyni. Juose reguliariai vyksta satsang praktika – meditacija, po kurios giedamos mantros, išklausoma trumpa paskaita apie jogą, praktikuojamos asanos.
Vishnu-devananda, siekdamas suteikti vakariečiams jogo gyvenimo praktinio patyrimo, inicijavo mokytojų kursus. Juos yra baigę apie 10 tūkst. žmonių. Mokytoju tampama dalyvaujant mėnesio trukmės programoje, pagal kurią žmogus kasdien kartu su kitais dirba, medituoja, praktikuoja asanas.

Lietuvos Sivananda jogos praktikuotojai šiuo metu neturi vieningos struktūros ir veikia (pagrindiniai centrai Vilniuje ir Kaune) prižiūrimi Berlyno centro. Vasario pabaigoje Lietuvoje viešint iš Berlyno atvykusiam Svamiui Atmaramanandai, Vilniaus jogos centre „Narayana“ kartu meditavo, mantras giedojo ir Svamio paskaitų klausė apie 100 jogos praktikuotojų.

Pasaulėžiūra

Vishnu-devananda išplėtojo labai praktišką, pragmatiškam vakarų žmogui lengvai suprantamą „Penkių jogos principų“ sistemą. Ją sudaro atitinkami fiziniai pratimai, kvėpavimas, atsipalaidavimas, maitinimasis bei pozityvus mąstymas ir meditacijos.

Šioje sistemoje prie dvasinių dalykų einama per praktinius ir fizinius. Pirmiausia pristatoma tai, dėl ko joga žmones labiausiai ir patraukia, o būtent – pratimai, padedantys pagerinti fizinę būklę, koncentruotis darbe, atsipalaiduoti, tinkama mityba, leidžianti pabėgti nuo pasaulį užtvindžiusios McDonald‘s kultūros. Jogą pagrindžianti filosofija – esminė, pačių jogų teigimu, sistemos dalis – yra įvardijama paskutinė.
Iš tiesų jogos veikimą pagrįsti grynai natūralistiškai, be religinių konotacijų, galima tik iki tam tikros ribos. Didžiosios jogos praktikos dalies neįmanoma verifikuoti moksliškai. Vishnu-devananda moko, kad visas pasaulis yra energijos (pranos) jūra; jogos tikslas esąs padėti energiją tinkamai kaupti (ji įgyjama kvėpuojant), nukreipti, kontroliuoti – panaudoti tiek praktiniams tikslams gyvenime, tiek siekiant savirealizacijos. (Praktikuojant kundalini jogą energija taip pat kyla palei žmogaus stuburo kanalą, tik ne fiziniame, o astraliniame kūne esančiomis čakromis, vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai, energijai pasiekus septintąją, pakaušio srities, čakrą, žmogus realizuojasi.) Tik nedaugeliui pavyksta taip įvaldyti ir pakelti energiją, kad sugebėtų ištrūkti iš atgimimų ir mirimų (reinkarnacijos) rato. Tačiau kiekvienas mūsų, pasak Vishnu-devanandos, turime begales laiko šiam tikslui pasiekti, nes visi jau esame nugyvenę daugybę gyvenimų ir dar nemažai tokių nugyvensime, kol užkopsime iki aukščiausiosios evoliucijos pakopos ir ištrūksime iš iliuzijos, veiksmo ir atoveiksmio (karmos) dėsnio valdomo rato.

Pamatinės jogos koncepcijos atsikartoja daugelyje Rytų religijų, besiremiančių pasaulio ir Dievo vienovės, kūrinijos kaip iliuzijos, reinkarnacijos ir išsivadavimo iš kančių rato, susiliejant su vienintele būtimi, sampratomis. Šios koncepcijos yra priešstata Vakarų religinėms tradicijoms, besiremiančioms pasaulio ir Dievo atskirumo, sukūrimo, atpirkimo dogmomis.

Jogos pasaulėžiūra leidžia apie šį judėjimą kalbėti kaip apie naują Lietuvoje religinį atspalvį turintį fenomeną. Ilgalaikė jogos praktika beveik neišvengiamai daro įtaką žmogaus pasaulėžiūrai. Įsijungiantieji į jogos grupes įsisavina ne tik fizinius, natūralistiškai grindžiamus, bet daugiau ar mažiau ir dvasinius-religinius jogos aspektus. Tuo pačiu reikia pastebėti, kad, pvz., Sivananda jogos grupės ženkliai skiriasi nuo kitų naujų religingumo formų savo neintensyviu, neįkyriu dvasingumu. Greičiausiai šie bruožai ir lemia tokį tykų jogos grupių populiarumo augimą Lietuvoje.

Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Dialogas“, 2004-04-23 Nr. 17 (610). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.