Katalikiškai žiniasklaidai nereikia kurti fiktyvių personažų, bet ieškoti tikrų

Versija spausdinimui

XX amžiaus viduryje vienas iš masinės komunikacijos priemonių - žiniasklaidos studijų pradininkų Marshallas McLuhanas apibendrino savo tyrimų rezultatus iki šiol plačiai žinomu posakiu: „pati (žiniasklaidos) priemonė yra žinia“. Šiuo paradoksaliu posakiu jis norėjo pasakyti štai ką: labiau reikšminga yra ne tai, koks yra žiniasklaidos priemonėje pateikto žinios turinys, o tai, kaip ir kokia forma ta žinia pateikta. Pasak mokslininko, informacija niekada nėra neutrali būtent todėl, kad ji pateikiama tam tikru būdu, kuris nulemia informacijos vartotojų tam tikrą mąstymo, tad ir elgsenos būdą.

Ar M. McLuhano parafrazė tikrai tinka visai žiniasklaidai, taip pat ir katalikiškai? Ar tikrai tai, kaip žiniasklaida organizuoja žinios pateikimą, yra svarbiau už patį žinios turinį? Apie tai žinių agentūra „Zenit“ klausė kun. Trafny, Popiežiškosios kultūros tarybos nario.

Kunigas Trafny sutiko, kad McLuhano tezė dažnai yra teisinga, tačiau pabrėžė, kad krikščioniškoje perspektyvoje negalima ištrinti perskyros tarp žinios turinio ir priemonių, kurios yra naudojamos tam turiniui perteikti.

Reikia atrasti nelengvą pusiausvyrą tarp žinios ir priemonės, nes rizika, kad priemonė užgoš ir savimi pakeis žinią, yra reali. Tai ypač matoma šiandien, kai kartais masinė žiniasklaida sąmoningai daro įtaką žmonių nuomonėms ir elgesiui, siekdamos jį pakreipti tam tikra linkme. Joms svarbu būtent šis rezultatas. Pateikiamos žinios yra svarbios ne tiek savo turiniu, kiek savo galia pakreipti žmonių mintis norima linkme.

Katalikiška žiniasklaida turi išvengti tokios rizikos. Jos skelbiamų žinių turinys yra Evangelija, Kristaus asmuo. Jei perskyra tarp priemonės ir žinios nebūtų išlaikyta, tada evangelinė žinia labai susimaišytų su mūsų požiūriais, su mūsų pasaulėžiūromis. Dar blogiau būtų, jei mūsų pasaulio vizijos nustelbtų Evangeliją ar imtų prisistatinėti jos vardu.

Kita vertus, katalikiškai žiniasklaidai reikia išlaikyti dinamiškumą, mokytis naujų išraiškos kalbų, simbolių ir technologijų. Pastarųjų atžvilgiu išskirtinis vaidmuo tenka, be abejo, internetui, kuris, be veiksmingumo, pasižymi dar ir tuo, kad yra sąlyginai nebrangi komunikacijos priemonė.

Kunigas Trafny apgailestavo, kad katalikai, ypač pasiturinčioje Europoje, nėra linkę aukoti ir investuoti, trumpai tariant, kokiu nors būdu finansuoti katalikiškas žiniasklaidos priemones tam, kad šios galėtų vystytis, samdyti daugiau kvalifikuoto personalo.

Kita silpna katalikiškos žiniasklaidos vieta – jau anksčiau minėtas žinios pateikimo būdas. Katalikiška žiniasklaida dažnai yra pernelyg sustingusi, kalba neįdomiai ir nepatraukliai, nors tikrai galėtų kalbėti kitaip. Šiuo požiūriu pasaulietiška žiniasklaida neretai yra pranašesnė. Ji sugeba sudominti ir sulaikyti informacijos naudotoją.

Tačiau ar katalikiška žiniasklaida gali naudotis visomis tomis priemonėmis, kuriomis naudojasi pasaulietinė žiniasklaida? Antai jau yra tapę įprasta kasdienybe, kad pasaulietinė žiniasklaida kuria fiktyvų laiką ar vietą, kuriame vyksta „įvykis“ arba komunikacijos erdvėje sukuria tokius personažus, kurių tikrovėje nėra. Kitas pasaulietinės žiniasklaidos bruožas – manyti, kad gali komentuoti bet ką bet kokioje srityje, nors iš tiesų tam neturi jokios kvalifikacijos.

Kunigo Trafny nuomone, katalikiška žiniasklaida neturėtų kurti fiktyvių personažų tam, kad perduotų savo žinią, tačiau ieškoti jų tikrovėje. Tai yra ieškoti tikrų ir realių krikščioniško tikėjimo bei gyvenimo liudytojų. Kasdienybėje Evangelija gyvenantys krikščionys patys savimi labai aiškiai perduoda tą žinią, kuri rūpi katalikiškai žiniasklaidai.

Vatikano radijas