Mistikos paslaptis

Versija spausdinimui

G. K. Chesterton

Ponios Eleanor Gregory darbas apie didžius mistikus yra neabejotinai preciziškas bei įdomus ir veikiausia jos knygai sunku būtų kažką rimtesnio prikišti, jei ne vienas dalykas: autorei nepavyksta išvengti dažnai pasitaikančios ir natūralios klaidos – misticizmą tapatinti su kažin kuo paslaptingu. Turbūt iš jos apžvelgtų įvairių misticizmo pakraipų neatsirastų nei vienos mokyklos, kuriai nebūtų galima pritaikyti bendro pobūdžio apibrėžimo, pagal kurį misticizmas tai menas visame kame įžvelgti antgamtę, kiekvieną materialų reiškinį apgaubti paslaptingos saulės spindesiu. Kitaip tariant, misticizmas neatsiejamas nuo materialios visatos laikymo netobula bei noro ją tobulinti. Vien fizinį visatos modelį mistikas priimtų panašiai kaip tris kojas teturinčią karvę ar vienaakį žmogų. Dar tiksliau išsireiškus, tai lyg geometrijos uždavinys, kuriame dvi tiesios linijos taip susieina, kad jau tuoj tuoj susikirs, tačiau prieš patį susikirtimą jas apgaubia tamsa. Taigi, misticizmas tai stiprus ir persmelkiantis netobulumo suvokimas, apimantis ir tobulybę. Eilinis moderniųjų laikų racionalistas apie mistiką negalės teisingai spręsti tol, kol nesuvoks, jog šis save aptinka ne mokslo apreikšto mechaninio chaoso, bet aukštesnio įstatymo nuotrupų akivaizdoje. Mistikas siekia tokio pasaulio, kuriame viskas tampa tvarkinga, kuriame monstrai tampa įprastu reiškiniu, o antgamtiškumo nebelieka, šiame pasaulyje mamutai švelnūs tarsi raktažolė, o liūtai ir ėriukai ilsisi vieni šalia kitų.

Kaip jau minėjau, ponia Gregory, panašiai kaip ir daugelis kitų mistikų, linkusi šiek tiek persistengti vertindama tai, ką būtų galima pavadinti mistikos mistika. Mistika, didingiausia to žodžio prasme, mistika tokia, kokią ją suvokė ir šventas Jonas, ir Platonas, ir Paracelsas, ir Thomas Browne’as, nėra nepaprastai tamsus ar paslaptingas daiktas, veikiau atvirkščiai, – tai nepaprastai skaidrus bei aiškus reiškinys. Iš tiesų, daugeliui mūsų tai gali būti net per daug paprasta, kad pajėgtume suvokti, per daug akivaizdu, kad pajėgtume pastebėti. Juk toks pasakymas, kaip „Dievas yra Meilė“ gali taip pat priblokšti, kaip nesibaigiančios gamtovaizdžio platybės giedrą dieną ar išsekinti, kaip nepakeliamas vasaros saulės karštis. Žinia, šiuos žodžius galime pavadinti ir tamsuolišku posakiu, tačiau mums niekada nepavyks atsikratyti gilios nuojautos, kad tamsuoliai esame mes patys.

Nepaprasta suvokti, koks pastovus šis esminio mistikos racionalumo įspūdis net ir kasdieniame gyvenime. Jei gatvėje mes prieitume prie šalia žibinto stoviniuojančio žmogaus bei žaismingai į jį kreiptumėmės: „Ir kaip šis keistas daiktas čia išdygo? Kaip šitoksai grakštus Kiklopas nušvito viršum nesibaigiančios nakties liepsnojančia akim?“, tai veikiausiai, kad ir kokio būdo būtų šis žmogus, į jūsų pastabą jis nepažiūrėtų ypatingai rimtai ir praktiškai. Tačiau tokia jo reakcija tikrai savaime dar nereiškia, jog jūsų nuostaba žibintu negalėtų būti iš tiesų visiškai racionali; jo įprotis laikyti žibintą savaime suprantamu dalyku būtų tiesiog prietaras. Galia, kuri verčia žmones priimti materialius šios visatos fenomenus, jos miestus, civilizacijas ar saulės sistemas, viso labo tėra vulgarūs prietarai. Tokie patys prietarai, kurie padarė priimtinas gaidžių peštynes ar inkviziciją. Mistikui gi, kiekviena žvaigždė tampa lyg netikėta raketa, kiekviena gėlelė – lyg žemės drebėjimas; būtent mistikas yra tas, kuris išlaiko aiškų protą. Misticizmas ar, kitaip, – daiktų paslaptingumo pajauta, yra tiesiog pati ryškiausia blaivaus proto forma. Iš tiesų, mes nesiskųstume dėl jokių materialių dalykų, jei tik mūsų blaivusis protas iš tiesų būtų blaivus.

Ponia Gregory knygoje užsibrėžia aptarti krikščioniškojo misticizmo savybes ir, mano galva, šis jos siekis yra pakankamai nuoširdus. Krikščioniškas misticizmas pačia savo prigimtimi smarkiai skiriasi nuo bet kokio kito misticizmo – tai demokratinis misticizmas, tuo tarpu kai visi kiti yra veikiau aristokratiški. Pagoniškasis misticizmas paprastai brėžia ribą tarp mistiškumo ir materialumo; krikščioniškasis misticizmas, jei tik jis tikrai brangina savo vardą, turėtų atmesti bet kokią mintį, teigiančią ką nors esant nemistiška. Šio skirtumo ponia Gregory nepaiso, ir netgi tam tikru mastu jį diskvalifikuoja, atkakliai tvirtindama, jog didžiąja dalimi tokios doktrinos kaip panteizmas yra klaidingos. Žinoma, panteizmo klausimas yra toks platus, kad ima reikšti iš tiesų nedaug. Jei panteistų Dievas yra netikras, tai reiškia tik tiek, kad Jis yra vienas dievybės, savo begaliniu buvimu apimančios tūkstančius miškų bei akmenų dievų, aspektas. Jei Dievas yra palankus laukinių apeigoms, vargu ar jis atmes metafizikų pastangas; net jei mes ir suardome bet kokią filosofinę koncepciją, vis tiek linkstame manyti, jog ji lieka ne mažiau teisinga, nei bet kuri dievybė pradedant Dzeusu ir baigiant Mambo Džambo. Taip Dievas apima visus dievus; ir jei krikščionis ginčija panteistinį dieviškumą, tai taip yra tik dėl to, jog dvasia, nors davusi pradžią kiekvienai gyvybei ir oro dvelktelėjimui, vis dėlto čia yra abstrakti ir ribojama; dėl to, kad sąvoka „beasmenis“ yra suprantamai neigiamai. Esama kur kas gilesnių bei esmingesnių savybių charakterizuojančių krikščioniškąjį misticizmą, nei tos, kurias pastebi ponia Gregory. Šias savybes perprasti galima tik panagrinėjus specifinius moderniojo misticizmo, – kuriame sąmoningai vengiama krikščionybės ir, remiantis Egipto ar Indijos mitologijomis, apleistose šventyklose atliekamos apeigos, šaukiantis užmirštų dievų, – bruožus. Iš tiesų atrodo keista, kai žmonės atvirai teigiantys, jog bet kokia mitologija tėra vien simbolis, kabinasi už tokių simbolių, kurių prasmė yra labiausiai nutolusi, labiausiai išblukusi ir mažiausiai suvokiama. Keista, kai žmonės, pripažįstantys, kad viskas yra visa apimančios dievybės dalis, pamina arba nepaiso to, ką milijonai jų bendrapiliečių ir gentainių nepaliaujamai laikė šventa. Tačiau kad ir ką mes bemanytume, faktas neabejotinai lieka faktu: didelė dalis modernaus misticizmo gręžiasi link pagonybės, ar net ne arijiškų idėjų. Esu tikras, kad sąžiningai ir rimtai patyrinėjus šias aplinkybes iš krikščioniško misticizmo pozicijų, būtų prieita prie vienintelės esminės išvados – krikščioniškas misticizmas yra unikalus.

Moderniojo misticizmo, tiek neobudistinio, tiek neoegiptietiškojo, nelaimė glūdi jo aristokratiškume. Tai toks neramus ir nedėkingas ieškojimas to, kas geriausia, kuris visais amžiais buvo pikčiausias gėrio priešas. Modernusis neofitas yra apsėstas minties apie tobulėjimą dvasiniame pasaulyje. Jo ambicijoms gali prilygti nebent bakalėjininko troškimas pelnyti baroneto titulą. Dvasiniame pasaulyje bus išaukštintas tik tas, kuris nusižemina. Tačiau visą mistikų kalbėjimą apie pasiruošimą, apsivalymą ar iniciaciją nuolatos lydi per kraštus besiveržiantis snobiškumas. Visumoje, tai noras, numojus į kitus, pasiglemžti išskirtines teises į tiesą, kuri taip suprantama ne todėl, kad būtų akivaizdi, bet todėl, kad – slapta. Lyginant su visa šia išmėginimų ir tobulinimųsi lavina, sunumeruota ir surūšiuota nematerialaus pasaulio materialia istorija, krikščionybės, – kurios atžvilgiu taip dažnai pasigirsta pati įvairiausia kritika, – demokratiškumas iškyla kaip sunkiai nuneigiama tiesa. Materialiame pasaulyje esama nelygybės, esama nemenko skirtumo tarp poetų ir artojų, tarp vaikų ir pranašų. Tačiau dvasiniame pasaulyje viena visa apimanti paslaptis sulygina viską tarsi kūjo smūgiu. Priešais begalinę dievybę, bet kokie skirtumai tarp Šekspyro ir šungrybio nugrimzta reliatyvumo nereikšmingume: juk egzistuoja tiek Šekspyras, tiek šungrybis ir galima tik spėti kodėl taip yra. Socializmas yra esminis dvasinės gerovės principas; jis atsiduria akivaizdoje to, kurio kelyje kiekvienas slėnis išaukštinamas, o kiekvienas kalnas ir kalva nužeminami. Šis kartus, bet gaivinantis senos krikščioniškos sampratos gerumas yra nepamatuojamai sveikesnis ir kur kas naudingesnis, nei įvairiausios ezoterinių doktrinų iniciacijos bei lygmenys ir visas pastarųjų dienų misticizmo padlaižiavimas metafizikai. Tai, kiek daug šiuolaikinių transcedentalumo ieškotoj ų dega troškimu priklausyti dvasinei aristokratijai, įsitaisyti sostuose, dėl kurių tenka ne ką mažiau paplušėti nei dėl valstybinių postų, yra pakankamas įrodymas, kad tokiuose žmonėse dvasingumo nelikę nė rudimentų. Nes tikras dvasingumas yra nuolankus kaip mylimasis ir nerūpestingas kaip mokinukas.

Jei kuri misticizmo pakraipa ir galėtų tikėtis demaskuoti bei įveikti šias ydingas aristokratiškumo, kuriuo pasižymi modernusis misticizmas, tendencijas, tai būtų kaip tik ta, kuriai ponia Gregory paskiria savo knygą. Krikščioniškasis misticizmas turėtų ginti principą, pagal kurį doras gyvenimas yra ne egoistiškos grumtynės, kuriose velnias nutveria atsilikusįjį, o didžiulė bendrystė, kurioje velnias paprastai pagriebia labiausiai pasitikintį asmenį. Kai žmogus pasiekia, kaip pasiekė Šv. Pranciškus, aukščiausią dvasingumo pakopą, šį faktą atskleidžia tai, kad savo nešulinį gyvulį jis ima vadinti „mano broliu asilu“. Ponia Gregory visiškai teisingai tvirtina, kad savęs atsižadėjimas yra viena iš esminių tikrojo misticizmo savybių, tačiau savęs atsižadėjimas -- aiškus ir sąmoningas aktas -- kai kuriais atvejais gali būti savanaudiškesnis už patį savanaudiškumą. Svarbiausia krikščioniško misticizmo savybė yra ne tiek savęs atsižadėjimas, kuris yra sunkus ir sudėtingas, kiek savęs užmiršimas, kuris apima kai stebime nuostabų saulėtekį ar mažą vaiką, ir kuris aukščiausiai mūsų prigimčiai yra tiek pat natūralus, kiek paukščiui – čiulbėjimas.

Šią Eleanor Gregory knygos An Introduction to Christian Mysticism apžvalgą Chesterton’as paskelbė leidinyje The Daily News 1901 m. birželio 30 d. Imta iš "The Light Within: the New Age and Christian Spirituality", Chesterton Review, Vol. XXVI, vasaris-balandis, 2000. Skelbiama gavus žurnalo redakcijos sutikimą.

Vertė Gediminas Pulokas