„Mums nėra kur eiti, nebent – dangun“

Versija spausdinimui

Massimo Introvigne

Pirmoji „kova su kultais“ , – jos metu tiek naujų religinių judėjimų tyrinėtojai, tiek ir karingieji antikultistai bandė įteigti valdžiai bei visuomenei, jog kiekvienas jų teiginys apie kontroversiškas religines grupes yra kuo kruopščiausiai pamatuotas, – aršiausiai vyko nuo 1978 (Jonestown’o tragedija) iki 1990 metų. Simbolinis jos pabaigos taškas – Fishman byla, kurioje buvo atmesti kaltinimai smegenų plovimu, esą vykdomu Scientologijos bažnyčios. Šios bylos nutartis pademonstravo, jog antikultinės smegenų plovimo teorijos teisiškai nėra traktuojamos kaip mokslinės. Fishman bylos baigtis (nors vėliau būta bylų, kuriose teismas nebuvo toks ryžtingas) reiškė labai svarbų antikultininkų stovyklos pralaimėjimą. 1993 metų Waco įvykiai Jungtinėse Valstijose nepakeitė šio požiūrio: didžioji mokslininkų, politikų bei žiniasklaidos dalis linko kaltinti ne tiek religinę grupę, kiek Federalinį tyrimų ir Alkoholio, tabako bei šaunamųjų ginklų kontrolės biurus dėl neapgalvotų veiksmų incidento metu. Po Waco būta ir kitų, ne mažiau tragiškų įvykių, kurie, atvėre kelią „antrajai kovai su kultais“ paskutinio XX a. dešimtmečio antrojoje  pusėje.

1994 m. spalio 5 d. Šveicarijos policija dviejose vietovėse, – vienoje Cheiry kaimelio fermų bei trijuose Granges-sur-Salvan apylinkėse esančiuose vasarnamiuose, – aptiko 48 Saulės šventyklos ordino narių kūnus (prancūziškai Ordre du Temple Solaire; toliau – OTS). Tyrimo metu paaiškėjo, jog dar penki OTS nariai mirė Morin’o aukštumose (Kvebeke) likus trims dienoms iki tragedijos Šveicarijoje. Kita tragedija įvyko 1995 metais; gruodžio 23 dieną Vercor kalnuose (netoli Grenoblio, Prancūzijoje) buvo rasta 16 OTS narių (3 iš jų – vaikai) kūnai. 1997 metų kovo 21 dienos vakarą Saint-Casimir’e (Kvebeke) nusižudė dar 5 OTS nariai. OTS, – išsamų jo aprašymą galima rasti kitur (Introvigne 1999; Mayer 1998, 1999; Introvigne ir Mayer 2001[1]), – buvo naujas, vakarų ezoterine tradicija besiremiantis religinis judėjimas, įkurtas prancūzų ezoteriko Joseph Di Mambro (1924-1994), kuris savo pusėn vėliau patraukė ir belgų gydytoją, homeopatijos specialistą, Luc Jouret (1947-1994). Daugelis skirtingų aštuntame ir devintame dešimtmečiuose Di Mambro įkurtų organizacijų įtakojo tai, kad 1984 metais formaliai  buvo įsteigtas OTS.

Pateikdama savo mitinę geneologiją, pagal kurią OTS kilo iš Viduramžiais gyvavusio Tamplierių ordino, ši organizacija pagrindiniu savo autoritetu laikė paslaptingus „Šventyklos Mokytojus“, antžmogiškas būtybes, su kuriomis esą bendrauja Di Mambro. Mažėjantis narių skaičius, Di Mambro kylančios sveikatos problemos, auganti nesantaika su Prancūzijos ir Kanados valdžia taip pat judėjimo viduje stiprėjančios apokaliptinės nuotaikos, paskutiniajame XX a. dešimtmetyje įtikino OTS vadovybę, jog artinasi pasaulio pabaiga ir vienintelis išsigelbėjimas – ritualizuota mirtis, įgalinsianti „perėjimą“ į kitą planetą. Vis dėlto tik judėjimo vadovybė bei pagrindiniai nariai tapo savižudžiais; kiti, nesiryžę tokiam žingsniui, buvo palaikyti išdavikais ir negailestingai nužudyti. Taip pat būta ir dar vienos kategorijos narių, – silpnesni nariai, kuriems mintis apie savižudybę pasirodė priimtina, tačiau reikėjo „pagalbos“ ją įgyvendinant. Akivaizdu, jog OTS tikėjimą išpažinusių tėvų vaikams galimybė rinktis nebuvo suteikta, jie buvo paprasčiausiai nužudyti.

1995 m. kovo 20 dieną per zarino dujų ataką Tokijo metro žuvo dvylika keleivių bei dar keletas tūkstančių nukentėjo. Tyrimas atvedė prie Aum Shinri-kyo, vieno iš „naujausių“ naujų religinių judėjimų Japonijoje, kurį įkūrė Shoko Asahara (šiuo metu jis teisiamas Tokijuje). Bylą tyrinėję pareigūnai atskleidė ir kitus Aum Shinri-kyo įvykdytus nusikaltimus (tarp jų ir keletą žmogžudysčių). Aum Shinri-kyo (žr. Reader 2000) buvo sinkretiškas judėjimas, savo veiklos pačioje pradžioje įgijęs net tam tikrą pripažinimą tarptautiniuose budistų sluoksniuose, kaip bona fide budistinis (nors kažkiek gal ir idiosinkratiškas) judėjimas. Tokie faktoriai, kaip lūkesčių žlugimas, narių mažėjimas, žiniasklaidoje kylanti kritikos bei pajuokos banga įtakojo Asahara’os perėjimą nuo optimistinių nuotaikų link apokaliptinių, paskatino kriminalistinės pasaulėžiūros vystymąsi nuo kurios buvo pereita prie smurto ir neteisėtų veiksmų, kuri leido žmogžudystę traktuoti kaip veiksmą, kurio galima griebtis, norint aukai suteikti maksimalią karminę naudą.

1997 m. kovo 26 dieną (praėjus vos penkioms dienoms po trečio Saulės šventyklos incidento Kvebeke) policija rado 39 Dangaus vartų (naujas ufologinės pakraipos judėjimas) narių kūnus, kurie nusižudė Kalifornijoje, Rancho Santa Fe vietovėje. Šią grupę buvo įkūrę Bonnie Lu Trousdale Nettles (1927-1985) ir Marshall Applewhite’as (1931-1997), kurie save įvardino „Dvejuke“ (The Two), paskui – Bo ir Peep’u, o galiausiai – Ti ir Do (visa tai vyko 1973-1974 m.). „Populiarioji“ šio judėjimo fazė (1974-1976 m.) buvo plačiai mokslininkų aptarta (žr. Balch ir Taylor 1977, Balch 1980, 1982, 1985, 1995), tačiau judėjimas tęsė savo veiklą, – tiesa veikiau „pogrindžio“ sąlygomis, – ir 1977-1991 m.; vėl į dienos šviesą jis iškilo 1992-1997 m. (tam pasitarnavo kartkartėmis surengiamos paskaitos bei internetas). Dangaus vartai skelbė, jog Žemės planeta labai greit bus sunaikinta, jog didžioji žmonijos dalis yra visiškai nepajėgi tai suvokti ir, kad daugumos žmonių gyvenimas, iš esmės, yra „daržoviška“ egzistencija. Tik mažai grupelei žmonių tam tikra, ypatinga siela, siųsta geranoriškų nežemiškų būtybių, suteikė „depozitą“. Šiai grupelei atstovaujantys žmonės, – t.y. tie, kurie sugebės pasinaudoti šiuo „depozitu“, – galiausiai nežemiškųjų būtybių bus išgelbėti nuo artėjančios Pražūtingosios dienos (žr. Introvigne 1997). Pradžioje Ti ir Do skelbė, jog išrinktųjų gelbėti atskrisiantys erdvėlaiviai. Vis dėlto, po Nettles mirties, Applewhite’as nusivylė šiuo ilgai laukti reikalaujančiu scenarijumi ir ilgainiui priėjo išvados, jog ritualizuota savižudybė būsianti patikimiausias būdas „Dangaus karalystėje“ (t.y. geranoriškų ateivių planetoje) įgyti naują kūną.

2000 m. kovo 17 dieną šimtai Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo judėjimo, – kraštutinės katalikiškos, besivadovaujančios Mergelės Marijos ir Jėzaus apsireiškimais, grupės, kuri, beje, nebuvo Katalikų Bažnyčios vadovybės (pastaroji faktiškai ekskomunikavo šios grupės lyderius) pripažinta, – narių mirė savo stovyklos, esančios Kanungu vietovėje (Uganda) liepsnose. Tyrimo metu buvo aptikta dar keletas masinių kapaviečių judėjimui priklaususiose, po visą Ugandą pasklidusiose, valdose. Tokiu būdu bendras aukų skaičius viršijo 800. Nepaisant Ugandos Makerere Universiteto tyrimų (Kabazzi-Kisirinya, Nkurunziza ir Banura 2000) bei šveicarų istoriko Jean-François Mayer (žr. Mayer 2000) analizės, Kanungu įvykiuose lieka dar labai daug neaiškumų. Nors dauguma mokslininkų ir įsitikinę, jog Atstatymo judėjimo lyderiai mirė Kanungu liepsnose, kai kurie teisėtvarkos atstovai vis dar mano, jog bent jau keletas grupės vadovų slapstosi su judėjimo pinigais (po 1994-ųjų panašūs gandai sklandė ir apie Di Mambro ir Jouret, kol kriminalinė ekspertizė patvirtino, jog jie iš tiesų žuvo per pirmąją OTS tragiškų įvykių bangą). Atrodo, jog Atkūrimo judėjime vyravo apokaliptinės pasaulio pabaigos nuotaikos, o tikintieji laukė ateisiančios ir juos dangun pasiimsiančios Mergelės Marijos. Jos pasirodymas turbūt buvo laukiamas panašiai, kaip Dangaus vartų atveju buvo laukiama erdvėlaivių pasirodymo, ar kaip OTS atveju buvo tikima išgelbėjimu per Šventyklos Mokytojus. Labai panašu, jog kai kurie iš įtakingiausių Atkūrimo judėjimo narių, panašiai kaip ir OTS atveju, priėjo išvados, kad vienintelis kelias Dangui pasiekti, iš esmės, tėra ritualizuota savižudybė, tuo tarpu kai kiti į Kanungu susibūrę žmonės, nė neįtardami, jog jiems bus „padėta“ numirti (o „išdavikai“ – linčiuojami), tiesiog norėjo būti Mergelės Marijos apsireiškimo liudininkais. Šiuo metu toks OTS atsitikimui giminingas įvykių scenarijus yra labiausiai tikėtina versija, nors ir išlieka paslaptimi tai, kaip tiksliai reiktų paaiškinti masines kapavietes; taip pat neatsakytas lieka ir klausimas ar Ugandoje nužudytų „išdavikų“ skaičius tikrai viršijo nusižudžiusių „ištikimiausių“ narių skaičių.

Kaip minėta, šie keturi atsitikimai ne tik sustiprino antikultinius judėjimus (ypač Europoje, Azijoje ir Afrikoje, tuo tarpu kai Jungtinėse Valstijose Dangaus vartų sukelta reakcija buvo neabejotinai silpnesnė), bet lėmė net ir kelių vyriausybių antikultinius veiksmus. Per šią, antrąją kovą su kultais išsivystė du skirtingi (jų nederėtų painioti) antikultiniai modeliai, bandantys paaiškinanti įvykusias tragedijas bei užsitikrinti paramą didesniems antikultiniams žygiams. Pirmuoju modeliu buvo grįžtama prie klasikinių smegenų plovimo teorijų, kurias populiarino JAV antikultinio judėjimo radikalai, 1990 m. teisme pralaimėję Fishman bylą. Šios teorijos postulavo, jog tokių kraštutinių veiksmų kaip ritualizuota savižudybė ar žmogžudystė galėtų griebtis nebent žmogus, kuriam melagingas guru praplovė smegenis. Taigi, pastaruoju atveju, į šias tragedijas buvo žiūrima kaip į neabejotiną smegenų plovimo įrodymą.

Kadangi, anot tokios teorijos šalininkų, smegenų plovimas taikomas ir šimtuose kitų judėjimų, būtina, – siekiant užkirsti kelią kitoms galimoms tragedijoms, – priimti atitinkamus, prieš smegenų plovimą, nukreiptus įstatymus. Europoje šios teorijos pagrindinis gynėjas buvo pranzūcų psichiatras Jean-Marie Abgrall’as (1996, 1999 m.). Nepaisant teisinių nesėkmių, taip pat ir 2001 m. teismo nutarties (jo ataskaitoje į tai net neatsižvelgta), kuri pripažino, jog prancūzų konduktorius Michel Tabachnik’as (vienintelis likęs gyvas OTS lyderis, kuris buvo teisiamas Grenoblyje), siekdamas išprovokuoti savižudybes Saulės Šventykloje, nenaudojo jokių smegenų plovimo technikų, Abgrall’as, turėjęs stiprią įtaką rengiant parlamentinę ir administracinę ataskaitas, kurios buvo publikuotos Prancūzijoje (Assemblée Nationale 1996 ir 1999 m.), Belgijoje (Chambre des Répresentants de Belgique, 1997) ir Šveicarijoje, Ženevos Kantone (Audit sur les dérives sectaires, 1997) (reikia pasakyti, jog kitų Europos šalių raportai iš dalies buvo kur kas santūresni: žr. Richardson ir Introvigne, 2001), nenuleido rankų. Abgrall’as taip pat yra Prancūzijos vyriausybinės institucijos pavadinimu „Misija kovai prieš kultus“ (Mission interministerielle de lutte contre les sectes) įtakingas narys, turėjęs didelę įtaką ir 2001 m. gegužės 30 d. Prancūzijos antikultinio įstatymo sukūrimui. Bbe kita ko, jis buvo dar ir Prancūzijos Baudžiamojo Kodekso 223 skyriaus pataisos, – pagal kurią „psichologinio pavergimo“, naudojant „stiprų spaudimą“ ar „manipuliavimo bausmėmis technikas“, atveju turi būti skiriama trijų metų trukmės įkalinimo bausmė, – iniciatorius.

Kito tipo antikultistiniai, neparemti smegenų plovimu, tragedijų aiškinimo modeliai yra atstovaujami padrikai veikiančios skeptikų ir sekuliarių humanistų koalicijos, kurios pagrindinis atstovas yra Haifos Universitete dirbantis psichologas Benjamin Beit-Hallahmi. Septintajame dešimtmetyje per „pirmąją kovą su kultais“  Beit-Hallahmi pasitarnavo diskredituojant smegenų plovimo šalininkų argumentus. Jis buvo vienas tų kviestinių ekspertų, kurių ypatingai negatyvūs pasisakymai įtakojo tai, kad 1987 m. Amerikos psichologų asociacija DIMPAC (Deceptive and Indirect Methods of Persuasion and Control*) ataskaitą, – pristatytą komisijos, kuriai vadovavo Margaret Singer (pagrindinė Jungtinių Valstijų antikultinio judėjimo figūra bei antikultinių smegenų plovimo teorijų aiškintoja), – pripažino nepagrįsta. Viename iš dviejų 1994 m. ieškinių iškeltų keletui mokslininkų asociacijų bei atskiriems mokslininkams Margaret Singer tvirtino, jog „remiantis jos turima informacija bei įsitikinimais, Beit Hellahmi tuo metu [1987] jau buvo užsitarnavęs psichologinę prievartą naudojančių kultų, kurių atžvilgiu pagal DIMPAC buvo iškelti kaltinimai bei atliekamas tyrimas, gynėjo akademinę reputaciją“ (Singer ir Ofshe 1994, 19 [Nr. 105]). Per „antrąjį kovą su kultais“ Beit-Hallahmi nė per nago juodymą nepakeitė gerokai anksčiau susidarytos nuomonės apie smegenų plovimą. Iš esmės jis siūlė kur kas paprastesnį tragedijų, o ir apskritai kultų radimosi, paaiškinimą. Anot jo, savižudybes ir žmogžudystes galima paaiškinti tuo, jog kultų vadovai, kaip ir jų pasekėjai, buvo paprasčiausiai „nesveiki“; taip pat tuo, jog jie, be viso šito, buvo dar ir pinigų ištroškę „nedorėliai“ bei sukčiai. Savo straipsniuose Beit-Hallahmi smarkiai kritikuoja naujų religinių judėjimų (NRJ) tyrinėtojus, jog šie nematą akivaizdaus dalyko, t.y. to, kad kultų vadovai yra paprasčiausi pamišėliai. „Marshall Applewhite’as, lygiai kaip ir David Koresh’as, buvo bepročiai“; „pamišimo, kaip tokio, nepripažinimas glaudžiai siejasi su grupinės patologijos nepripažinimu, bet juk šią patologiją pastebi kiekvienas, išskyrus NRJ tyrėjus“ (Beit-Hallahmi 2001). Pasekėjai, klausantys pamišusių guru, tai daro todėl, kad jų vadovai, kaip ir jie patys, turi vienodą „patologiją“. Tik „parsidavėliai“ NRJ tyrinėtojai šito ir vėl nemato: „advokatavimas NRJ ir juose atsidūrusių ieškotojų psichopatologijos nepripažinimas yra susiję.

Nenorėjimas pripažinti NRJ priskiriamos kenksmingos veiklos taip pat siejasi su NRJ narių patologijos nepripažinimu“. Be to, Beit-Hallahmi įsitikinęs, jog dauguma kultų vadovų yra „apgaudinėjantys aktoriai“ ir „religiniai sukčiai“; be abejo „kaip rodo Luc Jouret atvejis, viename asmenyje puikiausiai gali sugyventi ir pamišėlis, ir sukčius“. Žydų mokslininkas mano, kad šitoks jo paaiškinimas galioja, toli gražu, ne tik toms grupėms, kurių egzistavimas baigėsi savižudybėmis ar žmogžudystėmis. Šis paaiškinimas gali būti pritaikytasis ir kur kas platesnėje sferoje. Štai ir mormonų pranašas Joseph Smith (1805-1844), ar viena pirmųjų sekmininkų lyderių Aimee Semple McPherson (1890-1944) yra dažnai apibūdinami kaip „begėdiški sukčiai ir apgavikai“. Beit-Hallahmi pašiepdamas mokslininkus ironizuoja: „Aum Shinrikyo buvo išimtis, Saulės Šventykla buvo išimtis, David Koresh buvo išimtis (...) ir taip toliau ir panašiai“. Tokie incidentai, jo galva, yra aiškiausiai būdingi apskritai visiems „kultams“. Jis tvirtina, kad „kiekvienu konkrečiu atveju priešiškai nusistačiusių pašaliečių, kritikų ir skeptikų tvirtinimai kartais būdavę arčiau tikrovės nei kieno kito“. Iš esmės, Beit-Hallahmi’o apibendrinimai siekia dar plačiau. „Kaip turėtume suprasti religinį atsivertimą?“ – klausia jis ir pats tuoj atsako – „Atsivertimas tai išskirtinis (kai kas net sakytų – nenormalus) elgesys, pasitaikantis labai mažam tikinčiųjų procentui“. Atsivertimas yra ne šiaip „ypatingai retas“ reiškinys, dar daugiau – „psichopatologija“ yra esminė jo priežastis. Žinoma, kas nors galėtų čia paprieštarauti sakydamas, jog, tokiu atveju, „psichopatologija“ yra ganėtinai smarkiai paplitęs reiškinys.  Beit-Hallahmi su tuo visiškai sutiktų. „Nelaimei“ – rašo jis – „šizofrenija nėra socialinis konstruktas, visose visuomenėse ji yra paplitusi pastoviu 1 prie 100 (...) santykiu. Todėl kiekvienoje kartoje ir kiekvienoje kultūroje tam tikra žmonijos dalis, susidūrusi su realybe, pasiekia atitinkamą savidestruktyvios regresijos laipsnį“. Taigi, matome, kaip čia suprantamos religinio atsivertimo (sutinkamo tiek kultuose, tiek ir apskritai) priežastys.

Be abejo, abi teorijos susilaukė NRJ tyrinėjančių mokslininkų (kurie, be to, turėjo gintis nuo internete prieš juos antikultininkų nuolat vykdomų ad hominem išpuolių) kritikos. Jie teigė, kad abu modeliai tuo pačiu metu paaiškina ir per daug ir per mažai. Per da ug – nes, iš esmės , jie abu yra bendro pobūdžio teorijos apie religiją, kurios, tiesa, atspindi ir išankstinį nusistatymą apskritai prieš religiją kaip tokią. Juk Beit-Hallahmi absoliučiai visus religinio atsivertimo atvejus kildina iš psichopatologijos. Panašiai samprotauja ir Abgrall’as (1996, 1999), kuris turėdamas galvoje, jog smegenų plovimas ir gryna beprotybė nėra tapatūs dalykai, į smegenų plovėjų sąrašą įtraukia ir mormonus, sekmininkus, Amerikos evangelikalus bei platų spektrą kitų religijų išpažintojų. Vis dėlto, šios teorijos yra perdėm bendro pobūdžio, todėl jos nepajėgia paaiškinti, kas gi iš tiesų skiria judėjimus, galinčius paskatinti masines žmogžudystes bei savižudybes, nuo įstatymų besilaikančių religinių grupių. Beit-Hallahmi tvirtinimu, tiek mormonų pranašas Joseph Smith’as, tiek OTS lyderiai buvę sukčiai ir apgavikai; Abgrall’o nuomone, tiek mormonai, tiek Saulės Šventykla naudojo smegenų plovimą. Tačiau taip ir lieka neaišku, kodėl, pavyzdžiui, mormonai niekad nesurengė masinių savižudybių ar žmogžudysčių, o Saulės Šventyklos nariai – surengė. Beit-Hallahmi raginimas, kad reikia remtis buvusių narių, antikultininkų bei žurnalistų, – kurie, esą, kaip taisyklė, yra patikimesni, nei NRJ tyrinėjantys mokslininkai, – neigiamais pasisakymais, taip pat nėra labai naudingas. Vieninteliu Aum Shinri-kyo atveju, mokslininkai, skirtingai nuo žurnalistų, klydo, nenorėdami pripažinti nusikalstamos judėjimo veiklos.  Tuo tarpu kai Dangaus vartų judėjimas po aštunto dešimtmečio antikultininkų ir žurnalistų buvo beveik visiškai ignoruojamas; šios grupės ankstyvąją veiklą neabejotinai kruopščiau apibūdino moksliniai Robert Balch’o darbai, nei keli to meto sensacijų besivaikančių žurnalistų straipsniai.

Ugandos Dešimties Dievo įsakymų atstatymo judėjimas prieš savo sukeltą tragediją buvo menkai žinomas tiek mokslininkams, tiek antikultininkams. Saulės Šventyklos judėjimas buvo patyrinėtas vienintelio mokslininko (Mayer 1993), kuris vienas sugebėjo surinkti daugiau informacijos apie judėjimo praeitį nei keli Kvebeke bei kitur apie šį judėjimą rašantys antikultininkai ir žurnalistai. Žinoma, Mayer nenuspėjo masinių savižudybių bei žmogžudysčių, tačiau to nepadarė ir antikultininkai ar žurnalistai (kai kurie jų ganėtinai smarkiai klydo, kaltindami judėjimą rengiant teroristinius išpuolius Kvebeke).

Apskritai kalbant, būtų sunku imtis rimtai įtikinėti, jog, pavyzdžiui, apie mormonus patikimesnę informaciją galima gauti iš antimormoniškų šaltinių, nei iš išsamios mokslinės literatūros apie šią religiją; tai būtų tas pats, kas teigti, jog norint susipažinti su Romos Katalikų Bažnyčia, reikėtų pradėti nuo antikatalikiškos literatūros skaitymo.

Kitas svarbus mokslinės kritikos, iškeltos antikultininkams, momentas glūdi tame, jog kalbėti apie judėjimą, atsižvelgiant tiktai į jo vidinę dinamiką, yra truputį naivu; juk, iš esmės, visiems judėjimams įtakos turi jų ir visuomenės nuolatinė tarpusavio sąveika. Waco įvykiai, be abejonės, yra chrestomatinis to pavyzdys; esama net smarkiai paplitusios nuomonės, jog šios tragedijos buvo galima išvengti, jei tik jėgos struktūros būtų elgęsi apdairiau bei atsargiau. Taip pat esama rimtų argumentų, – jie smulkiai išdėstyti Catherine Wessinger paskelbtose studijose (1999, 2000), – už tai, jog Saulės Šventyklos atveju policijos priekabumas bei keletoje šalių kilę priešiški veiksmai nulėmė tragišką įvykių baigtį. Kitais atvejais (pavyzdžiui, Dangaus vartų atveju, tikras priešiškumas jų atžvilgu buvo sumažėjęs iki minimumo ir liko pastebimas tik internete; apie Ugandą čia išvis sunku ką pasakyti) vien įsivaizduojamas priešiškumas gali labai daug ką nulemti. Kad ir kaip būtų, išlieka klausimas, kodėl susidūrusios su priešiškumu, – ar net su atviru persekiojimu, – vienos grupės ima smurtauti, o kitos į jį reaguoja pakankamai šaltai. Juk, pavyzdžiui, Jehovos liudytojams, nors ir patyrusiems kur kas žiauresnius persekiojimus (prisiminkime ir šio tikėjimo išpažintojų egzekucijas, kurias, karo metu, vykdė tiek totalitarinės, tiek demokratinės santvarkos), negu Aum Shinri-kyo ar Saulės šventyklos nariai, nė į galvą neatėjo atsakyti į tai teroristiniais išpuoliais ar kolektyvinių savižudybių surengimu. Neabejotinai tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų religinių judėjimų. Tačiau, ką bendra turi tokios grupės, kaip Saulės šventykla, Aum Shinri-kyo, Dangaus vartai ir Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo judėjimas? Kokie bendri požymiai, jei tik tokių išvis esama, galioja šioms grupėms, o šimtams kitų, visame pasaulyje paplitusių naujų religinių judėjimų – ne? Be abejo, šis klausimas turi milžinišką svarbą ir teisėtvarkos institucijoms. Juk po Waco įvykių net FTB pripažino, jog dalis problemos glūdėjo tame, kad biuras neturėjo pakankamai informacijos apie naujus religinius judėjimus, ir kad buvo katastrofiškai suklysta, pasiremiant vien antikultininkų duomenimis. Dėl to užmegzti ryšiai su Amerikos religijų akademija (American Academy of Religion) bei su keletu atskirų mokslininkų, o paskutinio amžiaus dešimtmečio pabaigoje buvo suformuota jau ir nuosekli bendradarbiavimo programa su naujus religinius judėjimus tyrinėjančiais mokslininkais [1]. Susitikimų su mokslininkais metu FTB (o vėliau tai darė ir kitų valstybių Valstijų teisėtvarkos institucijų atstovai) siekė išsiaiškinti modelį, kuriuo būtų įmanoma identifikuoti tuos retus religinius judėjimus, kurie, paskatinti tam tikrų iš išorės nulemtų aplinkybių, ryžtųsi imtis smurto. Taip pat biuro agentai teigė, jog bet koks modelis, besiremiantis išankstine prielaida, kad visos religijos, taip pat ir šimtai naujų religinių judėjimų ar „kultų“ ilgainiui gali griebtis smurto, teisėtvarkai yra bevertis, kadangi visame pasaulyje nėra nė vienos teisėtvarkos institucijos, kuri turėtų pakankamai išteklių šimtams judėjimų sukontroliuoti. FTB rūpėjo išsiaiškinti aiškias ribas. Tuo tarpu, Prancūzijos valdžia nuolatos atsisako bendradarbiauti su įvairiataute naujų religinių judėjimų tyrinėtojų (pastaruosius ji laiko samdomais kultų įrankiais) bendruomene; vis dėlto ir Prancūzijoje randasi balsų raginančių teisėtvarkos institucijas bei antikultines įstaigas veikiau savo dėmesį sutelkti ties keliais „neabejotinais kultais“ (sectes absolues), nei švaistyti jį 173-ims 1996 m. parlamentinėje ataskaitoje paminėtiems (į šį skaičių įeina ir 1999 metais minėtą sąrašą praplėtusios grupės) judėjimams (žr. Hervieu-Léger 2001, 51-52). Problema Prancūzijoje akivaizdi: kokios informacijos pagrindu galima taikyti „neabejotino kulto“ apibrėžimą? Jei tokią informaciją rinks tie patys nepatikimi antikultiniai šaltiniai, kurie įtakojo ir 1996 bei 1999 metų ataskaitas, tai nereikia net sakyti, kad šios žinios bus ne ką patikimesnės už jas teikiantį šaltinį. Žinoma, šitai dar nereiškia, jog yra neįmanoma identifikuoti, kokie religiniai judėjimai, susidūrę su tam tikrais vidiniais ar išoriniais įvykiais, imtų skatinti savižudybes, žmogžudystes ir teroristinius išpuolius.

Mayer’is ir aš pabandėme aiškintis, kas galėjo būti bendra tarp Saulės šventyklos, Dangaus vartų ir Liaudies šventyklos Jonestown’e. Mes priėjome išvados, jog tokius jų poelgius įtakojo ne tik iš išorės kylantys grasinimai, bet ir judėjimų teologija skatinusi jų narius žvelgti į save kaip esančius „ne nuo šio pasaulio“. Tai, savo ruožtu, leido jiems daryti išvadą, kad, – kaip rašoma viename Dangaus vartų dokumente, – „mums nėra kur eiti, nebent – dangun“; ypatingai tai galioja tada, kai nuo grupės atsimeta kurie nors jai svarbūs nariai. Taip pat mes priėjome išvados, kad ir „smarkus susvetimėjimas su šiuo pasauliu, buvusių narių, puikiai pažįstančių situaciją grupėje, kritika, išorinė grėsmė (ji gali būti tiek reali, tiek įsivaizduojama) bei įsitikinimas, jog nėra kito kelio, „nebent – dangun“, sudaro idealią aplinkybių, kurios negausiuose religiniuose judėjimuose veda prie savidestrukcijos ir nusikalstamų veiksmų, kombinaciją“ (Introvigne ir Mayer 2001). Nekreipdami dėmesio į retoriką apie „pamišusius guru“, mes teigėme ir tai, kad „grupės lyderis(o ir jo psichinė būsena) nulemia paprastų jos narių apsisprendimą – griebtis radikalių priemonių ar, kiek tai įmanoma, tvarkytis pagal susiklosčiusias aplinkybes, net jei jos ir nepalankios“. Esu įsitikinęs, jog tolesniems tokio pobūdžio tyrinėjimams yra svarbus tiek vaisingo mokslininkų, tiriančių NRJ, ir teisėtvarkos institucijų bendradarbiavimo išlaikymas, tiek visaverčio dialogo tarp tų pačių mokslininkų, nuosaikesnių kultų atstovų ir „kultų kritikų“ bendruomenės (nepainioti jos su ekstremistiškai nusiteikusiomis grupelėmis, kurios užsiima nešvariomis ad hominem atakomis bei atvirai remia vyriausybių vykdomus religinių mažumų persekiojimus Prancūzijoje, Rusijoje ar Kinijoje) skatinimas. Asmeniškai aš manau, jog geras žingsnis link tokio dialogo būtų iš naujo permąstyti originalią akademinę literatūrą apie mąstymo reformą ir totalitarinį poveikį. Tiek per pirmąjį, tiek per antrąjį kultų karus nebrandi smegenų plovimo šalininkų retorika labai dažnai pagalbon pasitelkdavo tokių autorių kaip Robert Jay Lifton’o bei Edgar H. Schein’o mintis. Kaip aiškiai parodė Dick Anthony (1996), nepaisant to, kad tiek Lifton’as, tiek Schein’as į „kultus“ žiūrėjo nepalankiai bei patys retkarčiais išreikšdavo tam tikrą pritarimą kai kurioms antikultinėms iniciatyvoms, tačiau à la Lifton’o ar Schein’o maniera išsakyti argumentai (paremti idėja, jog atsivertimas į kultą esąs nesąmoningas veiksmas, bet iš šalies panaudotų galingų manipuliacinių technikų rezultatas) smegenų plovimo ir totalitarinio poveikio naudai neabejotinai nesutampa su pačių šių autorių mintimis.

Pats Lifton’as įspėjo, kad nederėtų „vartoti žodžių smegenų plovimas, kadangi jie sukelia daug painiavos ir nėra tiksliai aišku ką jie žymi“ (Lifton 1987, 211), o Schein’as (1961, 254) netgi išjuokė banalias smegenų plovimo teorijas pavadindamas jas užmaskuotomis „demonologijomis“. Pačių jų pateikti modeliai yra kur kas sudėtingesni, paremti prielaida, jog į totalitarines ideologijas ar religijas pasineriama dėl keleto reiškinių tarpusavio sąveikos; šie reiškiniai – tai ir įtikinėjimo technikos, kurios tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai skiriasi nuo technikų plačiai naudojamų ir kitose socialinėse aplinkose, ir įgimti individualūs faktoriai (daugelis jų interpretuojami pagal psichoanalitinį Erik H. Erikson’o [1902-1994] modelį, kuris savo ruožtu grindžiamas vaikystėje turėtomis problemomis), ir tam tikra filosofinė savastis, t.y. „ įgimtas polinkis tokioms ideologijoms“ (Anthony 1996, 125; žr. Lifton 1989 ir Schein 1961). Savo originaliąją, 1961 metais pasirodžiusią knygą Schein’as (1961, 285) baigė pareikšdamas, jog mes, vakariečiai, nepalankiai žiūrėdami į Komunistinėje Kinijoje praktikuojamą „prievartinį įtikinėjimą“, iš tiesų nepritariame tik tokių įtikinėjimų turiniui, tuo tarpu kai pats šis veiksmas ne daug kuo skiriasi nuo procesų aptinkamų ir Vakaruose. „Pabrėždami tokios įtakos turinį“ – rašo Schein’as – „mes dažnai linkdavome išleisti iš akių pačios įtakos darymo prigimties panašumus. Juk religiniuose ordinuose, kalėjimuose, mokymo įstaigose, psichiatrinėse ligoninėse ar [Kinijoje veikiančiuose] mąstymo reformavimo centruose atliekamų praktikų turinys yra be galo skirtingas. Tačiau visur čia pasireiškiantys įtakos darymo būdai yra stulbinančiai panašūs. O tai faktas, kuris rimtai įspėja neleisti, kad mūsų moraliniai ir politiniai įsitikinimai sąlygotų mokslinį požiūrį į Kinijos komunistų praktikuojamą psichologinę prievartą“.

Visai neseniai Lifton’as (1999), skyręs savo dėmesį Aum Shinri-kyo, pripažino, jog norint nustatyti ribą tarp nusikalstamų „kultų“, tokių kaip Japonijoje liūdnai pagarsėjusi grupė, ir šimtų kitų grupių, – jas jis taip pat laiko „kultais“, kurie yra „totalistiniai“, propaguojantys psichologinį spaudimą, bet nebūtinai užsiimantys neteisėta veikla, „tačiau nepaisant to, vis tiek smerktini“, – reikia apsibrėžti tam tikrus kriterijus (Lifton 1987, 211; apibūdinimu „totalistinis“ Lifton žymi tokius reiškinius kaip protestantiškas fundamentalizmas, islamiškas fundamentalizmas bei tokias politines ideologijas kaip „nuklearizmas“ ar plačiai žinomas mirties bausmių propagavimas Amerikoje). Nors Lifton’o atliktos istorijos su Aum Shinri-kyo įvykių rekonstrukcija ir susilaukė kitų tyrinėtojų kritikos (žr. Reader 2000), pats jo mėginimas iš gausaus „kultų“ pasaulio bei totalistinių grupių išskirti tam tikrą „pasaulį griaunančių kultų“ subkategoriją, kurią charakterizuoja „guru autoriteto suabsoliutinimas“ (totalized guruism), „guru autoriteto agresyvumas“ (attack guruism) ir prievarta, mano galva, nurodo į dėmesio vertą tyrimų sritį. Lifton’as (1999, 202-213) išvardija septynis „pasaulį griaunantiems kultams“, kuriuos atstovauja ir Aum Shinri-kyo, būdingus bruožus: 1) „guru autoriteto suabsoliutinimas“, tai savybė, pasižyminti visiškai „desimbolizuotu“ kraštutiniu „nėra dievybės aukštesnės už guru“ (no deity beyond the guru) principu, t.y. kai tiek pats guru, tiek jo mokiniai yra praradę gebėjimą tikrovę atskirti nuo metaforos; 2) „apokaliptinio įvykio ar įvykių, kurie sunaikins pasaulį, idant šis atsinaujintų, vizija“; 3) „ideologija žudyti vardan išgydymo, žudyti ir žlugdyti pasaulį iš altruistinių paskatų“; 4) „bekompromisiškai pasaulį atmetantis apsivalymas“; 5) „noras disponuoti pavojingiausiais ginklais“ (nuo zarino dujų iki atominės bombos); 6) „bendra įsivyravusi agresyvumo būsena“, kada nebelieka jokių skrupulų neteisėtiems veiksmams atlikti; 7) „pretenzija į absoliučią neginčijamą tiesą“ susijusi su technikos priemonių (Aum Shinri-kyo atveju, – haliucinogeninių medžiagų) panaudojimu, siekiant transformuoti pasekėjus bei įvykdyti „kraštutinę technokratinę manipuliaciją“.

Nesunku pastebėti, jog dauguma šių kriterijų (jei ne visi) yra orientuoti į turinį. Tuo tarpu kai smegenų plovimo teorijos šalininkų retorika pretenduoja išlikti neutrali turinio atžvilgiu ir telkti dėmesį veikiau ties praktikuojamais veiksmais (t.y. manipuliacinių ir neteisėtų technikų naudojimą), nei tikėjimu, kai tiek Lifton’as, tiek Schein’as turinį laiko esminiu faktoriumi. Anot Schein’o (1961, 277), nevykusių smegenų plovimo teorijų skelbėjai klysta įrodinėdami, jog technikos, kurias naudoja „tokie įvairiaspalviai [vakarietiški] dariniai, kaip mokslo ar religinio ugdymo įstaigos, ligoninės, prekyba užsiimančios institucijos ir [Kinijos] mąstymo reformavimo centrai yra iš esmės skirtingi dalykai“ ir, kad mąstymo reformavimo procese yra naudojamos kažkokios paslaptingos, ezoterinės priemonės užtikrinančios šio metodo sėkmę. Iš tiesų, taip visai nėra; priešingai „tai, kas tokius procesus, kaip mokymas, gydymas, etc. daro skirtingus [nuo kiniškos mąstymo reformavimo praktikos ir] vieną nuo kito yra jų tikslai ir medžiagos, kuri naudojama reikalingiems rezultatams pasiekti, turinys“. Mes (t.y. 1961 m. Amerikoje vyraujanti viešoji nuomonė), dėsto Schein’as, smerkiame kinišką mąstymo reformavimą dėl to, kad čia pasitelktomis technikomis siekiama įtikinti kalinius, – kurie yra tiek kinai, tiek amerikiečiai, – jog komunizmas yra teisinga ideologija, jog Jungtinės Valstijos yra imperialistinė, karą kurstanti valstybė, tuo tarpu, pritariame tokių pačių metodų taikymui kalėjimuose, karo akademijose bei panašiose institucijose, kai jais siekiama priešingo tikslo, t.y. įtikinti kalinius ar kursantus, kad amerikietiškas gyvenimo būdas yra pozityvi ir patraukli gyvensena. Lifton’as „pasaulį griaunančius kultus“ smerkia ne tik dėl kankinimų praktikos ir narkotikų vartojimo (kas, kaip jis teigia, pasitaiko, bet nebūtinai), tačiau ir dėl to, kad jie skleidžia tokią ideologiją, kuri racionalizuoja neteisėtus veiksmus bei moko, jog ritualizuotas žudymas gali turėti šventą tikslą ir būti naudingas patiems nužudytiesiems. 

Be abejonės, nėra lengva numatyti, kurie religiniai judėjimai ilgainiui gali linkti į terorizmą, smurtą ar savižudybes. Visi modeliai, bandantys tai išspręsti, yra tik eksperimentiniai: jokia prognozė negali būti visiškai patikima, juk ir žmonių elgesys dažnai yra nenuspėja mas. Kita vertus, lyginamoji paskuti niojo amžiaus dešimtmečio tragiškų įvykių studija bei naujas žvilgsnis į taip dažnai klaidingai suprantamą Lifton’o ir Schein’o autorinę literatūrą mąstymo reformavimo ir psichologinio spaudimo mąstymo reformavimo ir psichologinės įtakos tema, gali pasitarnauti einant prie išvados, jog yra bergždžia imtis pranašauti apie ateityje galinčią pasireikšti prievartą, remiantis modeliais, kuriuose visiškai nekreipiant dėmesio į judėjimo skelbiamo mokymo turinį, susitelkiama tiktai ties įtikinėjimo ir įtakos darymo technikomis ar psichologine (jei ne psichopatologine) grupės lyderio būsena. Juk tiek Lifton’as, tiek Schein’as galiausiai priėjo išvados, kad, nors ir būtina tirti įtakos darymo technikas, tačiau svarbiausias veiksnys, verčiantis religinį ar politinį judėjimą griebtis atitinkamų veiksmų, yra pats jo mokymas, o ne tai, kokiu būdu šį mokymą priėmė grupės nariai. Tai reiškia, jog tiek socialinių mokslų atstovai, tiek kultų kritikai turėtų rasti naują pagrindą dialogui, gilindamiesi labiau į kiekvieno konkretaus judėjimo mokymo turinį, užuot koncentravęsi vien tik ties tokių grupių naudojamomis įtikinėjimo ir socializacijos technikomis.

Akivaizdu, jog tikslas stotis ant šitokio pagrindo nėra teologiškai ar filosofiškai įrodyti vienos ar kitos tokios grupės mokymo teisingumą ar klaidingumą. Tačiau nors šitai ir išliks svẽtima tiek atsiribojusiai nuo išankstinių vertinimų mokslininkų bendrijai, tiek sekuliarių kultų persekiotojų veiklai, abi šios stovyklos turėtų prieiti nuomonės, kuri būtų visiškai legitimuota, jog tam tikri istoriniai bei socialiniai dėsningumai, o ne kas kita turėtų būti pagrindinis veiksnys, leidžiantis daryti išvadą apie vieną ar kitą doktriną, kad ši, skirtingai nuo kitų, yra labiau linkusi ateityje krypti į savidestrukciją ir smurtą.

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Massimo Introvigne - teisininkas ir sociologas, dirba Turine, Italijoje. Tarptautinės naujojo religingumo tyrinėtojų organizacijos (Center for Studies on New Religions – CESNUR) vadovas. M.Introvigne yra parašęs daugiau nei 10 knygų bei keliasdešimt straipsnių įvairiomis šiuolaikinio religingumo temomis. Pranešimas, skaitytas 2001 m. rugpjūčio 21 d. pirmojoje Tarptautinės religijos sociologų draugijos XXVI konferencijos, vykusios Ixtapan de la Sal’e (Meksikoje), plenarinėje sesijoje. Angliškas tekstas publikuotas CESNUR svetainėje. Lietuviško straipsnio vertimo autorinės teisės priklauso NRTIC.