Nauja ateizmo banga

Versija spausdinimui

Įžūlėjantis ateizmas dabartiniame kultūrų susidūrime perima tikinčiųjų uolumą – aršūs netikintieji iš naujo stoja į mūšį dėl religijos vietos Europoje.

Iki renginio pradžios likus keturiasdešimčiai minučių, Kano (Caeno) universiteto Alexis‘o de Tocqueville‘o auditorija jau buvo pilna žmonių. Pirmoje eilėje įsitaisęs gerbėjas paruošė videokamerą. Garso inžinierius tikrino mikrofonus.

Pasirodymo žvaigždė – Michelis Onfray, filosofijos garsenybė ir Prancūzijos karingojo ateizmo vyriausiasis kunigas. Apsirengęs visiškai juodai, dideliais žingsniais jis užkopia ant scenos ir nužvelgia nuolankią minią, atėjusią paklausyti vienos iš jo kas dvi savaites rengiamų dvi valandas trunkančių paskaitų. Šis paskaitų ciklas, pavadintas „hedonistinė filosofija“, transliuojamas ir per valstybinę radijo stotį. „Galėčiau įkurti religiją“, - sako filosofas.

Keturiasdešimt aštuonerių metų M. Onfray yra išleidęs trisdešimt dvi knygas, šiandien jis stovi įdomaus ir sparčiai plintančio Europos reiškinio priešakyje. Tasai reiškinys – uolus netikėjimas Dievo.

Pasyvus abejingumas tikėjimui beveik ištuštino Europos bažnyčias. Tačiau debatai apie religiją šiuo metu yra daug intensyvesni ir triukšmingesni nei pastaraisiais dešimtmečiais.

Iš dalies religija, kaip svarbus klausimas, iš naujo iškyla dėl augančių bei aikštingų musulmonų bendruomenių, kurios Europai kelia nerimą, taip pat iš baimės, kad tikėjimas vėl įsitvirtina politikoje bei viešajame gyvenime. Visa tai prisideda prie karingojo ateizmo augimo. T.y. tokio ateizmo, kuris ne šiaip ignoruoja religiją, o su ja kovoja.

Karen Armstrong, buvusi katalikų vienuolė ir produktyvi religijos temomis rašanti britų autorė, pastarąją tendenciją vadina „misionieriškuoju sekuliarizmu“. Pasak Armstrong, pastarasis reiškinys atkartoja krikščionybės, islamo bei marksizmo užsidegimą. Jų visų branduolyje glūdi reikmė atversti netikinčiuosius į savo pasaulėžiūrą.

M. Onfray tvirtina, kad ateizmas stojo į „lemiamą mūšį“ su „teologijos hocus pocus“ ir privalo sutelkti savo pajėgas. „Nebegalime toleruoti neutralumo ir palankumo“, - skelbia jis savo veikale „Traité d’athéologie“, arba „Ateisto manifeste“, kuris Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje tapo bestseleriu. „Neramūs mūsų gyvenimo laikai rodo, kad permainos jau čia pat, atėjo naujos tvarkos laikas“.

Kaip ir daugelio su tikėjimu susijusių kovų atveju, Europoje vykstančios tikėjimo ir netikėjimo grumtynės taip pat atstovauja ir kitiems konkretiems klausimams, kurie toli pranoksta antgamtiškumą. Dabartiniu atveju kalbama apie mūšį dėl žemyno tapatybės įvardijimo.    

Prabėgus pusei amžiaus, kai 1957 m. Romos Sutartis paklojo pamatą dabar jau dvidešimt septynias valstybes vienijančiai Europos Sąjungai, Europa užsitikrino taiką ir klestėjimą. Tačiau ji visai nėra tikra dėl to, kas dar, išskyrus ekonominius interesus, sieja šį bloką. Pasak K. Armstrong, „vyksta didžiulė kova dėl Europos civilizacijos apibrėžimo“.

Praėjusį mėnesį Londone surengti vieši debatai „Verčiau atsikratykim religijos“, juose žymiausi Britanijos ateistai susirėmė su tikėjimo gynėjais. Bilietai į šį renginį kainavo beveik keturiasdešimt svarų, tačiau debatus pamatyti norėjo tokia daugybė žmonių, kad teko paieškoti didesnės salės, kad tilptų daugiau nei du tūkstančiai žiūrovų. Ir vis tiek buvo išparduoti visi bilietai. Žiūrovai debatų laimėtojais 1205 prieš 778 balsus, susilaikius tik keletui balsuotojų, paskelbė ateistus.

Vokietijoje vienas turtingas baldų gamintojas finansuoja „Apšvietos smegenų centrą“ – mokslininkų ir kitų religiją nuvainikuoti pasiryžusių asmenų grupę. Grupė pavadinta Giordano Bruno vardu. Šis XVI a. filosofas bei kosmologas buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas.

Italijoje vienas aršus netikintysis kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kaltindamas Katalikų Bažnyčią apgavyste – anot to italo, iš tiesų Jėzaus nebuvo.

Didžiąją dalį pastarojo meto polemikos itin paskatino islamo baimė. Europoje šiuo metu gyvena nuo penkiolikos iki dvidešimties milijonų musulmonų, jų skaičius sparčiau auga, jie tampa labiau girdimi, o kai kuriais atvejais ir vis religingesni. Susidūrimas taip pat remiasi ir aštresne konfrontacija, kuri siekia Europos Apšvietą, XVIII a. intelektualų judėjimą, skelbusį proto viršenybę prietarų atžvilgiu.

„Mūšis dėl religijos prasideda iš naujo. Jis bus nelengvas“, - teigia Terry Sandersonas, Britanijos nacionalinės sekuliaristų draugijos prezidentas. Ši organizacija buvo įkurta XIX a., tačiau pastaruoju metu įgavo naujų jėgų. Per pastaruosius ketverius metus jos narių skaičius padvigubėjo, pasak T. Sandersono, dabar ji vienija per septynis tūkstančius narių. Atsivertėliams iš krikščionybės draugija išrašo „krikšto panaikinimo“ pažymėjimą. „Padaryk tai oficialiai!“, - ragina draugijos tinklalapis www.secularism.org.uk.

Ateizmas sulaukė daug dėmesio, kai praėjusių metų pabaigoje popžvaigždė Eltonas Johnas viename interviu pareiškė, kad organizuota religija žmones paverčia „neapykantos pritvinkusiais lemingais“ ir turėtų būti uždrausta.

Antireliginė slinktis prasismelkė netgi į Europos musulmonų bendruomenę. Vasario mėnesį Mina Ahadi, Irane gimusi musulmonė, Kelne, Vokietijoje, įsteigė pirmą musulmoniškos kilmės ateistų organizaciją – Nacionalinę buvusių musulmonų tarybą. Jai tuoj pat imta grasinti mirtimi, tad prireikė policijos apsaugos.

„Pagrindinė mūsų žinia yra ši: mes netikim“, - greta šešis šimtus metų statyto aukštai iškilusio paminklo tikėjimui - Kelno katedros - įsikūrusioje kavinėje pasakoja M. Ahadi. Netoliese sukiojasi policijos jai paskirta apsauga.

Anot M. Ahadi, ateizmas privalo pulti religiją kaktomuša ir naudotis jos pačios metodais. M. Ahadi įkurtoji organizacija vasarį turėjo tik trisdešimt narių, o jau po mėnesio jų buvo keturi šimtai. Organizacija ėmėsi lobizmo, siekdama paveikti Europos Sąjungos valdininkus, kad šie imtųsi priemonių, jog būtų ribojamas veido apdangalo nešiojimas. Organizacija taip pat ketina surengti susitikimą su visuomene, kuriame buvę musulmonai aiškins, kodėl jie atsisakė savo religijos. „Jei nori veikti prieš musulmoniškas organizacijas, privalai elgtis taip, kaip jos, - teigia M. Ahadi. – Turime eiti į viešumą ir aiškinti, už ką mes kovojame“.

Europos ateistinės kampanijos dalyviai sukėlė šurmulį ir Jungtinėse Valstijose. Oksfordo profesoriaus Richardo Dawkinso knyga „The God Delusion“ („Dievo manija“) negrožinės literatūros „The New York Times“ bestselerių sąraše figūruoja jau dvidešimt aštuonias savaites. Dar vienas britų ateistas, Niujorke gyvenantis rašytojas Christopheris Hitchensas parašė dar vieną antireliginį traktatą „God is Not Great: How Religion Poisons Everything“ („Dievas nėra didis: kaip religija apnuodija viską“), kuris knygynus pasieks vasaros pradžioje.

Krikščionybė, kuri anksčiau buvo europietiškosios tapatybės pagrindas, jau daugiau nei pusę amžiaus Europoje praranda išpažinėjus. Vis dėlto kai kurie pastaruoju metu atlikti visuomenės nuomonių tyrimai leidžia spėti, jog ši krikščionių mažėjimo tendencija liaujasi. Daugiau nei trys ketvirtadaliai europiečių save tebelaiko krikščionimis. Bet į bažnyčią eina tik labai nedaugelis. Visuomenės apklausos rodo, kad Vakarų Europoje pamaldose dalyvauja mažiau nei dvidešimt procentų tikinčiųjų.

Tikslų ateistų skaičių nustatyti sunku. Kai kurie tyrimai rodo, jog ateistų Europoje yra mažiau nei trys procentai gyventojų, tačiau kiti tyrimai teigia šį skaičių esant daug didesnį. Pvz., Didžiojoje Britanijoje 75% apklaustųjų teigė netikį asmeniniu Dievu.

Kai neseniai Europos Sąjunga paprašė savo piliečių eilės tvarka sugrupuoti esmingiausias europietiškas vertybes, religija atsidūrė paskutinėje vietoje. Ji toli atsiliko nuo „žmogaus teisių“, „demokratijos“, „taikos“, „asmens laisvės“ ir kt. Svarbiausia vertybe religiją nurodė tik 3% respondentų.

Religiniams lyderiams tenka grumtis su dogmatiškais netikinčiaisiais. Pernai gruodį Jorko arkivyskupas Johnas Sentamu nusiskundė dėl „neliberalių ateistų, kurie vienija jėgas su agresyviaisiais sekuliaristais“. Šis arkivyskupo pareiškimas buvo reakcija į reikalavimus, kad Jėzų derėtų pašalinti iš Kalėdų vaidinimų, o patys kalėdiniai pobūviai būtų pervadinti „žiemos švenčių“ vakarėliais.

Pono M. Onfray ateistinis traktatas, neseniai išverstas į anglų kalbą, Britanijoje susilaukė griežto įpykusių krikščionių atkirčio - trijų knygos ilgumo paneigimų ir gausybės straipsnių. Vienas Oksfordo teologijos profesorius, atsiliepdamas į prof. R. Dawkinso „The God Delusion“, parašė knygą „The Dawkins Delusion“ („Dawkinso manija“).

Vis dėlto tiek ateistai, tiek jų priešininkai dėl vieno dalyko sutaria: Dievas – daugiau nei prieš šimtmetį vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche‘ės paskelbtas miręs – sugrįžta, bent jau kaip esminis prieštaravimo objektas. „Tikėjimas užima tokią svarbią darbotvarkės dalį, kokios jau seniai nebuvo pastaruoju metu“, - skelbiama steigiamajame Theos, naujo Britanijoje įsikūrusio krikščioniško „smegenų centro“, manifeste.

Europos ateistų judėjimas neturi į Vatikaną panašios centrinės vadovybės ir trykšta iš daugybės skirtingų šaltinių. Kai kurie ateizmo adeptai turi asmeninių nuoskaudų. Pvz., M. Onfray dalį savo ankstyvosios jaunystės gyveno katalikų kunigų valdomuose namuose. Pasak M. Onfray, kunigai su juo elgėsi neteisingai bei skriaudė kitus įnamius. Vokietijos buvusių musulmonų grupės vadovė M. Ahadi pasakojo, kad jos pirmajam vyrui mirties bausmę įvykdė Irano islamo revoliucijos šalininkai.

Sekuliarieji europiečiai garsiai nuogąstauja dėl amerikiečių religingumo ir nerimauja, kad tikėjimu paremtas mąstymas plinta ir Europoje. Pavyzdžiui, daugybė britų yra įsitikinę, jog ministras pirmininkas Tony Blairas įvėlė Britaniją į Amerikos karą Irake dėl savo krikščioniško tikėjimo.

Labai įtariai žvelgiama ir į Lenkiją, uoliai katalikišką naująją ES narę. Šios šalies švietimo ministro pavaduotojas praėjusių metų pabaigoje praragino mokyklose diegti kreacionizmą – bibliniu požiūriu paremtą Charleso Darwino evoliucijos teorijos alternatyvą.

Šiemet kovą minėto ES įkūrimo Romos Sutarties penkiasdešimtmečio šventimą temdė rietenos dėl to, ar krikščionybė turėtų būti paminėta esminius bloko principus apibrėžiančioje deklaracijoje. Ateistai ir sekuliaristai, kurie mano, jog politikoje religijai vietos nėra, vykdė įnirtingą kampaniją, kad apie krikščionybę deklaracijoje neliktų nė užuominos, taip pat parengė ir savo vadinamąją Briuselio deklaraciją, tvirtinančią sekuliarius Europos pamatus.

Tikintieji pralaimėjo, tad Europos Sąjunga savo gimtadienį Berlyne atšventė neminėdama krikščionybės. Popiežius Benediktas XVI įniršo. „Kaip jie gali pašalinti šitokį esminį Europos tapatybės elementą – krikščionybę?“ – Europos Vyskupų Konferencijoje klausė popiežius. Europa vykdo „savotišką apostazę“. Pagrindinė ateizmo aktyvistų varomoji jėga yra susirūpinimas, kad islamas, Europoje greičiausiai auganti religija, kelia pavojų Apšvietos principams, o šitokiu būdu ir kitos religijos yra skatinamos kelti balsą ir iš naujo stoti į senus mūšius.

„Islamas man kelia didelį rūpestį“, - teigia prancūzų filosofas M. Onfray. Praėjusį rudenį savo namuose, Šiaurės Prancūzijoje, jis priglaudė vidurinės mokyklos filosofijos mokytoją, kuriam musulmonai ne kartą pagrasino mirtimi, mat viename laikraštyje mokytojas buvo paskelbęs straipsnį, kuriame teigė Pranašą Mohammedą buvus „negailestingu karo vadu“. Tačiau M. Onfrey pabrėžia, kad iš esmės tokios nuostatos jis laikosi visų religijų, o ne tik islamo atžvilgiu.

Europos nerimas dėl islamo prasiveržė po to, kai 2004 m. lapkritį karingas musulmonas Amsterdame nužudė nepagarbų olandų rašytoją, filmų kūrėją bei antireliginį polemizuotoją Theo van Goghą. Vėliau visuotinis furoras kilo dėl Danijos laikraštyje „Jyllands-Posten“ išspausdintų Pranašo Mohammedo karikatūrų.

Tik šių metų kovą Prancūzijos teismas užbaigė teisinę kampaniją, kuria musulmonų grupuotės siekė į kalėjimą pasodinti vieno satyrinio savaitraščio redaktorių, kuris persispausdino tas karikatūras. Teismas paskelbė, kad redaktorius nusikaltimo nepadarė. Viena musulmonų grupuočių šį teismo sprendimą tuojau pat apskundė.

„Esama tapatybės krizės. Turime atsakyti į klausimą: kas mes esame? Vienas atsakymų būtų, kad esame ateistai“,- teigia Flemmingas Rose, danų žurnalistas, pirmasis paskelbęs tas karikatūras, kurį ateistų grupelės dabar kviečia skaityti paskaitas.

Musulmonų aktyvizmas skatina ir kitas religijas atkakliau ginti savo nuostatas. Londono universiteto profesorius Anthony Graylingas atkreipia dėmesį į smurtingus Britanijos sikhų protestus, kurie 2004 m. Birmingeme privertė atšaukti vieną spektaklį, taip pat į krikščionių protestus prieš vienos Londono operos, kurioje vaizduojamas vystyklais apsirengęs Jėzus, transliacijas per televiziją. Tiek krikščionys, tiek musulmonai įnirtingai, nors ir nesėkmingai protestavo prieš naujojo Britanijos įstatymo punktus, kuriais draudžiama homoseksualų diskriminacija. Tokia tikėjimu paremta agitacija, anot prof. Graylingo, „tyrinėjimo laisvei ir kalbos laisvei grasina tamsiaisiais amžiais“.

Europos ateizmo istorija siekia senovės graikus, kurie nukalė ir patį žodį „atheos“, reiškiantį bedievį. Sokratui mirties bausmė įvykdyta apkaltinus ateizmu. Ankstyvieji krikščionys ir jų priešininkai „ateistų“ etiketę lipdė vieni kitiems.

Kaip filosofinė sistema, ateizmas radosi XVII a. Britų filosofas Thomas Hobbesas religiją atmetė kaip „melus“. Tada pasitraukė į Prancūziją. Ten Voltaire‘as ir kiti prancūzų mąstytojai su pasigardžiavimu griebėsi šios minties, nors daugelis jų iki galo neatmetė kokios nors dievybės egzistavimo galimybės. Sovietų Sąjungoje ateizmas puoselėtas kaip valstybės tikėjimo išpažinimas.

Prancūzų filosofas M. Onfray teigia vaikystėje tikėjęs Dievą, lygiai kaip „tikėjęs Kalėdų Seneliu“. Jo vargingi tėvai – žemės ūkio darbininkas ir valytoja – atidavė jį į bažnyčiai priklausančius našlaičių namus, kai Micheliui buvo dešimt metų. Tuose namuose susiformavo jo pasibjaurėjimas krikščionybe.

Pasak jo, įsitikinimą, kad Dievo nėra, sustiprino sveikatos krizės. Jis yra patyręs du infarktus ir insultą, o savo gyvenimo būdą vadina „etiniu hedonizmu“. M. Onfray nėra susituokęs, tačiau su ta pačia moterimi kartu gyvena jau trisdešimt metų. Anot filosofo, jiedu laikosi „hedonistinio kontrakto“, kuris nereikalauja monogamijos. Vis dėlto, pasak jo, hedonizmas nereiškia „cigarų, brangių Bordo vynų ir prabangių mašinų“.

„Mėgautis ir leisti mėgautis kitiems, nepakenkiant sau ar kitiems, - štai viso moralumo pamatas“, - teigia filosofas, cituodamas XVIII a. prancūzų rašytoją Nicolas‘ą Chamfort‘ą.

Beveik dvidešimt metų dėstęs filosofiją vienoje katalikiškoje vidurinėje mokykloje, 2002 m. Normandijos mieste Kane, netoli tų pakrančių, kuriose 1944 m. išsilaipino sąjungininkai, M. Onfray įsteigė eksperimentinę kolegiją. Kano liaudiškuoju universitetu (Université Populaire de Caen) pavadintoje mokymo įstaigoje nėra nei egzaminų, nei laipsnių, viešas paskaitas joje skaito pats filosofas ir keletas jo bičiulių.

Kolegiją išlaikyti padeda vietos valdžia, o Kano visuomeninis universitetas leidžia jam naudotis didžiausia savo auditorija, liūdindamas šio universiteto filosofijos katedros vedėją, kuris yra uolus katalikas ir skeptiškai žiūri į M. Onfray pasisakymus Dievo atžvilgiu. „Atvirai tariant, mūsų katedra mano, kad M. Onfray prišneka nesąmonių“, - sako filosofijos dėstytojas Emmanuelis Housset‘as. 

Kano Romos katalikų teologijos kolegija stengiasi atsigriebti. Jos dėstytojas kunigas Maurice Morand‘as per vietos radiją pasmerkė M. Onfray veiklą. „Jis yra Apšvietos idėjomis besidangstantis fundamentalistas, – sakė kun. M.Morand‘as. – Negalime jo sutriuškinti, o tik pasmerkti“.

Tuo tarpu M. Onfray populiarumas nerodo jokių smukimo ženklų. Neseniai per vieną paskaitą, kuri buvo jau šimtoji, susižavėjusi publika mojavo žvakutėmis ir žiebtuvėliais. Pusamžis vyriškis po paskaitos viešai padėkojo M. Onfray, kad šis suteikė „gyvenimui pagrindą“.

Šešiasdešimt trejų metų Pierre Andrieu, buvęs Prancūzijos banko BNP-Paribas administratorius, pasiklausyti M. Onfray paskaitų į Kaną kiekvieną sykį važinėja iš Paryžiaus. Jis sukaria tokią kelionę, nes, kaip pats teigia, tikėjimo atžvilgiu laikosi tokių pat pažiūrų, kaip ir M. Onfray ir baiminasi, kad religija vėl nesugrįžtų. „Dabar ji daug labiau paplitusi nei anksčiau, - teigia Andrieu. – Šis religijos poreikis yra labai, labai stiprus. Religija tarsi magija. Viskas priklauso nuo triukų“.

Iki Prancūzijos prezidento rinkimų likus mėnesiui, žurnalas „Philosophie Magazine“ surengė M. Onfray ir pirmaujančio kandidato į prezidentus Nicolas‘o Sarkozy, kuris retkarčiais eina į bažnyčią, susitikimą. Jiedu diskutavo apie tikėjimą, politiką ir filosofiją. Po šių debatų M. Onfray padovanojo N. Sarkozy keletą knygų, įskaitant ir vieną savo itin mėgstamo filosofo F. Nietzsche‘ės knygą. Tos knygos pavadinimas – „Antikristas“.

„The Wall Street Journal“, vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: