New Age formavimosi apžvalga

Versija spausdinimui

Gediminas Pulokas

Esama daugelio požiūrių į Naujojo amžiaus (New Age) fenomeną, tačiau nei vienas iš jų negali visiškai jo paaiškinti. Į religinę sferą „Naujojo amžiaus“ (toliau – NA) terminas pateko XX a. 7 – ojo dešimtmečio pradžioje. Kai kurios grupės tuo metu ėmė propaguoti tikėjimą, jog Saulės sistemai iš Žuvų žvaigždyno perėjus į Vandenio žvaigždynoįtaką, – kas įvyksią netrukus, – pasaulyje įsigalės naujas „aukso amžius“, truksiantis apie 2000 metų. NA terminą vartoja bei save juo apibūdina skirtingos kilmės grupės, neturinčios jas vienijančio centro ar struktūros. Kita vertus, jei vienos grupės ar pavieniai žmonės save tiesiogiai identifikuoja su NA (šis straipsnis ir bus siejamas pirmiausia su šia kategorija), tai kiti (ne tik astrologine literatūra susižavėjusių ar pas būrėjas lakstančių moteriškių tuntai, bet ir ekonominiai, politiniai bei ekologiniai sąjūdžiai), iš esmės besivadovaujantys šiam fenomenui priskirtinų idėjų atspindžiais, dažnai net nesuvokia ar nenori pripažinti, jog vis dėlto patenka į savitą NA religinių sistemų lauką. Gal būt šis „laukas“ palygintinas su puzzle paveikslėliu, lipdomu krūvon iš daugybės paskirų gabalėlių. Dėl to tinkamai apibrėžti NA nėra lengva, o gal būt net ir neįmanoma.

Veikiausia šiam fenomenui galima būtų bandyti taikyti ne ką mažiau definicijų, nei religijai apskritai. Tačiau gal ir ne visada būtina pateikti aiškius įvairių reiškinių apibrėžimus, – kartais galima pasitenkinti savitu vaizdų, pagautų žvelgiant iš skirtingų rakursų, aprašu. Geras aprašymas, tyrinėjant NA, dažnai gali būti naudingesnis už apibrėžimą. Dėl to čia bus stengiamasi trumpai aprašyti šį sąjūdį, pateikti jo istorinį kontekstą, iš kurio būtų galima suprasti, jog daugelis siūlomų idėjų ir praktikų nėra naujos. Tačiau tai nereiškia, kad pačiame NA nėra nieko nauja; į jį galima žiūrėti kaip į pavienių ideologijų ir pratybų, – kurios pačios savaime nėra naujos, tačiau daugeliu atveju įgijusios savitą naują reikšmę, – kombinaciją.

NA istorinės ištakos

a)   Dvasingumo šaltiniai: Europa ir Artimieji rytai

Daugelis tyrinėtojų įžvelgia NA panašumų su helenizmo šviesoje gimusiu bei savo laiku turėjusiu nemenką įtaką gnosticizmu. Šis judėjimas gyvavo keletą amžių po Kr.; dažnai pažymimas ir to laikmečio politinių, kultūrinių bei religinių konjunktūrų panašumas į mūsų laikų situaciją. Bažnyčiai sustiprėjus ir tapus oficialia Romos imperijos religija (IV a. pab.), gnostinės grupės pamažu buvo išstumtos, tačiau  neišnyko: tapusios pogrindiniais judėjimais, jos tik dingo iš viešumos. Per kitus amžius įvairios gnostikų idėjos retkarčiais prasimušdavo į dienos šviesą per naujas ir iš dalies slaptas religines grupes. Savitais mūsų dienų ir gnosticizmo tarpininkais kažkuria prasme galėtų būti laikytini tamplieriai, katarai, albigiečiai, rozenkreiceriai, masonerija, teosofija ir kt.  Tačiau visa tai tėra vienas iš šaltinių įtakojusių mūsų laikų Naująjį amžių. Kita vertus, reikia pabrėžti, jog gnosticizmas - dualistinė pasaulėžiūra, kuri vis dėlto neįtelpa į didžiąją NA monistinės „savimonės“ dalį. Tačiau, jame aptinkamos idėjos yra vienas reikšmingiausių NA įtakojusių šaltinių.

Kitas vakarietiškas kultūros ir religijos sroves, padariusias įtakos NA, yra sudėtingiau užčiuopti (jos buvo mažiau paplitusios ar labiau „lokalios“ nei gnosticizmas).  Tačiau neišleistina iš akių tai, jog astrologija, okultizmas, misticizmas, magija, kabalizmas, skirtingos pagonybės atmainos (pvz., - šamanizmas, keltų religija, skandinavų mitologija ir kt.) buvo kitas svarbus šaltinis šio sąjūdžio idėjoms rastis. NA aplinkoje nepaliaujamai tęsiasi senų tradicijų, kurios galėtų būti naujų grupių, terapijų, praktikų, draugijų įkvėpėjomis, paieškos. Ο visame tame galima atrasti tiek dualistinių, tiek ir monistinių idėjų bei praktikų.

Daugeliu aspektų svarbią įtaką NA padarė taip pat ir krikščionybė. Tačiau čia turima omenyje ne doktrininė krikščionybė, kokią mes turime šiandien, bet veikiau jos ezoterinės ar mistinės tradicijos (atstovautos Dykumos tėvų, Teresės Avilietės, Kryžiaus Jono, Hildegardo Bingeniečio, etc.). Kitaip tariant, NA tarytum bando užčiuopti krikščionybės tradicijoje nutrūkusias jos atmainų gijas. 

b)   Rytietiškieji NA šaltiniai

Induizmu, budizmu kai kurie vakarų filosofai domėjosi jau XVIII – XIX amžiuose (Šopenhaueris, Hegelis, etc.). Tačiau Europoje plačiau žinoma rytų kultūra tapo tik XIX a. pabaigoje. Galbūt tam pasitarnavo 1875 m. rusų teosofės Jelenos Blavatskajos ir jos pasekėjų įsteigta Teosofijos Draugija. Antra vertus, vakarų dėmesį į rytus atkreipė ir 1893 m. Čikagoje įsteigtas Pasaulinis Religijų Parlamentas. Taip pat Rytų religijas bei dvasingumą (tiesa, dažnai iškreiptu pavidalu) Vakaruose populiarino daugelio 19 a. į oriento šalis siųstų misionierių aprašymai. Kaip bebūtų, rytietiško religingumo įtaka (taip pat ir meditacinės praktikos, kai kurių terapijų propagavimas) Vakaruose palaipsniui augo. Tačiau „pakeliui“ į Vakarus šio religingumo idėjos įgavo kitokių atspalvių, ar net ryškių pokyčių  (daugumos rytų religijų negatyvus požiūris į pasaulį nelabai derinosi su vakarietiškom pasaulio pažangos idėjom, utopišku aukso amžiaus laukimu ir pan.). Kartais Vakaruosna atkeliavęs bei čia transformavęsis rytietiškas dvasingumas jau nauja forma vėl grįždavo tėvynėn.

Septintame bei aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Vakarus aplankė nemažai guru, o kai kurie jų steigė ir savo ašramus. Daugelis vakariečių keliaudavo į Rytų kraštus, dažnas jų namo „parsigabendavo“ tų kraštų dvasingumo. Taigi šiuo laikotarpiu kilo daug savitai Rytų ir Vakarų tradicijas derinančių dvasingumo pavidalų. 

c)   Teosofija – Naujojo Amžiaus pirmtakė.

Gal būt visi anksčiau minėtieji dvasiniai fenomenai ir įtakos, atsidūrę greta, sudarytų visiškai padriką kratinį, jei nebūtų atsiradę juos apjungiančio veiksnio. Dažno tyrinėtojo nuomone, tai padarė teosofija su Alice A. Bailey (1880 –1949), – kuri praktiškai ir sukūrė sintezę dabar žinomą kaip NA, – priešakyje.

Pagrindinė moderniosios  teosofijos idėja teigia, jog visų pasaulio didžiųjų religijų ezoterinis mokymas yra tas pats. Skirtumas tarp jų remiasi tik ezoteriniu lygmeniu. Senosios Rytų išminties bei vakarietiškojo žinojimo (γνωσις) pagrindas, anot teosofijos, esąs tas pats. Šis pagrindas (ar „slaptoji doktrina“, - kaip dažnai jį „krikštija“ teosofija) leidęs atsirasti bei vystytis visoms religijoms ir visiems tikriesiems mokslams. Todėl bet kuris siekiantysis pažinti „tikrąjį mokslą“ turįs studijuoti ezoterinius mokymus bei slaptąsias doktrinas. Vis dėlto šis pažinimas pats savaime nėra pakankamas, - paprasti žmonės nėra pajėgūs pažinti paslėptąjį pasaulį, taigi jie yra priklausomi nuo mokytojų, guru, mahatmų ir pan. O šie susibūrę į Didžiąją Baltąją Broliją (The Big White Brotherhood) ir tik per juos, aukštą sąmoningumo lygmenį pasiekusius asmenis, Visatos ezoterinės paslaptys gali būti atskleistos.

Antroji Teosofijos draugijos prezidentė Annie Besant laukė naujojo adepto, pasaulio mokytojo; 1909m. C. W. Leatbeater’is atrado keturiolikmetį berniuką vardu Jidda Krishnamurti. Besant ir Leatbeater’is jį ėmė mokyti ir tuo pat metu įkūrė „Rytų Žvaigždės ordiną“, idant būtų paremtas ateinantis pasaulio mokytojas. Tačiau 1929 m. Krishnamurti paliko savo mokytojus ir Teosofijos draugiją.  Vis dėlto, pati pasaulinio mokytojo idėja ir toliau buvo propaguojama dar keletą dešimtmečių.

Jei Blavatskaja kalbėjo apie galėsiančius nušviesti tikrąjį kelią mahatmas, tai  A. Besant išvystė idėją, jog Didžiosios Baltosios Brolijos mokytojai nustelbė kitus aukštą dvasingumą pasiekusiuosius, idant suteiktų naujas kryptis ateinančiam naujam laiko periodui. Ji skelbė, jog aukščiausia visų pasaulio religijų mokytoja yra ta pati esybė, savyje talpinti skirting us to paties pasaulinio mokytojo vardus. Taigi, Viešpats Mitra, Viešpats Krišna, Viešpats Buda ar Viešpats Kristus yra tik skirtingi tos pačios esybės vardai.

Alice A. Bailey šią idėją išplėtojo dar labiau. Šią moterį ir galima pavadinti trūkstančia „jungiamąja grandimi“ tarp klasikinės teosofijos ir NA.  Ko gero ji nebuvo pirmoji panaudojusi „Naujojo amžiaus“ sąvoką, tačiau buvo pirmoji suteikusi šiam terminui specifinį turinį. Dėl to ją netgi galima pavadinti NA judėjimo motina.  Neįmanoma suprasti NA judėjimo nežinant A.Bailey mokymo (beje, „tikrasis“ jos knygų autorius, anot pačios A. Bailey, yra tibetietis Djual Kuhl). Didžioji Baltoji Brolija (kuriai atstovavo ir Blavatskajos teosofija), Bailey tvirtinimu, padedanti pasauliui žengti į kitą, Naująjį amžių. Nors visą šį pasaulio vystymosi planą žino tik Brolija, tačiau kai kurias šio plano dalis Ji yra apreiškusi ir keletui žmonių žemėje. Šios Brolijos vadovas yra Kristus, kuris, atėjus laikui, sugrįš į žemę. Jam reikalingi dvasingi žmonės žemėje, idant jų padedamas Jis galėtų sukurti naują dvasinę pasaulio struktūrą. Dėl to Brolija išmokė Bailey „Dižiosios maldos“ ir ji renkanti „Naują pasaulio tarnų grupę“ tam, kad naudojant šią, - ypač veiksmingą per pilnatį, -  maldą, būtų medituojama. Ši, besiremianti kiekvienos religijos ezoteriniu mokymu, grupė būsianti naujos pasaulinės religijos pradininkė. Anot A.Bailey, Kristus ir Jėzus Kristus nėra tas pats, tai du skirtingi asmenys. Jėzus buvo pranašas, Kristaus įsikūnijimas. Dabar jis yra tik mokytojas Jėzus.

Teosofija, kaip Rytų ir Vakarų religinių idėjų sintezė, savitai sprendžia prieštarą tarp NA įkvepiančių gnostinės-dualistinės dalies bei rytietiškos-monistinės dalies. Kaip? Anot jos, dualizmas yra tik išankstinė sąlyga patirti gyvenimą. Iš esmės, dualistinio pasaulio idėja yra tiesiog iliuzinė, tačiau ji būtina norint pasiekti evoliuciją.

Kultūrinės ir politinės sąlygos

Žvelgiant į septintąjį bei aštuntąjį dešimtmečius galima pastebėti palankią kultūrinę ir politinę dirvą NA judėjimui iškilti. Materializmas, susvetimėjimas, šaltasis karas, atominių ginklų pavojus, ekologinės nelaimės, vis didėjanti Vakarų pasaulyje pabėgėlių masė iš  pilietinių karų, bado ir kitų negandų niokojamų pasaulio kraštų. Kiekvienas reiškinys vien jau savo įvardijimu yra pakankamai iliustratyvus.

Be to verta prisiminti mokslinį vystymąsi su einšteiniškomis reliatyvumo teorijomis, kvantinę Niels’o Bohr’o ir kitų mechaniką, skrydžius į mėnulį, NSO „stebėjimus“, genų technologiją, psichiatrijos bei psichologijos spartų, Jung’o idėjomis paremtą, plėtojimąsi bei vėlesnį naujų jų sričių atsiradimą (transpersonalinė psichologija, etc.), kompiuterizaciją, internetą ir pan. 

Šių dalykų dėka daugelyje pasaulio vietų susikūrė savotiškas dvasinis vakuumas, kuriame trokštama atsakymų į prasmės klausimus. Galiausiai tie dalykai, patraukdami daugelį nematerialistinių pasaulėžiūrų bei praktikų, jas supindami kartu į savitą sintezę, ir pagimdė NA. Be abejo, visa tai atsirado ne per vieną dieną, tam reikėjo bent jau 40 ar 50 metų. Kita vertus, galima išryškinti ir liūdnai ironišką paradoksą: naujaamžininkų judėjimai kažkuria prasme kilę kaip opozicija vartotojiškumui, patys labai stipriai tapo jo paveikti: jų propaguojamos sėkmės bei visuotinio gėrio idėjos kartais ima atrodyti tarsi TV reklamoms nukaldinto šablono pritaikymas dvasinės pasaulėjautos „modeliavimui“ (juk „optimizmas“ aptinkamas tradicinėje krikščionybėje, ar net vienoje ar kitoje alternatyvioje religijoje yra orientuotas į anapusybę, o ne į „rojaus žemėje“ laukimą; o daugumos rytietiškų religijų, kurios apskritai atmeta pasaulį čia net ir minėti neverta). Apie tiesioginį NA susikomercinimą šiame straipsnyje dar bus kalbama.

Kaip NA vystėsi

a)  NA augimas

A. Bailey pasėtos sėklos pradėjo dygti ketvirtam ir penktam dešimtmečiuose ir lėtai brendo teosofinėse grupėse bei besidominčių teosofija ir ypač ezoterika žmonių tarpe (be abejo, septintame bei aštuntame dešimtmečiuose suklestėjusi alternatyvi jaunimo kultūra, hipių judėjimas taip pat buvo palanki erdvė naujaamžiškoms idėjoms tarpti). Tačiau tų sėklų daigams subujoti bei išaugti padėjo ir kiti personažai. Johannes’as Hansen’as savo knygoje apie NA išskiria tris pagrindines figūras, įtakojusias NA augimą:

David Spangler (g. 1945 m.) pradėjo savo mokymą apie NA jau 1964 m.. 1970 – 1973 m. jis gyveno NA bendruomenėje Findhorne (Škotija) ir gavo esybės, besivadinančios „Begaline Meile ir Tiesa“ apreiškimų. D. Spangleris ir Findhorno bendruomenė padarė milžinišką įtaką NA. Nėra abejonės, jog jis žino A.Bailey veikalus bei jie didele dalimi yra jį įtakoję. Jo knygos: Revelation ir Towards a Planetary Vision.

Merilyn Ferguson (g. 1938 m.) yra žurnalistė bespecializuojanti proto ir sąmonės tyrimų aprašyme. 1980 m. pasirodžiusioje jos knygoje The Aquarian Conspiracy, NA apibūdinamas kaip tinklų tinklas (Network of Networks) ar „Meta tinklas“.  Pagrindinė jos mintis glūdi tame, jog gamta turi savo pačios dinamiką ir visi pokyčiai kils iš jos pačios, o ne dėl politinės, kultūrinės ar socialinės situacijos. Politinė, kultūrinė, socialinė situacija pasikeisianti tada, kada visi žmonės kolektyviai bus pasikeitę. The Aquarian Conspiracy tapo, ko gero, labiausiai skaitomu, cituojamu ir palankiausiai priimamu NA „šventraščiu“.

Fritjof Capra (g. 1939 m.) yra branduolinės fizikos specialistas.  Jį smarkiai įtakojo dvidešimtojo amžiaus mokslo paradigmų kaita. Jis žengė toliau nei dauguma jo kolegų, interpretuodamas paradigmų kaitą kaip esminį tašką sąmoningumo vystymęsi bei pabandė apjungti branduolinę fiziką su senosiomis religijomis, ypač su Tao ir Budizmu. Parašė dvi knygas tapusias NA „šventraščiais“: The Tao of Physics (1975) ir The Turning Point (1982).

Be abejo, esama ir kur kas daugiau NA įkvėpėjų, o kai kurie jų patys net nėra naujaamžininkai. Tačiau šie trys žmonės yra žymiausi šiuolaikiniai NA ideologai. Vis dėlto, dar kartą pasakytina, jog  labai dažnai tik nedaugelis žmonių, susijusių su NA, iš tiesų žino jo ideologiją.

Be abejo, NA augimą įtakojo ir psichologinės priežastys, susidomėjimas alternatyviu gyvenimo būdu septintajame dešimtmetyje, žavėjimasis gydomaisiais kristalais, okultizmu, magija aštuntajame dešimtmetyje, domėjimasis netradicine medicina ir gydymu devintajame dešimtmetyje, įtrauktumas į senovinį dvasingumą ir religingumą bei individualios saviugdos tendencijos paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje.

b) NA krizė

D. Spangler’is savo knygoje Reimagination of the World rašo, jog apie 1990 m. NA buvo ištikusi rimta krizė dėl sukomercėjimo. Tačiau tuo metu krizei atsirasti buvo ir kitų priežasčių. Svarbiausia jų ta, jog pranašauti ženklai apie aukso amžių nepasitvirtino. Vandenio era taip ir neatėjo. Daugelis naujaamžininkų atsisakė minties apie pasaulinį aukso amžių ir teigė, jog aukso periodas esąs individualus reiškinys tik tiems, kurių sąžinė-sąmonė pakankamai švari dalyvauti jame. NA buvo savotiškai individualizuotas bei privatizuotas. Aukso periodo Žemėje vizijos atsisakė tikrai nemažai naujaamžininkų.

c)  Kitas amžius (Next Age)?

Idant būtų paaiškinta „kito amžiaus“ sąvoka, galima pasitelkti Massimo Introvigne pranešimo After the New Age: Is there a Next Age? ištraukas.

„Next Age“ sąvoka pirmą kartą panaudota Italijoje  dešimto dešimtmečio pradžioje apibrėžti naujai Naujojo amžiaus muzikos bangai.  Vėliau šią sąvoką pasiskolino naujaamžininkų dalis, jautusi, jog jai reikalingas naujas terminas įvardinti save, idant būtų atsiribota tiek nuo visiško sukomercėjimo, tiek nuo žlugusių „klasikinio“  Naujojo amžiaus utopijų...

Iš esmės, „Next Age“ buvo naujaamžiško kalbėjimo būdo kaita: užuot vartojus trečiąjį asmenį, imta kalbėti pirmuoju. Jei Naująjį amžių galima būtų apibūdinti kaip „asmens sudievini mą“, tai „Next Age“ apibūdintinas veikiau kaip „savęs sudievinimas.“ Klasikinis utopinis NA įtikinėjo, kad visa žemės planeta juda link aukštesnės kolektyvinės sąmonės ir laimės. Next Age pripažįsta, jog NA kolektyviai neišsipildys ir neapims visos žemės. Vis dėlto, išlieka galimybė, kad nušvitusi mažuma, pasitelkusi tam tikras praktikas bei pratimus, pasieks savo asmeninį Naująjį amžių.

Nepaisant to, jog NA buvo ir yra tam tikroje krizėje, apie Kitą amžių (Next Age) kalbėti dar anksti. Matyt, jį kaip NA tąsą būtų galima svarstyti tik tuo atveju, jei pastarojo ideologija visiškai sužlugtų. Tačiau kol kas taip dar toli gražu nėra. O tai, kaip NA vystysis, parodys ateitis.