„Prie šio stalo Tomas Akvinietis nesėdės“: Dievo sampratos naujojo religingumo sąmonėje

Versija spausdinimui

Massimo Introvigne

„Naujojo religingumo sąmonė“ - tai plati sąvoka, kurią religijos tyrinėtojai naudoja šiuolaikinio religingumo, tarpstančio pirmiausia Vakaruose bei esančio už tradicinės bendruomenės ir institucinės religijos ribų, tapatybei apibrėžti.

„Naujos religijos“, t.y. religijos, įkurtos ar atgabentos į vakarus 19 ar 20 amžiuje bei neįsitenkančios į tradicinio judaizmo, krikščionybės ir islamo rėmus, esti naujo religingumo sąmonės dalis, nors pastaroji taip pat apima ir neinstitualizuotą naująjį religingumą (Barker 1998). Nors statistinės apžvalgos, ypač vakarų Europoje, skelbia apie augantį susidomėjimą religija bei sakralumu apskritai, vis dėlto tik nedidelis nuošimtis naujų narių papildo institucines religijas - tiek tradicines, tiek ir „naująsias”. Beveik pusė Europos Sąjungos piliečių save laiko religingais, tačiau reguliariai nelanko jokios bažnyčios.  Apibūdinimas „tikėjimas be priklausomybės“ (Davie 1994), šiandien tinkantis didžiąjai religinei grupei Vakarų Europoje, iš esmės  nurodo į „pilką plotą“ bei, apimdamas tiek bendrai priimtas, tiek neįprastas Dievo sampratas, talpina savyje įvairius, prieštaringus tikėjimus ir praktikas.  Be abejonės, krikščionybė vis dar gyva ir paveiki, ypač jos sekminininkiškose bei charizmatinėse pakraipose (Cox 1995). Tačiau  tiek didžiajame „tikėjimo be priklausomybės“ plote, tiek daug mažesnėse naujų religijų bendruomenėse, netradicinės Dievo sampratos yra  tapusios esmine religinio gyvenimo dalis.

Pasak britų sociologės E.Barker: „Vienintelis apibendrinimas, galiojantis naujų religijų atžvilgiu, yra tai, kad jų neįmanoma apibendrinti“ (Barker 1998,18). Naujos religijos atskleidžia milžinišką tikėjimų bei gyvenimo būdų įvairovę. Tą patį galima pasakyti ir apie neinstitualizuotą naująjį religingumą, kuriame siūloma praktiškai viskas: nuo seminarų apie taoizmą iki daugiau ar mažiau tikrų Amerikos indėnų ritualų.  Ar visi šie „nauji“ reiškiniai iš tiesų turi kažką bendra?  1989m. spalio penkioliktąją Katalikų Bažnyčios Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė prieštaringai vertinamą laišką apie maldą bei meditaciją. Jis buvo plačiai interpretuojamas kaip puolimas (daug kur manyta, jog jį įkvėpė teologas Hans Urs von Balthasar’as) prieš Romos katalikų vartotas rytietiškas meditacijos technikas. Retrospektyviai žvelgiant, laiške buvo pateikta įdomi nekrikščioniškų maldos ir meditacijos metodų paplitimo analizė, atlikta krikščioniškos teologijos požiūriu.  Nurodant problemas, su kuriomis susiduria krikščionių bažnyčia pirmuosiuose amžiuose, laiške iškeliamos dvi pagrindinės tendencijos: „pseudognostika“ (“pseudo-gnosis”) bei „mesialianizmas”.  Krikščioniškasis dvasingumas, kaip teigia tekstas, remiasi „distancijos“ ir aiškios „atskirties“ tarp Dievo bei sukurtojo žmogaus supratimu.  Naujosios maldos formos paneigia šią distanciją bei atskirtį ir šitai jos atlieka dviem skirtingais būdais.  „Pseudognostika“ (kaip prieštara įteisintajam krikščioniškajam žinojimui (Christian gnosis) arba gnosticizmas skelbia, jog Dievas pasiekiamas per žinojimą, taigi distancija tarp Dievo ir žmogaus pašalinama.  Kita vertus, „mesialianizmas“ (turima galvoje ketvirtojo amžiaus krikščionių erezija) siekia Dievą pasiekti per „psichologinį patyrimą”.  Dėl to kyla rizika, kad galiausiai Dievas bus sutapatinamas su patirtimi, gauta per charizmatinio entuziazmo pojūtį.  Abiem atvejais, nors šie du požiūriai ir labai skirtingi, Dievo samprata esti visiškai atitolusi nuo tradicinės krikščionybės.  Dievas nebėra aiškiai atskirtas nuo kūrinijos (ir nuo medituojančio žmogaus), tačiau tampa žmogiškos patirties dalimi, prieinama per gnostinį pažinimą arba per žmogiškąją psichologiją (Tikėjimo doktrino kongregacija, 1989).

Tačiau ar gnosticizmas (arba „pseudognostika”) yra ta kategorija, į kurią būtų galima talpinti šiuolaikinio religingumo  fenomeną, yra, be abejo, kvestionuotina (žiūr. Williams,1996). Kita vertus, 1989-ųjų laiškas atrodo esąs pagrįstas, kai jame pabrėžiama, jog distancijos-atskirties tarp Dievo ir kūrinijos atmetimas yra pagrindinis naujojo religingumo bruožas.  Ko gero mes galime eiti dar toliau ir teigti, jog naujajame religingume distancija-atskirtis tarp dvasios ir materijos yra savaime eliminuota.  Kai kurių atvejų platesnis nagrinėjimas vėliau šį teiginį pailiustruos.

Ko gero tipiškiausias naujo, pabrėžtinai save vadinančio krikščionišku ir tuo pat metu neigiančio distanciją-atskirtį tarp Dievo ir žmonių bei dvasios ir materijos, dvasingumo pavyzdys yra mormonai. Nors 1830 m. „Mormono knygoje“ Dievo samprata buvo gana tradicinė, paskesniais metais  Joseph’o  Smith’o (1805 – 1844) įvestos teologinės naujovės suteikė mormonų teologijai savitumo.  Esminis čia yra King Follett Discourse, 1844m. balandžio septintą Smith’o  pasakytas pamokslas, skirtas mirusiam pasekėjui atminti.  Šioje, tapusioje žymia, kalboje Mormono pranašas aiškino „kaip Dievas tapo Dievu“ ir „kokia būtybė Dievas buvo pradžioje”. „Dievas,“ mokė Smith’as, „kadaise buvo toks, kokie mes esam dabar; jis yra išaukštintas Žmogus”: „mes įsivaizdavome ir tarėme, kad Dievas buvo Dievas nuo amžių. Aš paneigsiu šią nuomonę”.  Dievas „kadaise buvo žmogus kaip mes“ ir „jo menki pajėgumai  peraugo į didžius”.   Čia ne tik eliminuojama distancija-atskirtis tarp Dievo ir žmogaus: jei Dievas kadaise buvo žmogus ir tik palaipsniui augo link dieviškumo, tai, savo ruožtu, ir žmonės turi galimybę galiausiai tapti dievais.  Iš esmės, „žmogaus turima sąmonė ar protas prilygsta pačiam Dievui”, Dievas nekūrė ex nihilo: „dvasių protingumas neturi pradžios ir, tuo labiau, neturės pabaigos.  Tai logiška…“ „Protas yra amžinas bei egzistuoja virš saviegzistencinių principų”.  Todėl apibendrinant: „Pirmieji žmogaus principai yra saviegzistuojantys su Dievu”.  Patys tikintieji „turi išmokti kaip būti Dievu”, „lygiai kaip visi dievai elgėsi iki jūsų – būtent, kopė nuo nedidelės pakopos ant kitos”.

“Tai gera doktrina”, pareiškė Smith’as, „ji skani“ (Larson1978, 179 – 192).  Tačiau ji nebuvo skani tradicinei (mainline) krikščionybei, o ir šiandien, kaip teologija, ji yra rimta, nepaisant tam tikrų teigiamų poslinkių pastaraisiais metais, kliūtis plėtotis bet kokiam mormonų bei tradicinių krikščionių dialogui (žr. Blomberg ir Robinson 1997). Suinteresuoti šiuo dialogu mormonų intelektualai, bandydami pagrįsti savo pažiūras, mėgsta cituoti C. S. Lewis’ą, kai kuriuos ankstyvosios bažnyčios tėvus ir rytų ortodoksų sudievėjimo doktriną, tačiau krikščionybėje, priešingai tam, kas radikaliai pabrėžiama mormonų tikėjime, tarp Kūrėjo ir kūrinijos yra gili praraja. Tiesa ir tai, kad šiuolaikiniai mormonai gali skaityti ir gėrėtis tradicinių (mainline) krikščionių veikalais bei skirti mažiau dėmesio Smith’o idiosinkretinėms idėjoms.

1997m. tuometinis mormonų vadovas (Mormon President) Gordon’as B. Hinckley’us dviem progomis duodamas interviu „San Francisco Chronicle“ bei „Time“ žurnalams į klausimą, ar Dievas kadaise buvo žmogus, atsakė taip: „aš pasakyčiau, kad tai patenka į pakankamai gilią teologiją apie kurią mes žinome nedaug”, „aš nežinau ar mes tai mokome. Aš nežinau ar mes pabrėžiame tai. Aš jau labai ilgai negirdėjau apie tai viešai diskutuojant. (…) aš suvokiu visą už to slypintį filosofinį foną, bet nei aš pats daug žinau apie tai, nei manau, kad kiti daug žinotų“ (Ostling and Ostling 1999,296).

Kita vertus, kiti mormonų intelektualai nesidžiaugia tikrosios Smith’o teologijos nuvainikavimu. Jie išties gali turėti tam pagrindo: juk panašu, kad prarajos tarp Kūrėjo ir kūrinijos panaikinimas šiais laikais dar madingesnis nei Smith’o gyvenimo laikotarpiu.  Tam pailiustruoti galima paminėti dramatiškus pastarųjų metų pokyčius, įvykusius Suvienijimo bažnyčios, įkurtos Sun Myung Moon’o (sakoma, jog pati bažnyčia nebeegzistuoja; nuo 1994 m. ją pakeitė Šeimos federacija taikai ir susivienijimui pasaulyje (Family Federa tion for World Peace and Unification)), teologijoje. Vienas svarbus bruožas, kylantis iš jų mokymo – mirusių protėvių išvadavimas per jų gyvų palikuonių atliekamas apeigas žemėje, kas primena mormonų praktikuojamą mirusiųjų krikštą. Taip pat reikšminga ir auganti skaičių (numerologijos) svarba. Suvienijimo judėjime „Jeol“ yra šventos dienos minėjimas (a Holy Day Commemoration). Pavyzdžiui, 1999 m. rugsėjo devintą dieną, devintos valandos devintos minutės devintą sekundę  ponas Moon’as suteikė specialų palaiminimą.  Moon’ui buvo 79 metai ir skaičius 9 buvo paminėtas devynis kartus, o ir diena buvo švenčiama kaip „9.9 Jeol“ diena.  Anksčiau skaičius 9 „priklausė“ šėtonui ir buvo blogio skaičius, tačiau 9.9 Jeol šventės apeigos išvadavo jį Dievui, tuo pačiu išlaisvindamos daug sielų dvasių pasaulyje. Į 9.9 Jeol šventę buvo žiūrima kaip į jungiamąją „Kosminio šabo karalystės paskelbimo dangaus ir žemės tėvams“ 7.8 Jeol dieną ir „Kosminės pergalės šlovinimo atsišaukimo“ 3.10 Jeol dieną grandį. 7.8 Jeol šventė buvo atšvęsta 1997m. liepos septintos dienos septintos valandos septintos minutės septintą sekundę

Buvo paskelbta, jog dėl 7.8 Jeol šventės apeigų pasaulis iškilmingai pašvęstas aukščiausiajai Dievo galiai bei jame atkurta tikroji  tvarka. 3.10 Jeol šventę Moon’as paskelbė 1999m. rugsėjo devynioliktos dienos dešimtos valandos dešimtą minutę. Nuo 3.10 Jeol dienos visi skaičiai nuo vieno iki dešimt vėl tapo dangaus skaičiais.  Šis įvykis turėjo didelę eschatologinę reikšmę, kadangi nuo tos akimirkos Dievas galėjo „skaičiais atkurti tikrąjį kūrinijos pasaulį”. Šie aiškinimai taip pat sutvirtino jau ankstyvuosiuose Moon’o mokymuose matytas tendencijas. Dievo galios buvo apribotos dėl šėtono įsikišimų bei žmonių tikėjimo stokos. Be Dievo atstovų žemėje (ir pirmiausia, be antrojo viešpačio Moon’o bei jo žmonos atėjimo) atliekamų veiksmų, Jis nebūtų pajėgęs atgauti savosios aukščiausiosios galios – ypač, kaip ką tik buvo aiškinta, dėl to, jog iki minėtųjų „apeigų“ Dievas negalėjęs panaudoti tam tikrų esminių skaičių. Taigi, ir čia distancija-atskirtis tarp Dievo ir kūrinijos yra pašalinama, paneigiant visišką Dievo galią.  

Kad ir koks iš pirmo žvilgsnio stebinantis atrodytų munistų visiškos Dievo galios paneigimas ar mormonų tikėjimas, jog „dvasia yra materija“ (Ostling and Ostling 1999,299), nekrikščioniškos naujojo religingumo formos yra nuėjusios dar toliau.  Esama vos keleto mokslinių diskusijų apie Scientologijos bažnyčios teologiją (žr. Christensen 1999).  Čia esminis dalykas Dievo sampratos suvokimui yra theta idėja.  Tai yra tikrasis būties vandenynas bei thetan’ų ištakos. Pastarieji yra materijos, energijos, erdvės bei laiko (MEST,- matter, energy, space, time) visatų kūrėjai.  Galiausiai Thetan’ai patys įstrigo šiose MEST visatose bei pamiršo, jog iš tiesų jie patys buvo šių visatų kūrėjai.  Scientologija primena thetan’ams apie jų dievišką kilmę ir prigimtį, potencialiai atversdama kiekvieną iš mūsų į „veikiantį thetan’ą”. Čia ir vėl nebelieka atstumo tarp Kūrėjo ir kūrinio; iš tikrųjų čia kūriniai tampa kūrėjais.

Panaši „gnostinė“ pasaulėžiūra randama ir knygoje „A Course in Miracles”, kurioje aprašomi tarp 1965 bei 1972 m. Kolumbijos Universiteto psichiatrei Helen Schucman (1909-1981) Jėzaus Kristaus balso padiktuoti paslapčių paaiškinimai.  Knyga naujo religinio judėjimo nepagimdė, nors ją studijuojančios grupės, turinčios tokiems judėjimams būdingų bruožų, palaipsniui įsisteigė  net keliose šalyse.  Pagal šią knygą, Dievas „nesukūrė pasaulio“ (A Course in Miracles 1986, III, 89), jis tesukūrė Dievo Sūnų.  Tas užmigo bei sapnavo, jog yra atskirtas nuo Dievo.  Iš tiesų, sapnas buvęs netikras, kadangi niekas tikrai negali būti atskirtas nuo Dievo.  Dėl to Dievas sukūrė Šventąją Dvasią bei paprašė jos prižadinti Sūnų. Vis dėlto Sūnus Dvasios misiją suprato kaip nuosprendį už jo (tariamą) atsiskyrimą nuo Dievo.  To pasekmėje, Sūnus, vis dar sapnuodamas, projektuoja savąjį netikrą sapno ego į tūkstančius ego, savo ruožtu klaidingai įsitikinusius, esą jie yra atskirti vienas nuo kito bei nuo Dievo.  Mes visi esame šio sapno dalys, visi iliuzijos aukos, kurioms būtina pabusti. Nors Tėvas, Sūnus bei Šventoji Dvasia išoriškai yra krikščioniški terminai, tačiau „A Course in Miracles”, kaip pripažįsta ir patys knygos apologetai (žiūr. Wapnick 1989), yra nesuderinama su „bibline krikščionybe”; taip yra kaip tik dėl to, jog knygoje mokoma, kad nėra skirtumo tarp Dievo ir kūrinijos – praktiškai, mes visi esame Dievo dalis bei bet koks atskyrimas ar distancija yra tiesiog iliuzija.  

Pastarasis kūrinys tapo tarsi Biblija populiariems Naujojo Amžiaus mokytojams, tokiems kaip Marianne Williamson, nors, kita vertus,  krikščionių kritikų mėginimai, remiantis  vien „A Course in Miracles“ daryti išvadas, jog apskritai Naujojo Amžiaus judėjime Dievo samprata yra „gnostinė“ veda šiek tiek klaidinga kryptimi, kadangi ne visi naujaamžininkai pritaria šios knygos idėjoms.

Tiek Naujojo Amžiaus terpėje, tiek ir už jos, vis labiau populiarėjančios sampratos, atkeliavusios iš Tolimųjų Rytų remiasi visuotine energija, - tiek materialia, tiek dvasine, - kuri kartais (tačiau ne dažnai) gali būti pavadinta Dievu ar tiesiog atlikti Dievo vaidmenį.  Viena jų – kiniška qi samprata, kuri Japonijoje vadinama ki.  Tai energija, kurios harmoningas srautas yra esminis žmogaus sveikatai; mokymasis ją kontroliuoti apdovanoja pranašumu varžantis daugelyje fizinių veiklų: iš čia kyla Tolimųjų Rytų alternatyvių terapijų bei kovos menų, besiremiančių qi, populiarumas.  Be abejo, ne kiekvienas, apsilankęs taoistų terapijos centre, užsiimantis kovos menais ar fiziniais pratimais yra pasiruošęs suvokti religinę filosofiją, besiremiančią qi.  Kaip bebūtų, dauguma tokių centrų siūlo ir meditacijos bei „taoistinės filosofijos“ pamokas.  Kai kurie centrai, nors pabrėžtinai ir neigia esantys „religija”, tačiau, iš esmės, puoselėja daugelį idėjų bei praktikų, kurios paprastai esti religinių sistemų dalis. Kai kurie visuotinės energijos idėja besiremiantys plačiai žinomi judėjimai, tokie kaip Falun Gong Kinijoje, Spiritual Human Yoga (Dvasinė žmogiškoji joga) Vietname, Dahnhak Korėjoje ir kiti, tapo globalinėm religijom, ar, bent jau, kvazireligijom.  Yra globalinių judėjimų kur kas sunkiau klasifikuojamų, kaip, pavyzdžiui, - Reiki, besiremiantis japoniška ki terapeutine sistema bei naudojantis budistinius ir kitus šventus simbolius, vakaruose skleidžiamas įvairiausių tarpusavyje besivaržančių mokyklų, iš kurių kai kurios gan sekuliarios, o kitose Reiki derinama su kitomis religinėm idėjomis. Gyvuojančios sistemos, kurių pagrindas qi bei jų populiarumas vakaruose yra paveldas nevienareikšmių Dievo sampratų šiuolaikiniame naujajame dvasingume.  Reiki – kaip ir gydomoji Tao, mokoma šimtuose Thai mokytojo Mantak Chia įkvėptų centrų – nepretenduoja įvesti naują Dievo sampratą, tačiau jie formuoja asmenišką Dievo supratimą, kurio laikosi bent jau keletas ją praktikuojančių.  Šie praktikuojantieji nelaiko savęs įsijungusiaisiais į Reiki ar Gydomąja Tao besiremiančia „naują religiją“ bei, praktiškai, gali skelbti, jog jie yra sekuliarūs ar neinstituciniai, nepriklausomi tikintieji (non-belonging believers).

Radikalios idėjos apie Dievą, kaip apie visatos dvasinę-materialią energiją ar, kaip apie ribotą nesavarankišką visatos įstatymo įsikūnijimą, pavaldų likimui, randamos ir šiandieninėje plačiai paplitusioje pop kultūroje. Filmai ir TV serialai mums kuria pasaulius, kuriuose Dievas, pavadintas šiuo vardu, niekur nerandamas, bei visur stengiamasi įteigti, kad kūrėjai yra ateiviai iš kitų planetų, kurie, turėdami kilnius ar žemus tikslus, ir sukūrė gyvybę žemėje.  Dar naujesniuose įsikūnijimuose, kaip tarptautinio pasisekimo sulaukęs TV serialas X-Failai, galiausiai gali būti teigiama kaip tik tai.  Šiomis dienomis vienas dienraštis pastebėjo, kokie įtakingi yra X-Failai individualios religijos sampratos formavimuisi Kanadoje (Guly 2000); yra pagrindo manyti , jog tas pats yra ir kitose šalyse. Daugelio šalių paaugliams (taip pat žiūrimas ir suaugusiųjų) yra sukurtas serialas Bafi - vampyrų žudikė bei savotiška jo atšaka Angelas.  Čia  pasakojama apie jauną merginą (Buffy) ir pasikeitusį „gerąjį“ vampyrą (Angel), abu apdovanotus nepaprastomis galiomis suvaldyti blogį, kuris pasireiškia per demonus, monstrus, vampyrus ir šiaip per blogus žmogelius.  Buffy yra smarkiai nemėgstama evangelikalų, savyje ji turi ir pagoniško prieskonio (Willow Rosenberg, geriausia Buffy draugė, priklauso Wicca [neopagoniškas judėjimas, jame ryškus moteriško prado išaukštinimas; vert. past.] organizacijai).  Kaip bebūtų, čia nėra aišku kas tiksliai atsakingas už pasaulį.  Kiekvienoje kartoje atsiranda žudikė (Buffy – atstovauja dabartinei kartai), kurios užduotis kovoti su blogiu, kiekvienoje kartoje yra stebėtojai, prižiūrintys šias jaunas merginas (jų gyvenimas paprastai būna gan trumpas). Buffy stebėtojas, Giles, įvadiniame serialo epizode paaiškina: „Šis pasaulis yra senesnis nei bet kuris kitas ir priešingai nei teigia populiari mitologija, jis neprasidėjo kaip rojus. Neatmenamais amžiais žeme klajojo demonai, pavertę ją savo namais, savo pragaru. Paskui jie prarado savąją padėtį šioje realybėje, ir žemėje atsirado galimybė gyventi mirtingiems padarams.  Žmonėms.  Iš senųjų padarų telieka tam tikros liekanos - tokia yra vampyrų ir kitų monstrų kilmė (Golden and Holder 1998, 126).  Mes nežinome kas sukūrė demonus, tačiau, kaip bebūtų, kai kurie šiuolaikiniai demonai faktiškai nėra blogi.  Angelas sužino, kad jo misija kovoti tiek su žmogiškos, tiek su antgamtiškos prigimties blogiukais yra prižiūrima tam tikrų „Esančių galių”: jos nenuolaidžios, užgaidžios bei, matyt, taip pat bijosi neišvengiamo blogio triumfo ir „pasaulio pabaigos”.  Bet kuriuo atveju, jos nėra aukščiausioji galia bei pačios užsimena apie „tai, kam mes tarnaujame“ (“Angel: I Will Remember You“ 1999). Tai galėtų būti koks aukščiausiasis Dievas (tačiau pastebėkite citatoje beasmenį „tai”), kuris, šiaip ar taip, nėra visagalis, galintis užkirsti kelią paskutiniam, apokaliptiniam chaoso triumfui prieš tvarką.

Populiarioji kultūra šitaip patvirtina, jog pasakojimai, kurių klausytis bei kuriuos pasakoti mėgsta mūsų nepriklausomų tikinčiųjų karta (bei jaunesnės kartos), nėra apie sekuliarias visatas, juose kalbama apie Aukštesniąją Galią.  Vis dėlto, šiose istorijose dažniausiai nesama aukščiausiojo, visagalio, nepaaiškinamojo Dievo.  „Dievas“ ar aukščiausioji Galia gali būti ir labai galingi, tačiau vis tiek čia aiškiai pastebimas distancijos-atskirties tarp Dievo ir pasaulio nebuvimas.  Čia Dievas (kaip Jis bebūtų vadinamas) yra arba sulipdytas iš to paties molio bei tiek pat ribotas kaip ir žmonės, arba žmonės yra esminė visatos energijos tėkmės, kurią galima pavadinti Dievu ar Aukščiausia Galia, dalis.  Institucinių tradiciškai dominuojančių vakaruose religijų požiūriu prarajos tarp Dievo ir kūrinijos panaikinimas (ar neigimas, kad „kūrinija“ yra išvis tvarinys) yra nepriimtinas.  Nors plačiai žinoma, kad nauji religiniai judėjimai (su nedaugeliu išimčių) dažnai atsirasdami ir dažnai išnykdami nėra pastovūs, tačiau, panašu, kad naujojo religingumo sąmonė ar naujasis religingumas plisdamas tarp mūsų yra kur kas pastovesnis fenomenas.  Kritikuodamos tai, ką laiko erezija senesniosios religijos ko gero reikėtų turėti galvoje, jog naujasis religingumas ieško veikiau krypties kursui, nei diskurso, holistinės Dievo sampratos aiškiai regimos kasdieniame gyvenime, nei teodicėjos ar teologijos.  Viename 1999m. Bafi – vampyrų žudikės epizode (“Buffy the Vamire Slayer: Beer Bad“ 1999) šiek tiek padauginę alaus koledžo studentai diskutuoja apie teologiją bei atmeta „apvaizdos teologiją”.  „Prie šio stalo Tomas Akvinietis nesėdės”, pareiškia vienas iš jų. Nors šis vyresniųjų studentų pokalbis labiausiai skirtas padaryti įspūdį Bafi, jo turinys gali simboliškai pavaizduoti studentų nutolimą nuo tradicinės teologijos. Gal kažkur ir yra antgamtinių būtybių, tačiau nemanoma, kad tradicinė teologija padėtų išspręsti santykius su jomis.  Visoms institucinėms religijoms tenka iššūkis pagrįsti tikintiesiems be priklausomybės (non-belonging believers), jog tradicinė Dievo samprata galioja ir XXI-jame amžiuje.

Versta iš www.cesnur.org

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Šaltiniai

A Course in Miracles. Text. Workbook for Students. Manual for Teachers. 1986. Tiburon (California): Foundation for Inner Peace.

"Angel: I Will Remember You". 1999. Episode first aired on November 30, 1999.

Barker, Eileen. 1998. "New Religions and New Religiosity". In Eileen Barker and Margit Warburg (eds.), New Religions and New Religiosity, Aarhus and Oxford: Aarhus University Press, 1998, pp. 10-27.

Blomberg, Craig L. and Stephen E. Robinson. 1997. How Wide the Divide; A Mormon and an Evangelical in Conversation. Downers Grove (Illinois): InterVarsity Press.

"Buffy the Vampire Slayer: Beer Bad". 1999. episode first aired on February 11, 1999.

Christensen, Dorthe Refslund. 1999. "Rethinking Scientology: Cognition and Representation in Religion, Therapy and Soteriology". Ph.D. Diss. Aarhus (Denmark): Department of the Study of Religion, Faculty of Theology, University of Aarhus.

Congregazione per la Dottrina della Fede. 1989. Lettera ai vescovi della Chiesa Cattolica su alcuni aspetti della meditazione cristiana. Città del Vaticano: Congregazione per la Dottrina della Fede.

Cox, Harvey G. Fire from Heaven: The Rise of Pentecostal Spirituality and the Reshaping of Religion in the Twenty-First Century. Reading (Massachusetts): Addison-Wesley.

Davie, Grace. 1994. Religion in Britain since 1945: Believing without Belonging. Oxford (UK) and ?Cambridge (Massachusetts): Blackwell.

Golden, Christopher and Nancy Holder. 1998. Buffy the Vampire Slayer: The Watcher’s Guide. New York and London: Pocket Books.

Guly, Christopher. 2000. "Why the X-Files is becoming our new religion". The Ottawa Citizen, March 5, 2000.

Introvigne, Massimo. 2000. The Unification Church. Salt Lake City: Signature Books.

Larson, Stan. 1978. "The King Follett Discourse: A Newly Amalgamated Text". Brigham Young University Studies, 18:2 (Winter 1978): 179-192.

Ostling, Richard N. and Joan K. Ostling. 1999. Mormon America: The Power and the Promise. New York: Harper San Francisco.

Wapnick, Kenneth. 1989. Love does not Condemn: The World, the Flesh and the Devil according to Platonism, Christianity, Gnosticism, and "A Course in Miracles". Roscoe (New York): Foundation for A Course in Miracles.

Williams, Michael Allen. 1996. Rethinking "Gnosticism": An Argument for Dismantling a Dubious Category. Princeton (New Jersey): Princeton University Press.

raktiniai žodžiai: