Ekologinės bendruomenės Lietuvoje

Šiuolaikinių alternatyvių civilizacijai dvasingumo judėjimų atstovai orientuojasi į įvairiai suprantamo dvasingumo paieškas ir bendruomenių steigimą. Alternatyvių idėjų pagrindu besiformuojančios bendruomenės neretai iškyla kaip opozicija tai visuomenės daliai, kuri pripažįsta vartotojiškas (galima sakyti, populiariosios kultūros suformuotas) vertybes. Pastaruoju metu taip pat plinta į ekologiją ir dvasingumą orientuoti komunitariniai judėjimai, o jų atstovai steigia ekologines gyvenvietes, neretai pačių steigėjų suprantamas kaip galimybė sukurti vienaip ar kitaip įsivaizduojamą rojų žemėje.

Tokių judėjimų ištakos – ekologiniai, į gamtos, laisvės ir kt. idėjas orientuoti XIX a. pb.–XX a. pr. filosofiniai mokymai, įvairaus pobūdžio socialiniai, neretai – kontrkultūriniai XX a. vidurio judėjimai. Per XX a. kito tiek šių judėjimų formavimąsi veikiančios idėjos, tiek pačių judėjimų formos. Kaip su alternatyviomis dvasingumo paieškomis susijusius reiškinius galima išskirti XIX a. utopines religines bendruomenes JAV ir Europoje, XX a. II p. socialinių, kultūrinių, politinių įvykių įtakotą hipių komunų steigimąsi, naujųjų religinių judėjimų, įvairių anarchistinių kontrkultūros, meno, ekologinių, feministinių, gyvūnų teisių apsaugos, taip pat – religinių aplinkosauginių, religinių ekofeministinių projektų kūrimąsi ir alternatyvių socialinių modelių formavimąsi.

Žlugus Sovietų Sąjungai, Rytų ir Vidurio Europoje atsirado naujų socialinės ir kultūrinės saviraiškos galimybių. Kultūrinis laisvėjimas, Vakarų idėjų plitimas, atvira prieiga prie įvairaus pobūdžio informacijos šaltinių, galimybė informaciją greitai platinti internetu ir kiti socialinės kaitos reiškiniai paskatino naujų idėjų, pasaulėžiūrų ir judėjimų formavimąsi, taip pat kultūrinį fragmentavimąsi. Visuomenėje atsirado (arba iškilo į viešumą sovietiniu laikotarpiu kultūriniame pogrindyje veikę sociokultūriniai judėjimai) asmenų ir grupių, siūlančių idėjų, pasaulėžiūrų ir socialinių procesų alternatyvas. Atitinkamai susidarė palankios sąlygos kurtis ir plėstis naujiesiems religiniams ir į dvasingumo paieškas orientuotiems judėjimams, o kartu – formuotis šių judėjimų idėjų ir pasaulėžiūrų įkvėptiems naujiems judėjimams. XX a. 8–9-ajame dešimtmetyje pokomunistinėse valstybėse taip pat pradėjo formuotis įvairaus pobūdžio ekologinės bendruomenės ir jų gyvenvietės. Paprastai pokomunistinio regiono ir Vakarų ekologinių gyvenviečių susiformavimo priežastimi tampa siekis suformuoti alternatyvą vartotojiškos visuomenės vertybėms ir gyvenimo būdui. Pirmosios ekologinės gyvenvietės pokomunistiniame regione tebuvo pavienės nedidelės bendruomenės. Tokia veikla masiniu ekologinių gyvenviečių steigimo reiškiniu – ekologiniu (šio judėjimo atveju – gamtinio dvasingumo) komunitariniu judėjimu – tapo iškilus ir plačiai paplitus anastasininkų skelbiamoms idėjoms.

XX a. 7-ąjame dešimtmetyje buvo populiarios alternatyvų esamai socialinei tvarkai siejamos bendruomenės. Jos, pasak Tomo Millerio (1999) – plačiausiai paplitęs komunitarizmo reiškinys[1] JAV istorijoje. Jis išskiria 3 bendruomenių tipus: siekiančių „atgal į gamtą“ grįžti hipių (angl. the-back-to-the-land hippie communes), į dvasingumą orientuotas ir urbanistines bendruomenes. Plačiausiai aptariamu laikotarpiu paplitęs bendruomenių tipas – į dvasingumo paieškas orientuotos bendruomenės. Joms priskiriamos Vakarų religijų vertybių paveiktos (Jėzaus judėjimas (angl. Jesus Movement) ir į rytietiško dvasingumo (krišnaitų, budistinės, dzeno) bendruomenės. Pasak T. Millerio, pagrindiniai minimų tipų bendruomenių nariai – jaunimo atstovai, siekę sukurti tam tikrą intymaus bendravimo pasaulį, kaip atsvarą individualistinei ir materialistinei Amerikos visuomenei.

Vakaruose 7-ojo dešimtmečio kontrkultūros laikotarpiu veikę sociokultūriniai judėjimai laikui bėgant kito, išnyko, taip pat padarė įtaką kitų judėjimų atsiradimui. Savo ruožtu kontrkultūra, kontrkultūriniai požiūriai ir vertybės, elgesys ir gyvenimo būdas visiškai nedingo. Kontrkultūrines idėjas ir vertybes paveldėjo šiuolaikiniai žaliųjų (angl. deep green) ir ekologiniai judėjimai, kelių protestuotojai (angl. road protestors), „Naujojo amžiaus“ keliautojai, patrauklios Rytų misticizmo ir „Naujojo amžiaus“ idėjos, dietiniai režimai (vegetarizmas, veganizmas, žaliavalgystė (organinio negyvūninės kilmės maisto vartojimas)), pacifistiniai, antiglobalistiniai ir kt. judėjimai, išreiškiantys nesutikimo, prieštaros ir alternatyvos kultūrinę dvasią.

Vienam iš kontrkultūrinį palikimą turinčių judėjimų – „Naujajam amžiui“ – būdingas polinkis į holistinį gyvenimo būdą, alternatyvų gydymą ir ekologinę problematiką (Geaves 2004, 137). Atsakas į aplinkos ekologines problemas – anarchistiniai, šiuolaikiniai pagoniškieji, sekuliarūs ir religiniai (naujų ir tradicinių formų), į dvasingumą orientuoti aplinkosauginiai judėjimai (Sessions 1994). Pasak Meros Nandos (2004, 19), pastaruoju metu didėja Vakarų gamtinio dvasingumo, aplinkosauginių ir antiglobalistinių judėjimų aktyvumas – iš to galima spręsti, kad vis daugiau žmonių susižavi pagoniškąja gamtos kaip gyvo, sąmoningo ir švento vienio vizija. Atsigręžimas į pagoniškąsias tradicijas Vakaruose laikomas kontrkultūros reiškiniu.

Alternatyvių judėjimų aplinkosauginės ir dvasingumo idėjos taip pat įgyvendinamos steigiant greitai plintančias ekologines ir gamtinio dvasingumo bendruomenes ir jų gyvenvietes (angl. ecological communities (sutr. eco-communities); ecological villages (sutr. eco-villages); green communities, nature-based spirituality communities). Pačiuose gamtinio dvasingumo komunitariniuose judėjimuose ryškus „grįžimo į gamtą“ motyvas – aukso amžiaus mito atspindys, neretai judėjimų atstovų vaizduotėje maitinamas archajinių tautų gyvenimo būdo harmoningumo įsivaizdavimas. Įvairios aukso amžiaus mito variacijos susijusios su samprata apie laimingą ir nerūpestingą pirmykštės žmonijos gyvenimą (Mitologijos enciklopedija 1997, 39–40). „Grįžimo į gamtą“ ir harmoningo gyvenimo joje naratyvai tapo populiarūs nuo ankstyvųjų ekocentrizmo ir aplinkosauginio judėjimo filosofijos Amerikoje pradininkų Henry’o D. Thoreau ir Johno Muiro darbų. Jų darbuose taip pat pastebimas orientacijos į ekologiją ir religingumo tarpusavio ryšys. Giliai religingų filosofų ekologiniai požiūriai yra persipynę su jų panteistiniu Dievo tapatinimu su gamta (gamta kaip šventybe) (Oelschlaeger 1991, 133–204). Įvairių vėlesnių ekologines vertybes propaguojančių filosofų darbuose gyvenimo būdas gamtoje taip pat iš esmės idealizuojamas ir tapatinamas su aukso amžiaus laikotarpiu. Vienas ryškiausių šioje srityje tampa Norvegijos filosofas Arne Naessas, kuris, siekdamas išreikšti vidinę gamtos vertę, 1972-aisiais įtvirtino „giliosios ekologijos“ (angl. “deep ecology”) sąvoką (Naess 1973). Iškilęs sociokultūrinėje aplinkoje, šis motyvas darė įtaką įvairių į gamtą orientuotų pasaulėžiūrų ir praktikų paplitimui, taip pat gamtinėse erdvėse alternatyvius socialinius modelius formuojančių komunitarinių judėjimų formavimuisi.

XX a. 8–9-ajame dešimtmetyje posovietinėse valstybėse taip pat pradėjo formuotis įvairaus pobūdžio ekologinės bendruomenės ir jų gyvenvietės. Iš Rytų ir Vidurio Europoje veikiančių vienų pirmųjų ekologinių bendruomenių ir jų gyvenviečių paminėtinos: 1989 m. susiformavusi į folkloro kultūrą orientuota Zaježovos ekologinė gyvenvietė (Slovakija), 1993 m. – „Krišnos slėnio“ (vengr. Krisna-völgy) ekologinė dvasingumo gyvenvietė (Vengrija), 1995 m. – ajurvedinė ekologinio ūkio bendruomenė „Bhrugu Aranya Homa“ (Tatrai, Lenkija), 2001 m. – Rumunijos ekotopijos asociacijos aplinkosaugos aktyvistų ekologinė bendruomenė (Stanciova, Rumunija) ir kt. Iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos (daugiausia Rusijoje) paminėtinos šios vienos iš pirmųjų ekologinių bendruomenių ir jų gyvenvietės: 1994 m. – ekologinės statybos gyvenvietė Družnaja (rus. Дружная; Baltarusija), ekologinė menų ir amatų mokykla „Salganda“ (rus. Салганда; Altajus, Rusija), 1995 m. – permakultūrinė Rysovo ekologinė gyvenvietė (rus. Рысово; Каrelija, Rusija), 2000 m. – pedagoginė Kitežobendruomenė (rus. Китеж; Kalugos sritis, Rusija), 1994 m. – didžiausia Rusijoje Visariono bendruomenės ekologinė gyvenvietė Tiberkulis (rus. Тиберкуль; Krasnojarsko kraštas, Rusija) ir kt.). Lietuvoje pirmosios ekologinės gyvenvietės pradėtos steigti po 2000-ųjų. 2002 m. pradėtas realizuoti ekologinės architektūros projektas „Ekopolis“ (Vilnius), 2003 m. – Anastasijos idėjų pagrindu formuojamas ekologinis Krunų sodžius, vėliau – kitos anastasininkų sodybos.

Paprastai posovietinio regiono ir Vakarų ekologinių gyvenviečių susiformavimo priežastimi tampa siekis suformuoti alternatyvą vartotojiškos visuomenės vertybėms ir gyvenimo būdui.

Individualių ekologinių bendruomenių ir gyvenviečių raiška turėtų skirtis dėl kiekvienos jų reiškiamų skirtingų vertybinių orientacijų ir veiklos. Pavyzdžiui, tikėtina, kad hinduistinės kilmės į dvasingumą orientuotos bendruomenės – „Krišnos slėnio“ bendruomenė Vengrijojeir„Bhrugu Aranya Homa“ Lenkijoje viena į kitą bus panašesnės, o skirsis nuo permakultūrinės Rysovo ekologinės gyvenvietės.

Atskirų ekologinių bendruomenių ir gyvenviečių raiška turėtų skirtis ir dėl to, kad kiekvienos jų priklauso skirtingam socialiniam kontekstui. Pavyzdžiui, yra pastebima, kad iš bendro posovietinių ir Vakarų ekologinių gyvenviečių konteksto išsiskiria tokios gyvenvietės Rusijoje. Pasak I. Kuliasovo (2004, 29), skirtingai nuo vakarietiškųjų, rusiškosioms ekologinėms gyvenvietėms neretai būdingos nacionalistinės vertybės. Tokį Rusijos ekologinių gyvenviečių skirtingumą pastebi ir J. Andrejeva (2009, 26) – ji teigia, kad Rusijos anastasininkų ekologinės idėjos neretai pakeičiamos tradicionalistinėmis vertybėmis. Lygiai taip pat, lygindamos Rusijos ir Lietuvos anastasininkų pasaulėžiūros ypatumus, J. Andrejeva ir R. Pranskevičiūtė (2010) akcentuoja, kad Rusijos anastasininkų tradicionalistinės vertybės Lietuvos anastasininkams nepriimtinos.

Ekologinių bendruomenių ir gyvenviečių raiška turėtų skirtis ir dėl kiekvienos jų susiformavimo istorijos ir dabarties ypatumų: kiekvieno nario vertybinio ir veiklos indėlio į bendruomenę, narių tarpusavio ryšių tinklo, dominuojančios veiklos bendruomenėje rezultato ir pan. Vieną iš tokių individualios ekologinės gyvenvietės pavyzdžių pateikia M. Priečko (2009), tyrinėjęs Zaježovos ekologinės gyvenvietės formavimosi ypatumus ir atskleidęs sudėtingą ir savitą alternatyvios bendruomenės ir ekologinės gyvenvietės formavimosi procesą.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą “Religinės įvairovės pažinimas Lietuvoje: alternatyvaus religingumo formos”, sut. Nr. MIP 097/2013.

Dr. Rasa Pranskevičiūtė