NRJ

Dr. Eglė Aleknaitė

Neošamanizmas – XX a. antrojoje pusėje Vakarų visuomenėje atsiradusios religinės praktikos, kuriose remiamasi Pietų ir Šiaurės Amerikos, Sibiro, Australijos ir kitų regionų tautelių religinėmis tradicijomis, vakariečių vadinamomis šamanizmu. Paprastai manoma, kad šamanas yra religinis specialistas, gydymo, aiškiaregystės ir kitais tikslais transo būsenoje keliaujantis po antgamtinius pasaulius ir ten bendraujantis su dvasiomis bei dievybėmis. „Primityviomis“, „archajiškomis“ kultūromis besižavintys alternatyvaus dvasingumo ieškotojai šių tautelių religines tradicijas pritaikė savo poreikiams. Šiuo metu Vakaruose klesti daugybė neošamanizmo formų, kuriose remiamasi vieno ar kito regiono tradicija, naudojamos psichotropinės medžiagos arba transo, neįprastų sąmonės būsenų siekiama kitomis priemonėmis (šokiu, garsu ir kt.), pasitelkiamos įvairios iš Rytų ar Vakarų ezoterikos kildinamos idėjos. Kai kurios neošamanizmo formos prigijo ir Lietuvoje.

Dr. Rasa Pranskevičiūtė

Šiuolaikinių alternatyvių civilizacijai dvasingumo judėjimų atstovai orientuojasi į įvairiai suprantamo dvasingumo paieškas ir bendruomenių steigimą. Alternatyvių idėjų pagrindu besiformuojančios bendruomenės neretai iškyla kaip opozicija tai visuomenės daliai, kuri pripažįsta vartotojiškas (galima sakyti, populiariosios kultūros suformuotas) vertybes. Pastaruoju metu taip pat plinta į ekologiją ir dvasingumą orientuoti komunitariniai judėjimai, o jų atstovai steigia ekologines gyvenvietes, neretai pačių steigėjų suprantamas kaip galimybė sukurti vienaip ar kitaip įsivaizduojamą rojų žemėje.

2007 m. sausio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje „Kuznecovas ir kiti prieš Rusiją“. Teismas vienbalsiai nusprendė, kad buvo pažeisti Konvencijos 6 bei 9 straipsniai, ginantys teises į teisingą teismą bei religijos laisvę. Taip pat įpareigojo Rusiją sumokėti nukentėjusiems 30000 eurų neturtinės žalos atlyginimą bei 60544 eurus teismo išlaidų.

Donatas Glodenis

Aleksandro Dvorkino knyga Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (Kaunas: „Už tradiciją“, 2005, 524 psl.) yra ne pirmoji, tačiau neabejotinai didžiausios apimties knyga naujųjų religinių judėjimų tematika, išleista Lietuvoje. Tarp anksčiau šios tematikos knygų, išleistų lietuvių kalba, galima paminėti Antano Paškaus Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“ (Kaunas, 1993), Alano Gomeso Sektos, kultai ir Biblija (Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000), A. Peškaičio ir D. Glodenio Šiuolaikinis religingumas (Vilnius: Vaga 2000). Visų šių knygų pozicija naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu yra kritiška, visos rašytos iš vienos ar kitos krikščioniškos perspektyvos. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros naujųjų religinių judėjimų tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, kurie knygoje nedviprasmiškai vadinami „totalitarinėmis sektomis“. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą. Knyga priskirtina antikultinės literatūros žanrui, Vakarų pasaulyje paplitusiam, kai po II-ojo pasaulinio karo pradėjo sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių.

Aleksandro Dvorkino knyga Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (Kaunas: „Už tradiciją“, 2005, 524 psl.) yra ne pirmoji, tačiau neabejotinai didžiausios apimties knyga naujųjų religinių judėjimų tematika, išleista Lietuvoje. Tarp anksčiau šios tematikos knygų, išleistų lietuvių kalba, galima paminėti Antano Paškaus Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“ (Kaunas, 1993), Alano Gomeso Sektos, kultai ir Biblija (Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000), A. Peškaičio ir D. Glodenio Šiuolaikinis religingumas (Vilnius: Vaga 2000). Visų šių knygų pozicija naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu yra kritiška, visos rašytos iš vienos ar kitos krikščioniškos perspektyvos. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros naujųjų religinių judėjimų tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, kurie knygoje nedviprasmiškai vadinami „totalitarinėmis sektomis“. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą. Knyga priskirtina antikultinės literatūros žanrui, Vakarų pasaulyje paplitusiam, kai po II-ojo pasaulinio karo pradėjo sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių.

Šoko Asaharos (Shoko Asahara), Aum Shinrikyo religinio kulto įkūrėjo advokatai šį pirmadienį paskelbė psichiatro išvadą, kurioje teigiama, kad Asahara negali dalyvauti teisme dėl savo psichinės būklės.

Pasak teisininkų, tokią išvadą pasirašęs Kwansei Gakuin universiteto profesorius Massaki Noda bus pakviestas liudyti Tokijo aukščiausiame teisme.

Penkiasdešimtmetis Asahara, kurio tikrasis vardas Chizuo Matsumoto, buvo nuteistas mirties bausme.

Remdamiesi minėta psichiatrų išvada Asaharos advokatai ketina prašyti aukščiausiojo teismo suspenduoti apeliacinio teismo sprendimą. Asahara buvo pripažintas kaltu pagal trylika kaltinimų, tarp jų ir 1995 metais įvykdytos zarino dujų atakos Tokijo metro organizavimu.

„Jei dalyvavimas teisme yra  apibrėžiamas kaip kompetencija suvokti kas vyksta ir save apginti, tai Asahara turėtų būti laikomas stokojantis šių kompetencijų“, rašoma profesoriaus Noda pranešime.

Dokumente taip pat teigiama, kad Asaharos būklė gali pagerėti per artimiausius pusę metų, jei jam bus suteiktas neatidėliotinas psichiatrinis gydymas ir, kad teismo atidėjimas iki jo sveikatos pagerėjimo būtų praktiškai teisingesnis sprendimas nei teiginiai, kad jis apsimeta sergąs ar yra iš tiesų pamišęs.

Trys iš keturių psichiatrų, tarp jų ir profesorius Noda, apklausę Asaharą išreiškė abejones dėl jo kompetencijos dalyvauti teisme. Ketvirtasis psichiatras paskelbė atskirąją nuomonę, teigiančią, kad Asaharai yra sutrikęs protas, o šį negalavimą sukėlė ilgas buvimas kalėjime.

Parengta pagal wwrn.org ir „Japan Times“ 2006 m. sausio mėn. 17 d. informaciją.