Massimo Introvigne
Šiek tiek ironiška atrodo tai, jog konferencijoje apie religijos ateitį, pats šis pranešimas skirtas nuvalkiotai kategorijai, kuri jau pati savaime gali neturėti ateities. Jau XX a. pradžioje, nors keletas valstybių dar įnirtingai gynė valstybinės religijos monopolį, aiškiai matėsi, kad religingumo rinka vakaruose išsireguliuoja, atsiranda naujų didelę įtaką turinčių jos dalyvių. Kadangi tapo nebeįmanoma nuo erezijos apsisaugoti įstatymiškai, tradicinių konfesijų krikščionys (angl.: „mainline Christians“; vert. past.) vietoj senojo įvardijimo „erezija“, įvedė naujas sąvokas - „kultas“ ar „sekta“ (netrukus, kitose kalbose, - ne anglų, - šios sąvokos įgijo ryškų menkinantį atspalvį), tuo siekta parodyti, jog naujesnės religijos yra žalingos visuomenei. Gerokai išpopuliarėjo krikščioniška kontrkultinė literatūra. Daug vėliau pasirodė ir sekuliari antikultinė literatūra, kurioje tvirtinta, jog naujesnės religijos kelia pavojų psichinei sveikatai bei viešajai tvarkai.