Referendumas Italijoje: Bažnyčios, mokslininkų ar visų piliečių laimėjimas?

Versija spausdinimui

Juozas Ruzgys

Referendumas Italijoje triuškinamai žlugo. Galimybe balsuoti pasinaudojo vos kiek daugiau nei ketvirtadalis balsavimo teisę turinčių Italijos piliečių. Atrodytų, kad ir šis referendumas sėkmingai įsiliejo į pastarosiomis savaitėmis nenusisekusių balsavimų grandinę.

Priešingai nei Prancūzijoje ar Olandijoje, italai buvo pakviesti pasisakyti ne dėl Europos Sąjungos ateities, bet dėl sekuliaristų parengtų dirbtinio apvaisinimo įstatymo pakeitimų, turėjusių įteisinti praktiškai nevaržomą galimybę atlikti pačius įmantriausius tyrimus su embrionais ir kamieninėmis ląstelėmis. Tad, beveik galima sakyti, italams buvo suteikta teisė pasisakyti dėl visos žmonijos ateities. O italai balsuoti nėjo.

Kai kas galėtų pareikšti, kad italams nerūpi žmonijos ateitis – jie neleido mokslininkams bandyti sukurti „tobulesnio žmogaus“, o kartu – užtikrinti geresnės visos žmonijos ateities. Net neabejoju, jog tokių pasisakymų Italijos spaudoje netrūks.

Taigi: „Bažnyčios pergalė“, – paskelbė didžioji dauguma Italijos dienraščių. Juos ėmėsi atkartoti naujienų agentūros, pasaulio dienraščiai ir interneto svetainės. Tarp jų – ir „Bernardinai.lt“. Rodos, nėra čia ko ginčytis – Bažnyčia išties laimėjo svarbų mūšį. Tačiau dėmesys savaime krypsta kiek į kitą pusę, gal šiek tiek mažiau susijusią su pačiu referendumu, - o kas yra ta Bažnyčia.

„Italijoje vyksta Bažnyčios ir mokslininkų dvikova“, - visą sekmadienį garsiai skelbė Lietuvos radijas. Pirmadienį pateiktose žiniose vėl buvo primenama, kad mokslininkai pasisako už dirbtinio apvaisinimo įstatymo pakeitimus, o šiam referendumui priešinasi Bažnyčia. Suprask: tamsybininkai prieš pažangą, mokslas prieš prietarus, atsilikimas prieš galimybę tobulėti.

Puikus, dar sovietmečiu įteigtas ir iki šiol gajus išlikęs mitas. Kitais žodžiais tariant – puiki legenda, nepaprastai paranki visokiai propagandai ir ideologijai. Tik nesupraskite neteisingai – Bažnyčia yra pripažinusi, kad bėgant amžiams jos sūnūs ir dukterys yra padarę klaidų ir už jas atsiprašę. Tačiau šioje srityje padarytos klaidos buvo dar iki tada, kai pradėjo veikti seniausia mokslų akademija – Popiežiškoji mokslų akademija.

Tačiau šiomis dienomis ir jau ne pirmus metus veikia ne viena dar popiežiaus Jono Pauliaus II įsteigta mokslo institucija, vienijanti iškiliausius savo srities mokslininkus. Būtų galima paminėti Popiežiškąją šeimos tarybą, nuolatos kviečiančią ir samdančią pačius geriausius šios srities specialistus. Tikra nuodėmė būtų neprisiminti prie Popiežiškojo Laterano universiteto veikiančio Jono Pauliaus II vardo šeimos instituto, apibendrinančio įvairius mokslo tyrimus šeimos ir lytinio žmonių gyvenimo srityse. Be kita ko, šis institutas yra įsteigęs ir labai sėkmingai Vašingtone veikiantį filialą, aprėpiantį visus JAV pasiekimus sprendžiant šeimos problemas ir klausimus. Būtų galima paminėti ir dar vieną, su minėtu Italijos referendumu nesietiną mokslo įstaigą – Popiežiškąją observatoriją, savo veiklą ir tyrimus plėtojančią per padalinius Italijoje, ir neseniai įsteigtą padalinį Arizonos valstijoje JAV. Beje, mūsų visų naudojamas ir toks visiems savas kalendorius buvo įvestas tik šios observatorijos ir popiežiaus Grigaliaus XIII dėka.

Jei šis referendumas buvo tamsybininkų ir mokslininkų dvikova, - tai kaip tuomet pavadinti 385 puikius ir visoje Italijoje žinomus gydytojus, pasirašiusius kvietimą nebalsuoti referendume, kuriame keliami tokie klausimai. Arba 130 žymiausių Italijos teisininkų, kurie taip pat pakvietė italus nebalsuoti?

Įdomus ir kitas vykusio referendumo aspektas. Prieš jį rengtos apklausos liudijo, kad Bažnyčios nuomonė dėl balsavimo šiame referendume buvo svarbi tik 5 procentams italų. Tad, matyt, referendumo Italijoje pralaimėjimą Bažnyčios pergale galima pavadinti tik su labai nemenkomis išlygomis.

Šiomis dienomis buvo tvirtinama, jog dabartinės įstatymo nuostatos draudžia kiaušinėlių ir spermos donorystę bei embrionų užšaldymą ir tyrimus, o per vieną bandymą leidžia apvaisinti tik tris kiaušinėlius. Trimituota, kad galiojantis įstatymas pažeidžia moterų teisę rinktis. Tačiau visomis išgalėmis stengtasi nutylėti, jog šis įstatymas išties buvo parengtas siekiant pagelbėti nevaisingoms šeimoms turėti vaikų, o galiojantys apribojimai tik apsaugojo nuo niekaip nevaržomų tyrimų ir eksperimentų su žmogumi.

Kitas, ganėtinai naujas vykusio referendumo aspektas – visuomet aktyviai balsuoti raginanti ir nesinaudojimą šia teise nuodėme vadinanti Bažnyčia šį kartą siūlė „sąmoningai nebalsuoti“. Kaip tai suderinama su pilietiškumu ir pilietiniu aktyvumu, kuriuos Bažnyčia pastaraisiais metais vertina kaip vienus iš svarbiausių dalykų? Atrodytų, kad ir šį kartą Bažnyčiai tereikėjo paraginti pasisakyti prieš pakeitimus, ir to būtų visiškai pakakę.

Tačiau išties nėra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti. Balsavimas tokiame referendume – ir visiškai nesvarbu, „už“ ar „prieš“ – jau savaime reikštų pritarimą. Pritarimą nuostatai, jog viskas šiame pasaulyje yra reliatyvu, ir viską galima modifikuoti kokios nors daugumos valia. Taip pat kvestionuoti ir žmogaus gyvybę. Balsavimas reikštų pasisakymą už tai, kad nėra jokių savaiminių vertybių.

Tokia jau ta demokratija – pasakysite. Tokia jau ji. Bet nereikėtų pamiršti, jog ir Hitleris į valdžią atėjo per demokratinius rinkimus. O ir nevaržomi įgaliojimai jam buvo suteikti taip pat demokratiškai išrinkto Vokietijos Reichstago deputatų balsais. Kuo tai baigėsi, matyt, nereikia net priminti. Apie tokį reliatyvizmą ir jo pasekmes labai puikiai rašo popiežius Jonas Paulius II savo paskutinėje knygoje.

Pasak popiežiaus, toks „balsavimo reliatyvizmas“ greičiausiai yra viena iš blogio ideologijų apraiškų, kuri siekia žmogaus teises panaudoti prieš patį žmogų ir visą žmoniją. Dėkui Dievui, kad Italijoje šiai blogio formai prasiveržti nepavyko. Tačiau tai nereiškia, jog panašių bandymų daugiau nebebus. Blogis yra gajus ir stengiasi pačiais įvairiausiais būdais iškilti į paviršių bei sugadinti pačią nuostabiausią mus vis dar džiuginančią kūriniją.

„Aš nekovojau tam, kad laimėčiau ir nelaimėjau, - pirmadienį vakare sakė Italijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Camillo Ruinis. - Aš tik atlikau savo vyskupišką pareigą ir įsiklausiau į savo, kaip žmogaus, krikščionio ir piliečio, sąžinę“. Išties Italijoje vykusiame referendume nelaimėjo jokia interesų grupė. Nors galbūt ir kiek klystu – laimėjo pati plačiausia interesų grupė: žmonija. Ne tamsybininkai, bažnytininkai ar antiprogresistai. Nugalėjo kiekvienas žmogus.

www.bernardinai.lt