Religijos ir religijų apibrėžimas

Versija spausdinimui

Svetainės skaitytojams siūlome susipažinti su Kalgario universiteto profesoriaus, naujųjų religijų tyrinėtojo Irvingo Hexhamo tekstu, kuriame autorius bando atsakyti į klausimą „kas yra religija“.

Vienas iš Henry‘o Fieldingo herojų „Tom Jones“ 3 knygos 3 skyriuje sako: „Kai paminiu religiją, turiu omenyje Krikščionybę; tačiau ne tiesiog Krikščionybę, tačiau Protestantizmą; ir ne tiesiog protestantizmą, bet Anglijos Bažnyčią, kaip nustato įstatymai“.

Įvadas

Aukščiau pateikta satyriška pastaba skirta nurodyti daugelio žmonių požiūrio į religiją absurdiškumą. Lygiai taip pat ir sekta gali būti apibūdinta kaip „ta religija, kurios aš nemėgstu“, nes „ta religija, kurią aš tikiu, yra tikra, o religija, kuria tu tiki, yra sekta“. Nors šie teiginiai skamba juokingai, jie iš tiesų atspindi tai, kaip nemaža dalis žmonių galvoja apie religiją iki šių dienų.

Taigi, kas yra „religija“ ir kaip mes atskiriame konkrečią „religiją“. Atsakymai į šiuos klausimus yra kur kas sudėtingesni, nei dauguma yra linkusi manyti. Juk yra šimtai religijos apibrėžimų, daugelis jų pabrėžia tikėjimą Dievu ar dievais. Kai kurie šių apibrėžimų sugalvoti tikinčiųjų, pvz., šis, kurį randame Catholic Encyclopaedia ir kuris teigia, kad „Religija, apibrėžiant ją plačiai, yra savęs pavedimas Dievui“{note} http://www.newadvent.org/cathen/12738a.htm {/note}. Kiti, netikinčiųjų sugalvoti apibrėžimai, tokie kaip Jameso Fraserio (1854-1941), užima ciniškesnę poziciją. Fraseris apibrėžia religiją kaip „pastangą papirkti arba numaldyti jėgas, galingesnes už žmogų, kai tikima, kad jos nukreipia ir kontroliuoja gamtą ir žmogaus gyvenimą“, tokiu būdu implikuojant, kad religijos yra paremtos psichologine priklausomybe. Fraseris faktiškai teigia, kad religija yra nesuvokimo kaip pasaulis veikia padarinys.

Tokių apibrėžimų problema yra ta, kad jie paremti labai jau vakarietišku, o dar konkrečiau – krikščionišku Dievo ir dievybė suvokimu. Tiesą sakant, yra nemažai religijų, kuriose Dievas ar dieviški dalykai nėra svarbūs. Pavyzdžiui, budizmas – jei juo laikysime ne populiarias liaudies praktikas, o religiją – atmeta ir Dievo, ir dieviškų dalykų svarbą{note}Platų ir puikų šio klausimo aptarimą rasite Edward Conze, Buddhism: Its Essence and Development, Oxford, Bruno Cassier, 1957.{/note}. Panašiai ir didelė dalis Afrikos ir kitų religinių tradicijų, neturinčių užrašytų šventraščių, neturi vietos Dievui ar dievams{note} Žr. F.B.Welbourn, Atoms and Ancestors, London, Edwin Arnold, 14968; t.p. jo rašinį „Aukščiausiojo Dievo idėja trijose Rytų Afrikos visuomenėse“, Afrikos studijų institutas, Ife Universitetas, 1964. Kai kurie krikščionių teologai, pvz. Johnas M‘biti bandė įrodyti, kad „už“ visų Afrikos religinių tradicijų slypi bent jau blankios žinios apie Dievą, žr. John M‘biti, African Religions and Philosophy, London, Heinemann, 1969. M‘biti darbas buvo visiškai sukritikuotas Okot P‘Bitek knygoje African Religions in Western Scholarship, Nairobi, East African Publishing House, 1970.{/note}. Lygiai problematiškos yra konfucianizmo ir taoizmo religijos. Abi gali būti apibūdintos kaip filosofijos su ritualinėmis praktikomis, panašiomis į religines{note} Plg. R.C.Zaehner, Encyclopedia of Living Faiths, London, Hutchinson, 1971, pp. 357-373. {/note}. Taigi reikia pripažinti, kad kai kurie religijos apibrėžimai yra nepakankami, kadangi jais vadovaujantis iš religijų sąrašo reikėtų išbrukti socialinius judėjimus ir institucijas, kurie yra aiškiai religiniai ir skirti religingiems žmonėms.

Dėl panašių problemų kai kurie mokslininkai siekė identifikuoti religiją pagal religinį elgesį. Gerai žinomas teologas Paulas Tillichas gan sėkmingai argumentavo, kad religija turėtų identifikuojama pagal tai, ką jis vadino „svarbiausiu siekiu“. Savo mintis paremdamas bibliniais stabmeldystės vaizdiniais Tillichas argumentavo, kad bet kas, kuo žmogus labiausiai siekia, t.y., tas dalykas, dėl kurio jis gyvena, ir yra jo tikroji religija. Toks požiūris apibūdinant religiją pateikia daug įžvalgų į žmogaus elgesį ir turi tam tikrą vertę. Tačiau šiame apibrėžime glūdi ir didelė problema: jei žmogus užtektinai į kažką įsitraukęs, religija gali būti laikoma bet kas, - ir futbolo žaidimas, ir narystė Kanados Aljanse. Taigi, apibrėžimas bendrajam vartojimui tampa per platus.

Susidūręs su tokia problema Ninianas Smartas (1927-2001), pirmosios religijos studijų katedros Britanijoje įkūrėjas, taip pat suvaidinęs svarbų vaidmenį Amerikos religijos akademijos (American academy of religion) įkūrime, pasiūlė, kad vietoje tikslaus religijos apibrėžimo paieškų turėtume rasti apibūdinantį modelį, leidžiantį stebėtojui atskirti aiškiai religinius judėjimus nuo kitų socialinių judėjimų ar institucijų, primenančių religines. Smartas pasiūlė religiją apibrėžti taip:

[Religija yra] institucionalizuotų ritualų visuma, tapatinama su tradicija ir išreiškianti ir/arba sukurianti sakralinius sentimentus, nukreiptus į dievišką ar trans-dievišką objektą, pasireiškianti žmogiškoje fenomenologinėje aplinkoje ir bent dalinai nupasakojama per mitus ar mitus ir doktrinas{note} Ninian Smart „Meaning in Religion and Meaning of Religion“, nepublikuota seminaro medžiaga, Colloquium on the Meaning of Religion, Department of Religious studies, Lancaster University, 1968 gruodis.{/note}.

 

Kai kurie techniniai terminai: ritualas

Ritualas yra „pasikartojantis elgesys nustatytas tradicijos, kuri remiasi dieviškos ar trans-dieviškos tvarkos egzistavimu“. Geriausias visiškai pilno ir aiškaus ritualo pavyzdys yra Romos katalikų mišios. Čia liturginiai rūbai, muzika, žodžiai ir veiksmai gerai praktiškai pavaizduoja ritualo esmę. Problema tik ta, kad panaudojus mišias kaip pavyzdį nemaža dalis žmonių, ypač – protestantai, pradeda manyti, kad ritualai iš esmės turi būti tokie išvystyti, kaip mišios. Todėl tokios grupės kaip Plimuto broliai, mažas protestantiškas judėjimas, prasidėjęs XIX a., visiškai atmeta katalikų ritualus ir dažnai teigia, kad jų veikloje nėra „mirusių ritualų“. Tačiau kiekvienas pabuvęs stebėtoju brolių savaitiniuose tarnavimuose greitai pastebėtų, kad jų savaitiniai susirinkimai seka aiškia, nors ir žodine, tradicija, pagal kurią įvairios praktikos nuolat kartojamos. Taigi broliai yra tiek pat ritualistiški, kaip ir Romos katalikai, nors brolių ritualai yra kur kas mažiau ekstravagantiški.

Kai kurie techniniai terminai: tradicija

Tradicija gali būti apibūdinta kaip „tai, kas perduodama iš praeities, ir kas skiriasi nuo šiandieninių idėjų ir praktikos“.

Tradicijos reikšmę galime nesunkiai pastebėti užsukę į bet kurį kompanijai „The Bay“ priklausantį pastatą, nes kažkur prie jo rasime lentelę, ant kurios parašyta: „Įkurta 1670“. Daugelio kompanijų įprotis skelbti įkūrimo datą, tarsi sako klientui: „Mes tikrai geri. Mes juk veikiame jau daug metų“. Kitais žodžiais tariant, užrašas „Įkurta 1670“ skirtas sukurti patikimumo įspūdžiui ir prekių rūšies tapatybei. Panašiai ir religijos siekia užsitikrinti legitimumą teigdamos, kad jos yra „seniausios religijos pasaulyje“.

Kartais religijų teiginiai apie savo amžių yra teisingi. Kaip pastebi vadybos guru Peteris F. Druckeris, Romos katalikų Bažnyčia yra seniausia be perstojo egzistuojanti institucija pasaulyje, ir tai šį bei tą pasako apie katalikybę{note} John E. Flaherty, Peter Drucker: Shaping the Managerial Mind, San Francisko, Jossey-Bass, 1999, p.p. 276-277.{/note}. Katalikai teigia, kad jų religiją per Šv. Petrą įkūrė pats Jėzus. Tačiau, nors Jėzus yra laikomas krikščionybės įkūrėju, jo pamokslauta žinia tikinčiųjų yra siejama su Senojo Testamento pranašais, Moze, Abraomu, ir galiausiai pačiu Adomu. Taigi katalikybė randa savo šaknis ankstyviausiuose Biblijoje nupasakotuose žmonijos patyrimuose.

Panašiai ir žydai tiki, kad hebrajiška Biblija išsaugojo tradiciją, kuri siekia patį sukūrimą, o tuo tarpu musulmonai priima ir žydų, ir krikščionių teiginius apie savojo Ab raomo ir jo religijos senoviškumą. Patyrinėję hinduizmo, budizmo ir džainizmo tradicijas, o taip pat ir daugelį žodinių religinių tradicijų, tarpstančių Afrikoje, atrasime, kad jos visos savo įsitikinimus ir praktikas grindžia teiginiais apie savo religijų senoviškumą. Daugelis naujų grupių, pvz., Ecknkar, įkurta Paulio Tritchellio (1908-1971) septintajame dešimtmetyje, taip pat skelbia panašius teiginius. Tritchellis teigia, kad jo naujai suformuota religija buvo „seniausia religija pasaulyje“. Kai žmonės jo klausė, kodėl niekas apie ją nėra girdėjęs anksčiau, Tritchellis 1967 m. išspausdino savo pirmąją knygą „Tigro iltis“ [angl. Tiger‘s Fang – vert. past.], kurioje pateikė jam patogiausią aiškinimą, kad, nepaisant to, kad Eckankar yra seniausia pasaulio religija, ji buvo laikoma paslaptyje ir perduodama vieno Mokytojo kitam, kol galiausiai Tritchellis gavo leidimą atskleisti jos paslaptis žmonijai. Prieš tokius teiginius tegalima pasakyti tik tiek, kad faktiškai nėra jokių istorinių įrodymų, paremiančių tokias idėjas. Nepaisant to reikia pastebėti, kad jau pats faktas, kad Tritchelliui reikėjo remtis sena tradicija, išryškina tradicijos svarbą kuriant religinių judėjimų legitimumo įvaizdį.

Kai kurie techniniai terminai: sakraliniai sentimentai

Pasak Smarto, religijos išreiškia arba iššaukia sakralinius sentimentus. Tai reiškia kad, iš vienos pusės, tikintieji lanko susirinkimus kad išreikštų savo atsidavimą Dievui, bet tuo pačiu jau pats dalyvavimas pabudina juose sakralumo pojūtį. Tuo pačiu būdu ir netikintieji, dalyvaujantys bendruomeniniuose atsidavimo veiksmuose, neretai įtraukiami į įsitikinimų sistemą per patį dalyvavimo aktą. Šis atsivertimo procesas gerai apibudinamas Williamo Jameso (1842-1910) sentencija: „religija ne išmokstama, o pasigaunama“ [„religion is caught not taught“ – vert. past.].

Terminai „dieviškas ar trans-dieviškas objektas“ vartojami kalbant apie tai, kas yra atsidavimo objektas. Tai gali būti Dievas, dievas, kažkokia kita būtybė, tokia kaip Buda, ar net būsena, į kurią koncentruojamas dalyvaujančiųjų dėmesys.

Kai kurie techniniai terminai: mitai

Galiausiai mito sąvoka yra ir labai problematiška, ir labai daug įžvalgų teikianti siekiant suvokti, kaip veikia religijos. Mitai yra istorijos, naudojamos interpretuoti tiek paprastus religinius jausmus, tiek ir pirminius potyrius. Jie taip pat pasakojimo forma pateikia pagrindą religiniams įsitikinimams. Nors egzistuoja daug skirtingų mito apibrėžimų, vienas naudingiausių yra šis: „istorija su kultūriškai formuojančia galia“.

Šis apibrėžimas išryškina tai, kad mitas iš esmės yra istorija, kuri veikia tai, kaip žmonės gyvena. Tai gali būti bet kokia istorija. Priešingai, nei mano dalis rašytojų religine tematika, mitai nėra savo prigimtimi neistoriški. Pati istorija, tampanti mitu, gali būti teisinga arba klaidinga, istoriška ar neistoriška, faktas arba fikcija. Apibrėžiant mitą svarbi yra ne pati istorija bet funkcija, kurią ji vaidina individo, grupės ar visos visuomenės gyvenime.

Mitai yra istorijos, atliekančios specifines socialines funkcijas. Jie įgalina skirtingų visuomenių ir subkultūrų narius visuomenės viduje suprasti save ir savo pasaulį. Kaip sako antropologas Johnas Middletonas, „Mitas yra teiginys apie visuomenę ir žmogaus vietą joje bei jį supančioje visatoje. Mitai ir kosmologines sampratos kalba apie žmonių santykius tu kitais žmonėmis, gamta ir antgamte“ {note} John Middleton, ed. Myth and Cosmos, New York, Natural History Press, 1967, p. x.{/note}.

Kanados radijo ir televizijos komisijos naudojamas religijos apibrėžimas

Prieš pritaikydami Niniano Smarto religijos apibrėžimą naujam darbiniam religijos apibrėžimui verta pažvelgti į apibrėžimą, kurį naudoja Kanados radijo ir televizijos komisija (CRTC). Norėdama vienodai elgtis su visais religinių laidų transliuotojais CRTC turėjo išspręsti problemą, panašią į tą, kurią dabar bando išspręsti Kanados paveldo departamentas. Taigi, licencijavimo tvarkos ir kitiems teisiniams klausimams CRTC religiją apibrėžė kaip:

„visa tai, kad kyla iš individo santykį su dieviškumu ar yra jo įkvėpta, ir kas turi ryšį su moralinių ar etinių klausimų sprendimu“ {note} Peter S. Grant and Anthony H.A. Keenleyside, Canadian Broadcasting Regulatory Handbook, 5th Edition, Toronto, McCarthy Tétrault, 2000, p. 616.{/note}.

Nors šiam apibrėžimui trūksta akademiniams apibrėžimams būdingo tikslumo, jis yra be abejo praktiškas ir veiksmingas sprendžiant su transliavimu susijusius klausimus. Be to, pabrėžiant etinę pusę, kuri labai svarbi bet kuriai pilietinei visuomenei, jis išryškina religijos aspektą, kurį praleidžia Smart‘as ir daugelis kitų akademikų komentatorių. Taigi, jis skatina mus atsižvelgti į religijos aspektą, į kurį būtina atkreipti dėmesį sprendžiant klausimus, susijusius su kultūros skatinimu bei parama religinėms organizacijoms ir jų publikacijoms.

Patirčių svarba

Kita Smarto apibrėžimo silpnybė, paliekant nuošaly etinį išmatavimą, yra bet kokios užuominos apie religines patirtis stoka. Daugelio religinių judėjimų, ir ypač – naujųjų religijų svarbus bruožas yra tai, ką, stingant terminų, galima pavadinti „pirminiais potyriais“. Tokiais potyriais vadiname netikėtus, vaizdžius susidūrimus, paprastai laikomus ne visai „normaliais“. Pirminiai potyriai turi įvairiausių formų, iš kurių galima pavardinti sapnus, regėjimus, balsus, kalbėjimą kitomis kalbomis, dvasinį gydymą, [antgamtinio] buvimo pojautą, lemties, likimo pojautas, dvasių matymą, nepaaiškinamus dvasinius fenomenus, kitus nenatūralius įvykius, kurie patvirtina nematomo pasaulio realumą. Aukščiau išvardinti patyrimai sukrečia juos patiriančius ir neretai, tačiau ne visada, pakeičia asmens požiūrį į materialųjį pasaulį. Taigi, nors žmonės prisijungia prie religinių judėjimų dėl įvairių priežasčių, daugelis atsivertusiųjų pasakoja apie vaizdžius religinius potyrius, kurie paskatino juos žvelgti į pasaulį ir savo gyvenimą kitaip bei pradėti kitaip gyventi{note} David Hay, Religious Experience Today: Studying the Facts, London, Mowbray, 1990; cf. Sudhir Kakar, Shamans, Mystics and Doctors, Boston, Beacon Press, 1982.{/note}.

Darbinis religijos apibrėžimas

Perdirbdami Niniano Smarto religijos apibrėžimą siūlome užtektinai platų darbinį religijos apibrėžimą, kuris yra užtektinai platus, kad įtrauktų tikras religijas, ir tuo pačiu užtektinai siauras, kad neįtrauktų tokių fenomenų, kaip futbolo gerbėjų klubų, kartais primenančių religijas:

[religija yra] institucionalizuotų ritualų visuma bei etinė arba moralinė sistema, sutapatinta su tradicija bei išreiškianti ir/arba sukelianti sakralinius sentimentus, nukreiptus į dievišką ar trans-dievišką esybę kasdieniniame gyvenime ir bent dalinai apibūdinta mitas ar mitais ir doktrinomis, kurie taip pat paaiškina pirminius potyrius.

Irving Hexham yra Kalgario universiteto (Kanada) religijos studijų profesorius, keleto knygų apie religiją ir naujuosius religinius judėjimus autorius.
Tekstas rengtas pagal autoriaus pranešimą Kanados paveldo departamentui „The Publications Assistance Program: Religious Magazines and Newspapers in Canada“. © Department of Canadian Heritage, 2002. Visos teisės saugomos. Iš anglų kalbos versta Kanados paveldo departamentui sutikus.

 

raktiniai žodžiai: