Religinės bendruomenės pandemijos metu

Versija spausdinimui

Justina Tamošiūnaitė
straipsnis parengtas 2021 m. praktikos NRTIC metu

Prasidėjusi COVID-19 pandemija palietė visas gyvenimo sritis. Jos metu net ir įprastos kasdienės situacijos įgavo naujas reikšmes prie kurių teko prisitaikyti. Siekiant sustabdyti pandemiją buvo imtąsi apsaugos priemonių – rekomendacijų bei nurodymų dėl fizinio atstumo laikymosi, susibūrimų ribojimo. Atsiradę draudimai ir apribojimai privertė keistis ir religines bendruomenes bei tikinčiuosius. Iškilo būtinybė ieškoti būdų, kurie leistų prisitaikyti prie susidariusios situacijos ir vykdyti įprastas religines praktikas. Pandemijai sustabdyti Lietuvos Vyriausybė buvo paskelbusi du karantinus (antrojo karantino pabaiga numatoma gegužės 31 d.), kurių metu vyko ir didžiosios metų šventės. Bendruomenės siekė bendrauti ir rūpintis žmonių dvasingumu kaip ir anksčiau, tačiau susidūrė su tam tikrais apribojimais ir jų veiklos forma privalėjo keistis.

Religinėms bendruomenėms taikyti apribojimai

Norėdamos sustabdyti viruso plitimą šalių vyriausybės, sekdamos Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, ėmėsi priemonių. Lietuvos vyriausybė ragino žmones dažniau plauti rankas, dėvėti veido kaukes, laikytis fizinio atstumo, vengti didelių susibūrimų. Taip pat atsižvelgiant į šiuos nurodymus buvo keičiama religinių bendruomenių veiklos tvarka. Pamaldų vietose buvo didinamas fizinis atstumas tarp tikinčiųjų, pavyzdžiui, atitinkamu atstumu žymint sėdėjimo vietas. PSO religinėms bendruomenėms rekomendavo vengti kitų bendruomenės narių lietimo, garbinamų objektų bučiavimo, skatinti higieną, palaikyti švarą pamaldų ir susitikimų vietose. Lietuvoje šių nurodymų buvo laikomasi pamaldų vietose dėvint kaukes, suteikiant galimybę dezinfekuoti rankas, keičiant apeigų tvarką. Pavyzdžiui, Romos katalikų bažnyčioje komunija tikintiesiems buvo dedama į delną (vietoje įprasto komunijos priėmimo į burną). Katalikų ir stačiatikių bažnyčiose nebeliko šventinto vandens, raginta nebučiuoti kryžių ir kitų relikvijų, o pamaldų metu linkint ramybės rankų paspaudimas, apsikabinimas, pakeistas galvos linktelėjimu. Užsikrėtimų skaičiui didėjant valstybės sąlygas yra linkusios griežtinti. Taip nutiko ir Lietuvoje, kurioje didžiųjų metų švenčių laikotarpiu buvo nuspręsta gyvai vykstančias pamaldas sustabdyti.

Pasikeitusi įprastinių veiklų forma

Pandeminis laikotarpis pateikė iššūkių įprastinei religinių bendruomenių veiklai. Pirmojo karantino metu vyravę apribojimai privertė keisti pamaldų tvarką – atsižvelgti į atstumus, mažinti fizinių kontaktų skaičių, atsisakyti kai kurių įprastų praktikų ar jas pakeisti. „Šventykloje vyko tik pagrindinės funkcijos ir į ją patekti galėjo tik tie, kas vykdė tas pagrindines funkcijas. Tai buvo gal 10 žmonių sąrašas, kurie viską darė pasikeisdami. Ateinantiems į šventyklą buvo privalomai tikrinama temperatūra. Vienu metu šventykloje galėjo būti ne daugiau 5 žmonių”, – apie karantino pradžią pasakojo Vilniaus Krišnos sąmonės religinės bendruomenės atstovas Saulius Domarkas. Bendruomenės susidūrė su nauja situacija, todėl pirmiausia turėjo įvertinti esamą padėti ir ieškoti išeičių. Krišnos sąmonės bendrijos atstovas dalinosi, kad „Karantino metu Vilniaus bendruomenėje buvo labai sunku, kadangi viskas buvo nauja ir baisu. Veikla šventykloje beveik sustojo. Taip pat buvo beveik sustojęs bendruomenės gyvenimas“. Norėdamos prisitaikyti prie situacijos bendruomenės turėjo keisti įprastinių veiklų formą. Daugelis organizuojamų veiklų persikėlė į nuotolinį formatą, prasidėjo transliacijos internetu. Jehovos liudytojų bendruomenės atstovas Gytis Tereikis teigė, kad „Įprastos veiklos išliko, tačiau jų forma smarkiai pasikeitė. Pavyzdžiui, mes ir toliau rengiame savo sueigas įprastu grafiku, tačiau visoje Lietuvoje nuo pat 2020 m. kovo 13 d. jos vyksta nebe mūsų maldos namuose, o nuotoliniu būdu (per programą Zoom). Prie tiesioginių sueigų savo salėse nebuvome grįžę net vasarą, kai sergamumas COVID buvo smarkiai sumažėjęs“. G. Tereikis paminėjo ir kitą įprastą savo bendruomenės veiklą – evangelizacijos tarnybą (kuomet Jehovos liudytojai aplanko žmones jų namuose, kviečia diskutuoti apie Bibliją), kurios forma irgi keitėsi. „Nuo 2020-ųjų pavasario minėtas veiklas esame sustabdę, arba, tiksliau sakant, pakeitę alternatyviais būdais, kurie nereikalauja tiesioginio kontakto su žmonėmis. Vienas iš pagrindinių būdų – laiškai biblinėmis temomis, kuriuos mūsų bendruomenės nariai patys parašo ir paskui išplatina žmonėms į pašto dėžutes“, – sakė Gytis Tereikis.

Pandemijos sukelti iššūkiai

Pandemija privertė religines bendruomenes prisitaikyti ir sugalvoti naujų būdų, kaip palaikyti bendravimą su tikinčiaisiais, kaip vykdyti jų sielovadą. Vyraujant griežtiems karantino apribojimams ir sustabdžius viešas pamaldas dauguma bendruomenių pradėjo savo veiklą transliuoti internetu. Lietuvos ISKCON bendruomenė kvietė tikinčiuosius stebėti ir dalyvauti šventykloje vykstančiose meditacijose bei paskaitose internetu. Tokia dalyvavimo forma suteikė nemažai galimybių – dalyvauti keliuose susitikimuose, paskaitose vienu metu ar stebėti pamaldas neprisirišant prie gyvenamosios vietos. Tačiau ne visiems tikintiesiems perėjimas prie virtualaus bendravimo ir dalyvavimo bendruomeninėse apeigose buvo lengvas. Jehovos liudytojų bendruomenės atstovas Gytis Tereikis teigė, kad tai buvo vienas iš sunkumų – „Iššūkis buvo skubiai persiorientuoti į nuotolines sueigas. Tai reiškia, kad turėjome padėti su technika nelabai draugaujantiems nariams įsidiegti „Zoom“ ir išmokti juo naudotis. Dabar jau galime pasidžiaugti, kad pavyko visai puikiai – net ir labai garbaus amžiaus žmonės išmoko patys įsijungti nuotolinę sueigą ir joje dalyvauti (pasisakyti).“ Dar vieną pandemijos sukeltą iššūkį įvardino S. Domarkas. „Kitas iššūkis – finansinis. Vilniaus (ir Kauno) Krišnos sąmonės bendruomenės šventykla yra priklausoma nuo bendruomenės paaukojimų. Iš šių paaukojimų yra gaminamas maistas Dievybėms šventykloje, mokami komunaliniai ir kiti mokesčiai“, – dalinosi Krišnos sąmonės bendrijos atstovas. „Šie paaukojimai būdavo surenkami bendruomenės švenčių, susiėjimų metu. Tad iššūkis yra įkvėpti bendruomenės narius, kurie karantino metu neturi galimybės aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, paaukoti šventyklos išlaikymui, nes šventykla vis tiek tebėra bendruomenės gyvenimo centras“ – teigė jis. Pasak S. Domarko, didžiausia kliūtis bendruomenės funkcionavimui buvo negalėjimas susiburti. „Bendruomeninis gyvenimas reiškia susibūrimus, buvimą kartu. Pati karantino prigimtis prieštarauja buvimui kartu“ – sakė jis.

Šventės pandemijos metu

Pirmojo ir antrojo karantino metu buvo ribojamas judėjimas tarp šalies savivaldybių ir raginama likti namuose, todėl vykusias didžiąsias metų šventes tikintieji sutiko namuose ir religines apeigas stebėjo internetu. Katalikai ir protestantai Velykas šventė balandžio 4-ąją – pamaldos vyko be tikinčiųjų ir buvo transliuojamos internetu. ISKCON religinė bendruomenė dėl pandemijos apribojimų privalėjo atsisakyti tarptautinių festivalių. „Vienas iš svarbiausių bendruomenės gyvenimo elementų buvo kiekvieną sekmadienį vykusios šventės, į kurias susirinkdavo nuo pusės šimto iki šimto bendruomenės narių. Taip pat du kartus per metus Lietuvoje vykdavo tarptautinis vaišnavų (žiemos ir vasaros) festivalis, kuris sutraukdavo virš 1000 dalyvių iš viso regiono. Atvažiuodavo svečių ir iš tolimojo užsienio. Praėjusiais metais neįvyko Vaišnavų Vasaros festivalis, o šiais metais Vaišnavų Žiemos festivalis. Daugelis bendruomenės narių dėl to labai pergyvena, nes tai buvo gražiausios galimybės susitikti senus draugus“, – teigė Krišnos sąmonės bendrijos atstovas S. Domarkas.

Pirmojo ir antrojo karantino pamokos

Jehovos liudytojų ir Krišnos sąmonės religinių bendruomenių atstovai teigė, kad prasidėjus antrajam karantinui bendruomenės buvo pasiruošusios geriau. „Mano subjektyvus įspūdis toks, kad pirmojo karantino metu buvo sunkiau nei dabar. Šiuo metu esame savotiškai susigyvenę su "nauja realybe" ir jau visi žinome, ką ir kaip daryti“, – sakė Gytis Tereikis. Krišnos sąmonės bendrijos atstovas S. Domarkas teigė, kad „Jei pirmojo karantino metu vyravo nežinomybės jausmas, tai antrojo karantino metu labiau vyrauja ilgesys, kada apribojimai pagaliau baigsis ir galima bus vėl visiems būti kartu ir didelėmis grupėmis.“ S. Domarkas dalinosi ir antrojo karantino metu sėkmingai vykstančiomis paskaitomis bei komunikacijos patirtimi internetinėje erdvėje – „Su komunikacijos iššūkiais susitvarkėme gana lengvai. Bendruomenės tarybos susirinkimai vyksta nuotoliniu būdu, gana efektyviai ir netgi dažniau, nei anksčiau gyvai susitikus. Atsiradus įpročiui komunikuoti online (skype arba zoom), susitikimus rengti yra daug lengviau ir paprasčiau. Mažiau laiko ir vietos derinimo, nes visi gali bendrauti iš namų ar netgi darbo aplinkos.“ Religinių bendruomenių atstovai dalinosi ir kitomis karantino metu atsiradusiomis galimybėmis. “Pandemija iš kitos pusės padarė pasaulį mažesniu. Visi dvasiniai mokytojai su savo mokiniais bendrauja online, kas anksčiau buvo reta. Vadinasi daugiau mokinių gali bendrauti su savo mokytojais, nei anksčiau”, – sakė S. Domarkas. Pasak Jehovos liudytojų bendruomenės atstovo G. Tereikio, atsiradęs fizinis atstumas ir retesni susitikimai nesusilpnino žmonių tarpusavio ryšio. “Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad ši pandemija fizine prasme žmones vienus nuo kitų atitolino, bet dvasine prasme atvirkščiai – suartino. Jaučiame, kaip pasitvirtina Dievo pažadas iš Izaijo 41,10: „Nebijok – aš su tavimi, nebūgštauk – aš tavo Dievas. Sustiprinsiu tave ir tau padėsiu“, – sakė G. Tereikis.