Religinio pliuralizmo amžius

Versija spausdinimui

Religija.lt svetainės lankytojus kviečiame susipažinti su Bostono universiteto religijos sociologijos ir teologijos profesoriaus Peterio L.Bergerio straipsniu apie religinį pliuralizmą.

     Popiežiaus Benedikto XVI išrinkimas ir visuotinis karas su terorizmu atkreipė beprecedentį dėmesį į religijos vaidmenį mūsų pasaulyje. Ypač dažnai klausiama (pirmiausia kalbant apie islamą), ar specifinės religinės tradicijos suderinamos su liberalios demokratijos institucijomis ir vertybėmis. Bet susitelkus ties tuo, kas tikima ir praktikuojama, praleidžiamas potencialiai daug svarbesnis klausimas: kaip tikima.
     Nepaisant begalės priešingų faktų, daugelis žmonių - ne tik teologų - bijo, kad mes gyvename pasaulietiniame amžiuje. Tuo tarpu tas "pasaulietiškasis" mūsų amžius regėjo milžiniškus religinio fanatizmo proveržius. Modernieji laikai yra tokie pat religiški kaip ir praėję šimtmečiai, o kai kada netgi dar labiau.
     Viena išimtis yra geografinė: Vakarų ir Centrinė Europa išties patyrė smarkų religingumo nuosmukį. Kita išimtis socialinė - tai sąlygiškai negausi, bet įtakinga tarptautinė inteligentija, kuriai pasaulietiškumas tapo ne tik faktu, bet, bent jau kai kuriems jos nariams, dar ir ideologiniu pasižadėjimu.
     Ką modernumas daugmaž neišvengiamai atneša, yra ne pasaulietiškumas, o pliuralizmas - taikus skirtingų rasinių, etninių ar religinių grupių sugyvenimas vienoje visuomenėje.
     Modernumas ardo tradicinį bendruomenės homogeniškumą, nes vietiniai ir ateiviai nuolatos "trinasi" vieni su kitais -arba fiziškai (miestai, kelionės), arba "virtualiai" (masinė literatūra ir masinės komunikacijos). Tikėjimo sferoje pliuralizmas reiškia, kad egzistuojanti religija daugiau negali būti garantuota, jog visuomenė automatiškai pasiduos jos autoritetui. Jei religijos laisvė yra garantuota - o taip yra daugumoje liberalių demokratijų, religinės institucijos negali tikėtis, kad valstybė pripildys jų klauptus. Užuot to tikėjusis, žmones reikia įtikinti priimti tą autoritetą, tai sukuria kažką panašaus į religijos rinką.
     Labiau negu skirtingos apeigos ir tikėjimo praktika, esant moderniai liberaliai demokratijai, religijas vieną nuo kitos atskiria tai, kaip jos priima pliuralizmą. Krikščionybėje dėl gerai žinomų istorinių priežasčių pliuralizmui labiausiai pakantus protestantizmas. Ilgai ir atkakliai priešinusis, Romos katalikų bažnyčia taip pat sėkmingai prisitaikė prie pliuralistinės konkurencijos, teologiškai ją įteisindama religijos laisvės doktrina, priimta per Antrąjį Vatikano susirinkimą. Rinkos ekonomikos priėmimas buvo lėtesnis, tačiau ir jis prasidėjo nuo enciklikos Centesimus Annus, išleistos Jono Pauliaus II.
     Tuo tarpu Rytų krikščionys ortodoksai - kitaip. Dieviškumo ir pasaulietiškumo santykis kursto aistringus debatus islamo pasaulyje ir Izraelyje, tačiau ortodoksų sinfonia idėja - harmoninga vienybė tarp visuomenės, valstybės ir Bažnyčios – meta tikrą iššūkį liberalios demokratijos priėmimui. O ortodoksų bendruomeninio solidarumo idėjos (rusiškosios sobornost) kelia rimtų sunkumų priimti kapitalizmą, mat konkurencija ir individualus verslumas yra regimi kaip morališkai atstumiančios nuožmumo ir godumo išraiškos.
     Atsakas į visuotinio pliuralizmo iššūkį skirtingose ortodoksiškojo pasaulio dalyse įgis skirtingas formas. Tai gali būti pastangos atstatyti kažką panašaus į tradicines sinfonia, kaip Rusijoje; priimti "euro-pasaulietiškumą", kaip Graikijoje, Kipre ir kitose ES orbitoje esančiose šalyse (Rumunija ir Bulgarija anksčiau, Armėnija ir Gruzija vėliau); juo gali tapti judėjimas savanoriškos asociacijos link, kaip JAV.
     Bet iššūkiai, kylantys ortodoksiškumui, akcentuoja tris galimybes, kurios dabar iškyla visoms šiuolaikinėms religinėms bendruomenėms: priešintis pliuralizmui, atsitraukti nuo jo arba jį priimti. Nė vienas šių pasirinkimų nėra lengvas ar nerizikingas, tačiau tik jo priėmimas yra sietinas su liberalia demokratija. Šis priėmimas reiškia, kad tradicija leidžiasi įtraukiama į atvirą ir sąžiningą disputą.
     Tai neišvengiamai atves prie kaltinimų "prozelitizmu" - šis terminas yra labiau politinis ir turi menkinamąją prasmę. Bet jis tiesiog reiškia, kad kažkas bando kitiems įrodyti tiesą, kuriai yra pasiaukojęs. Savimi pasitikinti visuomenė paprastai tai ir bando daryti. Taigi, šiurkščiai kalbant, užuot rūpinęsi, kad Romos katalikai "nugvelbs" ortodoksų sielas, ortodoksai turėtų bandyti "pavogti" katalikų sielas.

©: Project Syndicate, 2005 www.project-syndicate.org Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis
Perspausdinta iš savaitraščio „Veidas”, 2005 05 05 Nr. 18.

raktiniai žodžiai: