Atleidimo pamoka

Versija spausdinimui

Dar kraujui nespėjus nudžiūti ant West Nickel Mines miestelio mokyklos grindų, amišai nužudytų vaikų tėvai tarė atleidimo žodžius savo vaikų žudiko šeimai. Atleidimo?! Tiek nedaug laiko praėjus po siaubingo penkių amišių mokinukių nužudymo? Kaip amišai galėjo šitaip greitai atleisti už tokį žvėrišką nusikaltimą? Ar šis atleidimas nuoširdus, ar tai tik veidmainiškas gestas?

Jų atleidimas pasireiškė ne vien žodžiais. Ką tik palaidojusios savo vaikus, gedinčios amišų šeimos spalio 7 d. dalyvavo ir jų žudiko, amišams niekada nepriklausiusio trisdešimt dvejų metų Charleso Carlo Robertso IV, laidotuvėse. Iš septyniasdešimt penkių šiose laidotuvėse dalyvavusių žmonių mažiausiai pusė buvo amišai. Amišų šeimos pareiškė užuojautą poniai Roberts bei jos trims vaikams. Mačiusieji teigia, kad ši buvo labai sujaudinta tokio amišų dėmesio. Ateityje žudiko ir jo aukų šeimos ketina bendrauti. O atleidimas pasireiškė ne vien žudiko kapo aplankymu – amišai pagelbėjo įkurti fondą žudiko šeimai paremti.

Amišų gyvenime dažnai vartojamas posakis „atleisk ir pamiršk“. Aišku, kaip ir kiti žmonės, to jie niekuomet nepamirš. Tačiau žodžius „atleisk ir pamiršk“ jie nuolat kartoja, šie žodžiai padeda jiems atsitiesti ir gyventi toliau. Būtent taip jie žiūri ir į tuos savo bendruomenės narius, kurie sulaužo bažnytines taisykles. Jei šie išpažįsta savo paklydimus, bendruomenė jiems atleidžia. Su Dievu amišai nesiginčija.

Nepagalvokit neteisingai – amišų namuose bei svirnuose išliejama ne viena ašara. Mirtis amišų tėvų širdis drasko taip pat skaudžiai kaip ir bet kurių kitų žmonių. Vis dėlto, per visišką nuolankumą Dievo apvaizdai, jie pajėgia pakelti milžinišką sielvartą. Toks religingumas įgalina juos gyventi toliau, nesustingstant ir nenugrimztant į analizavimą; visą analizavimą jie paveda į Dievo rankas.

Būdami anabaptistai, amišai į Jėzaus gyvenimą ir mokymą žvelgia itin rimtai. Tikėjimo išpažinimo formuluotės jie neturi, jų paprastas (tačiau ne primityvus) tikėjimas akcentuoja gyvenimą, sekant Kristumi, o ne smulkmenišką sudėtingų religinių doktrinų nagrinėjimą. Sektinu pavyzdžiu jie laiko kenčiantį Jėzų, kuris nesiskųsdamas nešė savo kryžių, kuris jau pats kabėdamas ant kryžiaus skelbė atleidimą savo budeliams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

Amišai taip pat stengiasi laikytis Jėzaus pamokymų atsukti kitą žandą, mylėti priešus, atleisti septyniasdešimt septynis kartus, o kerštą palikti Viešpačiui. Jie stengiasi laikytis atleidimo formuluotės, kuri pateikta Viešpaties maldoje. Būdami pragmatiški visuose savo darbuose, jie neklausia, ar atleidimas veikia, jie tiesiog stengiasi atleidimu gyventi, nes Jėzus taip elgėsi ne tik su tais, kurie jam priešgyniavo, bet netgi su savo priešais.

Šie žmonės negyvena rojaus prieangyje. Nepaisant visko, ir amišams ne visada lengva atsikratyti pagiežos. Kartais savo bendruomenės nariui, kurį gerai pažįsti, atleisti būna daug sunkiau negu svetimam žmogui. Bet netgi ilgalaikės šeimyninės ar bendruomeninės nesantaikos atveju, amišų pyktis itin retai prasiveržia smurtiniais veiksmais.

Galbūt kam nors pasirodys keista, kaip tokie atlaidūs žmonės gali būti šitokie griežti savo pačių bendruomenės nariams, kad už menkiausią prasižengimą juos ekskomunikuoja ir nutraukia su jais bet kokius santykius. Šiuo atžvilgiu amišų nuostata labai paprasta – tas, kuris sulaužė savo krikšto priesaiką, gali bet kada sugrįžti į bendruomenę ir jam bus visiškai atleista, jeigu jis išpažins savo klaidas. Tačiau kol toks žmogus neatgailaus, atstūmimas (remiantis bibliniu mokymu) bus griežtos meilės išraiška, kad nusižengėliui būtų primenama apie jo paklydimą.

Nors amišų noras atleisti yra tikrai pavyzdinis, jis kelia ir daugybę keblių klausimų. Vienas dalykas, kai atleidimą praktikuoja nedidelė nuo visų užsisklendusi žmonių grupė, tačiau kaip elgtis tiems krikščionims, kurie aktyviai veikia visuomenėje ar netgi eina valdžios pareigas? Atleisti psichiškai nesveikam žudikui yra viena, tačiau ką daryti su žmonėmis, kurie šaltu protu ir sąmoningai žudo ar grasina nužudyti, siekdami savo politinių tikslų ar iš keršto? Kaip atleidimą susieti su teisingumu? Jei visi atleistų šitaip greitai, ar tai iš tiesų pataisytų žmonių tarpusavio santykius, ar tiesiog sukeltų visuotinę sumaištį?

Tačiau tokie krikščionių pilietiškumo ir atsakomybės platesnėje visuomenėje klausimai amišų nevargina tiek, kiek daugelį mūsų.

Amišų ausyse garsiai tebeskamba jų protėvių anabaptistų kankinių balsai, skelbią atleidimą tiems, kurie juos kankino ir degino laužuose. Atleidimas yra giliai įaustas į amišų tikėjimo audeklą. Štai kodėl jų atleidimo žodžiai žudiko namus pasiekė anksčiau, negu ant mokyklos sienų nudžiūvo kraujas. Amišai tiesiog gyvena taip. Įvykius stebintį pasaulį šitokia drąsa atleisti sukrėtė nė kiek ne mažiau nei pačios žudynės. Galbūt iš Nickel Mines miestelio tragedijos bent pasimokysim šios perkeičiančios atleidimo galios... 

„The Christian Century“, 2006-10-31 vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: