„Da Vinčio kodo“ šmėkla klaidžioja po pasaulį

Versija spausdinimui

Andrius Navickas

Penktadienį, gegužės 19 dieną, įvairiose šalyse vienu metu įvyko plačiai reklamuota filmo „Da Vinčio kodas“ premjera. Žadėtas įstabus, intriguojantis reginys, sudrebinsiantis krikščionybės pamatus. Regis, net krikščioniškos bendruomenės patikėjo filmo propagandine galia. Pasigirdo balsų, raginančių filmą uždrausti ar bent boikotuoti. Aistras kurstė ne tik milijonai, skirti filmo reklaminei kampanijai, ne tik D. Browno knygos populiarumas, bet ir tai, kad režisiesiui T. Howardui pavyko suburti nuostabų kino žvaigždyną: Tomas Hanksas, Audrey Tautou, Ianas McKellenas, Alfred as Molina, Jurgenas Prochnow, Paulas Bettany, Jeanas Reno. Tai tik dalis nuostabių aktorių, kurių artistinis meistriškumas turėjo filmą paversti tikru kino šedevru.

Penktadienį, gegužės 19 dieną, įvairiose šalyse vienu metu įvyko plačiai reklamuota filmo „Da Vinčio kodas“ premjera. Žadėtas įstabus, intriguojantis reginys, sudrebinsiantis krikščionybės pamatus. Regis, net krikščioniškos bendruomenės patikėjo filmo propagandine galia. Pasigirdo balsų, raginančių filmą uždrausti ar bent boikotuoti. Aistras kurstė ne tik milijonai, skirti filmo reklaminei kampanijai, ne tik D. Browno knygos populiarumas, bet ir tai, kad režisiesiui T. Howardui pavyko suburti nuostabų kino žvaigždyną: Tomas Hanksas, Audrey Tautou, Ianas McKellenas, Alfred as Molina, Jurgenas Prochnow, Paulas Bettany, Jeanas Reno. Tai tik dalis nuostabių aktorių, kurių artistinis meistriškumas turėjo filmą paversti tikru kino šedevru.

Negalima sakyti, kad reklama nedavė vaisių. Teko girdėti, kad penktadienio premjeros metu visos salės, kur buvo demonstruojamas šis kino filmas, buvo užpildytos. Beje, didelio dėmesio sulaukė ir D. Browną demaskuojanti katalikų autorių knyga „Da Vinčio apgaulė“, kurioje nurodomi ir taisomi „Da Vinčio kodo“ iškreipti istoriniai faktai.

Tačiau, prisipažįstu, kiek nustebau, kai šeštadienį labai lengvai gavau bilietą į išreklamuotą filmą ir pamačiau, kad žiūrovų - tik kiek daugiau nei trečdalis kino salės. Tiesa, atsakymą netrukus padiktavo pats kino filmas. Tikėjausi „kieto“ detektyvo, su giliais simboliniais klodais – kažko panašaus į  U. Eco „Rožės vardo“ ekranizaciją (teneįsižeidžia Eco gerbėjai, jokiu būdu nelyginu jo romanų su Browno fantazijomis, tačiau manau, kad kinematografija gali net banalią fabulą perteikti kaip nuostabią intrigą.) Vietoj to tikrai puikūs aktoriai ekrane siūlė dar vieną Indianos Džonso nuotykį. Tik vietoj H. Fordo Gralio paieškoms vadovavo T. Hanksas, o A. Tautou, menkai teprimenanti garsiąją Ameliją, bėgiojo jam iš paskos, kol jai buvo paaiškinta, kad ji ir yra Jėzaus Kristaus palikuonė, t.y. tikrasis Gralis. (Girdėjau, kad peržiūros Kanuose metu šioje vietoje kino kritikai neišlaikę pradėjo kvatoti.) Filmo pabaigoje ji dar valiūkiškai pagrasina pereisianti kūdros paviršiumi ir svarsto, jog puiku būtų mokėti vandenį paversti vynu.

Įstabus personažas filme tenka mano mėgiamam aktoriui  J. Reno. Jis vaidina detektyvą iš „Opus Dei“, šiek tiek pamišusį. Tiesa, pamišimas praeina tą pačią akimirką, kai nusisega „Opus Dei“ ženklelį. Na, o „Opus Dei“ vyskupas bei mazochistas žudikas Silas pritrenkia ekscentriškumu. Vyskupas gelbėja Bažnyčią, kartu slepia tiesą nuo Vatikano, vadovaujasi maksima – tikslas pateisina bet kurias priemones. Deja, jis reguliariai patenka į incidentus ir yra išnešamas ant neštuvų. Silas visaip žaloja save, nešioja drausminantį diržą, kapoja save rimbais. Kiek suprantu, D. Brownas bei T. Howardas būtent taip įsivaizduoja kataliką vienuolį. Tiesa, Silas dar šaudo (nelabai taikliai) ir mosuoja peiliu. Tačiau svarbiausia jo užduotis – demonstruoti paklaikusias akis, kurios, kiek suprantu, simbolizuoja fanatizmą.

Pagrindinis „Da Vinčio  kodo“ skirtumas nuo Indianos Džonso žygių – saviironijos stygius.  T. Hanksas, jei neklystu, nė karto filme nenusišypso.

„Da Vinčio kodo“ kūrėjai, regis, neapskaičiavo vieno dalyko – tai, kas knygoje pridengiama pseudoistoriniais svarstymais ir skaitytojo vaizduotės kirbinimu, filme pasirodo kaip paprasčiausios fabulos skylės. Labiausiai filme pritrūksta  pagarbos žiūrovo mąstymui. Filmas nekelia klausimų, bet bruka savo atsakymus, neįstengdamas giliau jų pagrįsti.

Kita vertus, egzistuoja bent viena priežastis, kodėl „Da Vinčio kodą“ galiu rekomenduoti kunigams, krikščionių teologams ar katechetams. Filme puikiai išryškėja, kaip šiuolaikinės vartotojų visuomenės atstovai įsivaizduoja krikščionybę ir Bažnyčią. D. Brownas, T. Howardas ir jų gerbėjai įsivaizduoja, kad Bažnyčia yra keista sadomazochistų bendrija, kurios tikslas - persekioti. Ir pirmiausia - moteris. Kodėl moteris? Na, paprasčiausiai, nemėgsta krikščionys moterų. O „Opus Dei“ – tai slapta organizacija, kuri renkasi pilyse pasitarti ir paskui siunčia žudikus įvairiomis kryptimis. Svarbiausia, ką esą slepia Bažnyčia – jog Jėzus Kristus ne Dievas, bet žmogus. Kodėl slepia? Nes mėgsta slaptumą, be to, taip liepė Konstantinas. Jis taip sakė, nes tai buvo geriausias būdas suvienyti Romos imperiją.

O kaip pirmieji krikščionys kankiniai – kodėl jie aukojosi už Kristaus – žmogaus mokymą, kodėl mirė dėl melo? Ar kanoninėse Evangelijose sąmoningai rašomas melas? Bent jau filme šie klausimai nekeliami. Žiūrėdamas filmą, negalėjau atsikratyti jausmo, jog – pasak rašytojo A. Sapkovskio posakio – režisierius ir scenaristas dangaus žydrynę supainiojo su atspindžiu kūdros paviršiuje. Gal todėl, žiūrint filmą, ne vienoje vietoje tampa paprasčiausiai nykiai nuobodu.

Net jei suintriguoja pradžia, tai netrukus paaiškėja, kad praktiškai visiems aktoriams personažai užmauti kaip siauri švarkai, kurie trukdo judėti. Na, o pabaiga kiek primena pasakos Miegančioji gražuolė karikatūrą.

Taigi ar verta bijoti „Da Vinčio kodo“? Nepanašus man šis filmas į „blogio genijaus“ kūrybą, veikiau į  brangų viešųjų ryšių produktą. Aišku, kas gali paneigti, kad ir aprūdijęs „Da Vinčio“ kabliukas suvilios tūkstančius lengvatikių visame pasaulyje. Tačiau jei toks filmas sugeba sudrebinti religinę tapatybę, tai gal ir geriau, kad ji būtų pradėta kurti iš pradžių. Man labiausiai gaila puikių aktorių, kuriems šis filmas garbės nepridėjo. Šiek tiek gaila ir filmo bilietui išleistų pinigų.

Ir dar vienas dalykas – tie, kam yra tekę matyti ateistinių sovietinių filmų,  nesunkiai atpažins „Da Vinčio kode“ tam tikras jų klišes. Tiesa, būkime sąžiningi, neretai net ateistiniuose sovietiniuose produktuose šmėsteldavo egzistencinė įtampa. Deja, „Da Vinčio kode“ jos ypač pasigedau.

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: