Interviu. Apie „munistus“ bei savo gyvenimą bendruomenėje pasakoja buvęs judėjimo narys Jaroslavas

Versija spausdinimui

Jaroslavas Šatkevič, gan dažnai rašantis „Religija.lt“ forumuose, keletą metų praleido Susivienijimo judėjime, kuris pastaruoju metu dažnai skamba žiniasklaidoje prilipdant jam „munistų“ etiketę. Jaroslavas anksčiau dažnai rašydavo „Religija.lt“ kūrėjams laiškus bei pasiūlymus, tad, sužinoję apie jo pasitraukimą iš Susivienijimo judėjimo, paprašėme pasidalinti prisiminimais. Su programavimą studijuojančiu jaunuoliu, beje, sukūrusiu interneto svetainę www.unification.lt susisiekėme bei interviu gavome elektroniniu paštu. Jaroslavą kalbina Donatas Glodenis.

D.G.: Jus žinome kaip vieną aktyviausių „Religija.lt“ forumų rašytojų, taip pat – kaip www.unification.lt svetainės kūrėją, gan ilgai išbuvusį labai prieštaringai vertinamame Susivienijimo judėjime. Gal galėtumei pradžiai prisistatyti?

J.Š.: Man 22 metai. Studijuoju Vilniaus Universitete...

D.G.: Labai nustebome sužinoję, kad pasitraukei iš Susivienijimo judėjimo. Gal gali visų pirma papasakoti, kaip judėjime atsidūrei?

J.Š.: Kartą jau esu apie tai rašęs. Mano pasakojimas buvo paskelbtas www.unification.lt puslapyje. Nors dabar jau nesu judėjime, nežinau, ar galėčiau ką nors iš to aprašymo pakeisti, patikslinti.

Gal dar galėčiau pridurti, kad ne iš karto patikėjau visomis „munistų“ skelbiamomis tiesomis. Ypač sunku buvo priimti „palaiminimą“ bei taip vadinamą „matching“ - tai ceremonija, kai S.M.Moonas parenka sutuoktinį. Man patiko, kad ten sutikau malonius žmones, kurie taip pat norėjo kažką nuveikti gero..

D.G.: Klausimas į šalį: tai ar priėmei „palaiminimą“? Ar pačiam buvo parinktas būsimas sutuoktinis?

J.Š.: Nors ir ne iš karto, bet sutikau, kad man parinktų porą. Tačiau mano bendruomenės vadovai neskubėjo ir man nebuvo leista dalyvauti ceremonijoje. Man buvo žadama, kad šiais metais, dalyvausiu, bet šį kartą pats apsisprendžiau kitaip.

Susivienijimo judėjimas

(Suvienijimo judėjimas; „munistai“) Tai vienas iš daugiausiai dėmesio ir kritikos pritraukusių XX a. atsiradusių naujųjų religinių judėjimų. Judėjimą XX a. viduryje pradėjo korėjietis Sun Myung Moonas, kurį judėjimo nariai laiko Mesiju.

šioje svetainėje rasite nemažai straipsnių apie šį judėjimą.

D.G.: Aktyvesni judėjimo nariai persikelia gyventi kartu su kitais aktyviais nariais. Ar pačiam teko ten gyventi, ir - kiek laiko? Kiek iš viso laiko praleidai judėjime?

J.Š.: Prie Susivienijimo judėjimo prisijungiau maždaug prieš dvejus metus. Paskutiniuosius metus gyvenau kartu su aktyviais nariais, nors nakvoti judėjimo centre tekdavo ir anksčiau.

D.G.: Kaip įvertintumei šią gyvenimo komunoje patirtį?

J.Š.: Labai įdomi ir naudinga patirtis. Daug sužinojau apie bendravimą su įvairiais žmonėmis. Pajutau, ką reiškia griežtas tvarkaraštis, pagalba vienas kitam, buvimas su žmogumi, su kuriuo paprastai gyvenime nenorėčiau net sveikintis.

Bet nemanau, kad taip gyventi reikia amžinai. Pabandžiau, sužinojau ir užtenka ;)

D.G.: Kaip į tavo įsitraukimą į judėjimą sureagavo tavo tėvai, draugai?

J.Š.: Draugai reagavo įvairiai. Vieni bandė mane traukti iš šitos „siaubingos sektos“, kiti sutiko su mano apsisprendimu; žinoma, kai kuriems tekdavo paaiškinti kas ir kaip.

Iš pradžių vengiau pasakoti apie judėjimą, bet po metų pradėjau atsargiai pasakoti visiems. Pastebėjau, kad žmonės negatyviai reaguoja į tai, kad esi naujos religijos (taip vadinamos „sektos“) atstovas. Žmonių akyse tampi apdirbtu „sektantu“, ir tavo nuomonė ignoruojama, vengiama bendrauti su tavimi. Kartais įkyriai bando ištraukti. Vienų pažįstamų tėvai, tik pradėję mane įtarinėti, norėjo uždrausti bendrauti su jų vaikais.

Pradžioje kai tik pradedi tikėti, labai daug nesąmonių gali pridaryti. Iš šalies gali atrodyti, kad esi beprotis. Su laiku supranti, kad nėra taip paprasta, nustoji viską absoliutinti.

Mama buvo labai susirūpinusi, nes po įsitraukimo į judėjimą pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Aš tikrai pradėjau elgtis kitaip nei anksčiau, stengiausi būti geresnis; nežinau kiek man tai pavykdavo. Deja, tapau uždaresnis, nes dėl „sektantizmo štampo“ bijojau ką nors pasakoti. Susipažinusi su mano naujais pažįstamais (mamai jie labai patiko) ji net norėjo, kad prie mūsų prisijungtų sesuo. Tačiau šis noras neilgai truko, nes kai mama papasakojo bendradarbei apie mano išvažiavimą vasarai į Rusiją, ta pasakė, kad tai - greičiausiai sekta ir perpasakojo laidos apie Neringą Karnišovą [LNK, „Pavojinga zona“ rodyta laida – D .G.] turinį. Po šio įvykio mano santykiai su tėvais pablogėjo..

Kultų prevencijos biuras

Tokio pavadinimo organizaciją 2004 m. pabaigoje Kaune įsteigė šiame interviu minimi N.Danielienė, V.Čiupaila ir keletas kitų asmenų. Organizacijos tikslai – teikti pagalbą į „sektas“ įtrauktiems asmenims ir jų artimiesiems, siekti stabdyti naujųjų religinių judėjimų plitimą Lietuvoje.

„Religija.lt“ kūrėjai nusprendė pasidomėti šios organizacijos nuomone apie Jaroslavo minimus faktus.

Interviu su organizacijos atstove Natalija Danieliene skaitykite čia.

Visa laimė, kad tėvai elgėsi labai liberaliai ir leido man pačiam pasirinkti, nors ir pareiškė, kad jiems mano apsisprendimas likti judėjime labai nepatinka. Tik po pusės metų santykiai pagerėjo, nes, supratęs tėvų nerimą, stengiausi viską pasakoti mamai, o ji, savo ruožtu, stengėsi manęs nekaltinti ir nešmeižti judėjimo.

D.G.: Ar buvo bandymų iš tėvų ar kitų žmonių pusės tave kaip nors „ištraukti“ iš judėjimo?

J.Š.: Buvo. 2004 m. vasarą santykiai su tėvai vos vėl nepablogėjo po Natalijos Danielienės, kovotojos prieš „sektas“, ir Vladimiro Čiupailos, kurio dukra įsitraukusi į judėjimą, apsilankymo pas mano tėvus. Netikėtai tuo metu aš taip pat buvau namuose. Svečiai su tėvais kalbėjosi labai maloniai ir ramiai, nors, kai ponas Čiupaila apsilankydavo centre [bendruomenės būstinėje – D.G.], jis ant manęs rėkdavo, pravardžiuodavo. Jie atvežė daug antikultinės literatūros, tos kur gąsdinama „smegenų plovimu“, išnaudojimu, „zombiavimu“ ir t.t. Kadangi santykiai su tėvais buvo geri, ir be to, sugebėjau logiškai paneigti kaltinimus, tad viskas baigėsi gerai.

Tėvai galutinai nustojo tikėti ponia Danieliene ir ponu Čiupaila, kai sužinojo, kuo baigėsi jų įsikišimas į kitos šeimos gyvenimą. Jiems įsikišus (pradžioje jie skambino ir tik vėliau atvažiavo), tėvai bandė ištraukti savo dukrą iš judėjimo. Galų gale tai virto kova prieš dukrą, tėvai galutinai susigadino santykius su dukra; be to, panaudoję prieš ją prievartą, gerokai apkartino jai gyvenimą.

D.G.: Ar šie du asmenys lankė ir kitų judėjimo narių tėvus?

J.Š.: Taip, lankė. Manau jie aplankė visus, apie kuriuos turėjo duomenų. Be to, bandė sužinoti apie naujai prisijungusius. Todėl ponas Čiupaila kartais stovėdavo šalia judėjimo centro ir bandydavo nufotografuoti įeinančius. Kartais jis dalindavo lankstinukus, kalbindavo kaimynus, pasako davo jiems šmeižtą apie mus.

D.G.: Taigi, tėvai skaitė nemažai antikultinės literatūros. Ar pačiam teko girdėti, kad tėvai skaitytų „Religija.lt“ pateikiamą medžiagą?

J.Š.: Taip, tėvai skaitydavo NRTIC straipsnius. Juos beskaitydami jie sužinojo apie kitokį požiūrį į naują religingumą, sužinojo daugiau ar mažiau objektyvią informaciją apie judėjimą. Juk prieš tai jie žinojo tik gerus atsiliepimus iš manęs ir tik blogus - iš antikultinių straipsnių. Beje, ir man asmeniškai NRTIC straipsniai labai padėjo apsispręsti vėliau pasitraukti iš judėjimo.

D.G.: Mes, iš išorės stebintys Susivienijimo judėjimą, pasigendame nors kiek viešoj erdvėj aktyvesnių žmonių: ko gero tu vienintelis rašydavai mūsų forumuose, savo atsiliepimus į mūsų straipsnius apie Susivienijimo judėjimą gaudavome jų neprašę. Kodėl taip yra? Kodėl judėjimas toks uždaras?

J.Š.: Manau yra kelios priežastys. Vienos yra bendros visiems, kitos – specifinės judėjimui. Pirmoji priežastis – labai paprasta; ne visi žmonės naudojasi internetu, taigi, ne visada gali sužinoti apie tai kas ir kur yra rašoma. Studijuoju programavimą, taigi daug laiko leidžiu internete. Kita priežastis - Lietuvos žmonių neaktyvumas, ir Susivienijimo judėjimas čia ne išimtis. Aš, matyt, buvau tas, kuris parodė iniciatyvą, sugalvojo, kad judėjimas turi būti atstovaujamas Internete. Trečia, Susivienijimo judėjimas turi griežtą struktūrą. Kiekviena iniciatyva privalo būti aptarta su vadovais. Kai tavo idėjos yra atmetamos viena po kitos, tai, laikui bėgant, dingsta noras ką nors siūlyti. Pavyzdžiui, yra pasakoma, kad idėja „nebrandi“, nesutampa tavo ir lyderio nuomonės, galiausiai pamatai, kad tavimi nepasitikima...

Ypač griežta tvarka yra pirmojoje bendruomenėje [įkurtoje dar 1992 m. - D.G.]. Žinau, kad labai keistai atrodo, kai judėjimo nariai, kuriuos sutinkate gatvėje, beveik nieko nepasakoja, tačiau jiems tai tiesiog uždrausta. Antroje bendruomenėje, kurioje ir pats buvau ir, kuri štai neseniai buvo įregistruota, viskas buvo laisviau ir niekam nebuvo draudžiama kalbėtis su žmonėmis gatvėje ar išsakyti savo nuomonę internete. Nors oficialių draudimų ir nėra, tačiau žmonės bijo padaryti ką nors ne taip. Aš taip pat, prieš pradėdamas rašyti, pasitariau. Kitiems matyt neužteko noro ar drąsos.

Iš kitos pusės judėjimo nariai bijo ką nors pasakoti atvirai ir dėl negatyvaus žmonių nusistatymo jų atžvilgiu. Vengiama bendrauti su spauda, nes dažniausiai tai, kas pasakoma yra iškraipoma ir pateikiama jiems palankia forma. Vengiama rašyti internete taip pat dėl baimės būti neteisingai suprastiems, bjauriai išvadintiems ir panašiai. Manau, tai – viena iš pagrindinių priežasčių. Aš nusprendžiau, kad blogiau jau nebus. Gal po šių mano žodžių koks nors dabartinis judėjimo narys taip pat atsilieps ;)

D.G.: Minėjai, kad teko nemažai bendrauti su skirtingose pasaulio šalyse esančių judėjimo centrų nariais. Kokius skirtumus pastebi tarp tų centrų? Ar galima sakyti, kad tai, ką matome Lietuvoje, yra tipiška judėjimo išraiška?

J.Š.: Pastebėjau, kad judėjimas skirtingose vietose gali atrodyti labai skirtingai. šiandien Lietuvoje judėjimas atrodo taip, kaip JAV, Vakarų Europoje ir Japonijoje judėjimas atrodė 7-ajame XX a. dešimtmetyje. Be to, Lietuvoje judėjimui vadovauja ir labai „senamadiškas“ lyderis. Kai tik judėjimas prasidėjo Lietuvoje (1992 – 1996) jis buvo kitoks, ne toks fanatiškas.

Susivienijimo judėjimas pastaruoju metu keičiasi – stengiamasi elgtis kitaip nei veiklos pradžioje.

Jau devintajame dešimtmetyje S.M.Moonas pradėjo sakyti, kad judėjimo nariai privalo grįžti į šeimas, kad jie neturėtų palikti šeimų. Tuo tarpu kai anksčiau Jo kalbose galima buvo išgirsti apie visišką atsidavimą judėjimui. Jis sakydavo, kad, jei paliksi šeimą ir padėsi Dievui, tai Dievas pats pasirūpins tavo šeima.

1992 metais S.M.Moonas paskelbė, kad atpirkimo era pasibaigė ir dabar reikia elgtis kitaip, nes prasidėjo „Užbaigtojo testamento era“. Jo žmona apvažiavo visą pasaulį su kalba, kurioje oficialiai paskelbė savo vyrą Mesiju (iki tol nei jis pats, nei žmona to oficialiai neteigė, tačiau bažnyčios nariai jį vis tiek laikė Mesiju). Pradėta skatinti labiau atsiverti.

2001 metais Hyun Jin Moonui trečiajam S.M.Moono sūnui, pradėjus vadovauti „World CARP“ (www.worldcarp.org), situacija pradėjo keistis ir jaunimo veiklos srityje. H.J.Moonas pabrėžė atsakomybę, iniciatyvą ir ryžtingumą. Ankstesnieji lyderiai pabrėždavo paklusnumą, nuolankumą ir atsidavimą. Vieni bendruomenių vadovai ėmėsi keisti politiką, kiti – ne. Lietuvoje susidarė labai įdomi situacija, nes čia turime dvi Susivienijimo judėjimo tradicijas. Viena seno pavyzdžio (paklusnumas lyderiui ir t.t.), kita – bandymas realizuoti naujas idėjas, nors šis bandymas – gal taip pat yra ne visada vykęs...

D.G.: Gal galėtumei trumpai išvardinti šių dviejų tradicijų skirtumus?

J.Š.: Pamėginsiu... Geriausiai turbūt būtų išskirti skirtumus į kelias sritis.

Sakykim, santykiai su priešinga lytimi: Maskvos centre galima rasti atskirą muilą vaikinams ir atskirą – merginoms, jau nekalbu apie tai, kad prisiliesti prie kitos lyties asmens yra laikoma nusikaltimu. Korėjoje tokių dalyku tikrai neaptiksi, o atvažiavęs į Prancūziją, gali pamatyti, kaip mergina sveikindamasi apkabina vaikiną.

Kita sritis – tai, kas judėjime vadinama „vertikaliais“ santykiais [t.y., santykiais su Dievu – D.G.]. Vilniuje – kalbu apie pirmąją bendruomenę – arba Maskvoje, vengiama kalbėtis tarpusavyje, jei nėra didesnio reikalo. Manoma, kad šį laiką geriau yra skirti Dieviškojo principo [t.y., Susivienijimo judėjimo šventraščio – D.G.] skaitymui ar maldai. Tuo tarpu Urale (Rusija) pastaruoju metu nariai yra skatinami bendrauti tarpusavyje. Čia yra kritikuojama situacija, kai žmonės viename bute gyvena metus ir nieko nežino vienas apie kitą.

Dar viena sritis – vadinamasis „fundraising“, lėšų paieška. Vilniuje dažnai galima sutikti jaunuolius, renkančius pinigus „paskaitoms apie tyrą meilę“. Jie nenori papasakoti apie surinktų lėšų panaudojimą, niekada nesutinka tiesiog pasikalbėti. Jie nenori su jumis kalbėti, nes taupo laiką, kurį gali skirti Dievui ir mano, kad pokalbiai su žmonėmis yra laiko švaistymas, ar panašiai. Tuo tarpu, Rygoje jaunuoliai, kreipdamiesi į praeivius, paaiškina, kam yra skiriami pinigai, noriai bendrauja. Taip pat yra stengiamasi pasiūlyti daiktą, kuris žmogui yra reikalingesnis; pavyzdžiui, turistui – atvirukas ar suvenyras iš Rygos, moterims – bižuterija, tiems, kurie tiki akmenų gydančiomis savybėmis, yra siūlomi akmenys iš Uralo kalnų.... Kitose šalyse yra vystomas verslas iš kurio gaunamos lėšos judėjimui išlaikyti.

Galiausiai reikėtų paminėti paskaitas. Vilniuje – vėl kalbu apie pirmąją bendruomenę – į paskaitas kviečiama gatvėje, žmogų stengiamasi nuvesti į paskaitą jau po 2-3 min. pokalbio. Vengiama kalbėti apie organizacijos šaknis, įkūrėjus ir t.t. Latvijoje žmonės yra kalbinami ilgesnį laiką, susidomėjusieji pakviečiami vakare atvykti į studentų centrą. Pristatymai yra organizuojami bendrabučiuose, universitetuose. Nevengiama pasakoti apie H.J.Mooną ir apie pati judėjimą.

Latvijoje judėjimas, sakyčiau, veikia kaip visuomeninės organizacijos, turinčios stiprų ideologinį pagrindą, ir labiau norinčios skleisti savo idėjas, nei „sektos“, siekiančios pritraukti kuo daugiau narių. Beje, tai, ką pasakoju apie latvius, tinka ir Vilniaus antrajai bendruomenei.

Apibendrinant galiu išskirti 3 veikimų tipus. Pirmas – „senasis stilius“, kai svarbiausias dalykas yra naujų narių paieška, pabrėžiami„vertikalūs“ santykiai. Antras – naujasis stilius. Čia akcentuojama visuomeninė veikla, propaguojamos dorovės idėjos, bendruomenės nariai nori išmokti bendrauti su žmonėmis, tobulinti save. Yra ir tokių, kurie aktyviai neveikia, taip gyvena dauguma Vakarų Europos bei JAV judėjimo šeimų. šie tiesiog stengiasi palaikyti gerus tarpusavio santykius,perteikti savo tikėjimą vaik ams.

D.G.: O kodėl Lietuvoje, ir netgi – viename mieste – Vilniuje, yra dvi judėjimo bendruomenės? Gatvėje sutiktas judėjimo narys yra man bandęs netgi paneigti šį faktą, tuo tarpu keli buvę nariai sakė, kad antroji bendruomenė buvo įsteigta „dėl konkurencijos“...

J.Š.: ši situacija – paradoksali, nes „Susivienijimo judėjimas“ kuris privalo vienyti, skilo viduje ;)

Skilimas įvyko 2002 m., kai į Lietuvą atvyko dar vienas lyderis; jis tuo metu vadovavo Uralo regionui Rusijoje. Kartu su juo atvažiavo ir keli nariai iš Rusijos. Iš pradžių jie veikė kartu su senbuviais. Nežinau, kas įvyko, bet neužilgo grupės išsiskyrė. Naujasis lyderis propagavo „naująjį stilių“ sekdamas H.J.Moonu, senasis liko „paklusnumo šalininkas“. Matyt kažkur čia ir buvo problema. Niekas neplanavo, kad bus dvi bendruomenės, buvo bandoma veikti kartu, tačiau nepavyko.

D.G.: Gal gali daugiau papasakoti apie visiems knietinčius dalykus: kiek yra narių judėjime? Kur judėjimas deda gatvėse surinktus pinigus?

J.Š.: Manau žmonių, kurie save laiko „munistais“, yra apie 30 – 40.

Labai ačiū už klausimą apie pinigus, nes man jau seniai pabodo kaltinimai, kad S.M.Moonas gyvena iš pinigų, surinktų Lietuvoje, kad taip yra išnaudojami jauni žmonės ir panašiai.

Visi pinigai, surinkti Lietuvoje, Latvijoje ar kitoje šalyje yra skiriami mokesčiams už patalpas, telefonus, paskaitų bei seminarų rengimą apmokėti. „Full time“ nariai, t.y., visą savo laiką judėjimo veiklai skiriantys žmonės, taip pat turi valgyti bei apsirengti. Judėjimo veiklos plėtojimas, centrų išlaikymas reikalauja daug lėšų.

Judėjimo narių išnaudojimas vardan kažkieno praturtėjimo yra absoliutus mitas.

Kyla klausimas, iš kur S.M.Moonas turi tiek pinigų? Susivienijimo judėjimas turi nemažai firmų, gamyklų, kurios neša didelį pelną. Kaip atsirado tos firmos? Septintajame dešimtmetyje, kai centrams vadovavo pats S.M.Moonas, surinkti gatvėje ar tikinčiųjų paaukoti pinigai buvo investuojami į verslą, kuris pamažu išsivystė.

D.G.: Tai visgi, judėjimo kapitalas atsirado panaudojant gatvėse aukas renkančiųjų pastangas?

J.Š.: Galima ir taip interpretuoti.

D.G.: Kaip ten su mokslais: dažnai sakoma, kad „štai, pateko mergina pas „munistus“ ir metė mokslus“... Ar taip būdavo? Pats sakei, kad studijuoji...

Kaip teisingai pastebėjote, niekas neverčia mesti mokslų, priešingai, nariai yra skatinami įgyti aukštąjį išsilavinimą. Kartais nariai meta mokslus, nes mano, kad svarbiausia yra tarnavimas Dievui. Vieni lyderiai tokio elgesio netoleruoja, kiti sako, kad tai žmogaus pasirinkimas. Kartais naujam nariui yra pasiūloma metams pasiimti akademines atostogas. Toks pasiūlymas argumentuojamas teiginiu, kad yra labai svarbu pirmuosius „gyvenimo tikėjime“ metus praleisti su Dievu. Tačiau po metų studijos yra būtinai tęsiamos.

D.G.: „Religija.lt“ nemažai rašė apie „munistus“. Ką manai apie mūsų straipsnius, kiek jie objektyvūs? Ar mes, žiūrint iš tavo, kaip buvusio nario perspektyvos, skatiname „Sąmoningą pasirinkimą“? Ir, ar mus skaito Susivienijimo judėjimo nariai?

J.Š.: Pastebėjau, kad stengiatės objektyviai rašyti apie judėjimą, tačiau išlieka nemažai netikslumų net ir jūsų straipsniuose. Suprantu, kad nors „Susivienijimo judėjimas“ yra vienas labiausiai studijuojamų religinių judėjimų pasaulyje, tačiau surenkama informacija yra labai įvairi ir, manau, kad patikimos informacijos vis dar labai trūksta. Sumaištį kelia ir tai, kad judėjimas keičiasi, bei tai, kad jame yra skirtingų tradicijų. Aš stengiuosi kuo tiksliau atsakyti į klausimus, kad žmonės žinotų tiesą, o ne gandus; be tiesos sąmoningas pasirinkimas yra neįmanomas.

Manau, nemažą įtaką mano apsisprendimui pasitraukti iš judėjimo padarė Jūsų veikla. Galėjau ramiai, be didesnio spaudimo paskaityti ir apmąstyti tai, ką mano kiti žmonės. Šaltinių, kaltinančių naujųjų religijų narius fanatiškumu, nesinorėjo skaityti. Juk įvairios naujųjų narių elgesio problemos gali būti susijusios tiesiog su jų, ką tik įtikėjusiųjų, entuziazmu...

D.G.: Kodėl pats pasitraukei iš judėjimo?

J.Š.: Visų pirma, man nepatinka tai, kas pastaruoju metu vyksta „Susivienijimo judėjime“. Tradicijų skirtumai, perdėta hierarchija ir pan. Gal kada nors šis judėjimas susitvarkys, tačiau dabar ten tvarkos nematyti. Be to, man nepatinka, kai mane valdo. Susivienijimo judėjime, kaip ir kai kuriose kitose religijose, yra itin išvystytas hierarchiniais santykiais pagrįstas bendravimas.

Ir šiaip, kažkoks vidinis balsas sakė, kad man jau laikas pasitraukti. Kai kurie bendruomenės vadovų veiksmai galutinai užmušė mano tikėjimą idealais. Galiausiai supratau, kad judėjime jų tikrai nesurasiu. Laikui bėgant pamačiau, kad mokymas ir jo įgyvendinimas tikrovėje gerokai skiriasi...

D.G.: Iš Susivienijimo judėjimo pasitraukiantys asmenys dažnai sako, kad juos persekioja bando sulaikyti... Kaip buvo pačiam?

J.Š.: Niekas manęs nelaikė. Susikroviau daiktus ir vakare, kitiems judėjimo nariams matant, išvažiavau iš jaunimo centro, kuriame gyvenau pastaruoju metu. Nereikėjo niekur bėgti. Praėjus maždaug savaitei po pasitraukimo, man skambino ir kvietė susitikti. Pasakiau, kad neturiu nei laiko, nei noro. Taip viskas ir baigėsi.

D.G.: Dėkui, Jaroslavai, už interviu.

Prašom ;)

raktiniai žodžiai: