Komedijos žanras ir religinis kinas: ironijos objektai

Versija spausdinimui

Apie kokį siaubo filmą ar evangelizacijos aktą galvojame, kai kino teatruose žiūrime Melo Gibsono „Kristaus kančią“ ar Monthy Pytono „Braino gyvenimą“ per savo DVD’iakus. Kitaip sakant, kokia yra žinutė, message, visų tų vaizdo ir minties montažų, muliažų, guliašų… Ir ypač komedijose.

Dieviškoji komedija

Komedijos žanro tikslas yra priversti žiūrovus juoktis. Tradiciškai komedijos yra „lengvos“ dramos, siekiančios, kad žiūrovas atsipalaiduotų, pralinksmėtų, maloniai praleistų laiką. Kartais komedijos gali provokuoti. Viena būdingiausių komedijos stilistinių priemonių yra hiperbolė, kai išpučiamos, perdedamos tam tikros situacijos, šaržuojami personažų charakteriai, veiksmai, kalba. Komedija visada pastebi trūkumus ir defektus, keistumus, kompleksus ir pan., taip linksmindama žiūrovą ir trumpam atitraukdama jį nuo kasdienio gyvenimo rutinos. Įprastai komedijos žanro filmai turi vadinamąsias laimingas pabaigas, nors filmuose eskaluojamas humoras gali būti ir rimtas, skaudus ir net pesimistinis.

Patogu kalbėti apie komedijos žanrą kaip apie saviironijos priemonę. Postmodernizmo formacijos kine ir mene apskritai, šis – ironijos – aspektas yra vienas reikšmingiausių. Juokas yra priemonė išmušti iš pusiausvyros nusistovėjusius vertybių monumentus. Čia nėra ir negali būti rimto santykio su jokiomis, ir ypač religinėmis, sistemomis. Postmodernistinis diskursas nepripažįsta jokių episteminių atramų ar orientyrų. Orientuojamasi pagal rizomos (Deleuze), šakniastiebio, principą įvairiomis kryptimis bet kurią akimirką pasisukant į bet kurią pusę arba kerojantis keliomis kryptimis iš karto. Tai paaiškina juoko ir ironijos reikšmę komedijos žanro filmuose, kai dažnai juokiamasi – ypač minėtame postmodernistiniame kine – ne tiek iš konkretaus „puodo“ („pajuokos objekto”), kiek iš „katilo juodo“ (savęs).

Kalbant apie religiją komedijos žanro kine (komedijų dramose, komedijų serialuose, satyriniuose TV šou), pagrindinės teminės dominantės yra religijos atsiradimo problema, tikėjimo, adoravimo objektai ir subjektai, t. y. išpažinėjai. Šie religingumo ir religijų aspektai yra simptomiškai ekranizuojami (ir kvestionuojami). Santykiai tarp šių momentų kelia tolesnius klausimus apie tikinčiųjų nesąmoningumą, religijų institucijas ir „biurokratizmą“, apie pasitikėjimo (ne)galimybę. Šios temos yra eskaluojamos pasitelkiant ne tik siužetus (pvz., vaizduojami religijų susikūrimo momentai: Monty Pythono filme „Braino gyvenimas“ (Life of Brian, 1979) apie paprastą vaikiną Brainą susiburia aklai fanatiškų pasekėjų grupė, o komiškame seriale „Pietų parkas“ (South Park) rodoma, kaip „religija“ gali gimti iš nieko (aliuzija į scientologiją)). Šaržuojant religinį diskursą, labai svarbus vaidmuo tenka filmo personažams, kurių komiškumą lemia arba jų pačių hiperbolizuotas paveikslas arba „hiperbolizuotas“ kontekstas, kuriame vaizduojama religija ir religingumas.

Objektas: katalikybė

Krikščionybės atmaina katalikybė yra juoko objektas dar nuo reformacijos laikų. Todėl katalikiškasis diskursas komedijose, kaip ir kituose meno žanruose, nėra naujas. Dažniausiai ironizuojamas Katalikų Bažnyčios institucionalizmas, dvasininkų hierarchija, kanonai ir pan. Tačiau Jėzaus figūra yra centrinė (ne vien komedijos žanre: pvz., M. Gibsono „Kristaus kančia“ (The Passion of the Christ“, 2004)).

Dėl savo kūniškos prigimties Jėzus turi stiprų ryšį su materialiu pasauliu. Komedijų kūrėjams patogu vaizduoti Jėzų ypač žmogišką ir žemišką. „Pietų parke“, viename iš labiausiai į religinę tematiką besiorientuojančių satyrinių serialų (yra ir pilnametražis animacinis filmas), Jėzus vaizduojamas kaip autorinį TV pokalbių šou vedanti superžvaigždė. Jis grimuojasi prieš pasirodymus laidoje, po filmavimo dalija vaikams autografus, kartais koncertuoja naktiniame klube ir pan. Be to, „Pietų parko“ Jėzus, kaip tikras žmogus, vaizduojamas su trūkumais: jis nėra visagalis išgelbėtojas ir stebukladarys. Jam dažnai tenka prisipažinti, kad ne visada gali atsakyti į klausimus, kartais jis tiesiog atsisako kištis į pasaulio reikalus (pvz., kai Pietų parko mokyklos futbolo komanda yra uždaroma konkurentų, vaikai prašo Jėzaus išgelbėti komandą), dalyvauti kebliose situacijose („padėti“ savižudžiui). Jėzus dažnai atstovauja mažumai, bet ne kaip biblinis „gerasis mokytojas“ ar „ištikimas tarnas“, bet kaip eilinis nesuprastas žmogus, kuris per savo gimtadienį lieka vienas, sėdi prie torto su žvake ir dainuoja sau „Happy birthday to me“.

Reikia pažymėti, kad Jėzus vaizduojamas ne visai kaip eilinis Pietų parko gyventojas, bet kaip labai geras ir gailestingas asmuo, kurio simpatija ir užtarimas juo pasitikintiems žmonėms labai daug reiškia. Neatsitiktinai Jėzaus ir Velnio imtynių epizode, kai akivaizdu, kad Jėzus fiziškai per silpnas nugalėti Šėtoną (prieš raundą teisėjas įspėja imtynininkus, kad bet kokie stebuklai ringe yra draudžiami), Pietų parko gyventojai lažybose stato pinigus už Velnio pergalę. Tačiau po visko (Jėzaus pergalės) jie vis dėlto eina pas Jėzų graudindamiesi: „Jėzau, gi tu mums atleisi, ar ne?“. Jėzus atsakymas – „argi turiu pasirinkimą“ – yra nuoroda į jo paslaptingą priešistorę, angažuojančią jo amžiną gailestingumą. Tai yra vienas iš kontekstinių ženklų, laiduojančių „Pietų parko“ Jėzaus dieviškąjį matmenį ir intuityvų ryšį su sacrum sfera.

Trumpas sujungimas

Įprastai sacrum ir profanum sferų susikirtimas yra vienas populiariausių komizmo šaltinių. Religinis kinas tampa ypač patogia terpe daryti „trumpuosius sujungimus“, kai, sujungiant prieštaringus diskursus, gaunamas netikėtas efektas – juokas. Čia „trumpas sujungimas“ yra analogiškas U. Eco aprašytam fenomenui, kuris įvyksta, kai daiktas yra simbolis (kaip viduramžių estetikoje). Susidūrus su daiktu, pasąmonėje iš karto įvyksta „trumpas sujungimas“, nukreipiantis mintį nuo daikto į tam tikrą transcendentaliją. Religijų ir juoko atveju abu besijungiantys objektai taip pat yra simboliai – sacrum ir profanum sferų reprezentantai. Jų kontrastingumas ir nelogiška sąjunga nukreipia mintį į vadinamąją transcendentaliją – nepaaiškinamą, ironišką ir/arba dievobaimingą, komiškumą.

„Pietų parke” tokius „trumpuosius sujungimus“ iliustruoja paties Jėzaus pozicija savo šventumo atžvilgiu (pvz., koncertuodamas jis suka savo šventumo aureolę ant piršto arba pasideda ją į šalį, kai kaunasi ringe; „Happy birthday“ dainelė, tortas Kalėdų proga ir vienišas Jėzus taip pat kuria kontrastingą, todėl komišką vaizdą).

„Braino gyvenime“ sacrum ir profanum sferos sujungiamos kontekstualiai: viename iš dviejų epizodų, kai filme yra parodomas Dievo sūnus, Jėzui skelbiant Gerąją Naujieną apie palaimintuosius („Blessed are the peacemakers…“) toliau stovinčiam Brainui pasigirsta, kad Jėzus kalba apie sūrių darytojus („I think he said, 'Blessed are the cheesemakers'").

Satyriniame TV šou „Ali G“ metafizinės „aukštumos“ ir „žemumos“ apverčiamos per tiesioginius pokalbius, kurių metu į „neišmanėliškus“, trivialius ir absurdiškus klausimus atsakinėja dvasingi ir autoritetingi pašnekovai (pvz., reperis Ali G klausia žydų rabino, ar jis vestų nežydę moterį. Po kategoriško neigiamo atsakymo, užduodamas kitas klausimas: „o jeigu ji būtų superseksuali?“ arba „jeigu tau sumokėtų?“).

Sakralaus ir trivialaus diskursų susikryžiavimas sukelia juoką, tačiau tiesiogiai neįvardija pajuokiamojo objekto. Po filmų „Braino gyvenimas” ir „Pietų parkas“ kilusi katalikų nepasitenkinimo banga tik įrodo postmodernios komedijos „veidrodinę“ prigimtį. Juokiamasi tarsi iš vieno, bet iš tikrųjų – iš kito arba trečio. Tokiu būdu seriale „Pietų parkas“, filme „Braino gyvenimas“, satyriniame TV Šou „Ali G“ ir kitose panašiuose religinę tematiką eskaluojančiuose tekstuose ironijos objektu tampa ne konkreti religija, tikėjimo objektai (dievybės), bet dažnas tikinčiųjų nesąmoningumas. Pašiepiami fanatiški kraštutinumai – beje, ne vien religiniai („Pietų parke“ šaržuojami ir radikalūs ateistai).

Objektas: homo consumer

Religinėse komedijose, satyrose, pasitelkus „nekalčiausią“ prasmės kūrimo priemonę - juoką, kuriamas kritinis santykis su nemąstančia, bet ir nenuoširdžia visuomenės dalimi. Tai gerai iliustruoja „Braino gyvenimo“ epizodai, kuriuose Braino pasekėjų minia aklai garbsto kiekvieną jo gestą, laikydami tai Dievo ženklu. Pajuokiamas ir žmonių pragmatizmas, kai tikima dėl patogumo ar išskaičiavimo (minėtas „Pietų parko“ epizodas, kai žmonės lengvai keičia savo nuomonę (įsitikinimus) ir vieną akimirką stato pinigus už Velnio pergalę (nes tai labiau apsimoka), kitą – vėl seka Jėzumi). Ironija fiksuoja ir kitąs žmonių „religingumo“ paskatas – bandos jausmą ir/arba mados klyksmą („Pietų parko“ scientologijos parodija).

Religinėms komedijoms rūpi modernaus žmogaus tikėjimo paskatos, indikuojančios ir jo sąmoningumo lygį. Ironija kvestionuoja tikėjimo ir dogmos santykį (pvz., filmas „Dogma“ (Dogma, 1999)), religijos legitimumą, kai juo pateisinami karai, rasizmas arba homofobija.

Ironija yra juoko pretekstas, o juokas yra šventės ir žaidimo dalis. Kaip sako H.-G. Gadameris, šventė visuomet yra visiems, tai tobulai įtraukiančio bendrumo manifestacija. Todėl ir (postmodernios) komedijos „šventėje“, karnavale dalyvauja kiekvienas požiūris ir kiekvienos pažiūros. Tokią visuotinę šventę kuria televizijos serialai „Simpsonai“ (The Simpsons, nuo 1989), minėtasis „Pietų parkas“, satyrinis TV šou „Ali G“, kuriuose šaržuojama vartotojiška visuomenė, pateikiant didelį reikšmių pasirinkimą nelyg prekybos centre prekių asortimentą. Ironiškai fiksuojamas mąstančio žmogaus (homo sapiens) virtimas vartojančiu žmogumi (homo consumer).

Taigi religinis kinas prisitraukia juoko diskursą tam, kad patenkintų (ne) itin reiklaus vartotojo poreikius. Religinė komedija išpildo savo pramoginę funkciją tiems, kurie per daug neanalizuodami mėgaujasi lengvu ir nuotykingu pasakojimu, intelektualią funkciją – tiems, kurie pajėgia įžvelgti „trumpo sujungimo“ blyksnių, poleminę funkciją – tiems, kurie žiūri tik iš savo įsitikinimų perspektyvos, galų gale merkantilinę funkciją, kuri padeda uždirbti milijonus už parduotus sėkmingai išgarsėjusių personažų suvenyrus ir t. t.

Tikrasis postmodernus diskursas nesiekia nieko įžeisti, nes yra (turėtų būti) tolerantiškas kiekvienai tikrovės sampratai. Todėl juoko ir religijos santykis kine dažnai atsiskleidžia ne kaip ironija žmogaus įsitikinimų atžvilgiu, bet kaip saviironija, nukreipta į visuomenės siauraprotiškumą ir trumparegiškumą, sugebantį žvelgti tik į savo nosies galiuką. Iškalbinga yra tai, kad patys komedijų kūrėjai yra tokios visuomenės dalis, todėl, besijuokdami iš savęs, jie įgyja teisę į juoko šventę įtraukti ir kitą.

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: