Pranašai ir jų sekėjai: apie dalyvavimą naujuosiuose religiniuose judėjimuose

Versija spausdinimui

Dažnam susidūrus su žmonėmis, įsitraukusiais į kokį nors naująjį religinį judėjimą, kyla klausimas – kas paskatina žmogų jungtis į iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuprantamą, neracionalią religinę grupę? Kodėl paklūstama autoritariniam lyderiui? Ir galiausiai – kiek ilgai žmogus bus tokioje grupėje? Į šiuos ir kitus klausimus bando atsakyti Len Oakes knygoje Pranašiška charizma: revoliucinių religinių asmenybių psichologija (angl. Prophetic Charisma: The Psychology of Revolutionary Religious Personalities) (1997). Siūlome susipažinti su šios knygos apžvalga.

Knygos autorius analizuoja naujų religinių judėjimų fenomeną bei jų lyderių (pranašų, guru) asmenybes. Skyriuje apie šių grupių narius nerasime visuomenėje paplitusių paviršutiniškų jų elgesio paaiškinimų. Autorius gilinasi į pasąmonines priežastis ir procesus, kurie vyksta žmonėms įsijungiant bei dalyvaujant religinių grupių veikloje.

Kokie žmonės ir kokių paskatų vedami įsijungia į šiuos judėjimus? Paprastai mes linkę apie tokius žmones galvoti kaip apie kompleksuotus, vienišus, turinčius emocinių problemų ir jas kažkaip sprendžiančius toje grupėje. Dažniausiai jų paskatos suvokiamos kaip neigiamos, kaip trūkumai. L.Oakes iškelia klausimą – o ką, jeigu yra ir teigiamų priežasčių?

Dauguma tyrimų parodė, jog naujų religinių judėjimų nariai nesiskiria nuo bendros populiacijos, t.y., jie nėra ekscentriškesni, labiau sutrikę ar kaip kitaip išsiskiriantys. Neigiamas charizminių grupių įvaizdis kyla dėl jose vyraujančio perdėto idealizmo ir kt. grupinių procesų, o ne dėl to, kad jose susirinkę keistuoliai.

Paprastai manoma, jog dauguma charizminių grupių mažina asmeninę atsakomybę ir kuria priklausomybę. Kai kurie tyrimai patvirtina šį teiginį. Tačiau patyrinėjus giliau, paaiškėja, jog žmonės, įsijungiantys į judėjimą, turi tikslą ir jų sekimas paskui grupės lyderį padeda tą tikslą pasiekti. Jie nėra aklai įtikėję ir paklūstantys lyderiui ir gali palikti grupę, jei iškyla grėsmė jų ilgalaikiams tikslams ir interesams.

Paklausti, kodėl įsijungė į judėjimą, dauguma narių pasakoja apie išsigelbėjimą, nušvitimą ir pan., pagrįsdami tai sudėtinga visiškai nuasmeninta filosofija. Galime išgirsti pasisakymus apie Dievą, kuris myli visus ar gerąją naujieną, kuri turėtų džiuginti, tačiau neišgirsime nieko asmeniško, tikro ir nuoširdaus. Tai tėra grupės retorika ir ji anaiptol neatskleidžia žmonių tikrųjų motyvų. Pastarieji dažniausiai sąmoningai nesuvokiami kaip motyvai.

Knygos autoriaus atliktame tyrime buvo užduodami kitokie klausimai: Koks jūsų didžiausias pokytis ar pasiekimas, priklausant šiai grupei? ir Jei dėl kažkokių priežasčių būtumėte priverstas palikti grupę, koks būtų jūsų ryškiausias prisiminimas? Atsakymai į šiuos klausimus atskleidė, jog žmonės, įsijungdami į grupę, turėjo viziją apie asmeninį tikslą, kurio siekti padės buvimas grupėje. Ši vizija nebuvo sąmoninga ar aiškiai suplanuota, tai buvo panašiau į viltį, jog būnant grupėje ateityje jiems atsivers galimybės savęs transformavimui ir asmenybiniams pokyčiams. Kitaip tariant, žmonės įsijungė į grupę ieškodami savęs ir siekdami kurti save geresnį, laimingesnį, teisingesnį ar kitaip –esnį.

Būdamas grupėje žmogus yra stipriai susijęs su jos lyderiu. Pradžioje požiūris į lyderį gan atsargus ir kritiškas, kol galiausiai asmuo įsitikina, jog su šiuo vadu jam pakeliui. Santykyje su lyderiu galima išskirti keturias temas.

Pirmoji – tikėjimas. Siekdami savo svarbiausių tikslų, žmonės turi tikėti, jog egzistuoja priemonės tą padaryti ir kad jų tikslas yra įvykdomas. Lyderis, kurio vertybės sutampa su jų pačių vertybėmis, gali tapti priemone, padėsiančia tai padaryti. Tai yra, žmonės tiki, kad lyderis yra būtent tas, kuris jiems padės siekti tikslo.

Antroji tema – pasitikėjimas. Žmonės jaučia, jog lyderis yra vienintelis žmogus jų gyvenime, kuriuo jie gali pilnai pasitikėti. Jie tiki, kad lyderis nuoširdžiai gyvena dėl savo idėjų ir niekada jų neišduos.

Trečia – drąsa. Su laiku pasekėjai įsitikina, kad lyderio gyvenimas dera su jų pačių interesais. Todėl jis tampa gyvu įrodymu, kad dieviškas gyvenimas yra pasiekiamas ir nėra taip sunku gyventi pagal savo įsitikinimus. Sekėjams tai suteikia drąsos ir įkvėpimo siekti savo svarbiausių tikslų. O kadangi šie panašūs į lyderio, tai galima manyti, kad juos pasiekti galima mėgdžiojant lyderio elgesį ir laikantis jo nurodymų.

Ketvirtoji – projekcija. Pasekėjai linkę matyti guru kaip savo siekių ir svarbiausių interesų įsikūnijimą, pvz., kaip švento gyvenimo būdo pavyzdį ar dieviškos meilės/tiesos šaltinį ir pan. T.y., pasekėjai projektuoja į savo lyderį tai, ką nori jame matyti, tai, kas jiems svarbiausia.

Įsigilinus į šias temas, aiškėja, kad pasekėjų santykis su savo pranašu/guru nėra toks pasyvus, kaip dažnai bandoma pavaizduoti. Pasekėjai nėra vien aklos avelės, suvedžiotos ir valdomos lyderio. Jie patys nelinkę domėtis savo vado praeitimi ar jo įsitikinimų pagrindu. Ir tai todėl, kad galėtų į jį suprojektuoti tas savybes, kurias jie nori matyti. Tai labai panašu į projekcinius mechanizmus, veikiančius psichoterapijoje tarp paciento ir psichoterapeuto. Taigi, atrodo, kad tiek lyderis naudojasi pasekėjais savo tikslams pasiekti, tiek jo pasekėjai naudojasi lyderiu, kad įvykdytų savąsias misijas.

Dažnai teigiama, kad religinių grupių nariai akli ir kurti su sveiku protu prasilenkiantiems reiškiniams grupėje, tačiau autoriaus matymu, tai ne kvailumo ar fanatizmo pasekmė, o greičiau toks paties dalyvio pasirinkimas. Jie linkę užmerkti akis, kad nematytų kai kurių grupės ar lyderio nenuoseklumų tam, kad galėtų toliau tęsti savo tikslų įgyvendinimą. Jie eina į kompromisus, kadangi tikslams pasiekti reikalinga grupės ir lyderio parama. Ir nors įsijungimas į grupę gali būti gana regresyvus veiksmas, tačiau tas regresas yra savanoriškas ir tarsi kontroliuojamas ir jis reikalingas kaip strategija siekiant aukštesnio tikslo.

Su savo tikslų (ne-)pasiekimu susijęs ir pasitraukimas iš grupės. Pasitraukimas yra natūrali įsijungimo į grupę pasekmė. Tai paskutinė buvimo joje stadija. Pasitraukimas gali būti dvejopas:

  • Pasiekus savo tikslą natūraliai keliaujama tolyn, prasideda naujas gyvenimo etapas. Paprastai šie pasekėjai išsineša šiltus jausmus grupės ir lyderio atžvilgiu, nors jų ir neidealizuoja. Jie padėjo jam pasiekti tai, ko atėjo pasiekti.
  • Nesėkmės atveju, žlugus vilčiai pasiekti asmeninį tikslą, pasekėjai pasitraukia pikti, įsiskaudinę ir neretai kerštingai nusiteikę. Jie jaučiasi išduoti, apgauti ir gailisi tikėję. Dažnai jaučia kaltę ir gėdą dėl buvimo grupėje ir dalyvavimo jos veikloje. Sunku prisiminti, kaip platino lankstinukus apie taiką pasaulyje ar tyrą meilę, kaip meldėsi kalbomis ir panašiai.

Bet kuriuo iš šių atvejų, pasitraukimas yra psichologinė trauma. Žmogus išgyvena netektį, lyg dar kartą palikdamas tėvų namus. Jo niekas taip nemylės, nesupras, nepriims ir nepasitikės, kaip jo grupė. Iš naujo įsiliejant į išorinį pasaulį, patiriamas kultūrinis šokas – skiriasi vertybės, bendravimo stilius, elgesio normos, todėl nemažai pasitraukusiųjų ieško psichoterapijos. Ir galiausiai, nebelieka jausmo, jog esi kažko svarbaus ir prasmingo dalis. Žinoma, ilgainiui atsiras nauja kryptis ir prasmė, tačiau itin nejauku, kol jos dar nėra, o senoji prarasta.

raktiniai žodžiai: