Tradicija prieš modernumą

Versija spausdinimui

Cathy Young

Daniškoms karikatūroms, kuriose pašiepiamas Mohammedas, musulmoniškame pasaulyje toliau keliant smurtingus protestus, o Vakarų laikraščiams karštai ginčijantis dėl to, ar šias užgaulias karikatūras derėtų spausdinti, daugybė žmonių klausia, ką šis incidentas byloja apie islamo, bent jau jo dabartinės būsenos, pajėgumą koegzistuoti su modernia demokratine civilizacija ir jos branginamomis vertybėmis.

Tai pagrįstas klausimas, tad neturėtume jo vengti dėl politinio korektiškumo ar įsibauginimo. Tačiau tarp tradicinės religijos ir modernumo, tarp pagarbos maldingumui ir laisvės tvyranti įtampa neapsiriboja vien islamu, nors pastarojo radikalizmas šiandien atstovauja ypač negailestingai šios įtampos formai.

Dienraščio „The New York Times“ vedamajame David Brooks priešina islamo ekstremistų ir mūsų pozicijas: Vakarai su Sokrato ir agoros paveldu bei jų „progresyviu ir racionaliu“mąstymu yra atviri įvairiems argumentams, perspektyvoms ir „nemaloniems faktams“, o radikalieji musulmonai tvirtai laikosi „ikišvietėjiško“ dogmatizmo bei šalinasi „mūsų pokalbio chaoso“.

Vis dėlto, D.Brooks iš akių išleidžia tą faktą, kad didelė gyventojų dalis Vakaruose, o ypač Jungtinėse Valstijose, atmeta progresyvų, racionalų mąstymą ir taip pat renkasi ikišvietėjiškas vertybes. Esminis skirtumas tas, kad fundamentalistai krikščionys, tradicionalistai katalikai ar ultraortodoksai žydai, su labai retomis išimtimis, reaguodami į ereziją, nekviečia griebtis smurto. Tačiau ir jie dažnai jų įsitikinimų kritiką (nekalbant jau apie pašiepimą) prilygina „religiniam nepakantumui“ ar „neapykantos kurstymui“. Ir jie taip pat dažnai stengiasi ne šiaip protestuoti, o tiesiog užčiaupti užgaulias kalbas.

1998 m. Brodvėjaus teatrui paskelbus apie planuojamą rodyti Terrence‘o McNally‘io spektaklį „Corpus Christi“, kuriame vaizduojamas į Jėzų panašus personažas gėjus, Katalikų lyga už religines ir pilietines teises pradėjo laiškų rašymo kampaniją, kad spektaklis nebūtų rodomas. Būta ir grasinimų smurtu bei padegimu, tad teatras spektaklį atšaukė. Katalikų lyga dėl to labai apsidžiaugė ir nors formaliai grasinimus pasmerkė, tačiau perspėjo, kad jeigu spektaklį sumanytų rodyti kitas teatras, Lyga „pradėtų tokį karą, kurio nepamirštų niekas“ (vis dėlto vėliau teatras spektaklį atnaujino).

Įdomu, kad Katalikų Lygos vadovas William Donohue pastaruoju metu džiugiai pritarė daugelio Amerikos laikraščių sprendimui nespausdinti Mohammado karikatūrų ir apgailestavo tik dėl to, jog jo vadovaujamos organizacijos protestai dėl užgaulios medžiagos šįsyk buvo ne tokie sėkmingi. Daugelis tų laikraščių, kurie nusprendė – mano nuomone, gan nepagrįstai – karikatūrų neperspausdinti netgi iš dalies, iliustruojant reportažus apie karikatūrų sukeltą reakciją, spausdino prieštaringai vertinamų meno kūrinių nuotraukas, nors krikščionims tie kūriniai atrodė šventvagiški, o taip pat pasisakė už tai, kad tie darbai būtų demonstruojami iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomuose muziejuose.

Sakydamas, kad tokie dvejopi standartai atspindi islamo ekstremistų smurto baimę, ir kad pasidavimas tokiam bauginimui pasiųstų nederamą signalą, W.Donohue nurodo svarbų dalyką. Tačiau jis taip pat sutinka su tuo, kad spaudos laisvė turėtų atsitraukti iš pagarbos tam, kas tikintiesiems yra šventa. Be abejo, pagarba yra geras dalykas, tačiau kur galima nubrėžti skiriamąją liniją tarp įžeidimo ir kritikos ar abejojimo? Prieš kelerius metus kaltinimas „krikščionių įžeidinėjimu“ buvo nukreiptas prieš ABC telešou „Nieko šventa“, kuriame abejota katalikiška doktrina dėl gimimų kontrolės ir kunigų celibato...

Kiti krikščionys dešinieji, pvz. Andrea Lafferty iš Tradicinių vertybių koalicijos, atkartojo mintį, kad žiniasklaida konservatyviesiems krikščionims turėtų rodyti tokią pačią pagarbą, kokią ji rodo musulmonams. O kai kas netgi atvirai pareiškė savo simpatijas smurtinėms islamiškojo ekstremizmo manifestacijoms.  Pat Buchanan neseniai rašė: „Kai Bush‘as kalba apie laisvę kaip Dievo dovaną žmonijai, ar jis turi omenyje Pirmojoje Konstitucijos pataisoje minimą laisvę <...> ar Salmano Rushdie laisvę paskelbti „Šėtoniškąsias eiles“ - knygą, kurią islamo tikėjimas laiko piktžodžiavimu?  Jeigu islamo pasaulis nepripažįsta pastarosios laisvės <...> kodėl jie yra neteisūs?“.

Tiesa ta, kad modernumas su savuoju „pokalbio chaosu“, savuoju gyvenimo stilių chaosu, savąja nuostata, kad nėra nieko švenčiau nei išraiškos laisvė, yra didžiai pavojingas skirtingų tikėjimų tradicionalistams. (Pernai gana nemažai Amerikos konservatorių sveikino popiežiaus Benedikto XVI „reliatyvizmo diktatūros“ užsipuolimą).  Šiuo metu, dėl įvairių istorinių ir kultūrinių priežasčių, radikalusis fundamentalizmas ypatingą įtaką turi musulmoniškajame pasaulyje, kuriame jis kaip jokioje kitoje religijoje yra sujungtas su politine prievarta. Būtų kvaila ignoruoti šį skirtumą bei pavojų. Tačiau taip pat neišmintinga būtų ignoruoti ir prieš modernumą nukreiptą religinę slinktį Vakaruose bei jos trintį su individualia laisve.

„The Boston Globe”, 2006 II 13 vertė Kęstutis Pulokas

raktiniai žodžiai: