Tyrimai rodo, jog savižudžių išpuoliai remiasi altruizmu

Spausdinimo versija

Mike Martin

Altruizmas sufleruoja, kad savižudžių terorizmas yra grupių psichologijos ir organizacinio elgesio reiškinys.

Tyrinėtojų pastangos suvokti savižudžių terorizmą atgaivino prieštaringą teoriją apie „altruistinę savižudybę“ – nusižudymo aktą, kai žūstama tam, kad bendruomenė gyventų. Šis netikėtas ir mažai tyrinėtas altruizmo motyvas leidžia manyti, kad savižudžių terorizmas veikiau yra grupių psichologijos ir organizacinio elgesio reiškinys, o ne fundamentalistinių religinių įsitikinimų padarinys. Anot tyrinėtojų, šis skirtumas gali būti svarbus.

„Tam, kad su terorizmo motyvacijomis galėtume efektyviai kovoti, būtina aiškiai jas suvokti, o ne vadovautis stereotipais“, - tvirtina Gustavo Adolfo Kolegijos (St.Peter, Minesotos valstija) antropologijos profesorė ir politinių terorizmo atšakų ekspertė Karen Larson.

Anot profesorės, toks suvokimas, pavyzdžiui, galėtų pagelbėti musulmonų organizacijoms „ugdyti tokią grupės tapatybę, kuri padėtų užkirsti kelią jaunimo verbavimui į radikalias organizacijas“.

Savižudžių teroristų istorija

Reikšmingoje 1897 m. išleistoje studijoje, paprastai ir vykusiai pavadintoje „Savižudybė“, prancūzų sociologas ir filosofas David Emile Durkheim teigė, jog savo gyvybės atėmimas, kuris daugelio dvasininkų ir psichologų laikomas didžiausio savanaudiškumo veiksmu, taip pat gali būti ir aukščiausio nesavanaudiškumo išraiška. Anot Durkheimo, esant atitinkamoms aplinkybėms, egoizmas gali užleisti vietą altruizmui.

„Altruizmas yra visiškas aukojimasis grupės labui“, - teigia Tenesio technologijos universiteto sociologijos profesorius emeritas Jeffrey Riemer. 1998 m. išleista originali Riemer studija „Durkheimas: Didvyriška savižudybė mūšio lauke“, padėjo prikelti XIX a. teoriją XXI a. rykštei paaiškinti. „Iš esmės, altruistinė savižudybė yra savo gyvybės atėmimas grupės labui“, - teigia profesorius.

Žmonijos istorijoje altruistinė savižudybė nėra kažkas nauja. Ji paliudyta jau pirmame amžiuje po Kristaus – sikariai (Sicari), senovinės žydų sektos nariai, savo gyvybę aukojo kovodami su okupantais romėnais.

Islame savižudžių terorizmas atsirado po dešimties amžių, jį vykdė hašišą rūkantys musulmonai plėšikai, pavadinti hašišinais. Būtent iš čia kilo žodis „asasinas“.

Šių laikų asasinai

Moderniaisiais laikais savižudžių teroras yra gana nesenas reiškinys, pirmą kartą užregistruotas 1993 m. balandžio 16 d. netoli Mecholos, Izraelio Jordano slėnyje, kai palestiniečių teroristų grupuotės „Hamas“ narys šalia restorano tarp dviejų keleivinių autobusų susprogdino mašiną.

Kad Durkheimo altruistinės savižudybės teorija puikiai dera su šiuolaikinio savižudžių terorizmo reiškiniu, teigia ir Haifos universiteto (Izraelis) terorizmo ekspertas Ami Pedahzur.

Kartu su Nevados universiteto politologijos profesoriumi Leonardu Weinbergu ir savo universiteto kolega Arie Perligeriu A. Pedahzuras tyrinėjo palestiniečių savižudžius teroristus.

Ištyrę 743 nesavižudiškus ir 80 savižudžių terorizmo aktus, įvykdytus nuo 1993 iki 2002 m., mokslininkai pastebėjo bruožų, kuriais altruizmą galima atskirti nuo egoizmo.

Pedahzuras ir jo bendradarbiai teigia, jog altruistai savižudžiai teroristai organizacijoje „praeina ilgesnį socializacijos procesą“ nei nesavižudžiai teroristai. 

„Iš altruistinės perspektyvos žvelgiant, žmonės, vykdantys savižudiškus terorizmo aktus, yra stipriai integruoti į socialinę grupę ir šitokius veiksmus įvykdo, siekdami padėti grupei įgyvendinti jos tikslus“, - teigia Pedahzuras.

Anot šių tyrinėtojų, taip pat būdinga, kad savižudžiai teroristai turi „stipresnį religinį pagrindą ir geresnį religinį išsilavinimą“.

Religija – dviašmenis kalavijas

2005 m. birželį paskelbta Mičigano universiteto studija religinį pagrindą, grupės socializaciją ir savižudžių terorizmą susieja dar labiau.

Anot Mičigano universiteto sociologo Jeremy Gingeso, mečetės lankymas ir dalyvavimas savižudžių išpuoliuose tarpusavyje yra artimai susiję.

„Žinoma, kad kolektyviniai religiniai ritualai, tokie kaip mečetės, sinagogos ar bažnyčios lankymas, skatina labdaringumą ir grupės altruizmą“, - teigia Ginges, - „tačiau šie ritualai taip pat gali paskatinti ir kraštutines altruizmo formas, pavyzdžiui, už grupę paaukoti savo gyvybę“.

Kartais gyvybės paaukojimas iš religinių įsitikinimų – kankinystė – gali apimti ir su altruistiniais tikslais nederančių elementų. „Dangiški pažadai“, pavyzdžiui, kad islamo kankinių rojuje laukia nekaltos mergelės, anot Riemer, „menkina Durkheimo teoriją“.

Vis dėlto, kol savižudybę motyvuoja grupės mentalitetas, ji tebėra altruistinė, teigia Pedahzuras ir jo kolegos. Pasak jų, individai, kurie žudosi, siekdami „aukštos ir šlovingos vietos sau“, priskirtini kitai, tačiau artimai susijusiai kategorijai – „nuovokiai altruistinei savižudybei“.

Nuovoki altruistinė savižudybė „kyla iš stipraus religinio įsitikinimo, kad pomirtiniame gyvenime šį aktą įvykdžiusiojo laukia šlovė“, - teigia Pedahzuras. - „Su ramiu įsitikinimu, kylančiu iš jausmo, kad vykdo savo pareigą, toks žmogus eina į mirtį tikėjimo ir entuziazmo protrūkyje“.

Tačiau Ginges perspėja, kad vien dėl tikėjimo teroristais netampama. „Nustačiau, kad asmeninis pamaldumas ir tikėjimas islame nėra susijęs su terorizmo rėmimu“, - teigia Ginges. Jis tvirtina, kad religinės organizacijos lengviau sužadiną paramą terorizmui ne dėl jų skelbiamo mokymo, o veikiau „dėl kolektyvinių ritualų ir altruizmo sąryšio“.

Panašiu būdu, „atmosfera Gazos ruože ir Vakarų krante yra tokia, kad potencialaus kankinio sprendimą žengti naikinimo keliu sustiprina bendruomenės pritarimas”, - teigia Pedahzur. - „Visuomenėje, „garbę“ laikančioje viena didžiausių dorybių, esama galingo socialinio spaudimo, kuris dažnai ir lemia savižudžio sprogdintojo apsisprendimą. Todėl savižudybės aktas pasirodo esąs ryškus altruistinio elgesio pavyzdys“.

„Science and Theology News“, 2005 X 14
vertė Kęstutis Pulokas

raktiniai žodžiai: 
Mike Martin

Altruizmas sufleruoja, kad savižudžių terorizmas yra grupių psichologijos ir organizacinio elgesio reiškinys.

Tyrinėtojų pastangos suvokti savižudžių terorizmą atgaivino prieštaringą teoriją apie „altruistinę savižudybę“ – nusižudymo aktą, kai žūstama tam, kad bendruomenė gyventų. Šis netikėtas ir mažai tyrinėtas altruizmo motyvas leidžia manyti, kad savižudžių terorizmas veikiau yra grupių psichologijos ir organizacinio elgesio reiškinys, o ne fundamentalistinių religinių įsitikinimų padarinys." data-share-imageurl="">