Apipjaustymui klijuojama „prievartos prieš vaikus“ etiketė atspindi viduramžių Europos antisemitizmą

Versija spausdinimui

Londonas, Anglija. Galima pasakyti daug blogų dalykų apie modernų ateistinį puolimą prieš religiją. Bet galbūt blogiausia iš viso to yra kai kurių religinių praktikų priskyrimas blogam elgesiui su vaiku. Viskas, nuo vaiko siuntimo į katalikišką mokyklą iki berniukų apipjaustymo, antireliginių šalininkų buvo pavadinta „prievarta prieš vaikus“. Tokiu emociškai pakrautos kalbos naudojimu, siekiančiu demonizuoti tikinčiųjų praktikas ir įsitikinimus, jau prieita nemaloni ir logiška išvada Vokietijoje, kur teismas paskelbė, jog apipjaustymas religiniais tikslais sukelia „kūno sužalojimą“ berniukams, kurie „negali duoti savo sutikimo“, todėl jis turėtų būti uždraustas.

Tai nerimą kelianti ataka prieš religijos laisvę ir tėvų teisę auklėti vaikus remiantis religija. Teismo byla orientuota į keturmetį musulmonų berniuką, kuriam buvo blogai atlikta apipjaustymo procedūra. Žinoma, šis precedentas paveiks tiek musulmonus, tiek žydus. Vokietijos centrinė žydų taryba teisingai pažymėjo, jog teismo nutarimas yra „šokiruojanti ir nejautri priemonė“, reprezentuojanti „beprecedentę ir dramatišką intervenciją į religinės bendruomenės sprendimo teisę“. Tai pat nurodoma, jog žydai turi teisę apipjaustyti berniukus visose pasaulio šalyse, bet galbūt netrukus Vokietijoje šios teisės nebeliks.

Daug teismo nuosprendžio šalininkų tiki, jog apipjaustymo kaip netinkamo elgesio su vaikais apibrėžimas yra radikalus ir parodantis susirūpinimą. Bet iš tiesų tai atspindi daugelį amžių pasikartojančią žmonių, nusistačiusių prieš tam tikrus tikėjimus, poziciją. Viduramžių Europoje, kaip nurodoma knygoje „The Covenant of Circumcision“, žydų priešininkai dažnai vaizduodavo apipjaustymą kaip „žiaurų ir groteskišką“. Vienas anglų rašytojas žydus apibūdino kaip „negailestingus“ padarus. Modernus ateistinis apipjaustymo apibrėžimas – prievarta prieš vaikus, nors ir naudojamas prieš žydų ir musulmonų bendruomenes, yra tik atnaujinta seno antisemitinio apibrėžimo „žiaurus ir groteskiškas“ versija.

Religinėms praktikoms priklijuojant „prievartos prieš vaikus“ etiketę naudojama pati ciniškiausia taktika iš naujųjų ateistų arsenalo. Jie efektyviai naudoja vaikus kaip skydus, kaip priedangą, po kuria jie ir jų mylima valstybė gali kištis tiek į šeimos gyvenimą, tiek į religinės sąmonės tvarką tam, kad išpeiktų žmones, tikinčius neteisingais dalykais ir užsiimančius „žiauriomis“ praktikomis. Jei manote, kad jie sustos uždraudę apipjaustymą, pagalvokite dar kartą. Richard Dawkins teigė, jog „auginti (vaiką) kataliku“, yra psichologinio smurto forma. Kitas naujasis ateistas teigia, jog vaikai turi žmogišką teisę į tai, kad jų protai nebūtų suluošinti kitų žmonių blogomis idėjomis. Tai, kas čia yra atakuojama iš tikrųjų, yra svarbi tėvų ir bendruomenių teisė perduoti savo tikėjimą palikuonims.

Iš istorijos žinome, kad religinių praktikų prilyginimas prievartai prieš vaikus gali turėti blogų pasekmių. Daug antižydiškų pogromų praeityje buvo pateisinta būtent blogu elgesiu su vaikais. Beprotiška FTB invazija į Branch Davidian religinio kulto būstinę Vake, Teksase, 1993-iais metais taip pat buvo pateisinta tuo, jog siekta sustabdyti netinkamą elgesį su vaikais. Tai privedė prie 82 žmonių mirčių, iš kurių 28 buvo vaikai.

Pagal Brendan O'Neill 2012-06-28 straipsnį „The Telegraph" dienraštyje parengė Rasa Kraulėdaitė

raktiniai žodžiai: