Atsinaujinąs tikėjimas

Versija spausdinimui

Visai nebūtina skaityti daugybę didžiųjų Šiaurės Amerikos dienraščių ar periodinių literatūros leidinių, kad pastebėtum, jog religija šiomis dienomis staiga tapo neįprastai madinga. Jai skiriami ištisus puslapius užimantys straipsniai, kuriuose nagrinėjamos temos apima viską nuo ateizmo iki katalikybės, o kur dar išsamūs paaiškinimai apie islamizmą, vahabizmą ir džihadą. Vienas Kanados laikraštis atgaivino senąją „Tikiu tuo“ skiltį, kurioje turtingieji ar įžymieji aptarinėja savo asmeninius religinius įsitikinimus arba šių stoką, retkarčiais išprovokuodami karštą reakciją.

Kai prieš mėnesį Toronte trys moterys buvo „ordinuotos“, anot jų pačių, katalikų kunigėmis, nacionalinis dienraštis „The National Post“ paskelbė tokį rūgštų vedamąjį, kokio tikrai nesitikėjau perskaityti Kanados laikraštyje. Vedamasis skelbia, jog jei toms moterims nepatinka jų bažnyčios mokymas apie moterų kunigystę, joms derėtų „susirasti kitą krikščionišką sektą. Kai paskutinį kartą tuo domėjomės, pasirinkti galima iš tūkstančių“. O tada dar pribaigia: „Bet kuriuo atveju, galima įtarti, kad joms rūpi ne tiek jų bažnyčios reformavimas, kiek feministiniai žaidimai“. Tas vedamasis tikrai reikšmingas. Jis rodo, kad tyčiojimasis iš religinio autoriteto daugiau nebesulaukia besąlygiško žiniasklaidos susižavėjimo.

Šis naujas susidomėjimas religija neapsiriboja laikraščiais. „Religinis gyvenimas Harvardo universitete dabar bene aktyviausias per pastarąjį šimtmetį“, - teigia vienas Harvardo profesorius. Kiek siekia dėstytojų atmintis, šiuo metu daugelyje JAV universitetų religijos studijų kursus renkasi daugiau studentų nei kada anksčiau.

Netgi Kalifornijos Berklio universitete, kuris prieš keturiasdešimt metų buvo studentų maišto prieš senąją krikščionišką tvarką citadelė, šiandien veikia geras pusšimtis krikščioniškų studentų draugijų, o vietinių bažnyčių lankomumas yra labai padidėjęs. Vienas iš dėstytojų bando tai paaiškinti studentų iš Azijos antplūdžiu, nes daugelis jų yra kilę iš pamaldžių krikščioniškų šeimų.

Tačiau kitas profesorius patikslina, kad daugelis studentų yra kilę iš visiškai nereligingų šeimų: „Jie atvyksta studijuoti ir tada viskas prasideda; kam nors mirus ar nusižudžius, jiems kyla tikrų klausimų. Kartais jie pajunta, kad nepajėgia į juos atsakyti, ir kai kurie atsigręžia į religiją bei pasirenka religijos studijų kursus“.

Kyla klausimas, ar regime tiesiog greit praeinančią užgaidą, ar tikrą socialinį pokytį? Manyčiau, jog permainos ne tik tikros, bet kad dabar matome tik jų pradžią, ir tai akivaizdu. Sekuliarioji visuomenė, kuri su šitokiu kruopštumu aplink mus konstruota pastarąjį pusę amžiaus, tiesiog neveikia ir sparčiai yra.

Pavyzdžiui, Anglija, turėjusi tapti socialistine utopija. Naujausi spaudos duomenys skelbia, kad dabar neraštingumas, narkotikų vartojimas, paauglių nėštumas ir sergamumas lytiniu būdu plintančiomis ligomis ten yra vieni didžiausių Europoje, o net 42 procentai vaikų gimsta ne santuokoje. Nors darbo vietų pakanka, jaunimas (ypač vaikinai) atsisako dirbti ir nemato tam jokio reikalo. Jos švietimo sistema, kažkada buvusi geriausia Europoje, dabar yra leisgyvė. Jos ekonomika, nors iš paviršiaus tvirta, rodo neišvengiamo visų esminių sektorių smukimo ženklus. Jei Anglijos dvasinę ir psichologinę būklę tiktų apibūdinti vienu žodžiu, tas žodis būtų „neviltis“. O į neviltį puolę žmonės galiausiai dažnai atsigręžia į Dievą.

Šiaurės Amerika dar „nepažengė“ iki Anglijos būklės. Tačiau einama tuo pačiu keliu ir jaunimas tai jaučia. Kaip rašė G.K.Chestertonas, mums dažnai sakoma, kad „jaunimas tuoj pabels į duris“, nors šiuo metu tik nedaugeliui atrodo, kad jaunimas pasirinks belsti į bažnyčios duris.

Vis dėlto Šiaurės Amerikoje šiuo metu regime dar kitokią neviltį. Mūsų naujoji sekuliarioji visuomenė visu savo gražumu mums siūlo viską, ką tik gali, kad patenkintų bet kokius žmogiškus troškimus: laisvalaikį, patogumus, begalines pramogas ir lytinę įvairovę (jei nevadinsim to iškrypimu) bet kokiam skoniui, laisvę nuo skausmo, fizinį saugumą, perteklių. Tačiau vienas gyvybinis poreikis lieka nepatenkintas: tikslas. Kodėl esame čia? Kam esame skirti?

Į šį klausimą atsakymo neturi nei mokslas, nei medicina, nei vyriausybė. Netgi devyni Kanados Aukščiausiojo Teismo „pranašai“ (nepaisant to, jog jie, anot mūsų vyriausiojo teisėjo, yra pripildyti paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamos išminties) neturi jokio atsakymo į šį pamatinį žmogišką klausimą. Atsakymus pateikia vien tikėjimas. Galbūt tie atsakymai mums ir nepatinka. Tačiau kitų atsakymų nėra.

„Western Standard“, 2007 VII 2
vertė Kęstutis Pulokas 

raktiniai žodžiai: