Europoje islamas užima seną marksizmo vietą

Versija spausdinimui

Craig S. Smith

Kai prieš keturiasdešimt metų Azzedine'as Belthoub'as augo greta Nanterre (Prancūzija) dunksančiuose lūšnynuose, vieninteliai žmonės, kurie nuvesdavo šiaurės afrikiečių vaikus į miesto baseiną, užregistruodavo juos į mokyklas ir dovanodavo saldainių bei komiksų knygelių, buvo marksistai.

Prancūzijos komunistų partija teikė politinį balsą darbininkijai, įskaitant augantį šiaurės Afrikos imigrantų, į šalį įvežamų per Antrąjį pasaulinį karą atsiradusiam darbo jėgos trūkumui užpildyti, skaičių.

Šiandien šį vaidmenį atlieka islamas. Ypač Prancūzijoje, kur tokie žmonės kaip Belthoubas, su ilgomis barzdomis ir trumpomis dželabomis, rūpinasi vargšais ir nusivylusiais žmonėmis darbininkiškose šalies vietovėse.

Jauni arabai bei afrikiečiai čia atsiverčia į islamą su tokiu pačiu įkarščiu, su kokiu praeito amžiaus septintojo dešimtmečio jauni idealistai atsigręždavo į marksizmą.

„Dabar religija tapo mūsų tapatybe”, - praeitą savaitę pasakojo Belthoubas, sėdėdamas bičiulio bute gausiai musulmonų apgyventame šiauriniame Paryžiaus priemiestyje.

Kyla klausimas, ar islamas Europoje pasuks tuo pačiu keliu, kuriuo kadaise čia žengė komunizmas, atsikratydamas savo revoliucingo ekstremizmo, kai rinkdamas merus bei įstatymų leidėjus asimiliavosi į normalų demokratišką politinį gyvenimą.

Kaip ir septintojo dešimtmečio marksizmas, islamas Europoje turi tiek radikaliuosius sparnus, tiek ir pagrindinę pragmatišką srovę. Pastaroji yra daug platesnė ir siekia išplėsti musulmonų politines galias Prancūzijos visuomenėje. Ji sąmoningai mėgdžioja didžiąją dalį kairiųjų taktikos, įskaitant vasaros stovyklas, kuriose miesto jaunimas išmoksta svarbiausių judėjimo principų.

Siauresnė, tačiau daugeliu atžvilgių stipresnė srovė įkvėpimo semiasi iš fundamentalistų Saudo Arabijos dvasininkų ir siekia savo pasekėjus atriboti nuo juos supančios visuomenės. Ir nors šis judėjimas iš esmės yra taikingas, esama jame ir kovingojo sparno, analogiško kai kurioms marksistų grupuotėms, Europoje veikusioms prieš kelis dešimtmečius.

Vis dėlto tas kovingasis sparnas yra daug labiau pastebimas ir šitaip nuspalvina visą judėjimą. Jis formuoja ir tai, kaip jauni musulmonai supranta savo tikėjimą, ir tai, kokį islamą regi platesnė visuomenė bei dėl to su juo atitinkamai elgiasi. Šio kovingojo sparno poveikis toks pats, koks septintajame dešimtmetyje buvo Raudonųjų brigadų ir Baader-Meinhof grupuotės poveikis komunizmui Europoje.

Bet galiausiai Europoje išsikvėpęs kietosios linijos marksizmas gali būti savotiška nuoroda, kaip toliau vystysis islamistinis judėjimas.

Pragmatiškosios kairės išsižadėtas, karingasis Europos marksizmo sparnas buvo izoliuotas ir nuslopintas, valdžiai ėmus vykdyti tokią socialinę politiką, kuri tam tikra prasme galėjo patenkinti vargšų bei nuskurdusiųjų reikmes, kurios anksčiau teikė gyvybingumą radikalams.

Europoje islamo, kaip paniekintųjų reikmes labiausiai atliepiančios ideologijos, augimas yra dalis religingumo bangos, kuri pastaruosius trisdešimt metų skalauja arabų pasaulį. Šią bangą sukėlė nusivylimas dėl silpnos ekonomikos, netolygaus gerovės pasiskirstymo ir politinės laisvės nebuvimo.

Kaip ir komunizmas, islamizmas daugeliui atsidavusių šalininkų reiškia valstybes bei tautas viršijančią ideologiją, siekiančią įgyvendinti eventualiai utopinę viziją. Pastaruoju atveju tai – platus, jei ne visuotinis, kalifatas, valdomas laikantis šariato – Koranu paremto teisinio kodekso.

Tačiau islamo religijos patrauklumas peržengia arabų bei afrikiečių imigrantų, gimusių šioje tradicijoje, bendruomenes. Vien tik Prancūzijoje šiandien yra daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių į islamą atsivertusių žmonių. Daugeliui šių žmonių religija yra būdas apibrėžti savo tapatybei, priešinamai tradicinei Europos kultūrai, kurios vertybes jie atmeta dėl ekonominių ar dvasinių priežasčių.

„Islamas pakeitė marksizmą kaip kovos ideologija“,- teigia Olivier Roy, prancūzas europietiškojo islamo tyrinėtojas. - „Žlugus kairiesiems, pasirodė islamistai“.

Toks islamo vaidmuo nėra visai atsitiktinis. Politinė kairė musulmonais rūpinosi aštuntajame dešimtmetyje, kai kitos politinės grupuotės nusisuko nuo darbininkiškų Europos rajonų. Prancūzijos socialistai ir komunistai kūrė apgyvendinimo projektų asociacijas, šitaip pritraukdami daugelį jaunų politiškai aktyvių arabų.

Tačiau šie aljansai sumenko, kai nusivylęs arabų jaunimas nusigręžė nuo politikos. Prancūzijoje tokie ryšiai nutrūko po keleto charakteringų įvykių, įskaitant imigrantų pastogės sugriovimą buldozeriais 1981 m. viename Paryžiaus priemiestyje, vietiniam merui, komunistui, nurodžius. Po tokios išdavystės sekė nusivylimas ir 1985 m. pilietinių teisių maršu, davusiu mažai konkrečios naudos.

Tuo pačiu metu komunistiniai kadrai priešinosi jaunų arabų iškilimui partijoje. Dešimtmečio pabaigoje, kai per demonstraciją Paryžiuje buvo užmuštas jaunuolis arabas, žuvo ir arabų pasitikėjimas kairiaisiais. Neilgai trukus islamistinės organizacijos nusivylusį jaunimą ėmė kreipti religijos link.

Šiandien pažvelgus į Prancūzijos žemėlapį, islamistai iš esmės užima tas pačias vietoves, kuriose prieš dešimtmečius dominavo marksistai.

Daugeliui musulmonų dominuojamų savivaldybių vis dar vadovauja komunistų valdoma administracija, tačiau šiandien aktyvios yra islamiškos organizacijos.

Islamo institucijos klestėte suklestėjo. Pirmoji Europos musulmonų imigrantų karta apsiėjo be mečečių, halal mėsinių ar lengvai įgyvendinamų piligriminių kelionių į Meką. Dabartinė karta turi visa tai, o taip pat gausybę mokomųjų tekstų, video ir audio kasečių bei konferencijų islamo pažinimui plėsti.

2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai tik sustiprino domėjimąsi religija, kilo didžiulis atitinkamų institucijų poreikis.

„Mus visur atstumia, tad nusiraminimą galime rasti tik savoje religijoje”,- pasakoja devyniolikmetis Issam el-Zryouly, kurio šeima į Prancūziją iš Maroko atsikraustė, kai jam buvo šešeri. Kaip ir daugelis jo bendraamžių Zryouly iš naujo atrado savo musulmonišką tapatybę, iki tol jis kelerius metus vartojo narkotikus ir vykdė smulkius nusikaltimus.

Tačiau islamo kaip pažemintųjų švyturio vaidmuo gali nunykti. Iš dalies taip nutikti gali dėl jo pasisekimo. Neišvengiami kompromisai su supančia aplinka, neatskiriami nuo dalyvavimo politiniame ir ekonominiame gyvenime, gali atšipinti jo ašmenis ir pakenkti jo varomajai jėgai. Būtent taip kadaise nutiko marksizmui.

Be karingosios mažumos užsisklendę fundamentalistai yra savaime politiškai nereikšmingi. Labiau pagrindinei judėjimo srovei priklausantiems ir socialine prasme kylantiems arabų ar afrikiečių jaunuoliams išsikrausčius iš savo darbininkiškų rajonų, „į juos daugiau nebežiūrima kaip į musulmonus, o didžioji jų pačių dauguma nebenaudoja savo religijos kaip socialinio ar politinio žymeklio”, -teigia Gilles Kepel, knygos "The War for Muslim Minds" autorius.

Islamas kaip prispaustųjų ideologija juos gali žavėti tik iki tol, kol jų ekonominė ir politinė padėtis yra neužtikrinta.

Publikuota „International Herald Tribune“, 2004 XII 30
vertė Kęstutis Pulokas

raktiniai žodžiai: