Evangelikai ir katalikai drauge: krikščioniška misija trečiajame tūkstantmetyje

Versija spausdinimui

Pateikiamas tekstas yra nenaujas. Bet labai aktualus. Nors nuo šio teksto paskelbimo praėjo keturiolika metų ir per tą laiką daug svarių įvykių praturtino ekumenizmo istoriją (ko verta vien Pasaulio liuteronų sąjungos ir Romos Katalikų Bažnyčios 2000 metais Augsburge priimta bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos), vis dėlto praktiniais ekumenizmo klausimais mums visiems tenka daug ir kantriai dirbti.

Pateikiamas tekstas pasirašytas žymių JAV Romos Katalikų Bažnyčios hierarchų ir protestantiškųjų Bažnyčių bei sąjūdžių vadovų, taip pat teologijos profesorių, akademijos žmonių. Jis parodo, jog šalia formaliųjų susitikimų, dokumentų ir teologinių diskusijų kaip oras yra reikalingas bendras krikščioniškas veikimas, išreiškiantis Jėzaus Kristaus trokštą vienybę skelbti Evangeliją ir misijose sekuliarioje vakarietiškoje civilizacijoje, skelbiant jai gyvenimo ir išlikimo galimybę, pasisakant prieš pačius įvairiausius „mirties kultūros“ pavidalus, tvirtinant visuomenės solidarumą, neleidžiant vartotojiškumo demonui pažeisti žmogaus, kurio dvasia alksta atpirkimo tikrovės, orumo. Pateikiamas pareiškimas yra geras pagrindas tokiam veikimui ir Lietuvoje, modeliuojant galimus ekumeninio bendravimo ir bendradarbiavimo lygmenis. Reikia pažymėti, jog tarp tekstų autorių protestantų didžiąją dalį sudaro evangelikalai – vis stiprėjančios šiandien protestantizmo krypties atstovai, kurie vienareikšmiškai pasisako už kertinius krikščioniškojo tikėjimo pamatus ir skaidrų tikėjimo išpažinimą. Būtent ši protestantizmo kryptis nuteikia viltingai ekumeninio dialogo perspektyvai – joje nerasime skatinimo keisti moralės normas, kvestinuoti šeimos vertybes ar abejoti absoliučia žmogiškosios gyvybės svarba. Visų esmingiausia tai, jog ir evangelikalai, ir Romos katalikai išpažįsta tą patį Jėzų Kristų, neieškodami skirties tarp „tikėjimo Kristaus“ ir „istorinio Jėzaus“ bei nesusiviliodami vien „Prisikėlimo bendruomenės“ mitu, nekreipiančiu dėmesio į Jėzaus Nazariečio istoriškumą, o tvirtai išpažindami Jį, kūne atėjusį, iš Mergelės Marijos gimusį ir žinodami, kad prieš Viešpatį galiausiai priklaups kiekvienas kelis.

Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

Šis pareiškimas yra simpoziumo, kuris prasidėjo 1992 m. rugsėjo mėn. tarp krikščionių evangelikų protestantų ir Romos katalikų, darbo vaisius. Skaitytojams pateikiamas pareiškimo tekstas yra šiek tiek sutrumpintas. Visą tekstą anglų kalba galite paskaityti šiame tinklalapyje: First Things 43 (1994 gegužės mėn.): 15-22. Teksto pabaigoje pridedamas simpoziumo dalyvių ir kitų šios deklaracijos rėmėjų sąrašas.

Įžanga

Mes, evangelikai protestantai ir Romos katalikai, melsdamiesi, studijuodami ir diskutuodami susitarėme dėl vienodų įsitikinimų apie krikščionių tikėjimą ir misiją. Šis pareiškimas nėra oficiali mūsų bendruomenių deklaracija. Jame mes kalbame ir apie tai, kas mus vienija ir apie tai, kas mus skiria.

Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, krikščionių misija pasaulio istorijoje susiduria su bauginamomis galimybėmis ir atsakomybe. Jeigu dėl gailestingų ir slėpiningų Dievo kelių Antrasis atėjimas užtruks, mes įžengsime į trečiąjį tūkstantmetį, kuris galėtų būti, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „pasaulio misijų pavasariu“ (Redemptoris Missio). Kaip Kristus yra tik vienas, taip ir krikščionių misija yra tik viena. Ši misija gali ir turėtų būti vykdoma įvairiais būdais. Tačiau pagrįstos įvairovės nereikėtų painioti su egzistuojančiais krikščionių susiskaldymais, kurie užtemdo vienintelį Kristų ir trukdo vienintelei misijai. Tarp regimos krikščionių vienybės ir vienintelio Kristaus misijos egzistuoja neišvengiamas ryšys. Mes drauge meldžiamės, kad išsipildytų mūsų Viešpaties malda: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir Aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Mes drauge, evangelikai ir katalikai, išpažįstame, kad nusidėjome nepuoselėdami vienybės, kurios Kristus trokšta visiems savo mokiniams. Vienas Kristus ir viena misija jungia ir daug kitų krikščionių, ypač Rytų stačiatikius ir tuos protestantus, kurie paprastai nelaikomi evangelikais. Malda „Tegul visi bus viena“ apima visus krikščionis. Šis mūsų pareiškimas skirtas specifinėms Romos katalikų ir evangelikų protestantų santykių problemoms ir galimybėms.

Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, pasaulyje yra apie 1,7 milijardo krikščionių. Maždaug 1 milijardas iš jų yra katalikai ir daugiau nei 300 milijonų – evangelikų protestantų. Besibaigiantis XX a. buvo didžiausio misijų išsiplėtimo per visą krikščionybės istoriją šimtmetis. Mes meldžiame ir tikime, kad tai įkvėps krikščionis dar aktyvesnei misionieriškai tarnystei pirmajame trečiojo tūkstantmečio amžiuje. Pasaulinėje krikščionybėje yra dvi, evangelistiškai labiausiai atkaklios ir greičiausiai augančios bendruomenės – tai evangelikai ir katalikai. Daugelyje pasaulio šalių santykiai tarp šių bendruomenių labiau grįsti konfliktais nei bendradarbiavimu, priešiškumu nei meile, įtarimais negu pasitikėjimu, propaganda ir neišmanymu negu pagarba tiesai. Tokia grėsminga padėtis yra Lotynų Amerikoje, vis grėsmingesnė ji darosi Rytų Europoje bei dažnai būdinga ir JAV. Neignoruodami nesutarimų tarp krikščionių bendruomenių ir jų vidinių konfliktų, mes imamės spręsti santykius tarp evangelikų ir katalikų, kurie šiandien aktyviausi misionieriškoje veikloje ir griečiausiai taip bus ir dvidešimt pirmame šimtmetyje.

Tikimės, kad mūsų pastebėjimai ir nutarimai bus parama ir kitose konfliktinėse situacijose, pavyzdžiui, tarp stačiatikių, evangelikų ir katalikų Rytų Europoje. Džiugu, kad nuolat stengiamasi spręsti nesutarimus tarp šių bendruomenių, tačiau apmaudu, jog vis dar daugelyje pasaulio vietų papiktinimai dėl krikščionių tarpusavio konfliktų užtemdo kryžiaus papiktinimą, ir taip iškreipiama vieno Kristaus vienintelė misija.

Į visą žmoniją nukreipta krikščionių misija, kaip ir praeityje, taip ir dabar bei ateityje, vykdoma esant grėsmingam pasipriešinimui. Kai kuriose kultūrose ši misija susiduria su atgyjančiomis dvasinėmis praktikomis ir religijomis, kurios yra atvirai priešiškos Kristaus žodžiams. Islamas, daugeliu atvejų nesuteikiantis laisvės liudyti Evangeliją, turi kelti vis didesnį susirūpinimą tiems, kam svarbi religijos laisvė ir krikščionių misija. Turėtų būti skatinamas abipusiai pagarbus pokalbis tarp musulmonų ir krikščionių, viliantis, kad pasaulis vis daugiau, dažnai kartojamais Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „atvers duris Kristui“.

Tuo pat metu vadinamosiose išsivysčiusiose visuomenėse plačiai paplitusi sekuliarizacija vis labiau virsta moraliniu, intelektualiniu ir dvasiniu nihilizmu, neigiančiu ne tik Tą, kuris yra Tiesa, bet ir pačią tiesos idėją. Mes žengiame į dvidešimt pirmą amžių be iliuzijų. Drauge su Pauliumi ir pirmo amžiaus krikščionimis žinome, kad „grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Mes, evangelikai ir katalikai, nereikalingais ir meilės neskatinančiais tarpusavio konfliktais neturime padėti Kristaus karalystės priešams. Kristaus meilė valdo mus, todėl esame pasiryžę vengti tokių konfliktų tarp savo bendruomenių, o kur jų esama, stengtis juos sušvelninti ir užgesinti. Be to, esame pašaukti ir todėl pasiryžę ieškoti būdų, kaip drauge dirbti ir liudyti, kad būtų vykdoma viena Kristaus misija. Mūsų pasiryžimas nėra pagrįstas vien tik harmonijos santykių tarp mūsų troškimu. Mes prieš bet kokį harmonijos demonstravimą, įgytą tiesos sąskaita. Mūsų pasiryžimas tampa būtinybe paklūstant Dievo tiesai, apreikštai Dievo Žodyje, Šventajame Rašte, ir pasitikint pažadu, kad Šventoji Dvasia mus ves, kol mūsų Viešpats sugrįš šlovėje gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Misija, kurią drauge prisiimame, yra būtinas tikėjimo, kurį drauge patvirtiname, rezultatas.

Mes drauge tvirtiname

Jėzus Kristus yra Viešpats. Tai yra svarbiausias ir galutinis krikščionių tvirtinimas apie visą tikrovę. Jis yra Vienintelis, Dievo pasiųstas būti visų Viešpačiu ir Gelbėtoju: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Krikščionys yra žmonės, aplenkiantys laiką, – dabar skelbiatys tai, ką vieną dieną pripažins visi – kad „Jėzus Kristus yra Viešpats“ (Fil 2, 11).

Mes drauge tvirtiname, kad esame išteisinti malone per tikėjimą dėl Kristaus aukos. Gyvas tikėjimas veikia meile, kuri yra ne kas kita, kaip tik Kristaus meilė, nes mes drauge su Pauliumi sakome: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Visi, kurie priima Kristų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, yra broliai ir seserys Kristuje. Evangelikai ir katalikai yra broliai ir seserys Kristuje. Ne mes pasirinkome vieni kitus, lygiai kaip ne mes pasirinkome Kristų. Tai Jis mus pasirinko, ir Jis pasirinko, kad drauge priklausytume Jam (Jn 15). Kad ir koks netobulas būtų mūsų tarpusavio bendravimas, kad ir kokie dideli nesutarimai, pripažįstame, kad yra tik viena Kristaus Bažnyčia. Bažnyčia yra viena, nes Kristus yra vienas, o Bažnyčia yra Jo kūnas.

Kad ir koks sunkus būtų kelias, pripažįstame, jog Dievas mus pašaukė pasiekti mūsų vienybės Kristaus kūne. Vienintelė vienybė, kurią išreiškiame, yra vienybė tiesoje, o tiesa yra tokia: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 4-6).

Mes drauge tvirtiname, kad krikščionys turi mokyti ir gyventi, paklusdami Dievo Dvasios įkvėptiems Raštams, kurie yra neklystantis Dievo žodis.

Kartu tvirtiname, jog Kristus pažadėjo savo Bažnyčiai Šventosios Dvasios dovaną, kuri ves mus į visą tiesą, kad suprastume ir skelbtume Šventojo Rašto mokymą (Jn 16). Mes drauge pripažįstame, kad Šventoji Dvasia taip vedė savo Bažnyčią praeityje. Pavyzdžiui, mes neabejojame Šventosios Dvasios vedimu formuojantis Šventojo Rašto kanonui, taip pat ir pasireiškiant ortodoksiškai reakcijai didžiuosiuose ankstyvųjų amžių ginčuose kristologianiais ir trinitariniais klausimais. Ištikimai paklusdama Dvasios vedimui, Bažnyčia suformulavo Apaštalų tikėjimo išpažinimą, kurį mes patvirtiname kaip tikslų Šventojo Rašto tiesos išdėstymą:

Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir į Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas, nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusiųjų, įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

Mes drauge viliamės

Mes drauge viliamės, kad visi žmonės įtikės Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Ši viltis reikalauja Bažnyčios misionieriško uolumo. „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14-15). Bažnyčia iš prigimties visur ir visada vykdo misiją. Mūsų misionieriška viltis yra įkvėpta Dievo apreikšto troškimo, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

Bažnyčia gyvena Didžiuoju paliepimu ir dėl Didžiojo paliepimo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19-20). Vienybė ir meilė tarp krikščionių yra neatsiejama nuo mūsų misionieriško liudijimo apie Viešpatį, kuriam tarnaujame. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34-35). Jei vieni kitų nemylime, nepaklūstame įsakymui ir prieštaraujame mūsų skelbiamai Evangelijai.

Mes, evangelikai ir katalikai, meldžiame, kad mūsų vienybė Kristaus meilėje vis ryškėtų kaip ženklas pasauliui apie Dievo sutaikančią galią. Mūsų bažnytiniai susiskaldymai gilūs ir seni. Pripažįstame, kad neturime vizijos ir nežinome, kaip pasiekti tvirtesnės regimos vienybės, kurios viliamės. Tačiau tikrai žinome, jog nepasitikėjimo kupini ginčai ir konfliktai nėra išeitis. Neabejojame, kad Dievas, atvedęs mus į savo bendrystę per Kristų, nori, jog būtume bendrystėje ir vienas su kitu. Mes tikrai žinome, kad Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6), ir tuomet, kai artėjame prie Jo, – einame tuo keliu, paklūstame tai tiesai ir gyvename tą gyvenimą, – artėjame ir vienas prie kito. Kad ir kokia būtų mūsų bendruomenių tarpusavio santykių išraiška ateityje, mes galime, privalome ir jau dabar pradėsime būtiną darbą, kad pagerintume mūsų santykius. Tokiam darbui reikia pasitikėjimo ir supratimo, o pasitikėjimui ir supratimui reikia stropaus dėmesio tiesai. Mes neneigiame, bet aiškiai tvirtiname, kad kai kuriais aspektais mūsų požiūriai skiriasi. Tačiau neteisingi supratimai, iškraipymai ir vienas kito parodijavimas nėra nuomonių skirtingumas. Šių blogybių privalome atsikratyti, jei norime atrasti savo tikrus skirtumus, neprieštaraudami tam, ką drauge tvirtiname ir ko viliamės remdamiesi Dievo žodžiu.

Mes drauge siekiame

Mes drauge siekiame labiau ir aiškiau suprasti Dievo apreiškimą Kristuje ir Jo valią savo mokiniams. Dėl žmogiško mąstymo ir kalbos ribotumo, kurį pagilino nuodėmė, mes negalime iki galo suvokti Dievo ir Jo kelių transcendentinės tikrovės. Tik laikų pabaigoje regėsime akis į akį ir pažinsime taip, kaip esame pažinti (plg. 1 Kor 13, 12). Dabar mes ieškome drauge, pasikliaudami Dievo apsireiškimu Jėzuje Kristuje, tikru Šventojo Rašto liudijimu ir Dvasios pažadu Bažnyčiai. Siekdami suprasti tiesą labiau ir aiškiau, esame vieni kitiems reikalingi.

Mūsų bendruomenių istorijos ir mūsų patirtis mus ir praturtina, ir apriboja. Nepaisydami mūsų bendruomenių skirtingos patirties, turime mesti vieni kitiems iššūkį, visuomet kalbėdami tiesą meilėje Kristaus Kūno ugdymui (plg. Ef 4). Neteigiame, jog galime išspręsti gilius ir senus skritumus tarp evangelikų ir katalikų. Iš tiesų šie skirtumai gali taip ir neišsispręsti iki Karalystės atėjimo. Vis dėlto mums nevalia tiesiog susitaikyti su skirtumais, kurie mus vienus nuo kitų atitolina. Ne visi skirtumai yra tikri nesutarimai, ir nebūtinai visi nesutarimai atskiria. Skirtumus ir nesutarimus reikia aptarti ir spęsti nuolatiniu dialogu. Todėl vertiname ir skatiname pastarųjų metų formalius teologinius dialogus tarp Romos katalikų ir evangelikų.

Mes galime tvirtinti ir tvirtiname, kad krikščionių tikėjimo, gyvenimo ir misijų šaltinis, centras ir tikslas yra nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats. Mes galime pasižadėti ir pasižadame, kad ir toliau kartu sieksime – studijuodami, diskutuodami ir melsdamiesi – geriau suprasti vieni kitų įsitikinimus ir aiškiau suvokti Dievo tiesą Kristuje. Dabar galime paliudyti, kad bendrose paieškose atradome tai, ką galime drauge tvirtinti, kuo galime drauge viltis ir kaip galime drauge kovoti.

Mes drauge kovojame

Kadangi mus sieja Kristus ir Jo karalystė, mes esame kartu susieti ir kovoje su viskuo, kas priešinasi Kristui ir Jo veikimui. Mus drąsina ne lengvo triumfo iliuzijos, bet tikėjimas Jo neabejotinu triumfu. Mūsų Viešpats verkė dėl Jeruzalės, o dabar verkia dėl pasaulio, kuris neatpažįsta Jo aplankymo meto. Dvasinių kunigaikštysčių ir jėgų siautėjimas artinantis paskutiniems laikams gali sustiprėti, tačiau kovos baigtis yra neabejotina. Kristaus rūpestis yra Bažnyčios rūpestis ir misija. O ši misija – visų pirma skelbti Gerąją Naujieną, kad „Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikymo žinią“ (2 Kor 5, 19). Skelbti šią Evangeliją ir stiprinti tikinčiųjų, Kristaus garbintojų ir mokinių bendruomenę, kurią subūrė Jo Evangelija, yra pirmoji ir svarbiausia Bažnyčios atsakomybė. Visos kitos Bažnyčios atsakomybės ir uždaviniai kyla iš Evangelijos misijos ir yra nukreipti į ją.

Taip pat kiekvienas krikščionis asmeniškai ir visa Bažnyčia kartu yra atsakingi už teisingą pilietinės visuomenės kūrimą. Suvokdami žmogaus nuodėmingumo pasekmes, mes prisiimame šį uždavinį blaiviai ir priešinamės utopiškai pretenzijai savo jėgomis sukurti žemėje Dievo karalystę. Mes prisiimame šią atsakomybę, žinodami, kad Dievas mus pašaukė mylėti savo artimą, ir siekiame visuomenėje užtikrinti daugiau pilietinio teisėtumo ir teisingumo. Pasitikime, kad Jis vainikuos mūsų pastangas, kai teisiai viską valdys savo Karalystės atėjimo metu. Vykdydami šias viešas atsakomybes, evangelikai ir katalikai pastaruoju metu vis labiau bendradarbiauja. Mes dėkojame Dievui, kad atradome vienas kitą kovodami dėl bendro reikalo. Dėkojame Dievui už tai (o tai yra dar daugiau), kad atradome vienas kitą kaip brolius ir seseris Kristuje. Mūsų, kaip piliečių, bendradarbiavimą įkvepia mūsų, kaip krikščionių, suartėjimas. Mes pasižadame stiprinti ir plėsti šį suartėjimo ir bendradarbiavimo modelį. Drauge mes siekiame ir veikiame, kad politika, teisė ir kultūra būtų apsaugota moraline tiesa.

Evangelikų ir katalikų suartėjimą ir bendradarbiavimą daugiausia lėmė bendros pastangos apsaugoti žmogaus gyvybę, ypač tų žmonių, kurie labiausiai pažeidžiami. Mes sakome, kad Kūrėjas visus žmones apdovanojo teise gyventi, būti laisviems ir siekti laimės. Teiginys, kad negimęs kūdikis yra žmogiškoji gyvybė, kuri, jei neįvyks nelaimė ar mirtinas įsikišimas, taps žmogaus kūdikiu, nėra religinis pareiškimas. Tai paprasto biologinio fakto teigimas. Tai, kad negimęs kūdikis turi teisę į apsaugą, taip pat ir įstatymo apsaugą, yra moralinis pareiškimas, pagrįstas moraliu protu ir bibline tiesa. Todėl mes atkakliai kovosime – sutelksime kuo daugiau pastangų, kad užtikrintume teisinę negimusiųjų apsaugą.

Mūsų tikslai tokie: užtikrinti tinkamą įstatymo, saugančio negimusius kūdikius, procesą; siekti, kad būtų priimami kuo labiau gyvybę apsaugantys įstatymai ir vykdoma viešoji politika, kad abortų skaičius smarkiai sumažėtų.

Mes karštai palaikome tuos, kurie įkūrė tūkstančius krizių centrų nėščiosioms ir pagimdžiusioms ir raginame sutelkti dar daugiau pastangų. Kaip turi būti apsaugoti dar negimusieji, taip turi būti apsaugotos ir moterys nuo siautėjančio abortų industrijos išnaudojimo ir nuo išnaudojimo tėvų, kurie neprisiima atsakomybės už motinas ir vaikus. Abortai pagal pareikalavimą, dabar tapę įprasti, turi būti pripažinti masiniu puolimu prieš moterų orumą, teises ir poreikius. Abortai yra besibraunančios mirties kultūros priešakinis frontas.

Su bejėgiais senais žmonėmis, su visiškai neįgaliais bei kitais, nepajėgiančiais veiksmingai ginti savo teisių, vis dažniau elgiamasi kaip su apskritai neturinčiais jokių teisių. Šie bejėgiai turi paklusti valiai ir užgaidoms tų, kurie jiems turi valdžią. Mes darysime viską, ką galime, kad pasipriešintume eutanazijai, eugenikai ir gyventojų skaičiaus kontrolei. Visa tai išnaudoja pažeidžiamuosius, korumpuoja mediciną, tvirkina kultūrą bei pamina konstitucinės santvarkos moralines tiesas.

Švietimo sistemoje mes drauge kovojame už mokyklas, perteikiančias ateinančioms kartoms mūsų kultūrinį paveldą, kuris yra neatskiriamas nuo jį formuojančios religijos, ypač krikščionybės, įtakos. Atsakingo pilietiškumo ir atsakingo visuomeninio elgesio ugdymas yra moralinis ugdymas. Dėsime visas pastangas, kad švietimo įstaigose būtų puoselėjamos sąžiningumo, įstatymų laikymosi, skaistumo ir abipusės pagarbos tarp lyčių nuostatos, padedama pasirengti santuokai, tėvystei ir šeimai. Mes prieštaraujame nuostatai, kad šiose srityse „tolerancija“ reikalauja normą ir nukrypimą laikyti moraliai lygiaverčiais dalykais. Demokratinėje visuomenėje, kuri pripažįsta, kad tėvai turi pagrindinę atsakomybę už savo vaikų auklėjimą, mokyklos turi padėti tėvams vykdyti jų atsakomybę, o ne jų nepaisyti, kai jie prisiima šią atsakomybę. Mes drauge kovojame už tai, kad švietimo sitemoje tėvai turėtų pasirinkimo teisę. Tai yra moralinis paprasto teisingumo klausimas. Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų ugdytojai; valstybinės institucijos turėtų palaikyti tėvus, jiems prisiimant šią atsakomybę.

Mes drauge kovojame su mūsų visuomenėje sparčiai plintančia pornografija, su klestinčiu smurtu, seksualiniu ištvirkavimu ir antireliginiu fanatiškumu pramogų versle bei žiniasklaidoje. Priešindamiesi tokiam kultūriniam ir moraliniam nuosmukiui, pripažįstame boikotų ar kitokių pilietinių veiksmų pagrįstumą ir raginame sugriežtinti egzistuojančius įstatymus, nukreiptus prieš nepadorumą. Mes prieštaraujame ištvirkimo skleidėjų savanaudiškiems pareiškimams, jog tokie įstatymai – neteisėta cenzūra. Visiškai nepritariame nuostatoms, esą meninį kūrybiškumą reikia vertinti pagal gebėjimą šokiruoti arba papiktinti. Žmonės, niekinantys padorumą, skatina tiek viešą, tiek asmenišką piktavališkumo viešpatavimą,

Mes siekiame supratimo ir bendradarbiavimo atsinaujinimo tarp religijų, rasių, etninių grupių, lyčių ir socialinių klasių. Mes visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir esame Jam atsakingi. Ši tiesa yra asmeninės atsakomybės ir lygybės prieš įstatymą pamatas. Šios tiesos ignoravimas visuomenėje sukėlė kovą, kiršinančią piliečius jų grupinių nuoskaudų ir teisėtų reiklavimų konfliktuose. Teisingumas ir taikingi socialiniai santykiai reikalauja keisti visuomenės nuostatas ir politiką, kad teisės būtų neatsiejamos nuo pareigų ir žmonėms būtų atlyginama pagal jų reputaciją ir kompetenciją.

Mes kovojame už laisvą visuomenę, taip pat ir už laisvą rinkos ekonomiką. Laisvoje visuomenėje reikalinga pusiausvyra tarp ekonomikos, politikos ir kultūros. Krikščionybė nėra ideologija, todėl tiksliai nenusako, kaip tą pusiausvyrą kiekvienu atveju pasiekti. Mes pabrėžiame laisvos ekonomikos svarbą ne tik todėl, kad ji veiksmingesnė, bet ir todėl, kad ji atitinka krikščionišką žmogiškosios laisvės supratimą. Ekonominė laisvė, nors ja galima ir labai piktnaudžiauti, skatina kūrybiškumą, bendradarbiavimą ir atskaitomybę, o visa tai prisideda prie bendro gėrio.

Mes drauge kovojame už atnaujintą Vakarų kultūros supratimą. Per savo istoriją misionieriškais užmojais krikščionybė veikia visas kultūras, nė vienai nevergaudama. Mes puikiai suvokiame krikščionybės vaidmenį formuojant ir puoselėjant Vakarų kultūrą, kurios dalimi esame. Kaip ir viskas istorijoje, ši kultūra yra sudarkyta žmogaus nuodėmingumo. Vis dėlto tarp pasaulio kultūrų vieninteliai Vakarai puoselėjo savikritikos ir troškimo mokytis iš kitų kultūrų nuostatą. Tai, kas vadinama daugiakultūriškumu, gali reikšti pagarbų dėmesį žmogiškiems skirtumams, tačiau šiandien daugiakultūriškumas dažniau reikalauja pripažinti visas kultūras, išskyrus savąją. Vertindami kitų kultūrų indėlį į savo kultūrą ir nė akimirkai neužmiršdami savo ribotumo, mes laikome Vakarų kultūrą mūsų palikimu ir įsipareigojame perteikti ją kaip dovaną ateities kartoms.

Mes kovojame dėl viešos politikos, kuri gerbia nepakeičiamas visuomenės tarpines struktūras – šeimą, Bažnyčią ir savanoriškas pilietines asociacijas. Valstybė nėra visuomenė, ir daugelis svarbiausių visuomenės fukcijų geriausiai atliekamos be valstybės įsikišimo. Todėl turėtų vertinamas ir palaikomas bažnyčių vaidmuo atsiliepiant į gausybę įvairiausių žmonių, ypač vargšų ir esančių visuomenės užribyje, poreikius. Be to, visuomenė nėra visuma izoliuotų individų su savo teisėmis, o susideda iš bendruomenių, kurios diegia atsakomybę, puoselėja bendras tradicijas, teikia tarpusavio pagalbą ir ugdo įpročius, prisidedančius tiek prie asmeninės gerovės, tiek prie bendro gėrio. Svarbiausia tarp tokių bendruomenių yra šeimos bendruomenė. Įstatymai ir socialinė politika turėtų būti kuriami skiriant ypatingą dėmesį šeimų stabilumui ir gerovei.

Mes drauge liudijame

Liudijimas apie gelbstinčią Jėzaus Kristaus jėgą ir Jo valią mūsų gyvenimui yra neatskiriama krikščionio mokinystės dalis. Geros valios ir bendradarbiavimo tarp evangelikų ir katalikų negalima siekti paminant Evangelijos liudijimą, kuris turi būti aiškus ir neatidėliotinai skelbiamas. Tuo pat metu, kaip jau minėjome anksčiau, mūsų Viešpats aiškiai pasakė, kad meilė tarp Jo mokinių yra neatsiejama krikščionių liudijimo dalis. Šiandien Amerikoje ir kitur evangelikai bei katalikai stengiasi laimėti „atsivertėlius“ iš vienas kito avidžių. Kai kuriais atžvilgiais tai galima puikiai suprasti ir tai galbūt neišvengiama. Tačiau daugeliu atvejų toks verbavimas kenkia krikščionių misijai, su kuria esame susieti Dievo žodžiu ir kuriai šiuo pareiškimu iš naujo įsipareigojame. Tiek katalikai, tiek evangelikai turi aiškiai suprasti, kad būtinas krikščionių liudijimo tikslas yra žmogaus atsivertimas. Autentiškas atsivertimas, nuo pradžios iki pabaigos yra visiškas atsivertimas į Dievą Kristuje Dvasios jėga. Dėl to mes priimame baptistų–Romos katalikų Tarptautinės diskusijos išaiškinimą (1988), tarsi jis būtų mūsų pačių:

„Atsivertimas yra nusigręžimas nuo visko, kas priešinga Dievui, to, kas prieštarauja Kristaus mokymui, ir atsigręžimas į Dievą, į Kristų, Sūnų, veikiant Šventajai Dvasiai. Tai reiškia gręžimąsi nuo nuodėmingo egocentriškumo prie tikėjimo į Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Atsivertimas – tai pakeitimas vieno gyvenimo būdo kitu, pasižyminčiu Kristaus naujumu. Tai besitęsiantis procesas, todėl visas krikščionio gyvenimas turėtų būti perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš klaidos į tiesą, iš nuodėmės į malonę. Mūsų gyvenimas Kristuje reikalauja nuolatinio augimo Dievo malone. Atsivertimas yra asmeniškas, bet ne privatus. Asmenys tikėjimu atsiliepia į Dievo kvietimą, bet tikėjimas kyla iš klausymo, kai skelbiamas Dievo žodis, ir jis turi būti išreiškiamas bendru gyvenimu Kristuje, tai yra Jo Kūne, Bažnyčioje”.

Skelbimu, mokymu ir gyvenimo pavyzdžiu krikščionys liudija ir krikščionims, ir nekrikščionims. Mes siekiame ir meldžiame kitų atsivertimo, pripažindami savo pačių nuolatinį visiško atsivertimo poreikį. Siekdami, kad krikščionių tikėjimas ir gyvenimas – tiek mūsų pačių, tiek kitų – būtų vis sąmoningesnis, o ne formalus, vis atsakingesnis, o ne apatiškas, mes taip pat pripažįstame, kad tikra mokinystė gali būti išreikšta skirtingomis formomis. Dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijos ir mūsų dabartinė patirtis aiškiai liudija, kad egzistuoja skirtingų būdų būti krikščionimi, ir kai kurie tų būdų aiškiai salygoti garbinimo, pamaldumo ir katechezės modelių bendruomenėse. Tai, kad visi turime būti viena, nereiškia, jog visi turime vienodai sekti vienatinį Kristų. Tokie saviti mokinystės modeliai yra visiškai akivaizdūs Katalikų Bažnyčios bendrystėje, taip pat ir daugelyje evangelikų protestantų bendruomenių. Suprantama, kad krikščionys, liudijantys Evangeliją, stengiasi įtikinti kitus, jog jų bendruomenės ir tradicijos labiau atitinka Evangeliją. Yra didelis skirtumas tarp evangelizavimo ir to, kas šiandien paprastai vadinama prozelitizmu arba „avių vogimu“. Mes smerkiame tokią praktiką, kai žmonės verbuojami iš kitos bendruomenės denominacinio arba institucinio prasiplėtimo tikslais. Tuo pat metu mūsų įsipareigojimas visiškai religinei laisvei verčia mus ginti teisėtą laisvę patraukti žmogų į kitokį išpažinimą, netgi, kai raginame krikščionis susilaikyti nuo tokios praktikos. Kalbant apie prozelitizmą, reikėtų pasakyti tris pastebėjimus. Pirma, kad ir kaip stipriai tikėtume, jog viena bendruomenė labiau atitinka Evangeliją nei kita, mes, kaip evangelikai ir katalikai, teigiame, kad tobulėti krikščioniškoje mokinystėje galima ne vien mūsų bendruomenėje. Antra, atsidavusio krikščionio sprendimas išikimai priklausyti vienai ar kitai bendruomenei turi būti itin gerbiamas. Trečia, turint omenyje didelį nekrikščionių skaičių pasaulyje ir didžiulį mūsų bendro evangelizacinio uždavinio iššūkį, verbuoti aktyvius kitos krikščionių bendruomenės narius nėra nei teologiškai teisėta, nei išmintinga. Krikščionys visuomet turėtų liudyti meilės dvasia ir nuolankiai. Liudijimas turi ne uždrausti pasirinkti, bet suteikti kiekvienam visišką laisvę įžvelgti ir nuspręsti, kokia yra Dievo valia jo gyvenimui. Liudijimas, tarnaujantis tiesai, tarnauja tokiai laisvei. Visokia prievarta – fizinė, psichologinė, teisinė, ekonominė – iškreipia krikščionišką liudijimą ir turi būti kategoriškai atmesta. Panašiai ir melagingas liudijimas prieš kitus asmenis ar bendruomenes arba nepagrįsti ir užgaulūs įtarimai jų atžvilgiu yra nesuderinami su Evangelija. Taip pat nereikia lyginti vienos bendruomenės stipriųjų ypatybių ir idealų su kitos bendruomenės silpnybėmis ir nesėkmėmis.

Apibūdindami kitų krikščionių mokymą ir veiklą, turime tai daryti taip, kad šie galėtų pripažinti, jog tai teisingi ir tikslūs apibūdinimai. Kalbant apie daugelį krikščionių liudijimo iškraipymus, mes, evangelikai ir katalikai, išpažįstame, kad nusidėjome vieni kitiems ir Dievui. Mes kuo nuoširdžiausiai prašome Dievo ir vieni kitų atleidimo ir meldžiame, kad malonė perkeistų mūsų ir mūsų bendruomenių gyvenimą. Atgaila ir gyvenimo perkeitimas neištirpdo išliekančių tarpusavio skirtumų. Evangelizavimo ir „reevangelizavimo“ kontekste mes susiduriame su didžiuliu skirtumu, kaip suvokiame Krikšto ir naujo gimimo Kristuje ryšį. Katalikų požiūriu, visi, kurie yra pakrikštyti, yra atgimę ir iš tikrųjų turi, kad ir netobulą, bendrystę su Kristumi. Tą Krikšto malonę reikia nuolat gaivinti atsivertimu. Dauguma evangelikų, nors ne visi, teigia, kad atsivertimo patyrimą turi lydėti Krikštas, kaip naujo gimimo ženklas. Katalikams visi pakrikštytieji jau yra Bažnyčios nariai, kad ir koks silpnas būtų jų tikėjimas ir krikščioniškas gyvenimas. Daugelio evangelikų įsitikinimu, naujas gimimas reikalauja Krikšto, kaip įvesdinimo į atgimusiųjų bendruomenę. Šie skirtingi įsitikinimai apie Krikštą, naują gimimą ir narystę Bažnyčioje turėtų būti atvirai pateikti atsivertusiam krikščioniui. Bet vėlgi jo apsisprendimas priklausyti kuriai nors bendruomenei ir joje tarnauti turi būti labai gerbiamas.

Taigi tarp mūsų yra skirtumų, kurių šia deklaracija mes neišspręsim. Tačiau mes tvirtai pareiškiame: kiekvieno autentiško liudijimo tikslas – atsivertimas į Dievą Kristuje, veikiant Dvasios jėgai. Atsivertusiems – ar jais būtų laikomi iš naujo atgimusieji pirmą kartą, ar patyrusieji naujo gimimo, suteikto Krikšto sakramentu, atgaivinimą – turi būti duota visiška laisvė, kai jie matydami skirtumus nusprendžia, kurioje bendruomenėje gyvens naują gyvenimą Kristuje. Už savo apsisprendimą jie galiausiai yra atsakingi Dievui, ir mes nedrįstame kištis į tą atsakomybę. Pripažindami savo skirtumus ir nesutarimus mes, evangelikai ir katalikai, patikime vieni kitus Dievui, „kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20).

Šioje diskusijoje apie liudijimą mes palietėme sunkias, įsisenėjusias problemas. Neturime leisti sunkumams užgožti tiesų, dėl kurių iš Dievo malonės tvirtai sutariame. Labiau vieni kitus suprasdami ir pasitikėdami, viliamės, kad mūsų pastangos evangelizuoti ne susilpnins, o sustiprins mūsų pasišventimą bendriems uždaviniams, kuriuos atlikti įsipareigojame šiuo pareiškimu.

Išvados

Beveik du tūkstančius metų nuo pačios pradžios ir beveik penkis šimtus metų po Reformacijos laikotarpio susiskaldymų, krikščionybės misija pasauliui yra tikrai gyva ir atkakli. Mes nežinome ir negalime žinoti, ką istorijos Viešpats turi parengęs trečiajam tūkstantmečiui. Tai gali būti pasaulinių misijų ir didžiulės krikščioniškos plėtros pavasaris. Tai gali būti kryžiaus kelias, pažymėtas krikščionių niekinimu ir persekiojimais. Panašu, kad skirtingose pasaulio dalyse įvairiu metu metu vyks ir viena, ir kita. Arba gali būti, kad mūsų Viešpats sugrįš rytoj. Bet tikrai žinome, kad Jo pažadas tvirtas, kad esame pašaukti netrumpam laikui ir kad esame drauge. Tvirtai žinome, jog privalome drauge kalbėti tiesą ir viltis, siekti, kovoti ir liudyti, nes priklausome ne patys sau, o Tam, kuris atpirko mus Kryžiaus krauju. Neabejojame, kad dabar yra galimybių laikas, o jeigu galimybių, tai ir atsakomybės. Mes, evangelikai ir katalikai, drauge atsakingi, kad padėtume paruošti pasaulį atėjimui To, kuriam priklauso karalystė, valdžia ir šlovė per amžius. Amen.

DALYVIAI: Charles Colson – Kalinių bendrija (Prison Fellowship), kun. Juan Diaz-Vilar, S.J. – Lotynų Amerikos katalikų tarnystė (Catholic Hispanic Ministries), kun. (dabar kardinolas) Avery Dulles, S.J. –Fordhamo Universitetas (Fordham University), vysk. (dabar kardinolas) Francis George, Dr. Kent Hill – Rytų Nazarėnų koledžas (Eastern Nazarene College), Dr. Richard Land – Pietų Baptistų konvencijos krikščioniško gyvenimo komisija (Christian Life Commission of the Southern Baptist Convention), Dr. Larry Lewis – Pietų Baptistų konvencijos namų misijos taryba (Home Mission Board of the Southern Baptist Convention), Dr. Jesse Miranda – Dievo asamblėjos (Assemblies of God), William Murphy – Bostono arkivyskupijos kancleris (Chancellor of the Archdiocese of Boston), kun. Richard John Neuhaus – Religijos ir viešo gyvenimo institutas (Institute on Religion and Public Life), Brian O'Connell –Pasaulio evangelikų bendrija (World Evangelical Fellowship), Herbert Schlossberg – Fieldsteado fondas (Fieldstead Foundation), Denverio arkivyskupas (dabar kardinolas) Francis Stafford, George Weigel – Etikos ir viešosios politikos centras (Ethics and Public Policy Center), Dr. John White – Ženevos koledžas ir nacionalinė evangelikų asociacija (Geneva College and the National Association of Evangelicals).

PATVIRTINA: Dr. William Abraham – Perkinso teologijos mokykla (Perkins School of Theology), Dr. Elizabeth Achtemeier – Susivienijimo teologijos seminarija (Virdžinija) (Union Theological Seminary),  William Bentley Ball (Harisburgas, Pensilvanija), Dr. Bill Bright – „Kristus studentams“ organizacija (Campus Crusade for Christ), Prof. Robert Destro – Amerikos katalikų universitetas (Catholic University of America), Fr. Augustine DiNoia O.P. – Domininkonų studijų namai (Dominican House of Studies), Fr. Joseph P. Fitzpatrick, S.J. – Fordhamo Universitetas (Fordham University), Keith Fournier – Amerikos teisės ir teisingumo centras (American Center for Law and Justice), vysk. William Frey – Trejybės episkopalinės tarnystės mokykla (Trinity Episcopal School for Ministry), Prof. Mary Ann Glendon – Harvardo teisės mokykla (Harvard Law School), Dr. Os Guinness – Trejybės forumas (Trinity Forum), Dr. Nathan Hatch – Notre Dame universitetas (University of Notre Dame), Dr. James Hitchcock – St. Louis universitetas (St. Louis University) Prof. Peter Kreeft –Bostono koledžas (Boston College,) kun. Matthew Lamb – Bostono koledžas (Boston College), Ralph Martin –Atsinaujinimo tarnystė (Renewal Ministries), Dr. Richard Mouw – Fuller teologijos seminarija (Fuller Theological Seminary), Dr. Mark Noll –Wheaton koledžas (Wheaton College), Prof. Michael Novak – Amerikos verslo institutas (American Enterprise Institute), kardinolas John O'Connor – Niujorko arkivyskupija (Archdiocese of New York), Dr. Thomas Oden – Drew universitetas (Drew University), Dr. James J. I. Packer – Regento koledžas (Britų Kolumbija) (Regent College), Pat Robertson –Ridžento universitetas (Regent University), Dr. John Rodgers –Trejybės episkopalinė tarnystės mokykla (Trinity Episcopal School for Ministry), vysk. Carlos A. Sevilla, S.J. – San Francisko arkivyskupija (Archiocese of San Francisco).

Parengė Eglė Laumenskaitė ir Giedrius Saulytis

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: