EŽTT sprendimo dėl kryžių mokyklose argumentacija: tekstas

Versija spausdinimui

Religija.lt skaitytojams pateikiame daug prieštaravimų keliančio Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų kolegijos vienbalsio („už“ balsavo ir Lietuvos, ir Italijos deleguoti teisėjai) sprendimo argumentacijos dėl Nukryžiuotojo atvaizdų Italijos mokyklose santrauką, parengtą pagal paties Teismo pranešimą spaudai

Teismo sprendimas

Nukryžiuotojo buvimas – kurio klasėje nebuvo galima nepastebėti – lengvai galėjo būti bet kurio amžiaus mokinių interpretuojamas kaip religinis ženklas, ir jie turėjo jausti, kad yra mokomi mokyklos aplinkoje, pažymėtoje tos religijos ženklu. Tai galėjo drąsinti religingus mokinius, tačiau gluminti mokinius, kurie praktikavo kitas religijas arba buvo ateistai, ypač tuos, kurie priklausė religinėms mažumoms. Laisvė neišpažinti jokios religijos (glūdinti religijos laisvėje, kurią Konvencija užtikrina) neapsiriboja religinių patarnavimų ar tikybos mokymo nebuvimu: ji apima ir praktikų ir simbolių, išreiškiančių įsitikinimą, religiją ar ateizmą, nebuvimą. Ši laisvė verta ypatingos apsaugos tais atvejais, kai būtent valstybė išreiškia tam tikrą religinį įsitikinimą, o individas pastatytas į padėtį, kurioje jis ar ji negalėjo išvengti susidūrimo su to įsitikinimo išraiška, arba tai galėjo padaryti tik įdėdamas neproporcingai daug pastangų ir daug paaukodamas.

Valstybė turi susilaikyti nuo bandymo įsiūlyti religinius įsitikinimus patalpose, kuriose individai yra nuo jos priklausomi. Tai ypač svarbu laikytis konfesinio neutralumo viešojo švietimo srityje, nes pamokas lankyti yra privaloma visiems mokiniams nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos, ir kurios tikslas yra skatinti kritinį mokinių mąstymą.

Teismui nepavyko suvokti, kaip valstybinių mokyklų klasėse pakabinti Nukryžiuotojo atvaizdai, kurie sąmoningai gali būti tapatinammi su katalikybe (daugumos Italijos gyventojų religija) gali pasitarnauti švietimo pliuralizmui, kuris yra esminė sąlyga „demokratinės visuomenės“ išsaugojimui, kaip tai suvokiama Konvencijoje, pliuralizmui, kuris taip pat yra Italijos Konstitucinio Teismo pripažintas kaip Konstitucinis principas.

Privalomas konkrečios konfesijos simbolio rodymas patalpose, naudojamose viešosios valdžios, ypač – klasėse, apriboja tėvų teises auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, o taip pat – mokinių teisę tikėti ar netikėti. Todėl Teismas vienbalsiai nusprendė, kad šiuo atveju buvo pažistas Konvencijos 1-ojo protokolo 2 straipsnis, skaitant kartu su Konvencijos 9-uoju straipsniu.