Grėsmė – sekuliarusis fundamentalizmas

Versija spausdinimui

Ne paslaptis, kad šiandienos pasaulyje, ypač Vidurio Rytuose, islamiškasis fundamentalizmas kelia grėsmę demokratijai, laisvei ir saugumui. Tačiau toms pačioms vertybėms ne mažesnę grėsmę gali kelti ir sekuliarieji fundamentalistai. Vadinamoji Turkijos laïcité, daug radikalesnė prancūziškosios sekuliarios sistemos versija, būtų labai geras pavyzdys.

Amerikietiškasis sekuliarizmo modelis užtikrina asmens tikėjimo laisvę. Tuo tarpu turkiškasis modelis užtikrina valstybės teisę dominuoti religijos atžvilgiu bei riboti religijos praktikavimą, jei tik valdžiai tai pasirodo būtina.

Tokia nuostata kyla iš valstybės, kaip tikslo savaime, garbinimo. Valstybė laikoma kažkuo, kam galėtų – ir privalėtų – būti aukojamos visos kitos vertybės.

Į visa tai įsiterpia ir tas priešiškumas, kurį Turkijos sekuliaristinis elitas jaučia religijai apskritai. Veikiamas europietiškų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios antireliginių judėjimų, religiją šis elitas laiko premoderniuoju mitu, kurio būtina atsikratyti, kad galėtų išsiskleisti modernybė.

Šitokios pasaulėvokos rezultatas – autoritarinė strategija: politinės galios turi likti sekuliaristinio elito rankose. Šitokiu būdu „sekuliari respublika“ reiškia sekuliaristų, o ne visų piliečių respubliką.

Negana to, sekuliarusis elitas jaučiasi atsakingas už tai, kad religija nesiskleistų; jo nuomone, valstybei tenka teisingas vaidmuo kontroliuoti religines bendruomenes, riboti tikybinį švietimą bei drausti regimus religijos išpažinimo ženklus, pvz., galvos apdangalą.

Sekuliaristinė programa sklandžiai veikė antrajame XX a. ketvirtyje, kai Turkijai, eufemistiškai tariant, vadovavo „vienos partijos režimas“. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sekuliaristinis elitas buvo priverstas priimti nemalonų nepatogumą – demokratiją.

Nuo 1950 m. beveik kiekvienus rinkimus laimi centro dešinės partijos, bent iš dalies palaikančios tikėjimo laisvę. O pastaruoju metu vis daugiau populiarumo įgyja islamistinės partijos.

Liberali pastarųjų partijų atšaka – Teisingumo ir Plėtros partija, paprastai įvardijama savo pavadinimo turkiška santrumpa AK partija, į valdžią atėjo 2002 m., atsiribojusi nuo savo islamistinės praeities ir save apibrėžianti kaip „konservatyvią“ partiją.

AK partijos evoliucija – įdomi istorija. Islamiškieji Turkijos sluoksniai jau seniai vylėsi šlovingos otomaniškos bei islamiškos praeities sugrįžimo, kad galėtų atsikratyti valdančiosios autokratijos, kurią jos laikė pikta Vakarų dovana.

Vis dėlto, nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vis daugiau bendraudami su likusiuoju pasauliu, jie suvokė reikšmingą dalyką – Vakarai yra geresni nei vakarietintojai.

Pastebėjusi, kad Vakarų demokratijos savo piliečiams suteikia tokias tikėjimo laisves, kokias Turkija neigė saviems musulmonams, AK partija savąsias laisvės paieškas nukreipė kita linkme. Užuot mėginusi valstybę islamizuoti, partija nusprendė ją liberalizuoti. Štai kodėl dabartinėje Turkijoje AK partija yra pagrindinė stojimo į Europos Sąjungą, demokratizacijos, laisvos rinkos ir asmens laisvių šalininkė.

Dėl tos pačios priežasties esama daugybės sekuliarių liberalų (įskaitant ir kai kuriuos ateistus bei agnostikus), kurie simpatizuoja AK partijos vyriausybei, vadovaujamai ministro pirmininko Tayyipo Erdogano.

Įdomu, kad būtent dėl to sekuliarieji šios partijos oponentai ėmė demonstruoti griežtą antivakarietišką laikyseną. Daugelis ultrasekuliarių mokslavyrių postringauja apie „nuosaikiojo islamo ir amerikietiškojo imperializmo aljansą“ ir niekina juos abu.

Neseniai Ankaroje ir Stambule vykusiuose protesto maršuose sekuliaristai protestuotojai smerkė užsienio reikalų ministrą Abdullah Gulą, AK partijos kandidatą į Turkijos prezidentus. Ministrą išjuokiančiuose plakatuose jie pasitelkė žodžių žaismą: „Nenorime, kad prezidentu taptų ABD-ullah“. Turkiškai „ABD“ reiškia „JAV“. Tad kandidatą į prezidentus A. Gulą protestuotojai išvadino „JAV-ullah“.

Taigi po dabartiniais Turkijos ultrasekuliaristų lozungais glūdi antivakarietiška, antireliginė ir antiliberali ideologija.

Jos šalininkai AK partijos sudarytą vyriausybę kaltina naudojantis „saliamio taktika“, kuria įvedinėjamas „šariato valdymas“, tačiau įtikinamų įrodymų nepateikia.

Jie nurodo į taikingo tikybos praktikavimo įteisinimą, religingų žmonių skyrimą į valstybės aparatą (kuris anksčiau buvo sekuliaristų bastionas) ir į tai, kad šalies pirmajai ledi leidžiama nešioti sekuliaristų taip nekenčiamą galvos apdangalą.

Balandžio 27 d. Turkijos kariuomenė pareiškė aštrų perspėjimą apie grėsmę pasaulietiškumui, pateikdama stulbinamą augančio religinio fanatizmo įrodymą – pastebėtos dvi mokyklinio amžiaus merginų grupelės, tos moksleivės galvas buvo prisidengusios skaromis ir giedojo pranašą Muhammadą šlovinančią giesmę. Nereikia nė minėti, kad jei toks baisų nerimą sukėlęs reginys būtų pastebėtas laisvajame pasaulyje, niekam nebūtų krustelėjęs nė antakis.

Tiesa, kad Turkijos islamiškiesiems sluoksniams dar reikia modernizuotis, tačiau tyrimai rodo, jog tokie poslinkiai vyksta. Ir nepaisant to, su kokiomis problemomis Turkija susidurs, nuo demokratijos ji neturėtų nusigręžti. Vakarų pasauliui derėtų paremti Turkijos pastangas.

Žinoma, galutinai viskas susitvarkys tik tada, kai turkai suvoks, kad visi jų šalies piliečiai yra lygūs - nepaisant to, ar nešioja galvos apdangalą, ar kryžių, ar mini sijonuką. Mūsų perdėm jautri respublika taps daug saugesnė ir įvairiapusiškesnė, kai į savo piliečius ims žiūrėti būtent taip. 

„International Herald Tribūne“, vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: