Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?

Versija spausdinimui

Karen L. Bloomquist

Bažnyčiai pavaizduoti dažnai pasitelkiamas laivo įvaizdis. Ši metafora ypač vykusi Europoje, kurios Liuteronų Bažnyčių „laivyne“ esama labai įvairių laivų – nuo prabangių okeaninių lainerių iki mažų gelbėjimo valtelių. Kai kuriuose šių laivų telpa visa šalies visuomenė, ypač kalbant apie Skandinavijos valstybes. Kiti laiveliai yra labai maži, iš jų sklinda išskirtinis mažumos liudijimas tose valstybėse, kuriose dominuoja kitos Bažnyčios.

Kai kuriems iš jų teko būti gelbėjimo laivais, kurie patylom išmesdavo gelbėjimosi priemones, kurių reikėjo žmonėms, ypač komunistinio persekiojimo laikais. Pastarosioms bažnyčioms šiandien tenka įžvelgti skirtumą, ką reiškia būti Bažnyčia kitokiais laikais, o jos taip pat dažnai būna tvirtai prisirišusios prie savo etninės (ypač vokiškos) tapatybės.

Kai kurie uostuose prisišvartavę lavai regisi taip sunkiai prikrauti tradicijų ir struktūrų, jog baigia nusėsti ant dugno. O kitų teologinis inkaras toks lengvas, kad jie nesunkiai dreifuoja besimainančiose visuomenės srovėse. Daugelis jų stengiasi taip tvirtai prisitvirtinti inkaru – t.y. apsaugoti savo tapatybę, - kad beveik pamiršta leistis į naujus juos supančių misijos galimybių vandenis.  

Tarp šių reikšmingų įžvelgtinų dalykų yra ir šis – kas apibrėžia Liuteronų Bažnyčią Europoje bei nustato jos veikimą? Išskyrus vieną Liuteronų Bažnyčią (Slovakijos), kurios savivoka grindžiama būtent konfesiniu supratimu, sutelktu į Žodį ir sakramentus, daugeliu kitų atvejų tai paliekama per daug neįvardijant ar laikoma savaime suprantamu dalyku. Pvz., kalbant apie Švediją, čia pabrėžiamas gyvenimu bei pamaldų lankymu pasireiškiantis tikėjimas, papildant tuo, jog konkrečią bažnyčią apibrėžia jos naudojamas giesmynas. Taip pat pažymima, kad Bažnyčią bei jos narius apibrėžia kartą ir visiems laikams priimtas Krikšto sakramentas. Tačiau per 2000 m. gegužę Švedijoje vykusią Pasaulio Liuteronų Sąjungos regioninę Europos konsultaciją Žodis ir Šventoji Vakarienė, kaip nuolatinės priemonės, per kurias Dievas veikia tikinčiųjų bendruomenėje, nebuvo itin akcentuojami.

Evangelija, kaip gyvybę teikiantis Bažnyčios branduolys, taip pat nebuvo esminis diskusijų objektas. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos Bažnyčiose svarbiu Bažnyčios narystės kriterijumi laikomas Krikštas ir reguliarus dalyvavimas Šventojoje Vakarienėje. O daugumoje Europos Bažnyčių narystę iš esmės lemia tik Krikštas.

Vietoje šių ir kitų esminių liuteroniškosios ekleziologijos punktų minėtoje Europos regiono konsultacijoje daugiausia dėmesio sulaukė trys temos: Bažnyčios santykis su valstybe, etniškumu ir vartotojiška rinka.

Santykis su valstybe

Daugelio konsultacijoje skaitytų pranešimų pagrindinė tema buvo kintantis Bažnyčios ir valstybės santykis. Žinant, kaip glaudžiai dauguma Europos Liuteronų Bažnyčių buvo susijusios su valstybe, tai nė kiek nestebina. Vienu metu netgi teigta, kad valstybinės sistemos krizė iš esmės yra liuteroniška krizė. Per Apšvietos filtrą perkošta liuteroniškoji teologija šiaurinės Europos visuomenei turėjo tokios įtakos, kad ši pripažino stiprų visais besirūpinančios valstybės vaidmenį.

Danijoje Bažnyčios ir valstybės darbotvarkė yra beveik tokia pati. Šios valstybės valdžia pabrėžia, kad Bažnyčia privalo būti atvira visiems, kurie nėra patys atsisakę per Krikštą gautosios narystės. Valstybė tikisi iš Bažnyčios, kad ši bus pajėgi apimti ir toleruoti platų nuomonių ir įsitikinimų spektrą. 

Europos regiono konsultacija 2000 m. sąmoningai surengta Švedijoje. Būtent tais metais iki tol valstybinė buvusi Švedijos Liuteronų Bažnyčia atsiskyrė nuo valstybės. Tad konsultacijoje siekta pajusti, kas pasikeitė (jeigu pasikeitė) dėl šios naujos bažnytinės tvarkos. Ir nors toks Bažnyčios žingsnis traktuojamas teigiamai, su viltimi žvelgiant į gyvesnį Bažnyčios misijos darbą visuomenės viduje, buvo dar anksti kalbėti, kokių tikrų permainų atnešė šis Bažnyčios valdymo formos pasikeitimas.

Norvegijos kontekste kilo ir nesiliauja diskusijos, ar Bažnyčia ir valstybė neturėtų būti labiau atskirtos, nes dėl to, kad valstybinei Norvegijos Liuteronų Bažnyčiai vadovauja tiek Bažnyčios Generalinis Sinodas, tiek valstybės parlamentas, esama trinties. Daugelyje tokių šalių Bažnyčia, valstybė ir visuomenė (t.y.„žmonės“) suvokiamos beveik sinonimiškai, tačiau, augant imigrantų skaičiui ir mažėjant valstybiniam Bažnyčios finansavimui, šitoks suvokimas sparčiai kinta.

Priešingą vaizdą matome anksčiau Sovietų Sąjungos valdytų valstybių Liuteronų Bažnyčiose – čia vyksta dramatiški pokyčiai, nes įtarų valstybės požiūrį į Bažnyčias keičia daug šiltesni tarpusavio santykiai. Valstybė dabar tikisi, kad Bažnyčioms visuomenėje teks reikšminga atsakomybė, nors daugelio šių bažnyčių galimybės ir ištekliai tebėra labai riboti. Pvz., Vengrijos valdžia 1990 m. išleido oficialų dokumentą, kuriame nurodomi ir Bažnyčiai tenkantys svarbūs visuomenės ugdymo uždaviniai, tarp kurių yra ir „tautinės tapatybės stiprinimas“. Tai, ko anksčiau buvo tikimasi iš valstybės, dabar linkstama perleisti Bažnyčios institucijai, nors tuo pačiu metu įtariai stebima, kad Bažnyčia nesukauptų politinių galių. Žvelgiant iš Estijos Liuteronų Bažnyčios perspektyvos, svarbiausias dabartinis jos uždavinys yra iš liudijančios Bažnyčios, kokia ji buvo sovietmečiu, tapti valstybine, kuri galėtų veiksmingiau patenkinti visuomenės lūkesčius. Visai kitaip yra Rusijoje, kur Rusijos Ortodoksų Bažnyčia į Liuteronų Bažnyčią žvelgia su nepasitikėjimu ir laiko ją esant „vokiečių Bažnyčia“.

Paradoksas tas, kad tiek pernelyg artimi Bažnyčios ir valstybės santykiai, tiek griežtas abiejų institucijų atskyrimas gali lemti trikdantį religijos privatizavimą. Tai, kad kai kurių Bažnyčių aukščiausia valdžia, tegu ir simboline prasme, tebėra valstybė, kelia susirūpinimą. Tokiu atveju sunku įžvelgti, kaip Bažnyčiai būti visuomenę transformuojančia mažuma ar visuomenės „druska“.

Kai Bažnyčia tampa tiktai platesnės visuomenės atspindžiu arba tam tikrus patarnavimus teikiančia valstybės tarnaite, kas nutinka jos išskirtinei tapatybei ir visuomenėje vykdytinai misijai? Skubiai būtina susitelkti į klausimą, kokie viešieji vaidmenys XXI a. teks Bažnyčioms tokiose visuomenėse, kalbant ne vien tik apie valstybę, bet ir apie ekonominę galią bei platesnius visuomenės sluoksnius.

Etniškumas ar misija?

Iš Europos nuvilnijo daugybė misijos bangų, jų poveikis iki šiol sklinda po pasaulį. Seniai įkurtos įtakingos misijų draugijos ir toliau dosniai aukoja Bažnyčioms Pietuose remti. Vis dėlto šios misijų pastangos, kurias ypač remia moterys, paprastai nelaikomos pagrindiniu ekleziologijos aspektu. Tačiau labiausiai stebina tai, kiek nedaug ši misionieriška veikla veikia pačių aukojančiųjų Bažnyčių savivoką ir gyvenimą.

Tolimų kraštų žmonės, pas kuriuos ankstesniais laikas būdavo siunčiami misionieriai, dabar atsikrausto į Europą ir apsigyvena artimoje savo buvusių rėmėjų kaimynystėje. Šiuo atžvilgiu itin iškalbingas vieno Malmės (Švedija) rajono pavyzdys – kai vietos parapijos etninė sudėtis pakito taip smarkiai, kad dauguma jos parapijiečių tapo nebe švedai, parapijos bažnyčia buvo uždaryta. Itin ironiška tai, kad būtent imigrantai švedams dažnai padeda suvokti, kokia svarbi yra religija. Sąveikaudamos su kitų etninių grupių ir tikėjimų žmonėmis, Europos Bažnyčios susiduria su naujais iššūkiais, ką reiškia būti Bažnyčia. T.y. Europos Bažnyčios susiduria su tais iššūkiais, su kuriais Bažnyčios kitose pasaulio dalyse jau seniai yra susidūrusios. Būtent tokie iššūkiai buvo esminiai, norint suprasti Naujojo Testamento ekleziologiją ir misiją.

Kai kurių kitų Europos Liuteronų Bažnyčių misija dažnai yra aptarnauti tam tikros etninės arba kalbinės mažumos žmones bei puoselėti jų tapatybę tose valstybėse, kuriose dauguma gyventojų yra kitos tautybės. Ir tada, jeigu atitinkamos etninės tapatybės žmonių grupė išmiršta, asimiliuojasi ar išsikelia kitur, Bažnyčiai kyla keistas klausimas – kokia dabar bus jos misija, ypač kada toje valstybėje dominuoja kitų konfesijų krikščioniškos Bažnyčios. Kuo liuteroniškas liudijimas galėtų būti išskirtinis tokiose situacijose? Kaip šioms Bažnyčioms įkūnyti Evangeliją, peržengiant ir keičiant etnines ribas? Ir kaip tai galėtų tapti Gerąja Naujiena tiems žmonėms, kurie yra tų Bažnyčių nariai?

Kyla įspūdis, kad Bažnyčios pakrikštytus žmones į neapibrėžtą bendruomenę suvienija jų tautos kraujo ir kalbos ryšiai, o ne Kristaus kūnas ir kraujas. Galbūt šitoks vertinimas ir pernelyg griežtas, be abejonės, tų Bažnyčių vadovai tikrai nesiekia tokių rezultatų, tačiau panašu, kad dauguma tų Bažnyčių narių savo tapatybę suvokia būtent šitaip. Ar Eucharistijos galiai, kuri sudrebintų ir pakeistų esamas etnines ar tautines tapatybes – ar užstrigimą jose, – tose Bažnyčiose skiriama pakankamai dėmesio? Tie, kurie etniškai ar rasiškai yra kitokie nei „mes“, neturėtų būti laikomi vien egzotiškais mūsų labdaros gavėjais – jie kartu su mumis priima Komuniją, su jais esame sujungti Kristuje, tame, kuris ryžtingai griauna mus skiriančias sienas.

Vartotojiški poreikiai

Apie tai, kad valstybė arba etniškumas esti tas pamatas, kuris lemia tai, kas Bažnyčia yra ir kaip ji veikia tuose kintančiuose europietiškuose kontekstuose, kelta ir keliama daugybė klausimų. Bažnyčios čia nebegalės remtis tuo, kuo rėmėsi praeityje. Vietoj tų dviejų veiksnių iškyla trečia galimybė – kad Bažnyčią formuos arba ją apibrėš žmonių norai, vartotojų skonis bei atviros rinkos siūlomas pasirinkimas. Visame pasaulyje augant rinkos mąstymo hegemonijai, kurią skatina laisvi individo pasirinkimai, tai nė kiek nestebina. Vienas konsultacijos dalyvis iš Vokietijos pažymėjo, kad „į Bažnyčią vokiečiai žiūri labai panašiai kaip į traukinį - nors važinėja savo mašinomis, jie nori, kad būtų ir traukinių, nes sekmadieniais vokiečiai nori pasivažinėti tradiciniu nepasikeitusiu garvežiu“.

Šioje tendencijoje galima įžvelgti teigiamų aspektų, jei Bažnyčia sugebės rasti būdų, kaip pasiekti žmones ten, kur jie šiandien yra – jei Bažnyčia atlieps jų šiandienos rūpesčius, skausmus ir džiaugsmus. Pavyzdžiui, Švedijoje esama poreikio, kad žmonės galėtų laisviau nuspręsti, kuriai parapijai priklausyti, nes šiais laikais „priklausymas“ parapijai daug mažiau susijęs su asmens gyvenamąja vieta.

Kita vertus, taikydamasi prie žmonių norų, Bažnyčia gali lengvai nuslysti į vartotojišką rinką ir tapti „mano ir man“ Bažnyčia.  „Duokit man Bažnyčią, kuria visi galėtume tikėti“ nėra tik į vieną iš šių Bažnyčių nukreiptas reklaminės kampanijos šūkis; tai daugelyje bažnyčių skambanti pagrindinė tema. Šiose Bažnyčiose kaip aukščiausia vertybė vis iškeliama laisvė. Tačiau kas yra šios laisvės varomoji jėga? Jei ji kyla iš Evangelijos, kodėl tai nėra labiau pabrėžiama? Ar vis dėlto šita laisvė labiau remiasi individualizmu ir vartotojiška rinka? Regis, jog būtent taip ir yra, jei žmonėms atrodo, jog per Krikštą jie tapo tik laisvai dreifuojančios individų asociacijos dalimi, o šiuos individus jungia tik gan neapibrėžta visuomenė, bet ne Bažnyčia. Kas tokiu atveju yra Bažnyčios reformavimo arba įsitraukimo į visuomenės gyvenimą varomoji jėga? Laisvas pliuralistinių jėgų rinkos žaidimas paverčia Bažnyčią visuomenės veidrodžiu.

Ir priešingai - jeigu per Krikštą tampame Kristaus kūno dalimi, mes drauge tampame ir vieni kitų nariais. Bažnyčia kelia reikalavimus, kurie apibrėžia, kas mes esame ir kaip turime gyventi. Ir šie reikalavimai kyla iš bendruomenės kaip communio suvokimo, ką reiškia būti Bažnyčia. Bažnyčia nėra vien tik tai, ką tikimės iš jos gauti – šitaip malonė taptų tiesiog dar viena preke mūsų poreikiams tenkinti. „Esame siunčiami pas žmonės, o ne pas jų lūkesčius“ (kaip teigė Christoph Münchrow, kalbėdamas apie Rytų Vokietijos kontekstą).

Svarbiausi Europos Bažnyčioms kylantys ekleziologiniai iššūkiai yra rasti būdų, kaip būti Bažnyčia, kurios pamatas nebūtų valstybė, etniškumas ar rinkos prielaidos, ko žmonėms reikia. Kas apibrėš, kokios bus Europos Bažnyčios? Ir kaip teologiniam suvokimui turėti daugiau svarbos apibrėžiant Bažnyčią ateityje?

Between Vision and Reality, LWF Documentation 47. Geneva: LWF, August 2001
vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: